Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
 Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

VERTIMAI

LAISVAS JUDĖJIMAS

Romano "Kančių miestas" ištrauka

Jerzy Pilch

[skaityti komentarus]

iliustracija
Publikaciją remia Lenkų institutas
Didžioji g. 23. Tel. 2649332. Faksas 2649333

Ilgas savaitgalis prabėgo kaip gyvenimas, net dar greičiau. Šeštadienį, kitą dieną po atvykimo, prie Kapitalistinės universalinės parduotuvės susitikau Gražiąją Petią. Turbūt jau buvau užsiminęs, kad iš rusų kalbos mokytojos ji persikūnijo į muzikos mokytoją. Dabar visiškai drąsiai galiu pridurti, kad kitų persikūnijimų ji nebuvo patyrusi. Vis dar buvo patraukli. Atvirai vėpsojau į ją prie Kapitalistinės universalinės parduotuvės ir tvirtai įsitikinęs kartojau: kuo labiau seno, tuo darėsi patrauklesnė.

– Sustorėjai, – tarė pažvelgusi į mane, – sustorėjai, kad net abejoju, ar lenta tave išlaikys. Be to, nežinau, ar tu žinai, kad važiuosi su manim prie Granatinio ežero plaukioti su burlente. Nebijok, išmokysiu. Parodysiu tau lentą ir pagrindinius judesius. Aš labai gerai buriuoju.

– Visai nebijau, – stengiausi kalbėti dviprasmiškai ir entuziastingai. – Visai nieko nebijau, nors gal truputį. Tačiau labai džiaugiuosi.

Iš tikrųjų pasiūlymas man nukrito lyg iš dangaus. Buvo baisiai tvanku, namuose viešpatavo priešlaidotuvinė atmosfera, bobutė Joana šluostėsi ašaras, girdėjosi Jono Nepomuko kosulys, galima buvo spėti, kad psichinės kančios bus didesnės nei Varšuvoje.

– Po dviejų valandų užvažiuosiu pas tave. Būk pasiruošęs, praeities berniuk.

Granatinio ežero vanduo buvo ramus ir riebus kaip batų tepalas, vėjo nė kvapo, apie burlentes nebuvo nė kalbos.

– Vien valia neplauksime, – pasakė Petia, pykdama ant savo, o gal ant visos žmonijos silpnos valios. Parodė man išpirktoje prie ežero būdelėje laikomą lentą. Konservatorius ir vandens sporto centro apsaugininkas (anksčiau prižiūrėtojas) ponas Maštalė pravažiavo pro mus dviračiu. Lėkė neproporcingu kaitrai greičiu, iš esmės visas jo gyvenimas lėkė neproporcingai su viskuo. Pono Maštalės žmona buvo bedarbė alkoholikė, ir vargšas sargas kartkarčiais karštligiškai mindavo pedalus namo, norėdamas įpročio aukai sukliudyti išlėkti į parduotuvę dar vieno buteliuko. Tai nebuvo geriausia taktika kovai su priklausomybe. Sako, ponas Maštelė, nors ir pasiekdavo kosminį greitį, dar nė karto nepralenkė pėsčios girtuoklės.

Palydėjome jį žvilgsniu, greitai jis virto nykstančiu tašku. Neskaitant neaiškios figūros kitame krante, buvome vieni. Petia vilkėjo ištisinį baltą maudymosi kostiumą, klūpėjo ant pilko patiesalo, kuris gerai derėjo prie tamsiai žalios žolės, ir per nepralaidų ambre solaire laboratoires garnier paris sluoksnį lietė mano pečius. Taip. Mano beveik nuoga rusų kalbos mokytoja klūpėjo ant patiesalo ir tepė man pečius ambre. Pranoko, sakau tiesiai, pranoko šiuo savo tepimu visą mano erotinę praktiką. Visą: platonišką, įsivaizduojamą, tikrą, sapnuotą, slapta stebėtą, girdėtą, matytą ekrane, skaitytą knygoje, visą, kokia tik būna. Pranoko Esmeraldą Dorš, pranoko Marleną Jasiček, pranoko Konstanciją ir pranoko visus Konstancijos pasakojimus. Taip pat pralenkė visas atsitiktinai matytas Varšuvos paneles, net vertas geriausio įvertinimo. Pralenkė aktores, striptizo šokėjas ir viso pasaulio nuogalių nuotraukas. Pralenkė modelius iš "Pleibojaus". Prieš ją blėso net Tifani Teilor įsimintiname (2000-ųjų birželio) numeryje, kur kadaise ieškojau sužadėtinės Vovos iš Centrinės stoties fotografijos. Žiūrėjau į tamsią dėmelę virš Petios krūtinės, į tris ryškias ir tankias mažesnes raukšles ant kaklo, į jos nelygius ir toli gražu ne stulbinamai baltus dantis, į pajuodusius paakius, į saikingai depiliuotas blauzdas ir svaigau iš susižavėjimo. Kiekvienas jos odos nelygumas bylojo apie nežabotumą, kadangi tikrojo grožio – jos kvapo, jos prakaito, jos kraujo – neįmanoma vertinti jokiais balais. Pirmą kartą gyvenime mano galvon dingtelėjo mintis, kad panelė tikrai įdomi yra tik tada, kai nemaskuoja savo netobulumo, kai matyti, kaip nenuilstamai dirba jos fiziologija, koks gyvuliškas ir koks biologinis yra sutvėrimas. Tada realybė susijungia su grožiu, ir kadangi tai yra intensyvi sąjunga, tai ir mergina tada yra intensyvi.

Beje, merginų nuotraukos iš "Pleibojaus", apskritai visos tokio tipo fotografijos niekada manęs itin nejaudino, ne taip, kaip kai kurie mano, sakykime, protėviai, aš niekada nesvajojau, kad iš tų spalvingų ir žėrinčių puslapių pas mane išliptų kokia nors nublizginta, retušuota ir kompiuteriu pataisyta gražuolė. Žinoma, tai buvo mielos merginos, bet jų žavesys buvo, sakyčiau, atvirukinis. Konstancija, kuri per savo gyvenimą daugybę kartų pozavo nuoga (kad ir naktiniame traukinyje Dievas žino kam), turėjo daug tokio žavesio, buvo žavinga, buvo tiesiog iškirpta iš "Pleibojaus", todėl nieko nuostabaus, kad iš niekur neiškirpta, prakaituojanti ir besiseilėjanti, išsidraikiusiais plaukais, nuo nikotino papilkėjusia veido spalva Petia pranoko ją lengvai. Petia pranoko viską, mane labiausiai.

Mane trenkė tūkstantis žaibų, smogė tūkstantis smūgių, kai tarė:

– Žinai, neseniai buvau Varšuvoje, buvau ten visą dieną ir galvojau apie tave, dukart man net atrodė, kad tave matau gatvėje, bet, žinoma, tai nebuvai tu. Jeigu būčiau tave įsimylėjus, tai sakyčiau, kad taip nutinka įsimylėjėliams, – nusijuokė kažkokiu nesuprantamai liūdnu, tokiu liūdnu, kaip Bičevskos dainuojama daina apie raudonarmiečių žudomus baltuosius karininkus, juoku, – bet aš nebuvau tavęs įsimylėjusi, tu paprasčiausiai patraukei mano dėmesį. Tai ne koks nors skandalas, kai mokytoja įsimyli mokinį, nors jeigu tai būtų iškilę į dienos šviesą, taip pat būtų buvęs skandalas. Būčiau galėjus aiškinti, kad nieko mokiniui nejaučiu, kad niekas manęs su mokiniu nesieja, kad mokinys tik kažkokiu ypatingu būdu traukia mano dėmesį… Kas manim patikėtų? Automatiškai būčiau pripažinta pedofile, išmesta iš darbo ir turbūt teismo griežtai nubausta. O aš tik jaučiau tau silpnybę, traukei mano dėmesį, kartais traukei tikrai beprotiškai. Svarbiausia, kai buvai septintoje klasėje, šioje beprotiškoje dėmesio traukoje buvo daugiau beprotybės nei dėmesio. Paprastai nebūdavo tiesioginių beprotybės požymių, būdavo tik tiesioginiai pavydo požymiai, ir iš to pavydo suprasdavau, kad tai beprotybė. Pavydėjau, beprotiškai pavydėjau tai mažai visapusiškai talentingai apsišikėlei Esmeraldai Dorš. Mačiau, kaip be perstojo vėpsai į ją per pamokas, kaip plepi su ja per pertraukas, kaip paskui ją sekioji, kaip ją lydi namo. Atleisk Dieve, kiek aš turėjau dėti pastangų, kad jos visąlaik nesukirtinėčiau, kad jai vienų kuolų nerašyčiau, kad jos nenusodinčiau, leisčiau į aukštesnę klasę, kad jos nenužudyčiau. Kartą buvau arti, taip, buvau per žingsnį nuo žmogžudystės, kalbu visai rimtai… Nuėjau į medicinos kabinetą paracetamolio, tada, ant nepriklausomybės slenksčio, apapas lenkų žemėse dar nebuvo žinomas, dažnai man galvą skaudėdavo, o paracetamolis man padėdavo. Užėjau, buvo neužrakinta, taip neturėtų būti, medicinos kabinetas niekada neturi būti neužrakintas ir tuščias, bet būtent tada porą savaičių mokykloje dirbo ta lengvabūdė higienistė, panelė Basia, taip, Patrikai, ta su biustu, Basia, nuostabiai paprastai jūsų vadinta Basia Papais. Vienu žodžiu, Basia Papai kažkur išlėkė ir durų neužrakino. Nieko, atsisėdau, laukiu, žvalgausi, spintelės irgi atidarytos ir stalčiai atviri, gerai žinau, kur padėtas paracetamolis, bet nepradėsiu pati kraustyti, ir taip nelabai gerai jaučiuosi, kad savavališkai įėjau. Po akimirkos durys atsidaro, esu įsitikinusi, kad Basia grįžta, jau žiojuosi, jau beveik kažką jai sakau, griežtai sakau pastabą, žiūriu, o čia ne Basia, čia mano nekenčiama konkurentė Esmeralda Dorš! Įeina ir mandagiai (nors man atrodo, kad mandagiai, o arogantiškai) sako labą dieną, aš neatsakau, tik priešiškai klausiu, kodėl ne pamokose, o ji, kad jai dantį skauda. Kai aš tau, maža kekšyte, galvą nurausiu, šnabždu sau mintyse, tai tau dantis iškart nustos skaudėjęs. Nusisuku nuo jos, kad jos nematyčiau ir nepasiduočiau neapykantos žvilgsnio gundymui ištarti tai, ką kalbu mintyse, nusisuku, kad nepasiduočiau pagundai, o čia, še tau, kad nori, susiduriu su viliojančia pagunda. Kadangi mano žvilgsnis nukrypsta į stiklinį stalelį, o ant stalelio viršaus guli, – matau jas taip aiškiai, kad, be jų, daugiau nieko nematau, – ant stalelio viršaus guli chirurginės žirklutės. Chirurginės. Aštrios. Ilgos. Aštrios, kokių reikia. Ilgos, kokių reikia. Ir staiga jaučiu baisiai arti tai, kas gali pasisekti. Supranti, tai, kas gali pasisekti, ranka pasiekiama. Ranka pasiekiamos žirklės, ranka pasiekiama Esmeraldos Dorš širdis, ranka pasiekiama jos gyvybė. Užtektų išvaduoti mintis, paleisti beprotybę į laisvę, ir pasaulis per minutę visiškai pasikeistų. Dieve, galvoje girnos ūžia, griaustiniai dunda, vargšė mažylė, dabar jau vargšė, nes po akimirkos bus nužudyta, vargšė mažylė sėdi ir nežino, kad jos gyvybė kaba ant plauko, o aš nieko nematau, tik žirklutes. Nieko, tik žirklutes. Visiškai nieko. Basia grįžo, mano įsiūtis atsigręžė į ją, Esmeralda išgyveno.

– Paracetamolis ir apapas yra tas pats, – pasakiau tingiai ir visai nežinau kodėl, kaitra aiškiausiai darė savo.

– Į farmaciją irgi norėjai stoti? Ir vaistininku norėjai tapti? Prisimenu, turėjai milijoną minčių, visoje mokykloje, abiejose mokyklose, pagrindinėje pirmame aukšte ir licėjuje antrame, net gauste gaudė, kad jaunasis Vaivada negali apsispręsti…

– Neperdedat. Domėjausi medicina, psichologija, sociologija, politikos mokslais, meno istorija ir teise. Bet ne farmacija.

– Tai iš kur žinai, kad apapas ir paracetamolis yra tas pats.

– Juk visi žino.

– Kas visi?

– Dieve mano! Visi lenkai!

– Visi lenkai žino, kad apapas ir paracetamolis yra tas pats?

– Taip. Ir dar panadolis. Apapas, paracetamolis ir panadolis yra tas pats. Visi žino. Visi lenkai.

– Jei visi lenkai žino, kad apapas ir paracetamolis yra tas pats, tai kodėl visi vartoja apapą, o niekas nevartoja paracetamolio?

Tai, kad panadolis, trečias iš neapdairiai mano išvardytų galvosūkio sudedamųjų dalių, liko Petios nepaminėtas, buvo menka paguoda. Net be panadolio švietėsi ilgas ir varginantis plepėjimas. Tylėjau. Visiškai, kiek tik galėjau išlaikyti, pasyviai tylėjau.

– Aš žinau, – po akimirkos tarė Petia, – supratau, kodėl lenkai labiau vertina apapą nei paracetamolį. Apapas yra amerikietiškas vaistas, tiesa?

– Pagal amerikiečių licenciją. Tačiau ar tai – esmė? Svarbesnė turbūt žmogaus sveikata, o ne Amerika.

– Ar aš kalbu apie kokią nors esmę? Ar sakau, kad kažkas yra svarbu ar nesvarbu? Aš tik klausiu, ar norėjai stoti į farmaciją?

Miglotas, bet aiškiai išduodantis lenkų nekritišką gėrėjimąsi viskuo amerikietišku Petios požiūris mane lengvai užgavo. Ne skausmingai, lengvai, bet užgavo. Nesu ypatingas patriotas, tačiau net žavingoji rusų kalbos mokytoja nebruks man servilizmo. Ir nors kaitra slopino smegenis, nors silpnino mano paklusnumo įgūdžius, gautus pagrindinėje, tačiau dabar tas paklusnumas tiesiog degino, susitelkiau ir nusprendžiau jam duoti pakentėti, na ir nereikšmingu tonu pasakiau:

– Nenorėjau. Nenorėjau stoti į farmaciją, bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad šiam mokslui esu visiškai abejingas. Taip jau nutiko, kad jau porą mėnesių draugauju su viena farmacijos studente.

Taip! Žinojau, kad nėra ko Petiai, rodos, mergautine pavarde Gagarin, prikaišioti aneksijų, išvaduotojiškų Raudonosios armijos ekscesų 1945 metais ar Brežnevo doktrinos. Tėvynės garbės gelbėjimui išgalvota farmacijos studentė buvo veiksminga, pasirodė šauniai, išgelbėjo ne tik Lenkijos garbę, bet ir likusią popietę prie Granatinio ežero – apapo ir paracetamolio šmėklos išnyko amžiams. Ji pati, iliuzinė farmacijos studentė, tam tikru atžvilgiu irgi sulaukė tokio paties likimo kaip ir elementarios nuskausminamosios priemonės, irgi išnyko be pėdsakų, šiaip ar taip, Petia ją visiškai ignoravo.

– Tai kodėl galų gale pasirinkai teisę? Juk ne tik dėl to, kad šeima spyrė?

– Teisė nėra galutinis tikslas, – šimtą kartų gyvenime atsakinėjau į klausimą, kodėl pasirinkau būtent šią studijų kryptį, todėl variau mintinai. – Baigus teisę galima įvairius darbus dirbti. Baigęs mediciną, sakykim, žmogus gali būti tik gydytojas, nebent pakeistų specialybę. Baigęs teisę galima būti ne tik teisininku ir nekeisti specialybės. Nors, aišku, neatmetu galimybės likti advokatu. Gaila, kad jau nebūna politinių bylų, nes jeigu būtų, labiausiai norėčiau būti gynėjas politinėse bylose.

– Nebūk naivus, juk būtent dabar pilna politinių bylų. Viešai apie tai niekas nekalba, bet jų pilna. Ir bus dar daugiau… Bet aš ne apie tai norėjau… Ko aš norėjau? Jau žinau. Jau žinau, kodėl tiek daug jaunuolių stoja į teisę. Ne tam, kad būtų teisininkai, o tam, kad, kaip sakai, būtų nevaržomi. O galbūt, kad jaunystę pratęstų. Dabar pastudijuosiu teisę, o paskui pamatysime, kas bus. Ir taip visas gyvenimas pralekia. Vis kas nors turi įvykti, o vieną dieną pasirodo, kad viskas, kas turėjo įvykti, jau įvyko…

Petią aiškiausiai apėmė tas pats juodas sielvartas, koks ją dažnai apimdavo, puikiai prisimenu, per pamokas. Per kas trečią ar kas ketvirtą pamoką jai užeidavo stepių nostalgija, ščipatelnaja nuotaika ir širdgėla dėl to, kas praėjo. Septintoje ir aštuntoje klasėje sakinį, kad viskas, kas turi įvykti, jau įvyko, girdėjome milijoną kartų. Dabar vėl ištiko priepuolis, bet, laimė, truko trumpai.

– Antra vertus, – kalbėjo jau normaliu, gal net vos pakilesniu už normalų, balsu, – antra vertus, gaila, kad nestojai į rusistiką. Juk labai gerai mokėjai rusų kalbą. Mokeisi gerai, ir mane kartais įaudrindavo mintis, kad mokaisi rusų kalbos dėl manęs. Mokeisi gerai, o svarbiausia gerai balsiai skaitei. Patrik Pavlovič, vy prekrasno, očen prekrasno čitajete, u vas, Patrik Pavlovič, očen chorošeje proiznošenije. Prisimeni, kiek kartų tai tau sakiau? Tavo stropus rusų kalbos mokymasis mane stebino, nuostabu, nes Lenkijoje inteligentiški berniukai iš inteligentiškų šeimų nenorėjo mokytis rusų kalbos. Kuo buvo inteligentiškesni ir smalsesni, tuo labiau kontestavo dėl rusų kalbos. Kuolas iš rusų kalbos jiems reiškė patriotizmą. Geriausias pavyzdys: tavo draugas Oliveris Gruchala – iš rusų kalbos vis nepatenkinamas pažymys. Kiek aš jam nuoširdžiausių frazių ir tiesų apie rusų literatūros grožį priskelbiau! Bergždžias buvo šitas plepėjimas, jis visada atsakydavo, kad nėra nei prieš Dostojevskį, nei prieš Tolstojų, nei prieš Čechovą, bet yra prieš rusifikaciją ir tamsą, nes juk mes per mūsų pamokas nesimokėme nei Fiodoro Michailovičiaus, nei Levo Nikolajevičiaus, nei Antono Pavlovičiaus, tik skaitėm kažkokius totalitarinius skaitinius apie pionierius stovykloje prie jūros. Bandžiau aiškinti, kad jei iš skaitinių apie pionierius išmoksi kalbą, tai paskui pats galėsi skaityti originalo kalba kokius tik norėsi rusų klasikus, bet tai neveikė. Oliverio tėvus, ponus Gruchalas, kviečiau į mokyklą, bet pirmiausia jie nenorėjo nieko girdėti, nieko, tik nusikalstama sistema, nieko, tik okupantų kalba, nieko, tik aš, Maskvos tarnaitė ir agentė. Be to, jie tokie pat iki šiol, jie iki šiol mano, kad Lenkija yra okupuota, dabar jau, tiesą sakant, ne rusų, o Briuselio ir žydų, bet okupuota… Tu, Patrikai, nepriklausei šitai parapijai, nors privalėjai, galų gale tavo baisiai linksmas tėvas save laikė baisiu disidentu… Antra vertus, kaip gyva nesu sutikusi tokio linksmo tipo. Ponai, aš gimiau nemaloningai viešpataujant Josifui Stalinui, ir dėl to kai kurie dalykai yra neįmanomi… Ar žinai, kad jis tai sakydavo per kiekvieną tėvų susirinkimą? Per kiekvieną tėvų susirinkimą jis taip pradėdavo kiekvieną kalbą. Baisiai juokingas disidentas, – Petia pakraipė galvą. – Baisiai juokingas baisus disidentas, bent jau iš pirmo žvilgsnio sprendžiant, turėjo tau įskiepyti neapykantą agresorių kalbai, bet to nepadarė, keista. Nors įsigilinus, o aš į tavo šeimos santykius gilinausi dažnai, tai nėra labai keista. Čia savo vaidmenį turėjo suvaidinti senelis. Turbūt neklystu. Jonas Nepomukas Vaivada buvo, yra žmogus valdingas ir autoritarinis, o savo pažiūromis – promaskvietiškas betonas. Labai inteligentiškas žmogus, bet savo pažiūromis – promaskvietiškas betonas. Nesakau, kad tėtukas iš senelio baimės neįskiepijo sūnui neapykantos rusų kalbai, bet, pats žinai, tai galėjo turėti reikšmės. Beje, kaip laikosi senelis? Miršta? Dėl to atvažiavai? Pamatyti jį dar kartą? Nemalonūs tokie vizitai. Geriau sakyk, kad atvažiavai pagaliau susitikti su manim. Paburiuoti. Prie Granatinio ežero.

Iš lenkų kalbos vertė RIMVYDAS STRIELKŪNAS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:34:03 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba