VERTIMO KRITIKA MERDĖJA

Spalio 18 d. Vilniaus mokytojų namų Mažojoje salėje įvyko Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos surengta diskusija "Vertimo kritikos situacija ir perspektyvos". Renginio pradžioje susirinkusieji išklausė Irenos Balčiūnienės pranešimą, skirtą vertimo kritikos istorijai. Pranešimo autorė išsamiai apžvelgė vertimo kritikos raidą Lietuvoje nuo XVI amžiaus iki mūsų laikų. Pasak I. Balčiūnienės, vertimo kritikai spaudoje skiriama per mažai vietos, per daug nepagrįstų pagyrimų. Autorė kėlė klausimą, kokia turėtų būti gera vertimo kritika? Nėra nei parengiamųjų darbų, nei bibliografijos.

Pirmoji vertimo kritika randama Martyno Mažvydo "Katekizme". Iki pat XX a. dažniausiai ji buvo rašoma ne lietuvių kalba. Rankraščių tikrinimas – Renesanso vertimų kritikos forma. Kiekvienam vertimo kritikui verta įsigilinti į S. Vaišnoro "Žemčiūgos teologiškos" prakalbą; kritikus S. Vaišnoras vadina sūdžiomis.

Iš XVII a. asmenybių išskirtas D. Kleinas, kalbėjęs apie giesmių vertėjus. Objektyvumas, dalykiškumas – du pagrindiniai reikalavimai kritikui.

Vardai, svarbūs XVIII a. vertimo kritikai: M. Merlinas, G. Ostermejeris, K. Milkus (pastarieji du polemizavo dėl giesmyno redagavimo). J. Šulcas išspausdino Ezopo pasakėčių vertimą; vertinga šio leidinio vokiškoji prakalba.

L. Rėza (XIX a.) vertino J. Bretkūno atliktą pirmąjį Biblijos vertimą. XIX a. viduryje apskritai padaugėja grožinės kūrybos vertėjų. Išspausdinama J. Mikšo parašyta vertimo recenzija; vertimo kritikai skiriami V. Kudirkos ir G. Petkevičaitės-Bitės straipsniai.

XX a. pirmojoje pusėje (1918–1940) vertimo kritikos laukas išsiplėtė, vertimų kokybė gerėjo. Versti knygas ėmėsi to meto kalbininkai – J. Jablonskis ir J. Balčikonis. Dėl pasakų vertimo J. Balčikonis gavo pylos nuo B. Sruogos. Minėto kalbininko vertimai buvo kritikuojami ir sovietmečiu, teigta, esą jie labiau kalbiniai negu literatūriniai. Puikūs vertėjai buvo D. Urbas, A. Rubšys.

XX a. antrojoje pusėje (iki 1990-ųjų) verčiami marksizmo klasikai, rusų literatūra. Šio laikmečio vertimų kritiką yra aptaręs K. Ambrazas-Sasnava. "Pergalės" žurnale (1953, Nr. 3) galima rasti straipsnį apie marksizmo klasikų vertimą į lietuvių kalbą. Po Stalino mirties imtos rengti vertėjų konferencijos. 1969 m. pasirodė net trys straipsniai apie vertimus. Nuo tada pradėta gilintis į vertimo teoriją. Apie poezijos vertimus rašė ir V. Kubilius. A. Merkytės išverstą M. Prousto romaną "Svano pusėje" analizavo V. Petrauskas (A. Merkytė sėkmingai apsigynė, atrėmė visus jo argumentus). Minėtini M. A. Pavilionienės, M.Šidlausko straipsniai. A. Pupkis paskelbė straipsnį, kuriame nagrinėjo istorinių romanų vertimus, jų redagavimą.

Baigdama I. Balčiūnienė aptarė Nepriklausomybės laikotarpį (1990–2005). Kas būdinga šiam laikotarpiui? Įkurta Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, aukštosiose mokyklose vyksta vertimams skirtos konferencijos. Tarp vertėjų ir kalbininkų užsimezgė draugiški santykiai.

Antrojoje renginio dalyje buvo svarstomos šiandieninės vertimo kritikos problemos. Diskusijos vedėja Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos valdybos pirmininkė Jurgita Mikutytė kvietė tarti žodį Laimantą Jonušį, Rasą Drazdauskienę, Bronį Savukyną, Ritą Urnėžiūtę. Diskutuota, ar vertimo kritika iš tiesų yra mirusi? Anot L. Jonušio, ji mirusi arba bent jau merdėja. Recenzijose vertimui teskiriami keli sakiniai.

B. Savukynas teigiamai įvertino I. Balčiūnienės pranešimą, dar primindamas keletą vertimo kritikos suintensyvėjimo laikotarpių. Jo teigimu, kritika turinti būti pagrįsta, išsami.

Kitas klausimas, gvildentas auditorijoje, – ar kiekvienas kultūrinis leidinys sutiktų spausdinti vertimus analizuojančius tekstus. "Metų" žurnale nėra vertimų kritikai skirto skyriaus.

R. Drazdauskienė svarstė, kiek dėmesio recenzijoje skirti vertimui, jei knyga nėra orientuota į elitinį skaitytoją. Populiariojoj spaudoj susidomėjimo vertimo kokybe nėra. J. Riškutės manymu, reikalinga kritikos kritika. Ankstesniais laikais recenzijas rašydavo ir vertėjai, ir redaktoriai. Pasak I. Balčiūnienės, anksčiau labai gerų vertimų recenzijų paskelbta apie antikinę literatūrą. L. Jonušys išskyrė dviejų tipų recenzijas: analitines (jų nėra) ir kiek laisvesnes, tačiau akivaizdžiai parodančias vertimo kokybę. R. Urnėžiūtė pažymėjo, kad vertimo recenzijų rašymas užima itin daug laiko, o honorarai itin maži, neatitinkantys įdėto darbo. Žmonių, galinčių rašyti rimtas recenzijas, nėra daug. Dauguma recenzentų – kalbininkai, o tai nėra gerai.

Aptartos ir visam Lietuvos kultūriniam gyvenimui būdingos draugystės ir etikos apraiškos. Kaip rašyti kritinį straipsnį apie draugą? Anot L. Jonušio, reikia diskretiško svarstymo, o ne kapojimo kirviu.

Ar Lietuvoje ruošiami literatūros vertimo specialistai? Vilniaus universiteto Vertimo katedra ruošia komercinio vertimo specialistus, meninio vertimo specialistų rengimu nesirūpinama.

Diskusiją užbaigė J. Mikutytė, pasiūliusi vertėjams, išvertusiems knygą, kreiptis į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungą. Tuomet būtų galima surengti išverstos knygos pristatymą. Kol kas to nėra, vertėjai tyli.