Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
 Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

DAILĖ

GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ

Jurgita Ludavičienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Judy McCaig segė

Niekuomet nebuvau Kaliningrade. Kadaise, sovietinės vaikystės laikais, su tėvais važiavom į Sovetsko, pašnibždomis vadinamo Tilže, turgų; pakeliui aplankėm Donelaičio kapą Čistyje Pruduose. Kelionės rezultatai – triušio vilnos kepurė raudonais ir juodais dryžiais iš turgaus ir apsilupusios pašiūrės aplink kapą atmintyje. Viskas. Po to vis žadėjau nuvažiuoti pažiūrėt legendinio Kenigsbergo, paskui – Immanuelio Kanto kapo, kad būtų galima pagrūmoti kumščiu už kančias, mėginant bergždžiai skaityti "Grynojo proto kritiką". Paskui atsirado sienos ir vizos, ir Kenigsbergą-Karaliaučių-Kaliningradą mačiau Simonaitytės knygose bei televizoriaus ekrane.

Vis dėlto, atsiradus traukinio bilietui į Kaliningradą, parengus pranešimą apie lietuvių gintaro meną Kaliningrado gintaro muziejuje organizuojamai konferencijai, o lietuvių menininkų kūriniams su gintaru sėkmingai nukeliavus į minėtą muziejų, į tarptautinį gintaro meno konkursą, važiuoti teko.

Pirmas žvilgsnis atsiremia į paminklo Kalininui nugarą idealiai išsilaikiusios vokiškos stoties fone. Tramvajaus laidai, reklaminių skydų "bezobrazija", klaikiai apsilaupę gyvenamieji namai su nuolat iš naujo klijuojamom siūlėm ir trupančiais balkonais, šaligatviu ant tavęs važiuojančios mašinos ir rožinio porfyro kolonos, apsupusios Kanto kapą prie didžiulės rūsčios katedros, niekaip tarpusavyje nesiderina. Kenigsbergas, Karaliaučius ir Kaliningradas – trys skirtingi miestai, kurių vardų kaita sąlygojo ir skirtingo miesto atsiradimą. Dabartinis hibridas mena ir pirmą, ir paskutinį; kur ne kur išlikę vokiški namai – tarsi reti dantys tuščioje burnoje, puoselėjami ir saugomi, jie primena buvusį tvarkingą ir rūstų gyvenimą, nepanašų į dabartinį. Universitetinis Kenigsbergas su didžiule trylikto amžiaus karališka pilimi, pakeliamieji tiltai, laivai, plaukioję Prieglium, išplaukė į nebūtį. Liko gynybiniai vartai, kareivinės, zoologijos sodas ir gyvenamieji namai Amalijos vardu pavadintame rajonėlyje "Amalienau".

Viename forte prie Aukštutinio ežero išdidžiai įkurdintas Gintaro muziejus, trečią kartą rengiantis gintaro meno konkursą bei (šįmet) konferenciją, skirtą gintaro menui ir jo apdirbimui. Kaliningrado sritis, turinti daug gintaro, neturi tiek menininkų, galinčių įvertinti ir pabrėžti gintaro grožį bei unikalumą. Kenigsbergo gintaro dirbtuvių meistrų po karo neliko. Į dirbtuves, įgijusias Kaliningrado gintaro apdirbimo kombinato vardą, iš Rusijos atvyko meistrai, mokyti ir savamoksliai, turintys pusbrangių akmenų – jašmos, malachito, žadeito apdirbimo patirtį. Tais principais buvo apdorojamas ir gintaras: pjaustomas, lydomas, raižomas, gręžiamas. Apie gaminių asortimentą nerašysiu, visi prisimena vorus ir vabalus, karolių virtines, ežius bei laivelius...

Šiandieninė situacija kaliningradietiško gintaro meno pasaulyje panaši. Menininkai, dirbantys su gintaru, sunkiai suvokia, kokia medžiaga pateko jiems į rankas ir kaip reikėtų su ja elgtis. Tačiau Gintaro muziejus, ėmęsis nelengvos ir nedėkingos edukacinės misijos, trečius metus organizuoja konkursą, plėsdamas dalyvaujančių šalių arealą bei menininkų skaičių. Šiais metais, be vietinių menininkų, konkurse dalyvavo keturių kuratorių sudarytos kolekcijos: Japonijos, Vakarų Europos (kuratorius – lenkų menininkas Gedyminas Jablonskis), Lietuvos (kuratorė Jurgita Ludavičienė) ir Rusijos (kuratorė Irina Perfiljeva). Tokia geografija leido išvysti platų įvairių tautų menininkų požiūrio į gintarą spektrą. Išvados? Egzistuoja dvi kryptys: europietiška ir rusiška. Pirmajai būdingas konceptualus požiūris, konstruktyvios formos, ironija. Rusiška tradicija – tai "romantiški", salstelėję darbai, kuriuose dominuoja begalinis techninis meistriškumas, tačiau, stingant idėjos, jis dažnai atrodo savitikslis. Atskiras atvejis – Japonijos autorių kūriniai, apie kuriuos sunku ką nors pasakyti, nes menininkai remiasi skirtingu požiūriu į darbus. Kitas mąstymo būdas, griežtas laikymasis tradicijų, o ne inovacijų siekimas unifikuoja ir komercializuoja darbus (mūsų požiūriu).

iliustracija
Olga Šorochova. "Tyla". 2005

Europiečiams parodoje atstovavo marga kolekcija. Paminėtinos mistiškos, "pirmykštės" škotės Judy McCaig segės, kur ant sidabro plokštelių – gintariniai kalnai, o po juos laipioja santūrios plastikos gyvūnai (žiuri šios autorės darbams skyrė antrą vietą konkurse). Manuelio Vilhenos (Ispanija) segė – iš medžio, papuošta gintarine mozaika. Prie segės tabaluojasi pririštas kaulas, kurio apdirbimo autorius – menininko šuo; kitas žiedas – iš keturių pagaliukų, sujungtų draugėn ir papuoštų gintaro karoliuku. Vokietės Marlene Gerhard segės – rūsčios, minimalistinės, kaip ir olandės Katjos Prins. Europiečiai į gintarą žvelgia be pieteto; šis mineralas nėra ypač dažnas, nei ypač mėgstamas menininkų; tačiau, paėmę jį į rankas, autoriai dažnai pasitelkia ironišką požiūrį, maksimaliai panaudoja unikalią šio mineralo formą bei turtingą spalvų gamą.

Rusiška kolekcija demonstravo puikią techniką ir konceptualumo stoką. Aišku, jog menininkai retai ima gintarą į rankas; margoje autorių kompanijoje galima rasti ir restauratorių (nepaprasto kruopštumo Andrejaus Krylovo taurė "Lelijos"), ir juvelyrinių firmų dizainerių. Autoriai akcentuoja gintaro plastiškumą, biomorfiškumą; pabrėžiama, jog gintarą lengva apdirbti. Tačiau nedrąsa ir savotiška "nemeilė" gintarui, kurį kai kurie autoriai pirmą kartą paėmė į rankas, tik ruošdamiesi šiam konkursui, sklinda iš daugelio darbų.

Kaliningrado autoriai išsiskyrė kūrinių atlikimo technika. Puikūs meistrai, galintys įgyvendinti visokiausias idėjas, kaip tik ir silpniausi būtent savo idėjomis. Kičinės gražuolės, skulptūrinės kompozicijos, pienės, išraižytos gintaro gabaluose, besiplaikstančios garbanos, paukščiai ir sraigės liudija, kad gintaro grožis pasitelktas banalioms mintims išreikšti.

Lietuvių kolekciją daugiausia sudarė jaunoji menininkų karta: Beata Sietinšienė, Indrė Diržienė, Jurgita Erminaitė, Eglė Čėjauskaitė, Nerijus Erminas, Šarūnė Vaitkutė ir Dainius Narkus. Vyresniesiems kolegoms atstovavo Marytė Gurevičienė. Nelabai pritinka girtis... bet reikia. Lietuviai konkurse pasirodė kaip patys konceptualiausi, radikaliausi ir kartu stipriausi autoriai. Tai liudijo ir parvežtų prizų skaičius. Net du diplomus parsivežė B. Sietinšienė, o Š. Vaitkutė ir D. Narkus buvo apdovanoti antrąja premija. Vienbalsiai žiuri išrinko ir pagrindinio prizo laimėtoją – J. Erminaitę, kurios objektas "Klausykla" – gintaro gabalas su gintarinėmis ausinėmis (ausinuko parafrazė) – sužavėjo visus komisijos narius.

Sunkus buvo mano bagažas grįžtant. Niekad nemaniau, kad tiek daug sveria svetima šlovė: katalogai, knygos, prizai padarė lagaminą nebepakeliamą nuo žemės. Tačiau tempiau viską su pasididžiavimu, įsitikinusi, jog mūsų gintaro menas galėtų būti pelnytai eksponuojamas bet kuriame pasaulio muziejuje. O sunkiausia buvo puokštė, kurią privalėjau parvežti laureatei; privalėjau, kadangi, atrodė, nesąžininga šį beveik medį, pelnytos pagarbos lietuvių gintaro meno kokybei išraišką, palikti Kaliningrade.

 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:34:02 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba