Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
 Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

FOTOGRAFIJA

ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA

Dovilė Zelčiūtė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aleksandras Ostašenkovas. "Pažįstama nepažįstama moteris"

Šimtas aštuoniolika fotografijų, plukdančių į kitą krantą. Tobulai sustyguotas ir išleistas fotografijų albumas, kuriam, regis, prilipo atpažinimo apibrėžtis – "rudas kraujas" (dėl nuotraukų rudo tonavimo). Puiki leidinio "komanda": subtili albumo dailininko Arūno Juozapaičio ranka, intelektualus menotyrininkės Agnės Narušytės palydimasis žodis. Solidus ir šiltas knygos "Kitas krantas" (S. Jokužio leidykla-spaustuvė, Klaipėda, 2005) pristatymas spalio 7 d. Šiaulių dailės galerijoje. Tikslios, pagavios menotyrininkų A. Narušytės, Virginijaus Kinčinaičio ir Jurgio Dieliauto įžvalgos albumo pristatymo metu. A. Ostašenkovo "Kitas krantas" visų vertinančių pripažįstamas meno įvykiu Lietuvoje. Aš sakyčiau – posūkiu. Pirmyn (ar atgal?) į vidinį, sielos, o ne išorinio vyksmo, pasaulį. Greta eksponuojamų "Kito kranto" darbų – trys sienos, skirtos būsimam leidiniui, – į mus žvelgia mistiškasis "Mirties sodas". O iki tol – gausybė "Mirties sodo" fotolakštų, išdėliotų ant stalų Nidos "Urbo kalne" šią vasarą, fotomenininkų seminaro metu. Aptarimas, ginčai, komentarai. Vieni suka akis nuo dreskiančios tikrumo atakos, kiti neatplėšia žvilgsnio nuo ašarų išdegintų, bet tokių artimų, šiltų ir šviesių, tarsi tai būtų tavo motinos motina, mirštančiosios akių. Išklaipytais sąnariais rankos (jų dabar jau nebėra), regis, siekia tavęs: gal paduotumei puodelį vandens, pakviestumei kunigą ar leistumei ramiai numirti? Pernelyg baisu, šiurpu, lyg būtų nutrinama riba tarp gryno, estetiniais dėsniais grįsto meno ir nuogos mirties realybės. Naujas žingsnis fotografijoje – mirties prijaukinimas. Ne, mirties kvietimas, įsileidimas, mirties, sukibusios rankomis su amžinybe, ilgesys, atlapos jai durys. Fotografijose – veidai mirštančių, jie ruošiasi paskutiniam žingsniui. Arba tą žingsnį jau žengia.

A. Ostašenkovas – meteoras Lietuvos fotomenininkų skliaute. Iki šiol dirbęs fotoreporterio darbus Šiaulių dienraščio redakcijoje, tačiau gyvenęs kūrybingą, intensyvų vidinį gyvenimą. Ilgai, tyliai ir atkakliai metų metus kalbėjęsis su savo siela. Niręs į jos prisiminimų ir patirčių vandenis, siekęs su ja dialogo. A. Ostašenkovo fotografijų kalba paženklinta vienišystės įdagu. Kukli. Paprasta. Išdidi. Apsisprendusi. Gal knygos ir parodos autorių kiek padrąsins artimųjų ar kolegų vertinimai, tačiau maža kas nuo to pasikeis – būties narkotikas atrastas: pasaulio liudijimas fotografijos šviesa seniai lydi kiekvieną A. Ostašenkovo gyvenimo žingsnį, tai kelias ne tik į klasiką, bet ir į amžinybę, gal pirmiausia – į ją.

A. Ostašenkovas yra savižudiškai drąsus: nebijoma gyvenimo, nebijoma mirties. Gyvenimas, sukeliantis liūdną, ironišką, kartais nostalgišką, bet dažniausiai desperatiškai atlaidų šypsnį, – ne tai, ne tai, ne tai...

"Kito kranto" puslapiuose atkakliai stengiamasi prisiminti, kas kada nors įvyko, buvo t a i, už ko vertėtų užsikabinti, keliaujant į šviesą. Kas buvo t a i, kad prisiminimų pasaulis įgautų prasmių kontūrus, kad sugrįžtų spalvos. Viskas makabriškai prigesinta, skaudu, reikšminga lygiai taip, kaip ir nesvarbu. Fotografijų dominantė – mirties balsas. Gal dar ne pati mirtis, o jos tonai, pustoniai – gelsvi, rusvi, rudi, tamsiai rudi, beveik juodi, pilkšvi, balsvi, balti lakoniški fotografijos sakiniai. A. Ostašenkovo fotografijos kalba yra itin taupi, trumpažodė, glausta – vos keli objektai: kelias ar jo atkarpa, sienos dalis, suoliukas su nueinančio žmogaus vienišu kontūru, antkapio kryžiaus detalė, žurnalo puslapis su moters fotografija, numesta ant namo pamatų, penkiakampis ženklas su kūju ir pjautuvu ištiestame delne, moters figūra pajūry ant suoliuko. Vaizdas erdvus, neperkrautas, itin plastiškas, nerėksmingas. Ir – prierašas po fotografija. Šiaip prierašai po fotografijomis, jei jie dar ir ilgoki, dažniausiai trukdo arba susilpnina, sumenkina vaizdo teikiamą įspūdį. A. Ostašenkovas tiksliai kuria fotografijos tęsinį žodžiu: ne literatūriškai iliustruodamas, bet suteikdamas darbui norimą kontekstą, kartais paradoksalų, apverčiantį suvokėjo pastangas aukštyn kojomis, ir siūlydamas dar sykį permąstyti žodžio poveikį bei galią, įvertinti, kokios plačios yra vaizdo ir kalbos dermės galimybės, kai tomis jėgomis naudojamasi protingai. Būtent žodis kuria antrąjį, prasminį, "Kito kranto" pagrindą. (Nors A. Ostašenkovo fotografijų kalba, net ir nubraukus žodinius prierašus, diktuotų savąsias prasmes.)

Pavadinimų ciklai, pakartojimai, retrospektyvos verčia suklusti ir įtempti dėmesį: "Tas tolimas vidurvasaris", 1 (1982); 2 (1978); 3 (1983); 4 (1988); "Kitas krantas", 1 (1989); 2 (2001); 3 (1981); "Krantas", 1 (1982); 2 (1995) – tai tik nedidelė ciklų, esančių albume "Kitas krantas", iliustracija. Datos po fotografijom, jų nuoseklumas neturi reikšmės, nes, tarkime, trečiosios kurio nors ciklo nuotraukos data gali būti keleriais metais "jaunesnė" už pirmąją. Tačiau fotografijos datuojamos, paradoksaliai norint pasakyti, kad įvykiai, prisiminimai, akimirkos, visa, ką mes atsimename ir kas mums yra svarbu, neturi apibrėžties, neturi konkretaus laiko. Kiek kartų mūsų sąmonėje atsikartoja netekties akimirka? Ar visada tais pačiais vaizdais, tuo pačiu skausmu? A. Ostašenkovas fotografija patvirtina, kad taip, kaip visa, ką regėjome ir regime, gali tapti akivaizdžia skausmo iliustracija, lygiai taip kiekvienas fizinę išraišką turintis būties dėmuo gali tapti ir džiaugsmo liudijimu. Didelio skirtumo tarp džiaugsmo ir skausmo Aleksandro darbuose ir neįžvelgsime. Fotografijų ciklas "Šventė" su besidriekiančiu tamsumoje tuščiu tiltu, tolyje vienišuojančiu sovietiniu stulpu (1), aklina kažkokio fabriko siena ir tarnybiniu įėjimu į slaptą teritoriją (2) ar išsitiesusiu vidury gatvės ant grindinio išilgai suoliuko laukiančiu šunimi (3) savo nepakeliamai sunkia nuotaika ir nostalgija nesiskiria nuo "Liūdesio miesto" – uždaro apleisto kiemo su keliais automobiliais ir žmogaus figūra ant grindinio (1), apdaužyto ir nubraižyto telefono automato – dvasinio barbarizmo ženklo (3) ar vienišos baltuojančios mergaitės skulptūrėlės tamsioje, greičiausiai – kapinių, augalijoje (4). Su istorine data negalime susieti fotografijos "Sausio 13", nes pravažiuojantis pro neatpažįstamos stoties ar stotelės pastato kampą traukinys reikšmingas autoriui ne politiniais to meto įvykiais, o autentišku išgyvenimu. Tie vidiniai įvykiai grįžta, kartojasi, tampa asociacijom, atgręžia autorių, o drauge ir žiūrovą į asmenines patirtis. Intymiausią, asmenišką Aleksandro dvasinę patirtį ištinka perkeitimo stebuklas: ji tampa universaliais, menu perteikiamais ir žaibiškai atpažįstamais ženklais. Kuo asmeniškiau kalba A. Ostašenkovo fotografijos, tuo suprantamesnė ir artimesnė darosi jo vaizdų proza ir poezija. Galbūt vis dėlto – poezija, kurios daug, nes fotografijų prozą šiuo atveju atstotų nebent suvokimui minimaliai reikalingas siužetiškumas, tik tiek.

Sklaidydamas albumą pripažįsti jo "skaitymo" taisykles: leidiesi, kad cikliškumas konceptualiai dėliotų pagrindinius knygos akcentus. Atrandi, kad vieno ciklo pavadinimas, kuriuo peraustas visas leidinys, – "Kapinės, kuriose dažnai lankausi" – knygoje pakartotas 10 kartų, o vaizdai, priskirtini šiam ciklui, fiksuoti nuo 1981 iki 1999-ųjų. "Kapinės, kuriuose dažnai lankausi" – prasminė leidinio gija, besidriekianti iki paskutinės leidinio nuotraukos "Kelyje", kur žvelgiantiesiems atsukta džinsiniu švarkeliu vilkinčio ilgaplaukio ir laibakaklio vienišiaus nugara. Ta pati fotografija – ant albumo viršelio. Toks gyvenimo ir mirties ciklas natūraliai pereina į atvirą "Mirties sodo" erdvę. Ten – šios egzistencijos gijos tęsinys ir naujas buvimas. Jau baisesnis, tiesmukesnis, atviresnis, nesigailint nei savęs, nei tų, kurie seks paskui išeinančių akis.

Fotomenininkas nuolat grįžta prie jūros, žvelgdamas į ją taip, lyg iš ten ateitų didysis atsakymas. Prie jūros stovima, sėdima ant suoliuko, lipama ant persirengimo kabinos, prie jūros bėgama, gulima, miegama, jūra liečiama pirštų galais kaip brangintina vertybė. Tai pasąmonės, atminties vanduo. Leidinyje per jį brendama su tarkovskišku dvasinės realybės įteisinimu, nes nieko nėra vertinga, kas netapo patirties savastimi.

A. Ostašenkovo fotografijose spragsinčios būties užuominos degina tokia įtaiga, kad netrunki pažinti save patį: prisimeni baugius ir ilgus vaikystės vakarus, kai pasaulis užgriūdavo savo grėsmėmis. Iš Aleksandro fotografijų prasmių lauko išmuštas saugaus buvimo pagrindas: pasaulis yra laikinas, visa, dar neįvykę, jau praėjo. Tik tai ir yra garantuota. Fotografijų pavadinimai – "Čia tėvas dirbo iki pat mirties", "Seniai praėjęs pavasaris", "Diena jau praėjo", "Išėjau iš miško, kur buvo karas", "Einu iš kapinių pro vaikų darželį", "Ruduo niekada nesibaigia", "Vakar buvusi diena", "Rytoj vyras mirė" ir kiti teigia, kad galbūt šis Klajūnas ieško to, ko nepametė, bet kas buvo iš jo išplėšta, atimta. Atimtas gyvenimo tikrumo jausmas, artimiausieji ("Vyras, atėjęs į tėvo laidotuves", "Mirė tėvas" ir ypač – "Moteris, mirusi po gimdymo", pats skaudžiausias Aleksandro šviesoraštis: perdaužtas ar įskeltas moters atvaizdas antkapio fotografijoje, kas ji?!). Taip mažai bent retsykiais į egzistencijos valdas grįžtančios ramybės, patvirtinančios – viskas gerai. Tačiau kūryba retai kyla iš savijautos "viskas gerai". Ir meilė, kurios įvaizdžių "Kitame krante" daug, tokia trapi, efemeriška, kaip tos nuolat puslapiuose pasirodančios moters mistiška figūra ar veidas. Štai ji pažvelgė klausiančiu žvilgsniu, o kitur – apsigobusi mirties drabužiais, nelyg motina ar mylimoji peržengė realybės ribas ir tyliai nužingsniavo kapinių takeliu. Štai jos – moters-iliuzijos pakaušis, apgaubtas balta skarele, balta palaidinukė, platus rankų gestas, ji atsilošusi, į priekį išsišovę paaugliški keliai. Mes nematome tos moters veido ("Pažįstama nepažįstama moteris"). Mums nelemta pamatyti ir pirmąsias vasaros gėles pievoje skinančios veido bruožų, Aleksandras užfiksavo jos mergiškai palenktą palaidais plaukais galvą, vasarinę suknią, gėles rankose, – visa nelabai realu, be ryškių kontūrų ("Birželis"). Moters profilis (mylimoji? pažadėtoji? visa reginčioji? motina?) pasisukęs į visa, su kuo atvykta atsisveikinti ("Kelyje", 1). Štai ji pasilenkusi liečia jūros vandenį, štai ji nužengia kadaise buvusio gyvenamo vasarnamio laiptais, tyliai šviečia jos skrybėlaitė, ta moteris kaip pažadas, kad galbūt, kad gal kada nors, kad kitame gyvenime šviesa plūstels būtent iš jos viltingo glėbio. Tai tik užuominos, galimos parafrazės. Gal viskas ir kitaip.

"Kito kranto", į kurį keliauja A. Ostašenkovas, pasaulis atrandamas per prisiminimus, jis kaskart atpažįstamas, retrospektyviai besisukantis it vaikiška kiemo karuselė. Tą pasaulį galima atrasti tarsi valant mirties žemes nuo savo gyvenimo, kol paaiškės, kad vienintelė realybė jame ir tebuvo deginęs ir svilinęs kuriančiojo sielą kito kranto ilgesys.

Kitą realybės lygmenį atveria fotografijų ciklas "Mirties sodas". Prieš akis – laikas, praleistas senelių namuose, pensionate, kur menininkui buvo leista (administracijos, tų namų gyventojų, o drauge ir gyvenimo) pratęsti išeinančių buvimą, padedant šviesoraščiui. Kad tai perkūniškai pavojingas dvasiškai (gal ir fiziškai) Aleksandro kūrybinis žingsnis, pripažįsta ir jis pats. Viskas prasidėjo nuo artimųjų išėjimo fiksavimo, – Ostašenkovas fotografavo gęstančią jį užauginusios moters gyvybę, jai pačiai sutikus. Vėliau idėja neapleido, persikelta į senelių namus.

Sunku kalbėti apie šias fotografijas, tokia akistata verčia nusimesti ir pačiam visas kaukes. "Būk prisirengusi, smilga", – viename eilėraštyje rašė Aldona Elena Puišytė. Iš nuogo egzistencinio fotografijų riksmo, iš mirties dvelksmo ir šnabždesio akivaizdu – A. Ostašenkovas yra pasirengęs ir tokiai akistatai, ir tokiai vaizdų realybei. Tik meilė, tik užuojauta, tik asketiškas, subtilus prisiglaudimas, tik tykus įsižiūrėjimas į išeinančio veidą, akis. Tos akys dega anapusybės karščiu, jose – fizinio skausmo, kartu ir tikro pažinimo kažkoks ypatingas liepsnojantis švytėjimas. Nustėrusi gaudau tuos paskutiniuosius, pačius tikriausius veido ženklus. Ir man nebaisu. Aleksandras nesimėgauja skausmu, jis priveda prie mirštančiojo ir leidžia pabūti kartu. Ir šis susitikimas su tais, kurie dabar mus regi kitu žvilgsniu, nes jie seniai yra kitur ir kitaip, šis susitikimas turi giliausią prasmę. Krantai akimirką susisiekia, ir mes braidome pažinimo vandenimis nebijodami nuskęsti. A. Ostašenkovo šviesoraščio puslapiai it svarbiausi būties papirusai atveria paslaptį, kaip išmokti nebijoti to, kas laikina. Aleksandras jau išmoko.

 

Skaitytojų vertinimai


27994. maryte :-( 2006-06-08 15:26
koks sutrauka gali pavadinti vaika aleksandru?! be to, sitas straipsnis yra per ilgas kad as ji skaityciau. taip pat vien jo pavadinimas atstumia potencialius skaitytojus, nes jis visiskai bukas. Ir kas cia per "Būk prisirengusi, smilga" tai visiskai kamietiska, degradiska citata. deja, kai kurie zmones ir po mokyklos raso bukas interpretacujas ir be kita ko jas talpina iternete ir tokiu budu gadina netycia cia uzklydusiems internautams nuotaika. va taip vat.

35418. Saulius P :-) 2007-02-26 04:51
Puikus straipsnis. O A. Ostasenkovo fotografija man - tikras atradimas. Ir labai artima.

42828. Cornered :-) 2007-11-28 10:13
Labai puikios ir įdomios jo foto,kažkas daug giliau negu gali pasakyti žodžiai.Jis ir V.Balčytis yra unikalūs ir nepaparasti menininkai.

47752. harka :-) 2008-07-07 21:09
marytei jau is tavo rasybos matosi,jog esi buka kaimiete...cia tu papuolei netycia ir savo sumauta nuomone destyk savo lygio veploms...jei turetum bent kiek intelekto,tai zinotum,jog si varda nesiojo didingi nivairiu epochu zmones...bet tau nevardinsiu,nes vis vien nesuvoksi...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:34:00 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba