Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
 Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI

ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE

Donatas Petrošius

[skaityti komentarus]

iliustracija

Tradiciškai "žemė" lietuviams nėra pavojinga stichija. Lietuvių kalbos žodyje "stichija" viršų ima su pavojumi susijusi sema, nes stichijomis linkstama įvardyti tuos gamtos gaivalus, kurie gali pareikalauti žmonių aukų ar padaryti materialinės žalos. Galima išgirsti – ugnies stichija, vandens stichija, ar rečiau – oro stichija. Išskirtiniai stichijų bruožai – nestabilumas, kintamumas. Žemė yra stabilumo, tvirto pagrindo simbolis. Stabilumą patvirtinančios išimtys – ne per dažniausiai Šiaurės Lietuvoje susidarančios karstinės įgriuvos. Ko gero, žemė lietuviui išvis nėra stichija klasikine prasme, nes ji mūsų pasaulėjautoje yra stabili, prognozuojama, jai nebūdingas virsmas.
Darome prielaidą, kad lietuvių poezijoje konkrečių žemės nestabilumo faktų, duomenų apie jos sanklodą turėjo būti užfiksuota daugiau nei fizinės geografijos ar geologijos vadovėliuose.
Šių paieškų atspirties taškai – gamtos mokslų duomenys apie žemės plutą (geomantiją) ir tektoninius judėjimus, seisminius procesus, išsiveržimus (lavos, garų ar kitų medžiagų).
Taip pat poezijoje ieškota šių žemės stichijai priskiriamų savybių ir jėgų, kurios veikia ar galėtų teoriškai būti judėjimo prielaida, priežastimi: gravitacinės jėgos, magnetizmo, traukos (ar atvirkščiai – stūmos) ar paprasčiausių vidinių ertmių, kurios lemtų įgriuvimus.
Vienas pirmųjų žemės stichijos siautėjimą lietuvių gyvenamojoje teritorijoje XVIII–XIX amžių sandūroje užfiksavo Liudvikas Rėza, vokiškai parašydamas elegiją "Nugrimzdęs kaimas". Nugrimzdo ne tik gimtasis Karvaičių kaimas (Kuršių nerijoje), bet ir:

Smėlin paskendo giria – užuovėja vargšo kaimelio (vertė Vytautas P. Bložė).

Objektyviai ši nelaimė ištiko dėl bendros dviejų stichijų veiklos – vėjo (oro) ir žemės, tačiau kalbos sferoje slenkančios kopos yra svaresnis, pirmesnis, grėsmingesnis argumentas.
Mūsų laimei, Lietuva nėra aktyvioje seisminėje zonoje. Ir nors mus vis dėlto pernai ištiko 4 balų pagal Richterį žemės drebėjimas, jis nesukėlė jokių perversmų nei statistinio lietuvio požiūriui į žemės stichiją (nebent pasąmonėje), nei lietuvių žodyne.
Lietuvių poezijoje (kuri neapsiriboja stebėti vien tik tą arealą, kuriame gyvena lietuviškai kalbantieji) žemės drebėjimų fiksuota kiek anksčiau:

Du ruseliai palindo po žeme
Ir pradėjo klibint jos sąsparas.
Viskas būtų taip pasibaigę,
Bet užmatė juos Dievas,
Ir jie bėgdami kažin ką užkliudė...

Tada 30 000 armėnų paniro į dugną,
Aš pats mačiau
Iš aukštai
Prie Spitako
- - - - - -
O po to visur rusai ėmė lįst iš po žemių
(S. Geda).

Šiame mitopoetiniame seisminių įvykių paaiškinime verta atkreipti dėmesį į pasaulio sandarą: žemė laikosi ant sąsparų, po ja palindus ir kažin ką užkliudžius, galima sugriauti pasaulį. Viena vertus, tokia schema atrodo naivi ir akivaizdžiai klaidinga, tačiau prisiminus tai, kad giliai po žeme plokštės yra sukrautos viena ant kitos, susigrūdusios, lėtai judančios ir besistumdančios, o žemės drebėjimui sukelti tereikia tik to, kad vienos plokštės kraštas nusprūstų nuo kitos. Teoriškai – žmogaus veikla gali sukelti žemės drebėjimus, pavyzdžiui, per gręžinius iš žemės gelmių išgavus didelius naftos ar kitų medžiagų kiekius ir palikus tuštumas, kurios savaime yra pavojingos, nes gamta tuštumos nemėgsta. Mitai, gal ir poezija, dažnai byloja tą patį, ką ir mokslas, tik painiau.
Lietuva yra ant milžiniškos kontinentinės plokštės kupros, kuri gana stabili, toli nuo pavojingųjų pakraščių, kurie, lipdami vieni ant kitų ir stumdydamiesi, sukelia nestabilumus. Mūsų žemė (jei apsiribosime tautiniu akiračiu) stumdosi, grumiasi ne su kietais konkuruojančiais giminiškais kaimynais, o su kitomis stichijomis:

Įženk į šį peizažą. Dar tamsu.
Anapus kopų gaudžia tuščias plentas.
Su jūromis kariauja kontinentas –
Nematomas, bet sklidinas balsų
(T. Venclova).

Kontinentas yra ir pats didžiausias sausumos vienetas (didesnis ir už žemynus), tačiau paradokso logika lemia tai, kad didžiausi dalykai (objektai) yra nematomi, nes neaprėpiami. Kaip ir pati žemės stichija – tamsi, nematoma, prisidengusi augalijos ir gyvūnijos kauke – biosfera. Galima patirti, jog T. Venclovos tekstuose žemės (stichijos) paviršius stebimas geopolitiškame kontekste: teritorijos auga, slenka, plečiasi pagal istorinę logiką, griežtomis konkrečiomis kryptimis – linijomis:

Į šiaurės rytus traukėsi ankšta,
kantri šalis
(T. Venclova).

Žemės stichiją reprezentuoja geopolitinis darinys – šalis (kita šalies reikšmė – pusė, kryptis). Keičiantis valstybių – šalių sienoms, politinės galios krypties judėjimams (taip pat ir – prasidedant karams), gyventojai nukenčia.
Kitas T. Venclovos tekstuose žemės stichijai būdingas bruožas – tai, kad jos paviršius padengtas civilizacijos ženklų tinklu, pavaldžiu termodinamikos dėsniams – žemės paviršius susitraukia nuo šalčio:

Asfaltuotų laukų platuma
Susitraukia, raukšlėjas ir skyla tarytum kaštonas
(T. Venclova).

Metonimiškai perteikiamas peizažas po pirmojo sniego. Šiuo atveju įtrūkimai tėra iliuzija.
Tačiau žemės plutos įtrūkimo (žemės prasivėrimo) galimybė yra visai reali religinės kilmės (ir krikščioniškuose apokaliptiniuose, ir ikikrikščioniškuose – mitologiniuose) vaizdiniuose: atsiveria te žemė (Radavičiūtė).
Prasmegti kiaurai žemę nėra vien iš piršto laužtas frazeologizmas, tačiau ir reali grėsmė tuo atveju, jei žemė nėra gryna, pavyzdžiui – prisisunkusi vandens. Sąlygiškai kietame paviršiuje gali atsirasti ertmė, įtrūkimas, jei po žemės stichija yra vandens stichija. Lauryno Katkaus "Nardymo pamokų" tekstuose žemės stichija nėra patikimas pagrindas:

Lengva žemė siūbavo
sulig kiekvienu žingsniu
(L. Katkus).

L. Katkaus subjektų veiksmai atliepia pirmųjų gyvybės formų sausumoje situaciją – ant žemės paviršiaus tenka adaptuotis, iš naujo atsikovoti sau sausumos teritorijas, apsigyventi jose:

užsiauginti stuburą, kurio neteko tėvai.
sprindis po sprindžio, pėda po pėdos.
iš vandens išlipti sausumon
(L. Katkus).

Klausimas, ar biosfera – gyvoji gamta – priklauso žemės stichijai, ar ne, – mažų mažiausiai dviprasmiškas. Poezijoje argumentų už – pakankamai, nes iš vienos pusės žemės stichija reprezentuoja materialumą, iš kitos – visa, kas gyva – minta žemės syvais. Be to, žemės judėjimas, aktyvumo raiška dažniausiai perkeliama augalijai:

Netrukus žemė
vėl dangų švelniai laižys žaliais liežuvėliais
(K. Platelis).

Tačiau, žvelgdami į visokias (kad ir į Renesanso platonizmo atstovo Pico della Mirandolos) filosofines gamtos objektų klasifikacijas, rasime pagrindo nusverti pozicijai, teigiančiai, jog augalija yra jau visai kitos kokybės gyva substancija. Tikrosios žemės ataugos ir chemine sudėtimi, ir fizinėmis medžiagų savybėmis bei struktūra neabejotinai yra akmenys. Jie taipogi kartais yra aktyvūs:

miestų akmenys suveržia mus (T. Venclova,);
akmenis telkiau į tylią gaują... (S. Stacevičius).

Akmuo ar net maža smiltis, prisiminus bleikiškąją (W. Blake) tradiciją – smėlio kruopelėje įžiūrėti visą pasaulį – turi savy užkoduotą informaciją apie visą pasaulį. Anot Venclovos – ir didelę jėgą, leidžiančią galynėtis su kitomis stichijomis:

juo smiltis mažesnė, juo tikriau
ji sugeba pakreipti upės tėkmę
(T. Venclova).

Smiltys, smulki pustoma žemė, kaip aktyviausia žemės stichijos dalis, ir poezijoje, ir buitinėje kalboje persisunkusios neišvengiamumo, mirties semantika:

vis nori konkretumo – pauostyti, pačiupinėti
įbrukti pleištą tarp savęs ir nebūties
ir kai iš miego, iš duobės kelies
nešvarios panagės, plaukai žemėti
pilni laukai, pilni plaukai mirties
(S. Parulskis).

Padarę pjūvį, pamatytume, jog žemės pluta yra sluoksniuota, sudaryta iš skirtingomis fizinėmis savybėmis pasižyminčių nuosėdų ir panašiai kaip medžiai turi rieves. Ir sąnašų, sluoksnių perskaityti laiką gali ne tik archeologai ir geologai, bet ir mėgėjai klaidžioti poezijos teritorijomis:

Susisluoksniuoja laikas gelsvais ir raudonais
klodais (...) laikas slūgso spalvotais
žemės klodais, vis gręžiasi ir nepajėgia nusigręžti
aidinti žvyro dykynė (...) dykuma veriasi jų
žvilgsniams, vėjas ir lūpinė armonikėlė
iš susapnuoto vesterno
kuriame indėnas šoka erelio
gyvenimą
(A. Šlepikas).

Alvydo Šlepiko eilėraštyje "Žvyro karjerai" gyvenimo – laiko figūros veriasi ant margumo ašies: žvyro dykynę pratęsia dykuma: smėlio karjeras iš vaikystės tapatus vesterniškam scenovaizdžiui; spalvoti žemės klodai, žymintys vaikystės laiką, įgyja [tikėtina – išsidažiusio] indėno požymių.
Tai, kad žemės, kaip sustojusio praeities laiko saugyklos, įvaizdis nėra atsitiktinis, patvirtins dar vienas pavyzdys:

Rankas ir veidą perveria daigai.
Garbė neturtui. Žemė virto rožėmis.
Daiktų varža, Voronežo dirvožemis –
Lyg praeitis ir užmiršti draugai
(T. Venclova).

Čia, panašiai kaip ir A. Šlepiko karjere: žemės virtimas rožėmis intensyvina spalvas, plečia jų spektrą; dirvožemis – praeitis, užmiršti draugai. Skaitant toliau, šioje teksto atkarpoje žemė, kaip stabilus, materialus pagrindas, – išnyksta. Toliau tektų aiškintis subjekto būsenas, kurias nustatyti nėra paprasta. Subjekto būsenos komplikuotumą lemia ir tai, kad dingsta žemės trauka ar gravitacinės jėgos:

O mes dar laikomės čia,
kol pajėgiame, sausgyslių šaknimis
įsikibę į šykščią žemę
(K. Platelis).
Ir:
viena koja spardo tuštumą kita ieško žemės (E. Ališanka).

Peržiūrėjęs poezijoje, kaip ir mitologijoje, užfiksuotus duomenis, ko esama po žeme, anaiptol nepasijusi saugus. Žemės stichija nėra vientisa, joje pilna vidinės tuštumos ir kiaurymių bei kitų stichijų veiklos:

staiga požeminiai vėjai
pagauna jį ir nusineša
į temstančią nežinomybę
(A. Marčėnas).
Ir:
ir iš požemių vandenys aidi (A. Marčėnas).

Mituose teigiama, kad po žeme yra sutalpintas trečdalis visatos – tamsioji pusė. Tačiau poezijoje fiksuojama, jog ir ten esama šviesos šaltinio:

Grūstis prie senato salės:
tik poliarinės lapės
taip moka nujausti
sklindančią požemių šviesą
(D. Šimonis).

Kalbant apie stichijas, bandant poeziją aptarti mokslo – logos – rėmuose, neišvengiamai tenka remtis, atsispirti nuo priešybės – mythos. Poezijos stichijų registrą įmanoma sudaryti nepažeidžiant tik vieno mokslo – literatūrologijos – dėsnių. Šiaip ar taip – geriausia poezija ta, kuri turi jėgų atitrūkti ar užsimiršti, ar sąmoningai paneigti tai, kas akivaizdu, neįmanoma –

Nuo mūsų juos [antipodus – d.p.] skiria ne magmos
juosta,
Kalnynai, bet fanerinės pertvaros, antklodės, vokai
(L. Katkus).

Tačiau kai kada gimtoji žemės stichija veikia ne globaliai, o globėjiškai:

Esu negrabiai tašytas
Iš lauko akmens
Nosis – seno žydo
Kreiva – tėvas vaikystėj
Išmetė iš lopšio
Nuo to laiko
MAN – ŽEMĖ – GALVON
(G. Norvilas).

Gyčio Norvilo tekste užfiksuotas atvejis mūsų poetinėje platumoje ir ilgumoje – pats dinamiškiausias ir autentiškiausias. Žemės stichija suformavo subjekto veido bruožus. Aiškiau sakant – kalė į galvą.
 

Skaitytojų vertinimai


19400. tokia pati2005-11-04 13:11
Nežinau, ką verčiau kritikuoti, kad iš DP kūrybos gauname tik tokias filologines paskaitas. Matyt, kad patį DP. Bernardinai. lt, žinoma, puiku, bet kuo nusikalto "popieriniai", tradiciniai skaitytojai? Ką jau kalbėt apie netesimą pažadą apsilankyti su kokiu rašinuku/eilėraštuku/recenzija Š.Atėnų redakcijoj...:( Teisintis, kad baisu kažką netobulą atnešti, šiek tiek kvailoka. Tuo labiau, kad bent jau Litmenis tai tikrai nebaido. O dar kai prisimeni prieš kelerius metus LUX`e išspausdintą DP interviu...: "rašyti niekada nenustosiu...seniai esu ir romaną sugalvojęs, tik reikia, kad kasdien kas nors pasakytų, kad jo reikia...ir esė knyga...ir eilėraščiai..." Mat koks produktyvus "stalčinis" rašytojas. Stalčiai gal ir džiaugiasi, o aš užtat visai ne.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:33:59 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba