PRARADIMŲ METAI

Alio Balbieriaus fotografija

Baisus yra daiktas, baisus menas – architektūra. Nepatikusią knygą gali išmesti į šiukšlyną, gali ramiai gyventi be instaliacijų ir paveikslų, tau nepatikusių. Tačiau lyg dieglys kepenyse kaskart duria ne vietoj iškilęs stiklinis daugiaaukštis, uždengiantis dar vaikystėje tave džiuginusią panoramą. Artėjančiais, ryškėjančiais bažnyčių bokštais ir namų stogais Vilnius paimdavo tave į savo glėbį. Dabar šis tavo miesto glėbys išniekintas ir sužalotas, pavergtas besipuikuojančio savo ūgiu "Hannerio" biurų žaliojo pastato. Savaip gražiai vakaro saulės spinduliuose žaidžia Šeškinės šlaitais šio namo plokštumos, kai žvelgi į jį nuo Tauro kalno, bet kad nors 70, nors 50 metrų jis būtų "pastumtas" "Lukoilo" degalinės link… Bet kur tau… Verslui, investitoriams reikia dominuoti, ir kad kuo arčiau "vartotojo", kuo arčiau magistralės, kuo arčiau geriausių vietų.

Saltoniškėse greta "Hannerio" daugiaaukščio jau iškirsti medžiai, paruošta aikštelė dar vienam "bildingui", t. y. pastatų kompleksui 35 m ribojamo aukščio. Panoramos dalis su šv. Jokūbo bažnyčia, kuri pakalnėje, prie Ukmergės gatvės posūkio, vėl pasirodo akiratyje, dabar taps galutinai uždengta.

Besidomintiems, kaip gimsta tokie statiniai, keletas rodiklių: žemę iš kokio nors nuosavybės teises "atgavusio" savininko įsigyja UAB "Vilenlita" direktorius Jevgenijus Mišris ir penkiolikai metų išnuomoja "Vilmestos" generaliniam direktoriui Vaclavui Romanovskiui. Šis, gavęs leidimą iškirsti medžius, stato čia prekybos, paslaugų ir maitinimo kompleksą.

Vilniuje kaip grybai staiga išdygstančių pastatų istorijos visos daugmaž panašios, o įstatymai ir įsakymai, kuriais miestas galėtų valdyti šį procesą, eina iš paskos arba tuoj pat užmirštami.

Galime priminti, jog nuo 2004 m. gegužės 15 d. įsigaliojo LR aplinkos ministro įsakymu patvirtintos "Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklės", kurios įpareigoja "sudaryti prielaidas harmoningam aukštybinių pastatų išdėstymui mieste, apsaugant bei harmoningai plėtojant bendruosius miesto urbanistinės struktūros komponentus – siluetą, panoramas, miesto vaizdų įvairovę – svarbius miesto įvaizdžio ir kultūrinio tapatumo ženklus".

Įsakyme gausu gražių žodžių ir pageidavimų, bet ar jų nebuvo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme, priimtame 1995 metais?

Į gražius pageidavimus miesto valdžia atsako konkrečiais darbais, tokiais kaip ką tik išdygęs daugiaaukštis "bokštas" Savanorių prospekto pradžioje, duonos kombinato ir Pohuliankos vandens gręžinio teritorijoje. Jam iš paskos ant Tauro kalno jau didžiulis kranas – turbūt galingiausias Vilniuje – savo strėle sveikina kitapus Neries stūksančius Konstitucijos prospekto bokštus. Nereikia jau ant Tauro kalno nei Tautos namų, nei Profsąjungų rūmų, reikia gyvenamųjų namų, kuo daugiau ir kuo didesnių, nes tai diktuoja gyvenimas, t. y. nekilnojamojo turto verslas. Kitoje Kudirkos gatvės pusėje seniai puikuojasi prie Neries šlaito pastatyti namai su vis tais pačiais užrašais – "Nuomojama", "Parduodama". Kai tie visi namai bus apgyvendinti, kaip privažiuos prie jų gyventojai ir kur dės automobilius? Ir dabar saugaus eismo sergėtojai po 50 Lt (oficiali bauda didesnė) pasipinigauja, surakindami ratus ne vietoje prisiglaudusiems automobiliams.

Beje, čia, ant Tauro kalno, Valančiaus gatvėje vienu metu glaudėsi ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazija. Vytauto Didžiojo gimnazijos atkūrimo iniciatoriams nepavyko įtikinti nei Lietuvos valdžios, nei Pasaulio lietuvių bendruomenės, kad paremtų idėją pastatyti modernią gimnaziją–internatą su laboratorijomis, sporto sale ir stadionu, tradiciškai skirtą ne tik miesto, bet ir Vilniaus krašto vaikams, siekiantiems mokslo. Manau, kad suteiktas Vytauto Didžiojo vardas mažytei, kamerinei, keturių baigiamųjų klasių gimnazijai, besiglaudžiančiai greta buvusio savo pastato – Jėzuitų gimnazijos, neuždaro kelio šiai idėjai. Nepavyko pastatyti tokios gimnazijos Žvėryne, Neries vingyje, nors tai vietai buvo paruoštas vidurinės mokyklos projektas. Nebuvo pinigų, ir vieta pasirodė per daug vertinga gimnazijai. Ant Tauro kalno – dar daugiau "prestižo", sunku tikėtis, kad rykliai atiduotų tokį kąsnį. Bet verta pasvajoti – gal pasikeis valdžia, pasikeis požiūris į prioritetus ir į prestižą, ir tada vietoj Profsąjungų rūmų išaugs tas naujas Vytauto Didžiojo gimnazijos pastatas – Tautos namai. Kol kas Vilniuje – kiti prioritetai: tą akivaizdžiai liudija šių, praeinančių, metų patirtis. Užtenka prisiminti "Lietuvos" viešbučio ir Šeškinės šlaitų gynybos istorijas. (Beje, šioje Šeškinės šlaitų epopėjoje ir Vilniaus merui, deja, teko ne Don Kichoto vaidmuo, bet greičiau vėjo malūno.)

Trumpai prisiminkime Šeškinės šlaitų žalojimo, jų gynimo ir pralaimėjimo istoriją, tapusią išbandymu mūsų įstatymams ir jų sergėtojams.

Pradžia buvo viltinga. Sukilus architektams, palaikant Lietuvos meno kūrėjų asociacijai, sureagavus Vilniaus merui, Vilniaus apskrities administracija sustabdo UAB Vilniaus "Akropolio" neteisėtai iškilusio 6 aukštų korpuso statybą. Lietuvos gamtos tyrinėtojai 32 geografų ir geologų parašais kreipiasi į LR Vyriausybę ir Vilniaus miesto savivaldybę, reikšdami nuostabą ir pasipiktinimą, reikalaudami atkurti pirminę Šeškinės geomorfologinio draustinio būklę, palikti bent 50 metrų apsauginę juostą, kurioje būtų atsodintas iškirstas miškas.

Tačiau… Per rekordiškai trumpą laiką sutvarkomi visi popieriai, ir savavališka statyba įteisinama.

Lietuvos architektų sąjungos pirmininkui Vytautui Dičiui belieka paskelbti greitą pareiškimą "Dėl neteisėtų Vilniaus "Akropolio" prekybos ir pramogų centro antros eilės statybų", kuriame atskleidžiamas visas tos statybų istorijos kiauliškumas ir padaryta žala kraštovaizdžiui. Pastatytas 6 aukštų pastatas akivaizdžiai iškyla virš Šeškinės kalvų juostos, nedera prie kraštovaizdžio ir prieštarauja esminiam statybos įstatymo reikalavimui, – teigiama pareiškime. Ši pradėtos statybos padėtis Vilniaus apskrities ir Aplinkos ministerijos įteisinama, o Urbanistikos ir architektūros ekspertų tarybai prašoma pareikšti nuomonę dėl dar didesnio, 15 aukštų, pastato. Jeigu nepritarta 6 aukštams, tai kas gali pritarti 15-ai? Tačiau čia ir ėmė veikti kiaulystės dėsnis, kuriam, sąmoningai ar ne – nenoriu nieko kaltinti – pasidavė patys architektai.

Pirmiausia 2004 m. lapkričio 25 d. projektą ir esamą padėtį svarsto Urbanistikos ir architektūros ekspertų taryba, posėdžiui pirmininkauja architektai Rolandas Palekas ir Kęstutis Kisielius. Ekspertų taryba (jos išvados skelbtos "Statybų pilote", 2004, Nr. 10) nepritarė "Akropolio" prekybos ir pramogų centro antros eilės statybai Vilniaus mieste ir pasmerkė su ja susijusius neįstatyminius veiksmus, vienbalsiai nepritarė svarstyti pateiktam statinio projektui.

Klausantis tarybos narių pasisakymų galima buvo pasidžiaugti mūsų senosios ir jaunosios architektų kartos profesine kultūra ir pilietine pozicija. Tai atsispindi ir tarybos išvadose. Tačiau (kas per velniava!) trečia išvada viską nubraukia. Kiekvieno pasisakiusiojo pirmininkaujantys klausė nuomonės dėl pastato 24 metrų aukščio, ir visi atsakė neigiamai – kad toks aukštis nepriimtinas. Ir štai išvada: "Aukštesnis kaip 24 metrai iki karnizo statinys pradėto administracinio pastato vietoje nederės prie Vilniaus kraštovaizdžio ir todėl pagal LR statybos įstatymą neatitinka statinio architektūrai keliamo esminio reikalavimo, taigi negali būti statomas". Bet juk ir pastatytas 6 aukštų pastatas suardo kraštovaizdį – jo negalėjo būti. Architektų sąjunga ir visuomenė nepritarė esamam, neteisėtai pastatytam 6 aukštų pastatui, kurį reikalaujama nugriauti. Keista ir apmaudu, kad buvo suklaidintas ir jaunimas – studentų, surinkusių 1000 parašų (!), kreipimesi "įredaguotas" sakinys, jog būtina laikytis nustatyto reglamento ir neviršyti 24 m aukščio. Tokia puiki akcija buvo sugadinta – pritarė neteisėtai statybai.

Ekspertų tarybos posėdžio pradžioje Arūnas Paslaitis pabrėžė nenorintis, kad tarybos išvados taptų figos lapu pradėtai "Akropolio" statybai. Deja, taip ir atsitiko. O "VP Market" "Akropolio" šefas "sužaidė" lyg tas rabinas, pataręs savo tėvynainiui, kaip pasigerinti neįmanomai ankštą būstą (Atsivesk ožį – blogai? Tada dar karvę – dar blogiau? O dabar išvesk. Ir varganas žydas atsipūtė, atgavęs laisvą plotą.) Atsipūtė, nesuvokę esmės, ir daugelis šios "Akropolio"–Šeškinės draustinio kolizijos dalyvių bei stebėtojų, kai… Mindaugas Marcinkevičius pareiškė nestatysiąs tų dar papildomų 9 aukštų. Nuramino "išvedęs" dar neįvestą karvę, bet ožys taip ir liko stypsoti, atstatęs savo buką kaktą virš Šeškinės žaliosios karūnos. O dėl neteisėtai pastatyto šešių aukštų "Akropolio" (žmonės praminė jį "Nekropoliu"), tai Vilniaus plėtros departamento vadovas Linas Naujokaitis nuoširdžiai padejavo, jog šiuo atveju įstatymas numato tris galimus variantus: nugriauti, skirti baudą arba įteisinti. Kaip matome, pasirinktas trečiasis variantas.

Matydami, kokios kiaulystės su naujomis statybomis dedasi ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje, rašytojai savo neeiliniame suvažiavime priėmė kreipimąsi – į visuomenę ir Lietuvos valdžią. Su "Akropolio" statybos istoriją apibūdinančiais raštais šis kreipimasis buvo perduotas Lietuvos Prezidentui, Lietuvos Seimo Pirmininkui.

Kai kalbiesi su atsakingais už Vilniaus plėtrą miesto tarybos žmonėmis, jie žiūri į tave šaldyto sterko akimis ir sako, jog tokia nuo 1998 m. galiojanti Vilniaus plėtros koncepcija. Jos kertinis akmuo – Vilniaus centre gerinti gyvenamosios aplinkos kokybę, tankinant statinius ir teikiant prioritetą aukštuminei statybai.

Per pastarąjį dešimtmetį tų akibrokštų, net ir be šios ydingos koncepcijos, suskaičiuotume ne vieną. Vien ko vertas Mindaugo gatvės (Naugarduko ir Ševčenkos gatvių atkarpoje, prieš VP "Maxima") ir Teatro gatvės "užmūrijimas", viršutinę miesto dalį atskiriant nuo slėnio (terasą nuo jos pagrindo). Taip prarandamas Senamiesčio panoramos grožis ir galimybė per žaliąją zoną serpantinais ir laiptų takais nusileisti į slėnį, išsaugant ir garsiųjų Vingrių šaltinių aplinkos zoną. (Absurdiška buvo ir mokyklos kaimynystėje įrengti "Maximos" parduotuvę, aktyvų automobilių traukos tašką.) Prarasta galimybė kitoje, Bokšto ir Maironio gatvių bei Tymo laiptų, zonoje panaudojant reljefą sukurti jaukų žaliojo miesto kampelį. Dabar čia, uždaręs šlaitą, išsirikiavo beformių trijų ir keturių aukštų namų traukinys, iš dviejų galų su baisingomis ugniasienių trapecijomis, aiškiai laukiančiomis leidimo pristatyti dar keletą panašių namų. Leisdamasis Maironio gatve žemyn prie namų atsiradusios automobilių sangrūdos link, norėdamas pailsinti akis pasigręži į Bokšto gatvę, į Senamiestį ir ką ten pamatai? Seniai į šlaitą įspraustą transformatorinę, o dešiniau, kitoje Bokšto gatvės pusėje, išdygusius du keturaukščius – "Barbacan" viešbutį ir "Vilner vinkl" žydiškų patiekalų restoraną. O kur kadaise matyta Šv. Kazimiero bažnyčia? Jos bokštą "nupjovė" du keturaukščiai, beliko vien bandanti nepasiduoti karūna ir jos postamento bokštelis. Visas kupolas akimirką išnyra, kai žvilgsnis prasprūsta pro tarpą tarp dviejų ugniasienių – "šokoladinio" traukinio Maironio gatvėje ir "Vilner vinkl" ugniasienės viršuje.

Baigsis tuo, kad niokojamos Vilniaus panoramos vaizdais grožėtis vilnietis galės tik nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės kartu su turistais ir skraidydamas malūnsparniu ar balionu. Na ir – su turistais arba "už pinigą" – nuo miesto savivaldybės ar "Hannerio" bokšto stogo.