Spalio 6 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įvyko mokslinė konferencija "Vilniaus kultūrinis gyvenimas: dvasininkų vaidmuo 19001945". Tai šeštoji to paties ciklo konferencija. Visas jas organizavo instituto mokslo darbuotoja Alma Lapinskienė, įžangos žodyje priminusi ankstesniųjų pobūdį: pirmoji, surengta 1996 m., buvo skirta 1900-1918 m. laikotarpiui, antroji tarpukariui, trečioje kalbėta apie karo metus, ketvirtoji buvo skirta Petro Vileišio asmenybei, penktoje konferencijoje apžvelgtas moterų indėlis į Vilniaus kultūrinį gyvenimą. Keturių konferencijų medžiaga išleista atskirais leidiniais, penktosios rengiama spaudai. Instituto direktorius Algis Kalėda pasveikino susirinkusius įvairių tautybių pranešėjus ir palinkėjo gero darbo.
Ilona Čiužauskaitė pranešime "Vaižgantas: už tautinę kultūrą ir nepriklausomą Lietuvą" nušvietė Vaižganto veiklą Vilniuje neramiausiu laikotarpiu 19181919 m., išryškindama jo aktyvią pilietinę poziciją nesitaikstymą su vyravusia kultūrine ir politine izoliacija. Apie arkivyskupą Mečislovą Reinį susirinkusiems papasakojo Aldona Vasiliauskienė. Ji priminė, jog jis buvo pirmasis lietuvis, apgynęs filosofijos daktaro disertaciją. Parvykęs iš Friburgo ir ėmęs dirbti Vilniuje, M. Reinys iškart pajutęs pedagoginės ir psichologinės literatūros stoką, todėl pats ėmęsis versti, rašyti vadovėlius. Su Vilniumi susiję trys M. Reinio šviečiamosios veiklos laikotarpiai, iš kurių paskutinysis (19401948) pasibaigia tardymais, kalėjimu ir tremtimi, dvasininkui atmetus siūlymus bendradarbiauti su sovietiniu saugumu. Kunigas Vaclovas Aliulis kalbėjo apie Vilniaus miesto mokyklų kapelionus įsidėmėtinas asmenybes. Dalis kapelionų, sovietams užėmus Vilnių, buvo sušaudyti dėl jų užimamų pareigų.
Lietuvos karaimų dvasininkų vaidmenį, siekiant išsaugoti tautinį tapatumą 19001945 m., nušvietė Halina Kobeckaitė, pažymėjusi, jog karaimų kultūriniame gyvenime dvasininkų veikla buvo itin svarbi. Mieczysławas Jackiewiczius apibūdino kunigą Janą Kurczewskį, 18811916 m. Vilniuje žinomą sielovadininką, pamokslininką, Vilniaus diecezijos istoriką ir pirmąjį Mokslo bičiulių draugijos pirmininką. Apie kunigą Vincentą Hadleuskį, baltarusių nacionalinio judėjimo 1930-1940 m. vadovą ir ideologą, pranešimą padarė Nina Petkevič. Kito baltarusių dvasininko S. Hliakouskio visuomeninę ir leidybinę veiklą Vilniuje aptarė Gendrikas Petkevičius. Pranešėjas pabrėžė, jog kunigas S. Hliakouskis organizavo ne tik religinės, bet ir grožinės literatūros bei žurnalo vaikams leidimą. Pavelas Lavrinecas pranešime "Vilniaus ir Lydos arkivyskupas Teodosijus ir prof. M. Zdziechowskis" kalbėjo apie šių dvasininkų dialogą bei tarpusavio supratimą, teigdamas, jog jų pozicija atskleidžia svarbų Vilniaus, kaip dviejų krikščioniškų konfesijų sąveikos erdvės, aspektą.
Daug dėmesio konferencijoje buvo skirta lietuvių dvasininkų visuomeninei ir kultūrinei veiklai. Apie kunigų lietuviškų organizacijų vadovų nuopelnus Vilniaus kultūrai kalbėjo Jūratė Burokaitė. Kunigo Prano Bieliausko veiklą, remdamasi jo išlikusiais dienoraščiais, apibūdino Audronė Augaitytė. Apie kunigą Kristupą Čibirą, redaktorių ir publicistą, aktyvų Vilniaus lietuvių spaudos bendradarbį, pranešimą padarė Aldona Žemaitytė. Kunigo Juozapo Stankevičiaus asmenybę bei jo nuopelnus Lietuvos kultūrai nušvietė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, išryškindama jo, kaip lituanistinės medžiagos rinkėjo, veiklos prasmę. Dainora Juchnevičiūtė aptarė kunigų Konstantino ir Juozapo Stašių indėlį į Vilnijos kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą besimokančio jaunimo rėmimą ir lietuvių kalbos puoselėjimą. Kunigų Jono Skruodžio ir Vinco Zajančkausko literatūrinius darbus įvertino Alma Lapinskienė, daug dėmesio skirdama 1924 m. išėjusiam V. Zajančkausko "Lietuvių literatūros vadovėliui". Anelė Vosyliūtė pranešime "Dvasininkų galia: tarp sakralumo ir socialumo" dvasininkų vaidmenį visuomenės gyvenime vertino sociologės žvilgsniu.
Konferencijoje buvo perskaityta 15 pranešimų. Dalyvavo mokslininkai, dvasininkai. Konferencijos medžiaga, papildyta į konferenciją atvykti negalėjusių pranešėjų straipsniais, bus išleista atskiru leidiniu.
EUGENIJUS ŽMUIDA