RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

Georgas Gelbke. "Mariose". 1935

Vilniuje, Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose, iki lapkričio 13 d. veikia iš Vokietijos atvežta dviejų dailininkų dresdeniečių – Richardo Birnstengelio (1881–1968) ir Georgo Gelbke’s (1882–1947) – kūrybos paroda. Joje pristatomos 1930–1940 m. Nidoje sukurtos tapybos drobės, akvarelės, piešiniai, grafikos kūriniai, eskizai, piešti atvirukai ir karikatūros. Parodoje atsiskleidžia ekspresionistų akimis pamatytas unikalus Nidos gamtos pasaulis, žvejų ir valstiečių kasdienybės poetika.

Vasarą ši paroda veikė Nidos bendruomenės namuose ir Klaipėdoje, Prano Domšaičio galerijoje. Jos iniciatoriai – Thomo Manno kultūros centras ir Goethe’s institutas, kuratoriai – Uwe Meyeris (Vokietija) ir Eva Pluharova-Grigienė. Parodą, remiant Kultūros ministerijai, Vokietijos ambasadai bei Thomo Manno memorialiniam muziejui, surengti padėjo Neringos miesto savivaldybė ir Lietuvos dailės muziejus.

Richardo Birnstengelio ir Georgo Gelbke’s kūrybos sugrįžimas

Devyneri metai Nidoje vykstantis tarptautinis Thomo Manno festivalis atgaivino prisiminimus apie vieną didžiausių Europos menininkų kolonijų, kurioje būrėsi iš Berlyno, Dresdeno, Karaliaučiaus atvykstantys dailininkai, rašytojai, aktoriai. Per du šimtus dailininkų iki 1944 m. vasaromis kūrė Nidoje, gyvendami ir bendraudami jų mecenato Hermanno Blode’s viešbutyje.

Richardas Birnstengelis ir Georgas Gelbke buvo artimi bičiuliai, giminės. Juos siejo neatlėgstantis noras vykti kasmet į Kuršių neriją. Nidos apylinkėms abu jautė ypatingus sentimentus.

Laukinės gamtos peizažai su besikeičiančiu šviesos žaismu traukė menininkus. Pirmi "atrado" Nidą dailininkai iš Karaliaučiaus meno akademijos – kukliame žvejų kaimelyje jie pradėjo lankytis nuo 1870-ųjų. Paskui juos patraukė fotografai, rašytojai, muzikantai iš tolimesnių Vokietijos vietų. Svarbiausia menininkų kolonijos Nidoje figūra buvęs Ernstas Mollenhaueris rašė: "Nidos vaizdas (...) tapo žinomas. Intensyvių spalvų paveikslai, kuriuose matoma akivaizdi ekspresionizmo įtaka, šiandien žavi, nors dar visai neseniai į juos buvo žiūrima kaip į revoliucinius. Skamba visuotinis kvietimas – į Nidą".

Nekasdienis nerijos grožis skatino dailininkus kurti. Birnstengelis ir Gelbke, atvykę į Nidą 1930-aisiais, nebuvo išimtis. Besikeičiančios vandens ir smėlio kopų spalvos, nuo vėjo sulinkę medžiai, kurėnai, žvejų kasdienybė abiem menininkams buvo neišsenkami įkvėpimo šaltiniai.

Nepaprasta yra jų eskizų bei akvarelių, sukurtų Nidos vasaromis, gausa. "Tai mano vasaros laimikis: kiekvienais metais aš atsivežu jų po 200", – kalbėjo Gelbke apie savo darbus, lankydamasis pažįstamo dailininko dirbtuvėje. Plunksna, anglimi, pieštuku abu menininkai eskizuodavo iš natūros. Tai būdavo didesnių akvarelių bei tapybos darbų užuomazgos. Be to, Gelbke mėgo piešti karikatūras, jomis jis šauniai fiksavo Kuršių nerijos ir kolonijos gyvenimą. Linksmus piešinius kaip atvirukus siųsdavo draugams.

Antrasis pasaulinis karas nutraukė Nidos dailininkų menininkų kolonijos gyvenimą. Birnstengelis ir Gelbke po 1945 m. į Kuršių neriją daugiau negrįžo. Grįžta tik jų sukurti Nidoje darbai: parodoje eksponuojama daugiau kaip 80 akvarelių, piešinių, pieštų atvirukų ir karikatūrų. Jų, kaip ir kitų Nidos kolonijos dailininkų, kūrybai likimas nebuvo palankus. Dalis kūrinių sudegė kartu su Blode’s viešbučiu, kita dalis – liepsnojančiame Dresdene. Išliko tik padovanoti draugams, bičiuliams, išsaugoti kolekcininkų. Juos surankiojo Andreasas Albertas ir kiti Nidos dailininkų kolonijos palikimo puoselėtojai.

Richardas Birnstengelis (1881–1968)

Dresdene gimęs menininkas mėgo gamtą, jis joje ieškojo įkvėpimo. Nesivaikydamas efektų ir visada buvęs atokiau nuo ekspresionistų neretai sukeliamo šurmulio, jis buvo pasinėręs į gamtos studijas. Jo unikalūs peizažai kupini regimybės paslapties.

1902–1909 m. jis studijavo Dresdeno akademijoje. Dažnai vaikščiodavo po miesto apylinkes, ieškodamas vaizdingesnių vietų. Vėliau jis apkeliaus visą Saksoniją, dirbs Mozelio apylinkėse. Nuostabi jam pasirodė Karintija, Pietų Prancūzija. Kupinas įspūdžių grįžo iš Korsikos. Ne mažiau jį traukė žmonės, kelionių pažintys, nauji tipažai. Portretas buvo antras jo mėgstamas žanras.

1929 m. Birnstengelis pakviečiamas Karaliaučiaus menininkų pasidairyti po Rytų Prūsiją. Jis atvažiuoja ir…susižavi. Ypač Kuršių nerija. Siaura žemės juosta jam tapo brangi kaip ir gimtoji Saksonija. Nidoje jis kūrė produktyviai, atsiskleidė kaip akvarelės technikos meistras. Tapė ir piešė vaizdus, žmones, gėles. Jo paveikslams būdingas savitas koloritas ir meistriška forma.

Daugelis Birnstengelio darbų žuvo bombarduojant Dresdeną, bet tai nepalaužė jo dvasios. Nors visada jį lydėjęs džiugesys prigeso, jis iki pat mirties nepaliovė kūręs.

Georgas Gelbke (1882–1947)

Georgas Gelbke gimė Rochlice prie Muldės. 1901–1907 m. studijavo Dresdeno ir Miuncheno dailės akademijose. Nuo 1910 m. gyveno ir dirbo kaip laisvai samdomas menininkas. Dresdene susidraugavo su savo svainiu Richardu Birnstengeliu.

Pirmojo pasaulinio karo nuojauta, niūrėjanti Europos gyvenimo atmosfera paveikė silpnos sveikatos menininką. Tuometinė jo kūryba persmelkta liūdnų minčių ir mirties vizijų. Prisidėjo ir sunkumai, susiję su jo neįgalumu. Bet vedybos su Cella (1918) suteikė dailininkui naujų jėgų gyventi. Pakito ir jo meninė kalba – dabar ji ekspresyvi, džiaugsminga, muzikali. Apie jį susiburia naujų įspūdžių pasiilgę kolegos. Jų meninių studijų maršrutai – Saksonija, Bavarija, Šveicarija, Paryžius, Bohemija, Meklenburgas, Norvegija, Dalmatija, Sylto sala, Rytų Prūsija. 1920–1930 m. Gelbke vis dažniau tapo akvarele, jis pamėgsta šią techniką. Paskutiniaisiais gyvenimo metais šviesa tampa pagrindine Gelbke’s darbų tema. Apie šio laikotarpio paveikslus jis sakė: "Aš tapau, tiesą sakant, visada tik skaidrinančias šviesas". 1945 m. didžioji jo kūrinių dalis buvo sunaikinta.

Parengta pagal Thomo Manno kultūros centro informaciją