VILNIAUS POKERIS

Ričardo Šileikos fotografija

Mudu sėdėjome trečiame troleibuse ir kalbėjome, kad postmodernizmas vis sparčiau išsigimsta į ekshibicionizmą, ir vis sunkiau atplėšdavom akis nuo prašmatnios matronos, kuri, pasidėjusi ant plikų kelių knygą "Vilniaus pokeris", mąsliai kramtė lakuotus nagus.

– Kuo taip susidomėjai? – nelauktai manęs paklausė bičiulis.

– Tuo pačiu, kuo ir tu, – atrėžiau, lyg užkluptas nusikaltimo vietoje.

– Tuo pačiu? Tad kuo?

– Ne kuo kitu, o tuo, ką turi bendra knyga "Vilniaus pokeris" su nagų kramtymu.

– Tu lyg koks Rytų šamanas skaitai žmonių mintis.

– Skaitau tik tada, kai tos mintys materializuojasi.

– O dabar lauki, kol ta matrona susitapatins su "Vilniaus pokeriu" ir nagų kramtymu?

– Yla negali iš maišo neišlįsti.

Kurį laiką mudu važiavome tylėdami. Tylėdami žvelgėme ir į tą matroną, kuri susigraužusi ar susinervinusi nepaliovė baltais dantukais tarp raudonų lūpų kramčiusi raudonai nulakuotus nagučius.

– O tu skaitai Gavelį? – šį kartą aš nutraukiau užtrukusią tylą.

– Nepasakysiu, kad jis mano autorius, bet meluočiau, jeigu sakyčiau, kad man jo rašliava terra incognita.

– Rašliava? Ir "Jauno žmogaus memuarai" rašliava?

– Atsiprašau: memuarai kitas dalykas. Daiktas. Šedevras.

– O kas tave taip suerzino ar supykdė tame "Vilniaus pokeryje"?

– Suerzino? Supykdė? Ne, ne tie žodžiai. Ne ee… Net nežinau, kaip tau paaiškinti. Galiu tik paklausti: ar esi matęs kokį vaikėzą, kokį pužą, mežantį ant ugnies? Vaikų, piemenų susikurtos ugnelės? Esi?

– Ne, nesu.

– O ką darytum, jeigu pamatytum?

– Turbūt dėčiau į lempą.

Troleibusas pervažiavo Žvėryno tiltą, Kęstučio gatvę, pasuko Mėnulio stotelės link. Mudu vėl nejučiom nukreipėm žvilgsnius į tą nagus kramtančią matroną. Ji kramtė ir žvelgė į… nieką.

– Tu pažiūrėk, kokios jos akys, – kumštelėjau bičiuliui į pašonę.

– Žiūriu. Matau… kaip lunatikės.

Vos tik troleibusas sustojo Mėnulyje, matrona staiga pašoko, ir knyga atsidūrė jai po kojom. Tačiau ji, užuot ją pakėlusi, puolė it vejama prie durų.

– Knygą!.. Ponia, knygą! – nesavu balsu sušuko mano bičiulis. – Palikot knygą!

Matrona nieko nematančiomis akimis pažvelgė jam į veidą ir sušuko:

– Įsikišk tą knygą sau į klyną!

Kai troleibusas vėl pradėjo riedėti, aš ir vėl jo paklausiau:

– O dabar tau aišku, ką turi bendra knyga "Vilniaus pokeris" su nagų kramtymu?

Mano bičiulis, užuot man atsakęs nervingai užsirūkė ir… atsitokėjęs… išmetė degančią cigaretę pro langą.

Vilnius, 2003–2005.VIII.29