Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
 Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
• Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI

KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

Elena Baliutytė

[skaityti komentarus]

iliustracija

Jei tikėtume, kad poetai yra angelai, nukritę į žemę, pavyzdžiui, Palangoj ar kur nors kitur, galėtume daryti prielaidą, kad žemė turėtų būti esminė šiuolaikinės lietuvių poezijos vietos aplinkybė. Mūsų temai to ir turėtų užtekti, nes, nepaisant mūsų deduktyvių lūkesčių, ne iš angelo, o iš eilinio mirtingojo perspektyvos dairydamiesi po naujesnes poezijos knygas, žodžio "žemė" su visomis dvylika "Didžiajame lietuvių kalbos žodyne" nurodytų reikšmių aptikome ne itin gausiai. Bet svarbiausia, kad šiuolaikinėj poezijoj, ypač jaunesnės kartos autorių kūryboje, žemė nebėra visatos (poetinės) centras. Galvodama, kaip be "žemės" padaryti "žemės" tekstą, prisiminiau, kad šiuolaikinis teorinis diskursas skaitytojui suteikia beveik neribotas galias, net siūlo jam pretenduoti į poetų apleistąjį dangų, todėl pamaniau: kodėl tos trūkstamos intrigai "žemės" nepasigaminus čia pat, spekuliatyviu būdu? Juk kas yra (Ž)žemė? Pirmiausia Žemė yra planeta, o planetos yra dangaus kūnai. Taigi ant šio kūno gyvena poetai. Jiems tai atrodo savaime suprantama, todėl poezijoje žemės nedaug. Bet žemė yra ir šalis, tai žinojo dar Pranas Vaičaitis, bet šiandieniniam poetui tai nebeaktualu. Žemė yra ir maitintoja, tą teigė visa mūsų literatūros klasika, bet modernių technologijų amžiuje tai nėra taip akivaizdu. Vis dėlto tarp įvairių kartų dabar kuriančių lietuvių poetų rastume ir žemininkų, ir nužemintųjų, ir bežemių, ir išsižeminusių. Kaip teigiama keturtomėje enciklopedijoje, pirmoji istorinė žodžio "žemininkai" reikšmė yra tokia: XVI a. "žemininkai" – tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorai, kurie turėjo žemės nuosavybę ir ėjo karinę tarnybą. Antroji reikšmė, galiojusi XVIII pab. – XIX a. pradžioj, – tai Lietuvos valstybinių ir bažnytinių dvarų baudžiauninkų činšininkų aukščiausiasis sluoksnis. Šiam "žemininkų" paveldui turbūt galėtume priskirti Stasio Jonausko, Henriko Čigriejaus, Jono Strielkūno poeziją. O štai į "žemininkų" – "Žemės" antologijos poetų palikuonis bradūniška reikšme galėtų būti įtrauktas, pavyzdžiui, Vladas Braziūnas, nes jo poezijoje etniškasis žemės sluoksnis siekia giliausiai – baltiškąjį ir net indoeuropietiškąjį substratą. Dar stabtelint prie personalijų, Kęstučio Navako poezijos "žemę" įvardyčiau kaip lakųjį pajūrio smėlį ar dar tiksliau – orą. "Eilėraščiai ant popierinio gyvenimo iškarpų" ("Lietuvos rytas", 1996.IX.27), – jau po antrojo poezijos rinkinio pasirodymo silpnoką žemės trauką kolegos kūryboje yra konstatavęs Sigitas Parulskis. Jei poetines žemės reikšmes sutikrinsime vėl su minėtu žodynu, turėsime sutikti, kad svarbiausia šio žodžio sema yra substantyvumas, materialumas; žemė yra pagrindas, ant kurio tarpsta visa kita.
Radikaliausią "žemės" metamorfozę matau, pavyzdžiui, Neringos Abrutytės poezijoje, kur "žemė" yra pati autorė. Taigi dabar imuosi pagrindinio klausimo: kas šiuolaikinėj poezijoj būtų dažniausias "žemės" substitutas? Arba kitaip: ant ko laikosi dabartinė poezija? Kur dabartiniai poetai ieško egzistencijos prasmės, arba kur jie tos prasmės neranda? Žinoma, kiekvienas poetas tą daro vis kitaip, bet aš vis dėlto pabandysiu iškelti ir vieną kitą bendresnę tendenciją. Pastaruoju metu ne tik poezija, bet ir apskritai literatūra tapo itin autobiografiška. Poeto gyvenimas, jo asmeniškos patirtys tapo tiesioginiu poezijos objektu, dominuojančia tema. Žinoma, prieštaraujant galima teigti, kad tokia yra visa kūryba, o ypač poezija, bet šiuo atveju omeny turiu ypač ryškų, sąmoningai kuriamą autoriaus įvaizdį. Poezijoje santykis su savimi yra įvairaus modalumo: žaismingai narciziškas (Aidas Marčėnas, Abrutytė, Agnė Žagrakalytė), neutraliai refleksyvus (Donatas Petrošius), ironiškas (Parulskis), rimtas (Tomas Venclova). Svarbiausia, biografiškumas nori būti atpažintas: jis reklamuojamas, komentuojamas, ir ne tik poezijos vakaruose, bet ir pačiose knygose (Abrutytės "Neringos M.", Marčėno "Pasauliuose"). Eilėraštis neretai atrodo kaip dienoraščio fragmentas, kasdienybės tąsa, dialogo su kolegomis ir bičiuliais aidas. Šių metų "Poezijos pavasario" konferencijos tema "Kaip kasdienybės tekstai tampa poezijos tekstais" fiksavo būtent šį momentą. Kadaise Jono Aisčio karta padėjo daug pastangų, kad išryškintų ribą tarp tikrovės ir poezijos, įrodinėdama, kad nėra tiesaus kelio nei iš gyvenimo į poeziją, nei atvirkščiai: iš poezijos į gyvenimą. Dabar situacija kitokia: eilėraštis tarsi nori sutapti su banaliausia kasdienybe, kliaujasi privatumu, linksta į narciziškumą ar mimetišką agresyvios aplinkos atspindį. Vis dėlto subjektas savo siužetuose pasirodo esąs ir gana socialus, ne tik save reflektuojantis, bet ir kritikuojantis gyvenamojo meto papročius (Mariaus Buroko "Būsenos"). Pabrėžtas dėmesys kūnui, ypač moters, – ir šiuo atveju tai itin ryšku moterų poezijoje (Dovilės Zelčiūtės, Žagrakalytės, Abrutytės). Moters poetės kasdienybės tema su nuobodžio melancholija, dramatizmu ir egzistencijos paradoksais būdinga Tautvydos Marcinkevičiūtės, Elenos Karnauskaitės, Daivos Čepauskaitės kūrybai. O štai Sonatos Paliulytės pirmoji knyga "P.S." dar nėra apniaukta nei lyties, nei kasdienybės nuovargio; jos poezija salomėjiškai skambi, erdvi, romantizuota. Simptomiška, kad nereta poezijos knyga dabar yra iliustruojama autoriaus nuotraukomis: pastebėjau, kad dažniau tai būna rankos, kojos, akys. Eilėraštis šaknijasi į savo autorių, jo biografiją – čia jo žemė. Tiesa, esama ir kitokios tendencijos, kai subjektas tarsi lieka už kadro, ištirpsta "objektyvizuotame" vaizde, realybės daiktų kataloge (Gintaras Grajauskas, Eugenijus Ališanka).
Stiprėjančios autobiografinės tendencijos būdingos ne tik poezijai, bet ir kitiems žanrams: užtenka priminti dabartinį esė žanro triumfą ar ypatingą paklausą turinčią memuarinę literatūrą, dienoraščius, laiškus. Poetai rašo esė knygas, o poezija vis labiau esėjiškėja. Apie tai, beje, pirmieji prakalbo patys poetai: "Pasaulių" pristatyme Marčėnas apie sonetų vainikus pasakė, jog tai eseistika. Abrutytė kai kuriuos savo knygos eilėraščius vadina "mini esė". Apskritai jau kuris laikas autentiškumo, dokumentikos, fakto akcijos yra labai aukštos – ir ne tik literatūroje, bet ir kituose menuose, pavyzdžiui, kine. Noriu atkreipti dėmesį į tokį paradoksą: kodėl dabar, kai linkstama dekonstruoti visas tapatybes, subjekto – taip pat, literatūroje tokie populiarūs tapo "biogramų tekstai". Galbūt subjektas pats sau lieka vienintelė realybė, apie kurią jam įdomu ir prasminga kalbėti, nes kita "tikrovė" vis labiau fragmentuojasi ir su ja vis labiau prasilenkiama?
Iškėliau vieną akivaizdesnių šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijų; nekalbėjau apie pavojus, slypinčius šiame biografiškumo kelyje. O vietoje išvadų pacituosiu Kornelijaus Platelio eilėraštį "Žemė" iš rinkinio "Palimpsestai":

Virš lauko už kapinių girdėjau vieversį,
tarsi kokia vėlė būtų mane čia sveikinusi,
protėvio ar giminaičio, kurių pilna ši
kalvelė.

Žemė ar žmonės, iš jos
augantys, mintantys, į ją besirausiantys?
Tie ar kokie kiti? Kas ją galėtų aptverti?
Kokia siena? Nuo tų kitų,
Kurie atneš naujus nesuprantamus
papročius,
kultūras. Gėles ir daržoves augina
kalba, ji sužemėja labiausiai,
kai tos kitos nebėra, kai ta kita savo
pačių valia
virsta laiku per virtualų pinigą.

Be žemės neišgyvensite.
Kas užaugins prasmes? Kitos prasmės?
Taip esti tiktai šiukšlynuos,
Kurie vis plečiasi. Kas jas pripildys
garso?

Girdėjau vieversį. Nematomą,
Vien tik balsas, pakilęs nuo žemės.
Po kuria mano protėviai
vardais akmeny ištrupėjusiais.
iliustracija
iliustracija
Astos Plechavičiūtės fotografijos
 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:33:51 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba