ESKIMAI TROPIKUOSE

Artimųjų kapų lankymas kelia daug klausimų, į kuriuos neįmanoma aiškiai atsakyti. Visiškai natūraliai gimsta nerimas, kad tokios svarbios problemos pasmerktos likti po paslapties ir tylos skraiste. Tačiau ar tokia pati tyla netvyro ir daugelyje kitų žmogaus gyvenimo sričių, kurias nuo mūsų skiria kultūrinis rubikonas arba laiko atstumas? Ką galėtume išsakyti žodžiais, jei norėtume olose gyvenusiems mūsų protėviams paaiškinti genų poveikį asmenybei? Ar kas nors imtųsi išdėstyti Žalgirio mūšio nugalėtojams interneto ar atominės energijos teikiamas galimybes? Ar kas nors imtųsi prie tamtamo garsų įpratusiems Afrikos čiabuviams nusakyti, kur slypi nepaprastas Bethoveno Devintosios simfonijos grožis?

Visi šie klausimai, lygiai kaip ir gyvenimo po biologinės mirties klausimas, reikalauja, kad mūsų pokalbio dalyviai sugebėtų vaizduote keliauti po kraštus, kuriuose jie iš tiesų niekada nėra buvę. Čia būtinas atidumas ir taktas, nes visiškai natūralus yra atidumas eskimo, kuris nuo vaikystės gyveno tarp sniego ir ledo ir, tik klausydamasis pasakojimų, gaudavo informacijos apie egzotiškus šiltus kraštus, kur niekuomet nesninga ir keri tropinių gėlių grožis. Jo skeptiškumas visiškai suprantamas, nes niekas nenorėtų būti laikomas naiviu. Nereikia suabsoliutinti ir skepticizmo – juk nėra priežasčių neigti ruonių ir ledkalnių egzistavimą. Reikia tik būti atidiems, klausantis fantastiškų pasakojimų apie spalvingiausias gėles, žydinčias karštame pliažo smėlyje.

Mąstant apie amžinąjį gyvenimą, visiems mums gresia eskimo sindromas. Jo apraiška – šio mažyčio pasaulio lopinėlio, kurį tiesiogiai pažįstame, pervertinimas. Mums dažnai gresia provinciali mąstysena, kai nesugebame įvertinti už horizonto esančio pasaulio didybės ir grožio. Ieškodami atsakymų į klausimą apie egzistavimą po biologinės mirties, neturime galvoti kaip empirikas eskimas, netikintis atogrąžų egzistavimu ir vieninteliu realiu pasauliu laikantis Aliaskos sniegynus. Todėl pabandykime įsivaizduoti žmogų, kuris matė tik pilkus, raukšlėtus tulpių svogūnėlius, bet niekada gyvenime nėra matęs gausybės jų žiedų spalvų. Įsivaizduokime žmogų, kuris mato didžios simfonijos partitūrą, bet niekada nėra girdėjęs muzikos, ir muzikos šedevrai jam asocijuojasi vien su pilkais, neaiškių ženklų išmargintais popieriaus lapais. Pagaliau įsivaizduokime žmogų, mačiusį tik lėliukes ir niekada nemačiusį spalvingo drugelio. Galbūt tokiame pasaulyje fantazijomis būtų laikomi pasakojimai, kaip iš bjaurios lėliukės išauga nuostabus drugelis.

Krikščionių tikėjimas amžinuoju gyvenimu reikalauja nepaliaujamo klajojimo už vaizduotės ribų. Ja vadovaudamiesi, tikime monumentaliu Mėnesienos sonatos grožiu, net nesugebėdami nusakyti žodžiais ir racionaliai paaiškinti, kuo ji mus žavi. Tikėjimo žvilgsniu ieškome spalvingo gėlių ir drugelių pasaulio, net jei tikrovėje vyrauja pilkuma ir lėliukės.

Negalime aklam žmogui nusakyti, kaip atrodo vaivorykštė ir koks yra nuo Trijų Karūnų kalno Pieninuose matomos aušros grožis. Kad žodis galėtų tapti bendravimo priemone, reikia pirma pačiam patirti tam tikras pamatines situacijas, kurios taptų atskaitos tašku, bandant visa tai lyginti ir išreikšti žodžiais. Yra sričių, kur mūsų žodžiai ypač trapūs, tarp jų – ir mirties rubikono nuo mūsų atskirta amžinojo gyvenimo sritis. Bandydami ją apibūdinti, susiduriame su tomis pačiomis kalbos ribomis, kaip ir tuomet, kai bandome neregiui paaiškinti, kodėl mus žavi vaivorykštė. Kartais reikia tylėti – net ir tada, kai mūsų artimieji elgiasi taip, lyg biologinė mirtis būtų paskutinis žmogaus gyvenimo simfonijos akordas.

Viltimi sutvirtinto tylėjimo kalba gali praversti ne tik ginčijantis dėl gyvenimo po mirties. Ji praverčia ir bandant nusakyti auksinio rudens, vaikos šypsenos žavesį arba apibūdinti skirtumą tarp konvalijos ir alyvos kvapo. Kaip gerai, kad realybė, kurioje gyvename, yra turtingesnė, nei galėtų išsakyti geriausi kalbėtojai.

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

_________________

Versta iš: "Rzeczpospolita", "Plus Minus", 2003.X.31