Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2005-10-28 nr. 3068

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Rainer Maria Rilke.
RUDUO
33
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI1
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Józef Życiński, Liublino Arkivyskupas.
ESKIMAI TROPIKUOSE
4
• Vytautas Narbutas.
PRARADIMŲ METAI
19

FOTOGRAFIJA 
• Dovilė Zelčiūtė.
ALEKSANDRAS OSTAŠENKOVAS: ZONA
4

PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Elena Baliutytė.
KAS ŠIANDIEN AUGINA PRASMES?

KNYGOS 
 Jonas Mikelinskas.
DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI
4
• SVIESK AKMENUKĄ
• LAŠANTIS RUDUO1
• SUSAPNUOTI GYVENIMAI
• NAUJOS KNYGOS

LITERATŪRA 
• Karolis Baublys.
VERTIMO KRITIKA MERDĖJA
2

DAILĖ 
• Jurgita Ludavičienė.
GINTARAS VISAIP, ARBA KIEK SVERIA LAUREATO PUOKŠTĖ
1

TEATRAS 
• Ridas Viskauskas.
TEATRO SKERSPJŪVIS ANDERSENO "PEILIUKU"
4
• VILNIUJE – JAUNŲJŲ DRAMATURGŲ KLUBAS

MUZIKA 
• KAIJA SAARIAHO: "LAIMINGIAUSIA ESU RAŠYDAMA MUZIKĄ"8
• Vitalija Mockutė.
NUOTRUPOS
26

PAVELDAS 
• RADVILŲ RŪMUOSE – NIDOS KOLONIJOS DAILININKAI

MENO DIS/KURSE* 
• Alan Riding.
PARODA PARYŽIUJE KONSTATUOJA: DADA JUDĖJIMAS TĘSIASI

POEZIJA 
• ARVYDAS GENYS1

PROZA 
• Jonas Mikelinskas.
AŠ IR KITI
3
• Jonas Mikelinskas.
VILNIAUS POKERIS
24
• Jonas Mikelinskas.
LIBERALĖ
2

VERTIMAI 
• Jerzy Pilch.
LAISVAS JUDĖJIMAS

JAUNIMO PUSLAPIS. PDR KONFERENCIJOS PRANEŠIMAI 
• Donatas Petrošius.
ŽEMĖ, KAIP JUDANTI PAVOJINGA STICHIJA LIETUVIŲ POEZIJOJE
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Lukas Devita.
LITERATŪRA VIETOJ PARTITŪROS

KRONIKA 
• MITŲ GRIOVĖJAI1
• "MEILĖS PAGAL GRAFIKĄ" PREMJERA2
• KŪRYBINĖ KINO STOVYKLA "SKALVIJOJE"
• DRAMATURGIJOS FESTIVALIO "VERSMĖ" SKAITYMAI
• DVASININKŲ INDĖLIS Į VILNIAUS KULTŪRINĮ GYVENIMĄ
• NESLAPTAS SUSIRAŠINĖJIMAS17

SKELBIMAI 
• VU BIBLIOTEKOS ADOMO MICKEVIČIAUS MUZIEJAUS POEZIJOS KLUBAS SKELBIA
• "NEXT FESTIVAL" KVIEČIA1
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS
• LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA
• KULTŪROS MINISTERIJA PRIIMA PASIŪLYMUS

DE PROFUNDIS 
• RETRO: NUO RECENZIJOS IKI ANEKDOTO8

KNYGOS

DALYKAI, APIE KURIUOS NORI GALVOTI

Jonas Mikelinskas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Dailininkas Rimantas Tumasonis

Dabar, kai tiek gyvenime, tiek ir literatūroje dažniau susidursi su grubiu, savanaudišku poelgiu, necenzūrine, tiesiog ciniška frazeologija, su panieka tradicinėms vertybėms, reliatyvizmo hegemonija, su gražiu kalbėjimu apie nieką, negu pajusi pastangas siekti gėrio, grožio, ieškoti tiesos, gyvenimo prasmės ar harmonijos, toks mąslus, kupinas nerimo, susirūpinimo žvilgsnis, žvilgsnis per save į kitus, kokį regi kone kiekviename Inezos Juzefos Janonės knygos "Atitrūkęs šešėlis" apsakyme, akivaizdžiai liudija, kad dar toli gražu ne visi rašytojai pasiduoda postmodernizmo turiniui ir formai. Dabar, kai pas mus Lietuvoje ir kone visame pasaulyje žmogaus atsakomybės jausmą už savo poelgius ir veiksmus nustelbia žmogaus teisės diktatas, net savotiškai smagu skaityti tokią knygą, kuri taip ir alsuoja žmogaus atsakomybe. Atsakomybe už visa tai, kas vyksta mūsų pašonėje ir mūsų sudirgintoje, perkrautoje visokių kompiuterių, kibernetikų ir internetų sąmonėje. Turiu galvoje tą pačią Janonės knygą.

Ne, tasai "Atitrūkęs šešėlis" nemoralizuoja, nemoko, kad tu darytum taip, o ne kitaip, kaip daugelis gali pamanyti perskaitę mano straipsnio pradžią. Nemoko, nemoralizuoja, nedeklaruoja, o tik kiekvienu publikuotu apsakymu skatina susimąstyti, ar mes apsigimę, užprogramuoti automatai, ar mąstančios Dievo sukurtos nendrelės, kurios neša ant savo pečių didesnes ar mažesnes galvas, sugebančias sau ir kitiems priminti: "Pasaulyje yra daug dalykų, apie kuriuos nori galvoti".

Beje, šis pacituotas sakinys, kuris užbaigia paskutinį knygos apsakymą, tinka ir visam rinkiniui "Atitrūkęs šešėlis".

Toje Inezos Janonės knygoje, susidedančioje iš dvidešimt vieno apsakymo, daug ką rasi, kas bado, melžia mūsų širdį, apie ką nori galvoti, kas neduoda mąstančiam žmogui ramybės. Čia ir jauna mokytoja bei poetė Jolanta, kuri savo kūrybinio džiaugsmo dieną su širdgėla įsitikino, kad pasaulis nėra toks, kokį jį nori matyti čia, ir, atrodo, pačios autorės alter ego, kuris savo senelio laidotuvėse pasijunta svetimas tarp savųjų. Čia ir žurnalistė Amalija, kuri popierių šūsnyje atkakliai ieško teisybės sakymo. Čia ir bevardė žmona, kuri atleidžia skaudžiai ją įžeidusiam vyrui, kai lango rėmų šešėlio ant sienos dėka įsisąmonina, kad kaltas ne tiek jos vyras, kiek tie jų abiejų kaupti automobiliui pirkti pinigai. Čia ir vienintelė pensininkė Antosė, kuri, anot jos brolio žodžių, "Plika vaikščios, o su kitu duonos kąsniu dalysis". Čia ir be galo jautri mokytoja, kurią iki sielos gelmių sujaudina nežinia kam taikomas pasakymas "Pilypas iš kanapių". Čia ir su duonos trupiniais aplipusiu rožančium senoji, kuri dieną naktį meldžiasi už gyvuosius ir mirusius. Čia ir romioji laikraščio redakcijos darbuotoja Agnė, kuri buvo šventai įsitikinusi, "kad vien absoliučioje ramybėje žmonių galvose gimsta reikšmingiausios mintys, įdomios įžvalgos, subtiliausios pajautos". Čia ir Genovaitė, judanti kaip voverė kasdieninių darbų rate, kuri ieško sapne savo veido "čiupinėdama kiekvieną grindų plyšelį", čia jis ir ji, įrašinėjantys į magnetofoną savo balsus...

Taip ar panašiai galima būtų apibūdinti arba pavaizduoti ir kitus šios knygos personažus, skatinančius apie juos galvoti ar ieškančius savo veido, bet randančius tik atitrūkusius nuo to veido ar daiktų šešėlius, kurie verčia vien konstatuoti: "Jie visą laiką kažkur skuba, nori vienas kitą aplenkti, atsidurti prieky, ir nebėra laiko įsižiūrėti vienam į kitą – kas toks, kaip atrodo. Arba tyliai be atsako su ašaromis akyse dejuoti: "Gaila, labai geras buvo, niekada nėra manęs užgavęs". Visi ar dauguma šios knygos personažų atspindi pačią apsakymų autorės sielą. Sielą be galo jautrią, pažeidžiamą, bet išdidžią, kupiną žmogiškojo orumo. Ir nepriklausomą. Sielą atkakliai ieškančią kitų žmonių supratimo, siekiančią, kad būtų kitiems reikalinga. Šiuo atžvilgiu ypač reikšmingas, daug bylojantis ir bene geriausias viso rinkinio apsakymas "Nuoširdžios ašaros", kur vaizduojama, kaip iš rūpestingų ir mylinčių šeimininkų buto pabėga karšinamas šuo: "Jį graužė nepasitenkinimas savimi, noras suprasti, kam reikalingas jo gyvenimas".

Ir dar neprošal būtų pasakyti, kad Inezos Janonės personažai viską mato ir vertina ne tiek kūno, kiek dvasios akimis.

Kalbant apie Inezos Juzefos Janonės apsakymų formą, bene pirmiausia reiktų pasakyti, kad čia veltui ieškotum to, kas dabar taip madinga ir kas sudaro postmodernizmo turinį ir formą, – moralinio reliatyvizmo ir paniekos tradicionalizmui.

Be to, autorei svarbiausia yra ne tiek pats vaizduojamas įvykis ar konstatuojamas faktas, kiek jo atspindys personažo sąmonėje.

Beje, savo architektonika tie apsakymai labiau primena poeziją negu prozą. Todėl jiems tiktų net toks Edgaro Allano Poe teiginys: "Poezijai būtini du dalykai: pirma – tam tikras sudėtingumas, arba tiksliau – tam tikras subtilumas; ir antra – tam tikra dozė užuominos, tokia, kad ir neaiški, povandeninė prasmės tėkmė".

Atrodo, kad Inezos Juzefos apsakymams netrūksta nei vieno, nei kito.

O bene svarbiausia, kad "Atitrūkusio šešėlio" apsakymai liudija, jog negera šioje ašarų pakalnėje gyventi tam, kuris daug jaučia ir ne mažiau supranta.

_________________

Janonė I.J. ATITRŪKĘS ŠEŠĖLIS. – Vilnius: Vaga, 2005.

 

Skaitytojų vertinimai


19374. Tataigi2005-11-03 10:11
"daug ką rasi, kas bado, melžia mūsų širdį..." Na, nemelžia mano širdies, gal dvasingų spenių trūksta. O gal man svetima tai - "siekti gėrio, grožio, ieškoti tiesos, gyvenimo prasmės ar harmonijos". Tie postmodernistai, kurių Jonas nemėgsta, tai ir daro: stengiasi pasaulį vaizduoti tikrą, kai jau nutyla tie skambūs žodžiai... Bet tai Joną nervina, nes jis ieško akis apdūmiančio dvasingumo.

19377. IVS2005-11-03 13:39
Keista, bet iš šio parašymo taip ir neaišku gera tai knyga, ar ne. Mat, apie "tokius" dalykus yra beveik visos knygos ant svieto. Labai keistas tas rašymas apie tekstus. Daug daugiau pasakytų ištrauka. Kažkaip tie tekstai apie tekstus, tai kaip pasakojimai alkanam apie duoną.

19386. anjolė > IVS2005-11-03 22:06
Bet jei jau perskaitei recenzento "noveletes", toks klausimas - gera ar ne jam patikusi knyga - lyg ir neturėtų kilti...

19397. IVS2005-11-04 05:13
     Tiesą sakote, anjole. Aišku, kaip dieną, kad skaityčiau ir tikriausiai su malonumu praryčiau ir gal net atgal į biblę negrąžinčiau. Oops! Grąžinčiau, grąžinčiau. Knygų negrąžindavau tik tada, kai mano supratimu, jos būdavo palaidotos kokiose nelankomose bibliotekėlėse. Jei rasdavau tokią "mirusią" gerą knygą - paleisdvau ją per rankas, palaiminus, kad kelionė nesibaigtų. Kaltę prisipažįstu, nors kalta nesijaučiu :) Iš to amžiaus išaugau.
     Šitas tekstas apie tekstą, beje, ir nėra iš tų bjauriųjų, kuriuos skaitydama jaučiuosi, kaip ligonis kolokviume, kai daktarai palinkę virš jo lovos kalbasi lotyniškai ir nežinai ar jie tau buria mirtį ar gyvenimą - ant zlasties pasielgtum atvirkščiai, jei tik suprastum :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 9 iš 9 
21:33:48 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba