Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
 Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
• Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
• JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

KINAS

GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

Barbara Gruszka-Zych

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Gyvenimas kaip lytiniu būdu plintanti mirtina liga“

Ji naudoja seną rusišką grandininį pjūklą, kurio niekas kitas neturi teisės liesti. Lipa su juo į medžius ir pjausto šakas.

– Jeigu jis netyčia atšoktų nuo šakos –­ nukirstų man galvą, – juokiasi Elżbieta Zanussi. – Stebuklai, kad nenumiriau kokius dešimt kartų. Man patinka rizikuoti, dažnai darau kvailystes, bet jaučiuosi tarsi būčiau po laimės skėčiu.

– Mano drąsioji moteris yra nuostabi, ji gyvena tarp maldos ir kastuvo, o tai –­ nebanalus sugretinimas, – sako Krzysztofas Zanussis. – Ji puikiai susitvarko su technika ir fiziniu darbu, bet neapleidžia ir dvasios. Vyrui sunku susitaikyti su mintimi, kad moteris geriau vairuoja. Anksčiau viską namie taisydavau aš, vandentiekio vamzdžiai, elektra – buvo mano sritis, bet pasirodė, kad Elżbieta ir čia viską padaro greičiau. Juokinga, būdamas tiksliųjų mokslų atstovas, teoriškai išmanau daugiau, bet ji geriau žino, kaip tai padaryti. Galiu paaiškinti, iš ko yra sudarytas variklis, bet ji žino, kur stuktelėti, kad jis pradėtų veikti.

Viena būsima režisierė iš Rusijos sukūrė juokingą filmą apie ponią Elżbietą. Buvo ten ir vaizdelis su pjūklu. Anekdotinių vaizdų ir situacijų netrūksta šios moters gyvenime, bet visų pirma ji yra garsaus režisieriaus žmona, namų Liaskose, kuriuos pati suprojektavo, šeimininkė. Ji prižiūri ne tik medžius sode, bet ir įrengia kiekvieną namų kertelę. Tai žmogus, kuris su malonumu pjausto šakas ir priiminėja marias svečių, atvykusių birželio 17 dieną sveikinti Krzysztofo su gimtadieniu. Ji puikiai jaučiasi tarp vyro kolegų – kino žmonių – ir su sena, šizofrenija sergančia pažįstama, kurią globoja.

– Galėčiau ir su valkatomis po tiltu atsisėdus bet ko pavalgyti ir būti patenkinta, – sako ji. Jai patinka Joe Dassino daina „Viską skaičiau, viską gėriau, viską mačiau“. Mirties atžvilgiu yra draugiškai nusiteikusi.

– Ką tai reikštų? – klausiu.

– Tikiu pomirtiniu gyvenimu. Nebijau mirties. Bijau tik merdėjimo, nenoriu būti našta artimiesiems, nepakeliu kančios. Mano amžiuje aiškiai matomas kūno bjaurumas ir menkumas. Svajoju palikti šitą apvalkalą ir psichiką, kuri mus nuolatos apsunkina. Ir tą baisią naštą, kad esi pasmerkta nuolatos rinktis tarp gėrio ir blogio. Svarstau, ar gerai padariau numesdama katiną nuo kelių, ar ne? Ar blogai padariau, kad nepaskambinau 103 metų poniai Morawskai, nors jai reikalinga mano pagalba? Dieve, kaip tai išsekina...

Grožio perspektyva ir stebuklai

Aštuoni labradorai bėgioja po Zanussių sodą Liaskose, šeimininkė juos ragina plojimais. Šunys dažnai pribėga, bet Elżbieta nuveja, nes jie privalo judėti –­­ vienas serga nuomariu, kitas buvusios šeimininkės buvo laikytas vonioje, ir jam pradėjo nykti raumenys.

– Tai mūsų laisvi šunys, o aš esu jų durininkas, – juokiasi Zanussis.

Už naujo namo, tolėliau, matosi senasis, kuriame gyvena Marysia su šeima.

– Tai mano brolio dukra, jos mama mirė ją gimdydama, pasiėmiau iš ligoninės 10 dienų, ir kartu praleidom visą gyvenimą, – pasakoja Elżbieta. – Iš karto jai pasakėme, kas esame, bet ji man artimesnė už dukrą.

– „Tigriuk“, pasirodyk, koks gražus tavo kailiukas... – Elżbieta glosto numylėtinį katiną. – Jis Marysės, bet mums dažnai palaiko draugiją.

– Mūsų namuose yra katino diktatūra, jei jis būtų čia šeimininkas, tai jį gerbčiau, bet dabar tai viso labo virtuvės valkatelė, – sako Krzysztofas.

Jis skundžiasi, kad naminiai gyvulėliai riboja jo laisvę. Taip pradedam kalbą apie Dekalogo apibrėžtą laisvę. Ant stalo dega žvakės, sudėlioti porceliano indai. Elżbietai estetika ir grožis – pagrindiniai pasaulio kriterijai. Ne vien todėl, kad ji dailininkė. Ji kilusi iš aristokratų giminės, jos protėvių Czetwertyńskių ir Grocholskių palikimas – tai žemės prie Kijevo, Liublino apylinkėse, Europos viešbutis Varšuvoje ir daug kitų pastatų. Bet visa atėmė revoliucija ir komunistai. Likučius išdraskė karai.

– Man svarbiausia yra dvasinė mano giminės patirtis. Mano seneliai prarado rūmus, tarnus, pokylius, bet išsaugojo dvasinį pakilimą, įsitikinę, kad gyvenimo esmė slypi ne materialiniuose dalykuose. Jiems idėja visada buvo svarbesnė, ypač patriotizmas.

Tačiau visa, ką jie turėjo, buvo gražu ir vertinga, todėl moteris išmoko taisyklės: nekaupti bet kokių daiktų, jokio plastiko, jokios bjaurasties.

– Grožis turi amžiną perspektyvą, –­ sako ji.

Išsiaiškino, kad hebrajų ir graikų kalba grožis ir gėris nusakomas vienu žodžiu.

– Ramiai galiu sau leisti dalį laiko skirti gražiam, o ne bjauriam namui įrengti. Gėris, grožis, padorumas – vertybės, perduodamos iš kartos į kartą. Gimiau paskutinė – 1940-aisiais. Mano šeimoje augo trys seserys ir septyni broliai. Visi jie dailiai nuaugę, kultūringi, išsimokslinę, – pasakoja Elżbieta. – Kiek iš jūsų pažįsta kokius nors septynis padorius vyrus, kurie nė vienas nesusigadino gyvenimo palikdamas žmoną, nesantuokinius vaikus, prasigerdamas ar šiaip šuns keliais nueidamas? O jiems pavyko. Nes laikėsi mūsų giminės reikalavimų. Padėjo ir mano motinos maldos. Tikiu maldos galia. Nežinau, ar eilinis žmogus pastebi stebuklus gyvenime. Varšuvos sukilimo metu ir broliai, ir tėvas dalyvavo pogrindžio pasipriešinime. Motina, sužinojusi, kad vokiečiai žada suimti ją su jaunesniaisiais vaikais, išbėgo į Liaskas. Sukilimui baigiantis, mama nusprendė grįžti į Varšuvą. Išsiruošė pėsčiomis. Paskui sužinojome, kad kaip tik tuo metu tėvas buvo sužeistas – kelios skeveldros įstrigo jo pilve. Motina atkeliavo prie ligoninės, kurioje buvo gydomi lenkai ir vokiečiai. Tą dieną vokiečiai kaip tik turėjo užimti ligoninę ir pribaigti visus sužeistuosius. Motina buvo jauna ir graži, puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Nors vyro tarp sukilėlių ji tuo metu neaptiko, bet nuojautos vedama sugebėjo įtikinti vokiečių karininkus, kad duotų vieną dieną ligoniams išgabenti. Ji savo žavesiu laimėjo. Grįždama atgal į Liaskas, pasiprašė nakvynės moterų vienuolyne, bet jos nepriėmė – nebuvo vietos. Paryčiais iš vienuolyno liko tik griuvėsių kalnas – jį subombardavo. Mano seseriai Barborai, besislapstančiai požeminiuose kanaluose, kulka tik veidą nubrozdino, o kai iš požemių išlindo brolis Mykolas ir pamatė priešais vokiečių kareivį, tas, užuot nušovęs sukilėlį, jį kareiviškai pasveikino – pasirodo, kad tos dienos rytą buvo gautas įsakymas lenkų armijos karių nelaikyti banditais... Ar visa tai ne stebuklai?

Kvepalai už 150 eurų

Elżbieta – profesionali dailininkė. Kažkada tapė penkių metrų drobes vienuolynui.

– Bėgiojau nuo pastolių žemyn, kad galėčiau iš tolo pamatyti, ką nutapiusi, –­ pasakoja ji. – Vienintelė mano viltis –­ lazeriai, kuriais galėčiau šaudyti dažus ant drobės per 30 metrų ir iš karto matyti visą vaizdą. Šiandien tapybos beveik nėra, kaip ir skulptūros, proza silpna. Gyva tik poezija ir architektūra. Bet tikiu, kad ir anos sritys atsispirs nuo dugno ir ims kilti, nes tokie yra pasaulio dėsniai.

Talentą paveldėjo iš senelio Tadesuszo Grocholskio, kuris studijavo Paryžiuje pas Bonnard’ą. Mama liejo akvareles, šiandien jos puošia Zanussių namų koridorių. Tėvas, po karo nupiešęs kaimyno portretą, gavo už tai karvę. Elżbieta Varšuvoje lankė menų gimnaziją ir jau tada savęs paklausė: ar galima gyvenimą skirti menui?

– Nuolatos dvejojau, bet gyvenimas taip susiklostė, kad menus nustumiu į paribį. Moterys nėra apdovanotos išskirtinėmis kūrybinėmis ar intelektinėmis galiomis, bet jos genialios pagalbininkės vyrams, apdovanotiems šiomis savybėmis. Taip, jie baisūs egoistai, bet kaip tik egoizmas leidžia jiems stumti pasaulį į priekį. Mūsų ambicijos mažesnės, mums nerūpi vesti pasaulį į pergales arba į pražūtį, gal su tam tikromis išimtimis, tokiomis kaip Žana d’Ark. Aš, dailininkė, privalau nušauti vyrą ir gyvūnus, nes jie trukdo mano kūrybiniam darbui. Bet kaip tik moterys privalo apsaugoti vyrus, kad šie „neiššaudytų“ artimųjų. Nežinau, kodėl jos šito nesiima ir mano, kad didžiausia jų gyvenimo vertybė – rūkyti, gerti ir lakstyti paskui meilužius. Jos išėjo iš virtuvės tam, kad sėdėtų biuruose, kur mirtinai nuobodu. Šitas užsiėmimas moterį žemina, nėra net ko lyginti su kūryba ruošiant skanius pietus arba įrenginėjant namą, auginant gražias gėles, derinant sienų spalvas. Nekalbu apie tai, kad jos turėtų nuolatos tramdyti vyrų egoizmą ir mokyti juos pastebėti pasaulio vargus.

– Kaip tai reikėtų daryti?

– Jie nuolatos kovoja dėl pinigų, o moterys dar labiau skatina, reikalaudamos papuošalams, automobiliams... Kuo daugiau žmogus turi, tuo daugiau bijo dėl savo turtų, pamiršdamas, kad yra begalės tokių, kurie nieko neturi. Moters užduotis – praplėsti primityvų, materialinių, žemiškų tikslų siekiantį vyrų pasaulį meile ir nesuinteresuotumu.

– Vyras iš kelionių jums parveža gerų kvepalų...

– Prastų nekenčiu, o geri daug kainuoja. Retkarčiais priimu tokias dovanas. Tačiau moteris, įpratusi pirkti kvepalus, privalo išleisti jiems kas mėnesį 150 eurų. O už tokius pinigus galima išmaitinti šeimyną.

Vyro vairuotoja

– Kaip „išmušėte“ vyrišką egoizmą iš savo vyro?

– Persvazija. Kartais jis reaguodavo ramiai, kartais – audringai. Tai padorus, kultūringas, žmonėms ir idėjoms ištikimas žmogus. Sunku atitraukti tokį žmogų nuo kūrybinių darbų, kad pamatytų ir kitokias problemas. Krzysztofas nuolatos susikaupęs, važiuoja į kokius nors susitikimus. Aš, jo vairuotoja, jį saugau, kad jo netrikdytų nei pakeliui suvažinėtas kiškis, nei koks pakeleivingas elgeta, nes jam svarbi tik, tarkim, paskaita, kurią turi skaityti jaunimui. Mano karta, ypač vyrai, šiandien neturi apie ką kalbėti su jaunimu. Krzysztofas jiems pasakoja apie sąžiningumą, apie aukštesnį kultūros lygmenį, apie tai, ką reikėtų daryti, kad gyvenimas būtų gražesnis. Tokiuose susitikimuose matau, kaip jaunuoliai žvelgia į dėstytojus kaip į išmintingus tėvus. Jie diskutuoja, įrodinėja savo tiesas, o tai reiškia, kad namie neturi pašnekovų. Taigi padedu Krzysztofui, užuot tapiusi paveikslus, nuo kurių paskui kokia nors kvaila virėja kartą per savaitę nuvalys dulkes... Geriau pasirūpinu, kad jis nuvažiuotų į paskaitą pailsėjęs, skaniai papietavęs ir su gera vairuotoja. Neturiu didelių ambicijų, nors mano prigimtis tokia pašėlusi, kad ją lig šiol tramdau kaip laukinį arklį.

Neklausiu Krzysztofo, kokia spalva turėčiau nutapyti arklio nosį, neslepiu, kad man nepatinka filmai, kurie su kanopomis lipa per jausmus, – visa šita produkcija plačiajai rinkai. Patinka vyro filmai, nes jie prabyla intelektualiai. Tačiau daugelis nekenčia jo kūrybos. Bet taip buvo visada. Ar atsimenate Adomo Mickevičiaus straipsnį „Apie Varšuvos kritikus ir recenzentus“? Niekas nepasikeitė. Dar mano tėvas sakydavo: „Niekada rimtai nežiūrėk į kitą asmenį.“ Neturiu teisės reikalauti, kad kas nors derintųsi prie mano pomėgių, bet galiu tiesiog su tuo žmogum nesusitikti.

Atviri namai

– Krzysztofas daug laiko praleidžia ore, aš mažiau, nes neturiu nei noro, nei jėgų skraidyti, – sako Elżbieta. – Paskutinė mano kelionė buvo į Meksiką, aplankėme ir Gvadalupės Mariją, kurios atvaizdas yra ir mūsų bažnyčioje Liaskose.

Paprastai Elżbieta budi namie, laukia sugrįžtančio Krzysztofo ir priiminėja svečius.

– Žmonės gali sakyti, kad šitiek vargo, alkanų vaikų aplinkui, o ji namą stato, – komentuoja ji. Bet jų namai visada buvo visiems atviri. Kai gyveno Varšuvoje ir Paryžiuje – veltui suteikdavo pastogę studentams ir bičiuliams iš Rytų. Aštuntajame dešimtmetyje pradėjo priiminėti ir didesnes grupes, kviestis paskaitininkus.

– Ateidavo pas mus kaimynai, pažįstami, prisirinkdavo nuo keliolikos iki šimto žmonių, kiekvieną kartą kviesdavom į susitikimą kokios nors srities specialistą, pvz., apie seksą kalbėdavo prof. Świeżawskis su prof. Lewu-Starowicziumi. Mūsų namuose galim apnakvindinti dvidešimt žmonių. Krzysztofas kelionėse susipažįsta su jaunais žmonėmis ir pakviečia į svečius, ypač iš Rytų, kurie neturi pinigų viešbučiams. Neseniai svečiavosi 25 jauni aktoriai iš Kijevo. Buvo atvykę pradinės mokyklos vaikai iš Novosibirsko, jie kaip suaugę žmonės diskutavo apie „Iliuminaciją“. Aplanko mus ir studentai iš Italijos, Prancūzijos. Visus juos privalau pavalgydinti, o man tai rūpestis. Perku daugybę produktų ir gaminu didžiulius puodus maisto.

Graži ponios Vandos mirtis

Zanussiai visą gyvenimą praleido su Krzysztofo mama Vanda, kuri mirė prieš trejus metus, eidama 98-uosius.

– Mano brolis atsiųsdavo daugybę anekdotų apie anytas, ir mudvi su Vanda kvatodavome iki ašarų. Ji, kaip ir aš, buvo atkakli ir užsispyrusi, bet mudvi derėjome. Ji man leido kaip generolui perimti visą valdžią namuose ir savaip tvarkytis, gyventi kitu ritmu, kitaip kurti grožį ir šilumą. Aš iš jos mokiausi daugybės dalykų, kad ir iškepti skaniausią pasaulyje varškės pyragą. Nemoku taip melstis, kad įtikinčiau Dievą ir kad jis išklausytų. O ji išprašė laimingą mirtį. Kai sužinojome, kad serga vėžiu, paklausiau, ar norėtų gultis į geriausias klinikas, ar liks namie. Ji pasirinko likti ir paprašė rasti kunigą, kad parengtų paskutinei kelionei. Ji iškeliavo tą vakarą, kai jos mylimasis vienturtis sūnus buvo namie (prieš tai visą mėnesį sėdėjo Amerikoje). Vakare jai sakau: „Mama, prašau, eikite šiandien gulti anksčiau, nes Krzysztofas skaitys paskaitą Kultūros rūmuose, ir aš jį parsivešiu tik 21 val.“ Grįžome, mama buvo nerami, gydytoja telefonu patarė duoti migdomųjų. Bet Vanda neužmigo, kiek vėliau paklausė: „Kokį filmą šiandien rodo?“ – Krzysztofo „Gyvenimas kaip lytiniu būdu plintanti mirtina liga“, apie tai, kaip gydytojas miršta nuo vėžio. Ji kvėpavo vis sunkiau, mes sėdėjome bejėgiai, o ji prašė: melskitės už mane. Ji iškeliavo po vidurnakčio, kai baigėsi Krzysztofo filmas.

Žirgų suvesti

Elżbietos tėvas buvo puikus kavaleristas.

– Jodinėjimas – mūsų giminės atavizmas, – juokiasi Elżbieta. Žirgai suvedė ją su Krzysztofu. Jis mokėsi jodinėti kartu su Elżbietos broliu Wlodzimierzu. Tas pakvietė kartą Krzysztofą į svečius, supažindino su tėvais, kurie tada gyveno Varšuvoje. Gaila, bet nedaug jam teko bendrauti su Elżbietos tėvais, nes tėvas mirė 1965, o mama –­ 1970 metais.

– Krzysztofas dažnai važinėdavo į užsienį, kūrė filmus, bet visada rasdavom laiko kartu nueiti į žirgyną pajodinėti. Anksti išlaikiau vairavimo egzaminus ir pirmuoju savo tėvų „Folksvagenu“ vežiau Krzysztofą išilgai Vislos į vieną pusę, o paskui jau ant žirgų grįžom atgalios. Iš paskos važiavo karieta su fakelais, nuostabus saulėlydis virš upės...

Jie vedybų sukaktį švenčia gruodžio 27 dieną, bet kuri tai sukaktis, žino tik artimieji, nes tai – Zanussių paslaptis. Nesako nei metų, nei kitų smulkmenų.

– Nepaklusom tuo metu galiojantiems įstatymams ir neregistravome civilinės santuokos, nuėjome į Liaskų koplyčią ir kunigas palaimino mūsų santuoką. Buvo tik keli žmonės. Tik po kelerių metų nuvažiavome į mano gimtinę užsiregistruoti. Valdininkai atliko ceremonijas, nors net liudininkų neturėjom (jais buvo biuro darbuotojai), o paskui nuvažiavome į senąsias mano giminės valdas – norėjau Krzysztofui parodyti žirgyną.

Ponia Elżbieta dar ir šiandien jodinėja. Mėgsta prigulti ir skaityti, tarkim, Zygmuntą Kubiaką. Bet paprastai ji kam nors ruošiasi, kam nors padeda, ko nors laukia.

– Mūsų meilę pasauliui turi rodyti mūsų pastangos nuolatos kurti gėrį ir grožį, – sako ji. – O tai neturi būti patogūs dalykai.

Iš lenkų kalbos vertė BIRUTĖ JONUŠKAITĖ

___________________________

Straipsnis buvo išspausdintas š. m. balandžio 4 d. dienraščio „Times“ priede.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 17 
21:32:39 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba