Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
• Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
• Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
• JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

TEATRAS

SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS

Marius Kraptavičius

[skaityti komentarus]

iliustracija
Aliodija Ruzgaitė prie Nemuno
Nuotrauka iš asmeninio A. Ruzgaitės archyvo

Jus pirmąsyk pamačiau savo vaikystės Palangoje ir... jau vėliau vėl Palangoje, choreografų seminare. Buvo 1985-ieji. O kokie Jūsų vaikystės prisiminimai?

Mano vaikystė prabėgo ne Palangoje, o Kaune. Pirmieji įspūdžiai – Laisvės alėja. Tėvelis buvo Pedagoginio muziejaus ir Vinco Kudirkos skaityklos įkūrėjas. Skaitykla ir muziejus – antrame aukšte, o mūsų butas buvo už tos įstaigos. Laksčiau po skaityklą, pažinojau visus skaitytojus. Bėgdavau į balkoną. Laukdavau, kada konkė pravažiuos...

Kaip Jūs, gimusi ir augusi laisvos laikinojoje Lietuvos sostinėje, Laisvės alėjoje, suvokėte laisvę?

Vaikystėje nesupratau, kas ji – ta nelaisvė ar laisvė. Nebent nelaisvė, kai tėvai kur neleidžia. Tik suaugusi suvokiau, kad septyniolika savo pirmųjų metų gyvenau laisvėje – laisvoje Lietuvoje.

Aliodijos Laisvės alėjoje sutikti žmonės... Kas jie?

Tuomet Kaune pažinojau labai garsių žmonių. Tada, žinokit, dar vežikų buvo, ir žmonės dažnai pėsti vaikščiojo...

...priminkite, kas ta konkė?

Konkę arkliai traukdavo Kauno miesto bėgiais. Tai – arklių tramvajus. Prisimenu, kaip studentai griovė tą konkę. Tada Laisvės alėja ne asfaltuota buvo, o akmenimis grįsta.

Vakarais, kai tėvelis vesdavosi mane pasivaikščioti, sutikdavome Vincą Krėvę-Mickevičių ir Liudą Girą, Kazį Grinių, Feliciją Bortkevičienę...

Kas paliko stipriausią vaikystės įspūdį?

Aišku, baletas. Leo Delibes „Kopelija“. Kaip ir visos mergaitės, po spektaklio susirgau baletu.

O tėveliai?

O tėveliai manė: tai – nerimta profesija. Laimė, pas mus gyveno mano krikšto mama Aliodija Dičiūtė. Ji mokėsi dainuoti konservatorijoje. Suprato mano norus, pasakė: „Aš nuvesiu mergaitę pasitikrinti.“ Taip atsidūriau Veros Nemčinovos studijoje.

Ar tuomet Kopeliją šoko Olga Malėjinaitė?

Gal ji. Tada buvo 1933 metai. Ji – vienintelė lietuvaitė, kuri tuo metu puikiai šoko. Ką aš tuomet galėjau suprasti... Man visos balerinos buvo gražios. Ir pati panorau į baletą. Tėveliai šokti leido vienerius metus, sakė: „Mergaitė atpras.“ Iškėlė vieną sąlygą – privalėjau gerai mokytis.

Ir tapote retenybe – esate intelektuali balerina lituanistė.

Nežinau, ar čia baletas mane taip paskatino... Mokiausi ir šokau. Gimnazijos ar studijų laikų prisiminimai pinasi: repeticijos, tuoj pat – bėgu į paskaitas, paskui –­ vėl repeticijų salė, o vakare – spektaklis. Naktį rašau kursinius darbus. Dabar pati stebiuosi, kaip sugebėjau visur spėti ir viskuo domėtis.

Kaip?

Man sekėsi sutikti žymių žmonių, kurie ne tik pakreipdavo, bet ir nukreipė – gal tai likimas... 1937-aisiais ar kiek vėliau tėvelis nuvedė į prancūzų impresionistų parodą. Vaikui galėjo būti neįdomu, bet man... Paliko įspūdį visam gyvenimui.

Papasakokite apie mokyklą.

Pradėjau mokytis Jono Jablonskio mokykloje. Buvo medinė. Antrame skyriuje iš tamsios klasės staiga patekome į naują pastatą – kur ir aktų salė buvo, ir sporto. Rojus – taip mums atrodė. Pabaigę tris skyrius, gabiausi mokiniai galėjo „peršokti“ vieną klasę.

„Peršokot“?

Stojau į „Aušros“ mergaičių gimnaziją, bet pajutau, kad darau klaidą. Pabėgau. Grįžau į ketvirtą skyrių. Nėra man kas veikti. Tada tėvelis nuvedė į Ateitininkų namuose besisteigiančią Marijos Pečkauskaitės gimnaziją. Šiai gimnazijai šiemet sukanka 75 metai. Ją verta paminėti, nes nuo kitų to meto gimnazijų skyrėsi. Stulbino naujovė: mergaitės ir berniukai mokėmės kartu. Kitos gimnazijos atskiros... Nebeturėjome įprastų suolų – sėdėjome už staliukų. Nesimokėme vokiečių kalbos.

O kokių kalbų mokėtės?

Tuomet diplomatų kalba buvo prancūzų, tad ją mokėmės aštuonerius metus. Šešerius – lotynų, trejus – anglų.

Skubu teirautis apie mokytojus...

Mes turėjome puikius mokytojus. Klasės auklėtojas – lotynistas Baubas, kunigų seminarijos auklėtinis. Prancūzų kalbos mokė tikras prancūzas (rašinio autorius, deja, negali nei ištarti, nei užrašyti pavardės). Puodžiukynas ir Puodžiukynienė – žinomi gamtininkai; fizikos mokė Adolfas Jucys – vėliau akademikas. Juozas Kralikauskas – žymus rašytojas, dėstė lietuvių kalbą.

Ar Juozas Kralikauskas lėmė, kad pasirinkote lituanistiką?

Jis. Po daugelio metų mudu susitikome Palangoje. Kiek vėliau – Vilniuje. Vis man primindavo, kaip karštai aš klasėje ginčydavausi. Man labai patiko literatūros kritiko Kosto Korsako straipsniai, aš juos gindavau. O Juozas Kralikauskas sakė, kad širdyje iš to skaniai juokdavosi. Justinas Strimaitis, vienas pirmųjų kanklių meistrų, mokė mus kankliuoti. Tėvelis ir man nupirko kankles. Turėjome mes mokytoją Gražiną Vokietaitytę, kuri dėstė liaudies šokius ir kūno kultūrą.

Tais laikais šokiai ir sportas buvo patikėti vienam pedagogui, tą žinau. O ką šokote?

Pamenu gimnazijų liaudies šokių apžiūrą, berods Jonavoje. Mes, mergaitės, šokome „Džigūną“ – ir šiandien atsimenu visus žingsniukus. Dabar šį šokį žinome kaip vyrų. O Gražina Vokietaitytė jį mums pastatė su patrepsėjimais. Visiems labai patiko, bet užėmėme tik antrą vietą. Gal dėl to, kad komisija sunerimo: ar tai lietuviška?

Atėjo sovietai ir mus uždarė. Daugelis atsidūrė kalėjimuose, tremtyje – mokytojai, mokiniai. Nugrūdo mus į buvusią „Saulės“ gimnaziją. Tuomet ir jos jau nebuvo likusios, tik pastatas tas pats... Atėjo kiti mokytojai ir mokiniai, atsirado partorgas... Taigi baigiau Kauno aštuntąją vidurinę.

Kas tuomet vyko teatre?

1940 metų birželio 2 dieną vyko mūsų baleto studijos paskutinis vakaras. Šokau „Silfidėje“.

Tai Michailo Fokino pastatymas?

Choreografija – Michailo Fokino, o pastatė Bronius Kelbauskas. Šokau trečiąją Silfidę. Dirbti teatre Bronius Kelbauskas kvietė dar 1938 metais. Mokiausi tik trečioje gimnazijos klasėje, tėvai stojo piestu. Supratau, o jei kas bloga nutiks kojai? Kuo tuomet būsiu?

1940 metų birželio 2 dieną įvyko paskutinis sezono koncertas. Birželio 15-ąją jau važiavo tankai. Viskas pasikeitė. Teatre –­ Reingoldo Gliero „Raudonosios gėlelės“ pastatymas. Netrukus – vokiečiai. Mažėjo trupė... Nuo 1940 iki 1942 metų dalyvavau spektakliuose, bet buvau laikoma kandidate. Vokiečiai iš pradžių draudė rusų kompozitorių operas ir baletus. Vėliau leido. Kartą ar du per savaitę karininkai ateidavo žiūrėti spektaklių. Jau šokau ir spektaklyje „Gulbių ežeras“. Atkreipė į mane dėmesį. 1942 metais pradėjau gauti atlyginimą.

O Jūsų studijos Vytauto Didžiojo universitete?

Didžiuojuosi: 1941–1943 m. studijavau VDU Filosofijos fakulteto Filologijos skyriuje. Iki šiol išsaugojau studijų knygelę. Kaip didžiausią retenybę ją visiems parodau. Mano žinias suformavo garbūs žmonės. Visų pirma, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis. Kalbotyros įvadą dėstė Leonardas Dambrauskas, senąją literatūrą –­ Vincas Maciūnas. Antanas Maceina dėstė filosofiją, skaitė ir atskirą kursą – Rilke’s poezijos. Pas istoriką Zenoną Ivinskį 1943 gegužės 15 dieną išlaikiau įskaitą apie Vazų laikotarpį, ir tą pačią dieną vokiečiai uždarė universitetą.

Jūsų karta studijavo skausmingai – taip man atrodo. Bet studijavo...

1945 m. vėl stojau į pirmą kursą. Jame mokėsi šešiasdešimt merginų, vaikinų beveik nebuvo... Kitaip mokėmės. Prisimenu, kaip Vytautą Kubilių vijo iš universiteto. Į biblioteką sukvietė visus studentus –­ vyko parodomasis teismas. Jį baudė už ideologinius prasižengimus. Atrodė toks kaimietukas... Nuo ryto iki vakaro sėdėdavo bibliotekoje, kalbų mokėsi. Jį taršė dėl Brazdžionio.

O jis?

O jis tylėjo... Staigiai atsistojo ir pasakė: „Brazdžionis ir Salomėja Nėris buvo didieji mūsų tautos poetai.“ Dabar, kai nebejudu, dažnai kyla noras vėl paskaityti jo straipsnius, knygas. Asmenybė!

Prisimenu savo diplominio darbo vadovę Meilę Lukšienę. Ji juokdavosi: „Kai paskaitose nėra Ruzgaitės ir Šalčiūtės – diskusijos nevyksta.“ Su šypsena prisimenu, kad mano diplominio darbo tema buvo „Kritinio realizmo bruožai Žemaitės kūryboje“. Ginant diplomą, vienas prikišo, kad tariu žodį „ūkininkas“. Atkirtau: „Žemaitės kalbos netaisysiu, o pati vartoju žodį „valstietis“.“ Salė pradėjo kikenti, man plojo. Komisija perspėjo: išprašys iš diplominio darbo gynimo.

tudijas tęsėte Maskvoje, GITIS-o institute studijavote teatrologiją.

Tai trečiasis mano mokslų etapas. Man padėjo Vytautas Maknys. Bendravome universiteto laikais, gelbėjo, kai rašiau diplominį darbą apie Žemaitės kūrybą. Jis mane paskatino stoti į GITIS-ą, sakė, kad Lietuvoje trūksta kritikų. Dvejojau. O jis jau susitarė su kažkokiu profesoriumi, kad aš atvažiuoju. Nedrįsau priešintis, maniau, kad vis tiek egzaminų neišlaikysiu. Priėmė. Tik padariau klaidą – galėjau iš karto stoti į aspirantūrą.

Ką ryškiausiai prisimenate?

Dailės teatrą. Stebėjau Konstantino Stanislavskio, Vladimiro Nemirovičiaus–Dančenkos, Michailo Čechovo spektaklius, puikiausius aktorius. Mačiau net Knipel-Čechovą – ji vaidino M. Gorkio „Priešuose“. Dažniau eidavau į dramos teatrą, ne į operos ir baleto.

Ir jei lyginsime Jūsų anų laikų įspūdžius su dabarties...

Keista, dabar kartais nueini į dramos spektaklį ir neatsimeni, kas ten vyko. Taip pat ir operoje. O būdavo... Nueinu į „Otelą“, pamatau dainuojantį Kiprą Petrauską, kuris tuo metu ir ypatingo balso jau neturėjo, bet... to niekada nepamirši. Ėjau į jį žiūrėti kaip į aktorių. Jei aktorius perteikia emocijas, jos lieka. Dabartiniai spektakliai, veikiantys vien intelektą, anksčiau ar vėliau pasimiršta. O popsinė kultūra? Galime arba tik nusijuokti, arba tik pasipiktinti – kur mes einame?

Šokote operos ir baleto teatre, daug rašydavote į kultūros spaudą, ilgus metus dėstėte. Kuris darbas Jums mieliausias?

Visi darbai mieli – ir kai pati šokau, ir kai dėsčiau. Ilga ta mano dėstymo odisėja...

Tad ir dėstykite nuo dėstymo pradžios...

Pradžia – 1952 metai. Tuomet dar šokau, o konservatorijoje kūrėsi aktorių fakultetas. Mane pakvietė Nikiforas Sykčinas dėstyti teatro istorijos. Purčiausi kiek galėjau. Bet... Jis mane nustebino. Lenkiu galvą prieš tą žmogų.

Tos pavardės nesu girdėjęs. Kuo nustebino Nikiforas Sykčinas?

Jis, rusų kalbos dėstytojas, man pasakė: nėra kitų specialistų, galinčių dėstyti teatro istoriją lietuvių kalba. Vėliau pakvietė dėstyti ir šokį. Atsakiau: baletą – taip, dėstyti galėčiau. Bet dirbti su dramos aktoriais? Neturiu dėstymo pagrindų. Tad N. Sykčinas po savaitės mane nusivežė į Maskvą, ten aprodė visas mokyklas. Dailės teatre viena tokia senučiukė prisiminė, kaip Aisedora Dunkan mokė aktorius. Grįžusi į Vilnių, jau ir aš išdrįsau.

Kas Jūsų pirmieji mokiniai?

Esu laiminga ir didžiuojuosi savo mokiniais Vytautu Tomkumi, Vytautu Paukšte, Povilu Gaidžiu, Ferdinandu Jakšiu. Jie net keturiolika šokių baigiamajame egzamine šoko. Ir juokėsi: ar čia šokio ir dramos aktorių kursas, ar dramos ir šokio? Jų darbus seku. Matau, kad to mano pirmojo kurso jauni vyrai – jau pagyvenę žmonės. Laikas bėga.

O Čiurlionio mokykla?

Ten tris baleto artisčių laidas išleidau. Ne visas nuo pat pradžių... Tik paskutinioji laida – visa mano, nuo pirmos iki aštuntos klasės. Man buvo nedrąsu...

Nedrąsu? Kaip įveikėte ne mokymosi, o mokymo baimę?

Važiuodavome į seminarus, tobulindavomės. Paskutinės mano mohikanės dar tebešoka baletą.

Tebešoka Deimantė Kupstaitė, Asta Charkovaitė. Suvokiu, koks džiaugsmas rengti žmones didžiajai scenai. O Kultūros mokykla (dabar – Vilniaus kolegijos Menų fakultetas)?

Mielai prisimenu ir Kultūros mokyklą. Gal būčiau dėsčiusi ilgiau, bet valandų sumažėjo. Pamaniau: nieko nepasieksiu.

Kartais baleto žmonės patys užsidaro siaurame tunelyje. Niekina kitus žanrus. Jūs – ne.

Maloniai prisimenu tautinio šokio seminarus Kretingoje – Juozą Lingį, Mariją Vaitulevičiūtę. Mačiau pirmuosius Skaistės Idzelevičienės, nuostabios balinių šokių pedagogės žingsnius.

Man patinka, kad tariate tikrą, nors senovišką, iš Lietuvos „išvarytą“ žodį. Ne sportiniai tie šokiai, baliniai... Ballroom dance.

Ir iki šiol laikau kumščius, kai „Žuvėdra“ važiuoja į Europos, pasaulio čempionatus. Džiaugiuosi laimėjimais.

Mačiau Jūsų baleto studijos pažymėjimą. Pradėjote šokti pas Verą Nemčinovą. Papasakokite apie savo sukurtus vaidmenis.

Pirmiausia prisimenu 1942 metus. Debiutavau šokdama Alyvų fėją „Miegančiojoje gražuolėje“. Tai ryškiausias įspūdis. Bronius Kelbauskas man patikėjo tokį sudėtingą vaidmenį... Teatre mane vadindavo „greitąja pagalba“. Turėjau gerą atmintį, gal todėl savo ryškiausius vaidmenis atlikau netikėtai.

Jūsų Zarema. Netikėta? Bet... laukta?

Taip – Zarema „Bachčisarajaus fontane“. Susirgo geriausios mūsų balerinos. B. Kelbauskas staiga ir sako: „Turi gerą atmintį, ar gali sušokti?“ Sakau: „Galiu pabandyti.“ Prisiminiau: neturiu baleto batelių. Tuo metu baleto batelių stigo – visko karo metais stigo. Batelius patys didindavome, mažindavome. Dar tas šaltis, žiema – su veltiniais eidavome į sceną. Zarema – brangiausias mano vaidmuo, galėjau pasireikšti kaip aktorė.

Ar žinai, ko labiausiai dabar pasigendu?

Ne tik Zaremos...

Baleto operose. Baletas būdavo operų puošmena. Šokius operoms puikiai statė baletmeisteris B. Kelbauskas. „Karmen“... Paskutinis veiksmas – visas baletui. Išeidavau su keturiais ispanais, tada –­ inscenizuotas šokis: buliaus kova su skraiste. Prisimenu operą „Lakmė“ – kokie indų šokiai! O Naujųjų „Traviatos“? Pats Kipras Petrauskas atsistodavo ir plodavo, – kokios ovacijos, bisas. Kaip gražiai buvo pastatyti visi „Aidos“ šokiai. Arba „Valpurgijos naktis“...

Brangus Kauno laikas?

1948 metais atsisveikinau su Kaunu. Mano laikas Kauno teatre neilgas – tik aštuoneri metai, bet man brangus. Nors sunkus – karo valanda, šaltas teatras, ir namuose ne šilčiau, ir maisto stygius.

Žmonės eidavo į teatrą?

Plūsdavo. Studentai užpildydavo visas vietas. Ir dabar, visai neseniai, kai gulėjau ligoninėje, girdžiu: viena ponia mane šaukia. Kodėl? Pasirodo, ji prisimena net geriau nei aš pati, kaip šokau „Valpurgijos nakty“ ar kaip – Zaremą...

O Vilniuje?

Vilniuje šokau iki 1966 metų. Suartėjau su operos žmonėmis. Persirengimo kambarių trūkdavo, teko glaustis su operos solistėmis. Mano atminty – ir Elena Čiudakova. Dažnai girdėdavau jos balsą, mintinai jos arijų tekstus mokėjau... Eidavau į užkulisius – jos Violetos mirties scenos pažiūrėti. Kiekvieną kartą jaudindavo.

Jūs – įspūdinga moteris. Pamenu, kaip mes, du Palangai ištikimi vasarotojai, šokome buvusioje Antano Žmuidzinavičiaus viloje... Neklaidinsiu skaitytojų – ne scenoje mudu šokome, o kavinėje. Ne publikai – savo džiaugsmui. Man svarbu, kad saksofonu tuomet grojo mano brolis Remigijus. Bet svarbesnė kita istorija: Aliodijos Ruzgaitės ir Antano Žmuidzinavičiaus susitikimas.

Dabar man liko tik nuotraukos... Ir ta, kur dailininkas Antanas Žmuidzinavičius man auna batelį. Jis taip sakydavo: „Balerinai batelius turi auti tik vyrai“. Prisimenu ir kitus jo žodžius: „Ruzgaite, jums gyvenimas dar prieš akis, o man galbūt tik keli šimtai valandų liko, bet man gyvenimas labai gražus.“ Į šią nuotrauką visada pasižiūriu, kai blogas ūpas.

Ir dar turiu vieną brangią nuotrauką. Tai –­ 1955 metai. Teatro ir Kipro Petrausko jubiliejus... Henrikas Banys ir aš baleto vardu sveikiname Maestro, o Kipras Petrauskas mane apkabina, bučiuoja. Nežinau, kas man tą nuotrauką padovanojo, bet esu itin dėkinga. Praėjo daugiau nei pusė amžiaus, o pažiūriu – ir šypsausi. Priverčia ta nuotrauka mane šypsotis, neliūdėti. Šiandien gyvenu – gerai. Rytoj mirsiu irgi bus gerai, nes daug pragyvenau.

Esate aistringa šiuolaikinio meno gerbėja. Tą žodį –­ šiuolaikinis – gal keiskime dabartinis? Arba?

Arba modern. Tas menas mane visada domino. Minėjau stiprų vaikystės įspūdį – impresionistų parodą Kaune... O kokie įdomūs buvo Danutės Nasvytytės studijos mokinių ir jos pačios koncertai!

Priminkime skaitytojams: Danutė Nasvytytė – modernaus šokio pradininkė. Tuomet tai vadinta išraiškos šokiu. Ir Kira Daujotytė, ir Birutė Letukaitė, ir „Auros“ šokio teatras – iš ten. Bet Jūsų moderni patirtis – ne vien kaunietiška.

Buvau ir Amerikoje. Ten aplankiau daugybę muziejų. Keliavau nuo Vašingtono iki Los Andželo. Niujorke brolis ankstų rytą mane nuveždavo į muziejų, o pasiimdavo tik vakare, baigęs savo darbus. Kiek prasėdėjau ten bibliotekose... Linkolno centro bibliotekoje perskaičiau daugybę knygų apie modern šokį. Lietuvoje tokių knygų neturėjome.

O žmonės?

Mačiau ir Marthą Graham, stebėjau jos mokinės pamokas. Susiradau ir savo pirmąją mokytoją Verą Nemčinovą – senutę. Ji nepažino manęs. Net nesistengė atsiminti, kas tas Kovno. Jai visi lietuviai – nacionalistai; juk jie nekalba rusiškai...

Viskas keičiasi. O baletas?

Ir baletas negali sustingti. Nors...

Ne viskas turėtų keistis?

Man nesuprantama, kad dabar klasikiniame šokyje – tik aukštos pozos. Juk turi būti ir piano, ir cantilena, – kaip muzikoje. Man juokinga įsivaizduoti, kas būtų, jei tenoras tą savo aukštąją „do“ per visą ariją kartotų?

Taip ir balerina – jei šoka vien „do“?

Taip ir balerina. Jei ji visą laiką scenoje kelia koją iki ausų, tai baletas tampa akrobatika. Ta akrobatika... Moteris nešioja vyrą, vyras – moterį. Ir muzika – vien ritmas. Jei muzika nejausminga, tiek prarandame...

Kas liko mums – iš XX amžiaus?

Šokio istorijoje tikrai išliko George’as Balanchine’as, Frederichas Ashtonas, Kennethas MacMillanas, Johnas Cranko. Ir Maurice’as Bejartas – nors aš jį priskirčiau XXI amžiui.

Ir dar – kelis žodžius – apie tą keistą gruziną, George’ą Balanchine’ą?

Viso pasaulio teatrai paminėjo George’o Balanchine’o šimto metų jubiliejų. Net ir mūsų teatras pastatė „Sūnų paklydėlį“. Įdomu, kad būdama Amerikoje, sutikau pirmąją Siren atlikėją – Filią Dubrovskają. Ji man pasakojo, kaip Balanchine’as kūrė šį vaidmenį – būtent jai. Jis –­ baletmeisteris, pradėjęs aukštų balerinų madą. Jo „New York City Ballet“ trupėje visos balerinos buvo aukštos – kaip ir Filia Dubrovskaja.

Aukštos kaip Jūs?

Deja, mano laikais ūgis gerokai trukdė, o dar –­ ankštoj scenoj tos ilgos kojos...

 

Skaitytojų vertinimai


47056. vkl :-) 2008-05-28 15:27
Įdomu. Sveikatos energingajai Aliodijai

47131. Aka :-) 2008-06-02 22:23
Ir tikrai įdomu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 17 
21:32:25 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba