Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
• Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
• Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
 JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

KRONIKA

JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 15

in memoriam

[skaityti komentarus]

iliustracija

Netektys, netektys, netektys... Šie skaudūs žodžiai pastaruoju metu siejami su svarbių mūsų kultūrai, menui, švietimui žmonių pavardėmis. Štai gegužės 15 d. po sunkios ligos (beje, gegužės 12 d. jam sukako 70 metų) mus paliko šviesi asmenybė, daug metų svariai skleidusi meno sferose savo energiją, žinias, talentą, kuriuos dalijo dosniai ir su meile tiek savo, kaip pianisto interpretatoriaus gerbėjams – klausytojams, tiek mokiniams, kolegoms, tiek mylimai šeimai. Tėvų pavadintas skambiu Georgijaus vardu, kolegų, draugų, net žiniasklaidos visada meiliai vadintas Jurgiu, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Fortepijono katedros docentas J. Bialobžeskis mums asocijuodavosi su solidžiu profesionalu, talentingu menininku, kruopščiu ir kantriu pedagogu, mielu ir šiltu žmogumi.

Žymi Lietuvos pianistė ir pedagogė Tatjana Freidbergienė didžiavosi ir labai džiaugėsi, kad jos klasėje mokėsi talentingas pianistas Jurgis Bialobžeskis, kuris po sėkmingų studijų Lietuvos konservatorijos (dabar –­ LMTA) K. Žiūraičio fortepijono klasėje (baigė 1962 m.), įstojo į Leningrado (dabar –­ Sankt Peterburgas) konservatorijos aspirantūrą, kurioje tobulino meistriškumą žymaus rusų pianisto prof. P. Serebriakovo klasėje (baigė 1969 m.). Jau nuo 1967 m. J. Bialobžeskis dėstė fortepijono specialybę Lietuvos konservatorijoje.

Puikiai prisimenu įspūdį, kurį paliko man pirmąsyk išgirstas Jurgio skambinimas. Buvau tik girdėjusi kalbas, kad Leningrade studijuoja talentingas pianistas, kuris netrukus grįš į Lietuvą. Susidomėję laukėme jo rečitalio mūsų Konservatorijos salėje. Ir štai į sceną įžengė neaukštas, bet solidžios, taurios laikysenos jaunuolis, kurio interpretuojami kūriniai puikiai skambėjo (tada ypatingą dėmesį atkreipiau į labai minkštą, kokybišką, dainingą, besitęsiantį garsą), buvo idealiai tiksliai ir apgalvotai sujungta kūrinių forma, lankstus ir nugludintas frazavimas, taiklios nuotaikų charakteristikos. Tai buvo įspūdingai brandus, imponuojantis jauno žmogaus pasirodymas.

Vėliau ne kartą turėjome progų įsitikinti, kad to vakaro sėkmingas, aukšto lygio interpretavimas nebuvo atsitiktinis. Nuolat koncertuodamas, Jurgis brandino meistriškumą, būdavo įdomu klausyti jo kūrinių traktuočių, juolab kad jis neapsiribodavo vien grodamas solo, mielai rengdavo solidžias kamerinio muzikavimo programas. Įsimintini buvo jo koncertai su smuiko virtuozu prof. Eugenijumi Paulausku, su kuriuo jis nemažai gastroliuodavo. Iš šių kelionių Jurgis prisimindavo ir įdomiai papasakodavo įvairiausių istorijų: juk su Lietuvos kameriniu bei Valstybiniu simfoniniu orkestrais koncertuodavo ne tik Lietuvoje, bet ir Gruzijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Čekijoje. Dvidešimt šešerius metus kas vasarą jis skambindavo Druskininkuose, M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje.

Mūsų kompozitoriai mielai patikėdavo J. Bialobžeskiui pirmą kartą atlikti sukurtas kompozicijas. Prisimenu jo ryškiai skambintus A. Račiūno, R. Žigaičio, A. Šenderovo, V. Barkausko, B. Borisovo, G. Kuprevičiaus, S. Vainiūno kūrinius. Pamenu, kaip džiaugėsi tuometinis mūsų LMTA Fortepijono katedros vedėjas prof. S. Vainiūnas, kai Jurgis skambino visai neseniai jo sukomponuotas „Aštuonias nuotaikas“. Gaila, kad pastaruosius kelerius metus Jurgis negalėjo koncertuoti dėl rankos ligos.

Vertindamas pedagoginį darbą, kuriuo džiaugėsi ne tik jį mylintys ir gerbiantys LMTA studentai bei magistrantai (jo klasę baigė per 50 absolventų), bet ir daugybė jo išugdytų talentingų M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinių, J. Bialobžeskis tausodavo ranką savo auklėtinių grojamų koncertų fortepijonui su orkestru akompanimentams, kuriuos parengdavo labai atsakingai, profesionaliai. Jo studentai skambindavo sudėtingus įvairių epochų kompozitorių koncertus fortepijonui su orkestru (J. S. Bacho, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Liszto, F. Chopino, D. Šostakovičiaus ir t. t.), kurių akompanimentų klavyrai net techniškai nėra lengvi, juos skambinant reikia imituoti orkestro instrumentų tembrus, jėgų bei ištvermės reikalauja net repetavimas su solistais, kurie ne visada deramai išstudijuoja orkestro partiją. Taigi mokiniai mylėjo savo pedagogą ne vien profesionalumą, pasiaukojamą darbą, bet ir už ypatingas savybes – geranoriškumą, šiltus ir jaukius santykius.

Bet, matyt, Jurgio – solisto siela veržėsi į sceną. Nekreipdamas dėmesio į rankos skausmą, jis 2006 m. rudenį dalyvavo Fortepijono katedros pedagogų koncerte, kuriame labai nuotaikingai, jam būdingu gražiu garsu paskambino J. Brahmso Intermezzo b-moll, op. 117, o kolegų koncerte, skirtame prof. Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės, ku­rią mes visi mylėjome ir gerbėme, 100-osioms gimimo metinėms, 2007 m. balandžio 3 d. įtaigiai paskambino S. Rachmaninovo preliudus G-dur ir gis-moll, op. 32. Šie bene patys populiariausi S. Rachmaninovo kūrinėliai nuskambėjo šviesiai, gaiviai, tarsi Jurgis dažnai būtų grojęs solo, tarsi nejaustų nereikalingo jaudulio. Tada pamąsčiau – kaip gerai, gal jo ranka jau sveiksta, ir jis galės nuolat dalyvauti mūsų bendruose kolegų koncertuose... Gaila, tačiau taip nebuvo lemta...

Mes, Jurgio kolegos, visada jautėme jo asmenybės šviesą, šilumą. Ramiai, jaukiai nusiteikęs, jis mielai bendraudavo su mumis, niekada nepasakydavo jokio aštresnio žodžio. Per egzaminų aptarimus būdavo reiklus, išsakydavo profesionalią nuomonę principingai taikliai, tačiau geranoriškai. Malonu buvo bendradarbiauti su Jurgiu įvairių pianistų konkursų (ypač, jei jie vykdavo ne Vilniuje) vertinimo komisijose. Visada buvo galima pasitikėti jo įžvalgumu. Per atokvėpio valandas, vakarais, kai, pavargę nuo įtempto darbo susėsdavome vakarieniauti, smagu būdavo justi jo gerą nuotaiką, klausytis linksmų pasakojimų.

Mane žavėdavo Jurgio dėmesys savo šeimai, vaikams. Nors mūsų LMTA Fortepijono katedroje nėra įpročio bendrauti laisvalaikiu, visi turi savo artimų draugų ar pažįstamų ratą, iš nuoširdžių Jurgio kalbų žinojau, kaip jis atsidavęs savo šeimai – mylimai žmonai Aušrai, puikiai pianistei, skyrusiai savo talentą muzikos menui, kurios profesionalią nuomonę labai vertino, talentingiems sūnums Andriui ir Martynui, kurių kūrybine veikla aktyviai domėjosi. Atrodytų, normalu, kad šeimos nariai myli ir gerbia vieni kitus, bet šią šeimą siejo ypatingi taurių, inteligentiškų, puikiai suprantančių vienas kitą bendraminčių ryšiai.

Jurgio Bialobžeskio išėjimas – didžiulė netektis ne tik šiai darniai šeimai, mums, jo kolegoms, mokiniams, kurių jis išugdė labai daug, draugams, artimiesiems, bet ir Lietuvos kultūrai.

ALDONA ELEONORA RADVILAITĖ

____________________________

Jis užgeso tyliai, kukliai ir be jokios pozos. Taip, kaip gyveno. Atmenu, kaip kažkada dar tebestudijuodamas susitikau jį mieliausios „prietelkos“ Aušros Banaitytės draugėje. Neaukšto ūgio, pabrėžtinai malonus ir mandagus, ir kartu kupinas vidinės savigarbos. Aušra jį meiliai vadino „pan profesor“ , tautybė – vilnietis. Tarp to meto pianistų elito jis jau buvo gerai žinomas, bet kai pradėjome bendrauti, supratau, kad jis buvo pianistas par excellence. Fortepijonas buvo jo gyvenimo centras, savos vertės ir individualybės įtvirtinimo tikslas, visos karjeros motyvas. Jis labai norėjo skambinti, kiekvienas koncertas jam buvo nepaprastai jaudinantis įvykis, kiekvieną ilgai prisimindavo. Deja, jis priklausė tai mūsų pianistų kartai, kurios užmojus ir kartu − galimybę įsitvirtinti talentams sunaikino ano meto filharmonijos vadovai. Dešimtmečiais jiems išmesdavo po vieną rečitalį per metus Čiurlionio namelyje Druskininkuose, o apie koncertą Filharmonijoje jie svajodavo metų metus. Dėl vieno mitinio anų laikų vadovo kompleksų jų artistinės viltys bei svajonės atsimušdavo į kietą asmeniško artistinio nepalankumo sieną. O juk repeticijų kambaryje dar negimė nė vienas menininkas: talentas skleidžiasi tik koncertinėje estradoje. Kaip ir kiti jo kartos muzikai, J. Bialobžeskis ilgai nepasidavė, ieškodavo kiekvienos progos skambinti: jei ne solo, tai su kameriniais ansambliais, kitais solistais. Pavyko jam pagroti ir su Filharmonijos simfoniniu orkestru, Lietuvos ir Šv. Kristoforo kameriniais orkestrais. Darydavo įrašus Lietuvos radijui ir gyvenimo pabaigoje išleido puikų savo įrašų kompaktinį diską, liudijantį pianisto meistriškumą ir nepaprastą muzikinę vaizduotę. Nuo pat kūrybinio darbo pradžios J. Bialobžeskis dirbo pedagoginį darbą, ir kuo mažiau koncertavo, tuo daugiau savęs atiduodavo mokiniams, studentams. Absoliutus sąžiningumas, gilus muzikalumas, atsidavimas, tarytum jis susilietų su savo mokinių skambinimu − savybės, iškėlusios jį į vieno geriausių mūsų fortepijono pedagogų aukštumas. Tačiau jis niekada nebuvo bravūriškas − nei asmenybe, nei pedagoginiais pasiekimais. Jam, tiesą sakant, to ir nereikėjo, nes jo mokykla, darbas paženklino plejadą puikių mokinių, pasidalijusių jo muzikalią asmenybės šviesą, net ir pavirtus jam sauja pelenų.

Donatas Katkus

 

Skaitytojų vertinimai


48387. indra2008-08-22 21:26
Aciu jam uz kantrybe, supratinguma, siluma, ir nepaprasta profesionaluma...Jis atidave save mums, nieko nesitikedamas ir nereikalaudamas. Tai buvo zmogus, kuris jaute atsakomybe ne tik uz tave kaip muzikanta, bet ir kaip uz asmenybe...Isgyveno viska kartu ir visuomet pajusdavai palengvejima po pokalbiu su juo. Ir muzikinis kelias atrodydavo ne tik prasmingas, bet ir isgyventas, pajaustas, suvoktas...Tai zmogus, kuris skleide sviesa, ir labai tikiuosi, kad mes ismokom ta pamoka ir nesim ja tolyn...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 17 
21:32:22 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba