Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
• Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
 Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
• Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
• JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

PROZA

SPIRITIZMO SEANSAS

Tomas Šinkariukas

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ričardo Šileikos nuotrauka

Daktaro Bergerio žmona Adelina aistringai domėjosi antgamtiniais dalykais ir tikėjo visais be išimties mokslo neišaiškintais reiškiniais. Daktaras Bergeris, priešingai, niekino viską antgamtiška. Jis ne tik netikėjo dvasiomis ir pomirtiniu gyvenimu, bet buvo įsitikinęs, kad ir gyvieji yra beveik negyvi, tik savotiškos mašinos, gamtos zombiai. Kitaip tariant, jis netikėjo sielos egzistavimu nei prieš mirtį, nei po jos, bet anaiptol tuo nesidžiaugė ir pripažino tokios nuogos tiesos juodą tragizmą. Žavingiausia moksline poezija, tegul ir senstelėjusia, jis vadino Lametri materialistinį traktatą „Žmogus –­ Mašina“ ir, atrodo, dar „Žmogus –­ Augalas“. Sielos sąvoka jam sukeldavo liūdesį, o astralinis kūnas skambėjo maždaug kaip mėšlo krūva. Nepaisant savo įsitikinimų, daktaras Bergeris buvo labai geros širdies ir minkštas žmogus. Nuolaidus, tolerantiškas ir švelniai ironiškas.

Tą vakarą jo žmona Adelina vėl skaitė eilinę knygą apie psichopompus, magnetizmą, kosminės isterijos srautus bei astralo turbulencijas. Daktaras sėdėjo savo kabinete ir dirbo. Nepasibeldusi įėjo žmona ir paklausė:

– Bergeri, šviesos greitis – tai aišku... O koks yra tamsos greitis? Bergeri! Atsibusk!

– Ką?

– Tu gi viską žinai! Paaiškink man. Man reikia.

– Ko?

– Koks yra tamsos greitis?

– Nulis metrų per sekundę, –­ paaiškino daktaras ir vėl palinko prie popierių.

Žmona pastovėjo tarpduryje, įsmeigusi akis jam į nugarą, ir išėjo. Lipdama laiptais, ji sau priekaištavo: „Negalima taip piktai žiūrėti, galiu netyčia įšvirkšti jam kenksmingos energijos… Jis nepataisomas. Susitaikyk su tuo ir neširsk.“

Po kelių dienų Adelina ant gatvės stulpo rado skelbimą, kuris ją sukrėtė. Nuplėšusi popierių, ji bėgte parbėgo namo. Skelbimas skelbė, kad vienoje užmiesčio viloje už visai nedidelį mokestį rengiami ypatingi, originalūs, nestandartiniai spiritizmo seansai elitinei publikai, besidominčiai magija ir anapusybe. „Jeigu norite išsklaidyti paskutines savo abejones, pabendrauti su jums mielais, bet jau išėjusiais artimais žmonėmis arba garsiomis istorinėmis asmenybėmis, šventaisiais etc., etc… – postringavo skelbimas, –­ …kreipkitės į mus! Dalyvauja mediumas, pasaulinio garso spiritistas Vorobjovas. Seansų skaičius ribotas.“ Ir toliau dar daug pripaistyta panašiu stilium. Adelina, tirtėdama iš susijaudinimo, parodė skelbimą vyrui. Daktaras permetė akimis ir siau­bingai susiraukė. Visų pirma, tekstas mirgėjo košmariškomis klaidomis:

„Kreiypkytės į mus! Niekur daugiau negalima tokio sužinoti! Tiesioginis kontaktas medjumo būdu! Arba medjumui asistuojant per čakras! Giliausias gyvenimo eksperensas!..“

– Vorobjovas iš pragaro, – perskaitęs tyliai pasakė daktaras ir pakėlė akis į žmoną. Žmonos akys spindėjo.

– Kur jį radai? – paklausė vyras.

– Skelbimų lentoj prie Mokslų akademijos, – pamelavo žmona. Taip jai atrodė solidžiau.

– Adresas – ne Mokslų akademijos, –­ pasakė daktaras, numesdamas popiergalį, –­ o kažkokios priemiesčio gyvenvietės, turbūt ten slaptas Akademijos filialas, –­ jis nusisuko ir palinko prie savo stalo. Galvojo, kad ji jau seniai išėjusi iš kabineto, kai už nugaros išgirdo akmeninį žmonos balsą:

– Mes eisim.

Daktaras nustebęs atsigręžė.

– Mes važiuosim ten, – pakartojo žmona, ir jos balse nuskambėjo mistinis ryžtas.

– Niekur mes nevažiuosim.

– Važiuosim.

– Ne.

Žmona nudegino jį žvilgsniu ir išėjo, trenkdama durimis. Po pusvalandžio daktaras nulipo žemyn. Žmona sėdėjo ant sofos, triaukšdama sausainius, ir tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į išjungtą TV ekraną. Pamačiusi vyrą, ji pašoko ir norėjo išeiti iš kambario.

– Adelina, mieloji, palauk! –­­­­ sušuko susikrimtęs daktaras ir švelniai sugriebė jai už alkūnės. –­ Atsisėsk, pasikalbėkim.

Jis pasodino ją ir atsisėdo šalia.

– Ar visai sukvailėjai? – atsargiai paklausė daktaras ir nusišypsojo.

– Mes važiuosim ten, – pasakė žmona.

– Ne, Adelina, mes ten nevažiuosim. Yra ribos.

– Kokios ribos?! – sušuko žmona su neapykanta atstumdama jo glostančią ranką. – Kokios ribos?!

– Nežinau... savigarbos... svei­ko proto... galų gale idiotizmo ribos.

– Idiote!! – suriko žmona ir atsistojo.

– Adelina, kas tau? – sulemeno nustėręs daktaras. – Kodėl taip kalbi su manim?

– Tu visą gyvenimą mane kankinai... –­ iškošė ji pro dantis ir užsidengė ranka veidą.

– Nejaugi? – šyptelėjo daktaras, bet jo lūpos nervingai suvirpėjo. – Ir kuo gi pasireiškė mano sadizmas?

– Niekuo... niekuo... – bejausmiu, išsekusiu balsu tarė žmona.

– Tai kuo? Kuo gi?

– Tu niekuo netiki. Tau nieko nereikia... Tu neturi svajonių. Tu... tu nieko nemyli.

– Aš myliu tave, – tarė daktaras, žvelgdamas jai į akis.

Ji ilgai žiūrėjo į jį stovėdama, paskui ištiesė ranką, paglostė suveltus daktaro plaukus ir išėjo iš kambario. Daktaras pasiliko ir ilgai sėdėjo susimąstęs. Tada išgirdo, kaip ji verkia miegamajame.

Vėlai vakare Adelina pasibeldė ir įėjo į vyro kabinetą. Ji pareiškė, kad jeigu jis atsisakys, ji važiuos viena.

– Puikiai žinai, kad vienos aš tavęs neleisiu.

– Jeigu nevažiuosi, aš važiuosiu viena, – pakartojo Adelina.

– Bet kodėl, po velnių! Kodėl?! – neviltingai sušuko daktaras. – Kas darosi?! Ar pasaulis visiškai iškvaišo?!

Jis pašoko ir ėmė žingsniuoti po kabinetą:

– Tu!.. ar žinai, kad vieną kartą išvarysi mane iš proto! Nejaugi aplinkui dar maža idiotizmo, beprasmybės ir apgaulės? Adelina, atsikvošėk! Nejaugi tu nematai išsigimimo ir šlykštybių, kurios baigia pasmaugti mus, vadinamąją civilizaciją... plūsdamos iš visų pusių kaip pragaro ir silpnaprotystės lavinos? Ar tau maža aplinkui niekšybės ir bukaprotystės, pasibjaurėtino primityvumo, godumo, gudrumo ir visokių psichozių? Reikia gintis nuo viso šito! Gintis visomis išgalėmis. Atsiriboti, užsibarikaduoti ir tvirtai ignoruoti. Tik taip dar galima gyventi. Tik taip galima išlikti ir nepaskęsti beprotybėj! O tu?! Ką tu darai?! Atsipeikėk! Prašau...

– Visur tu matai tik šlykštumą... – pasakė žmona.

– Ne, – tarė daktaras. – Ne. Netiesa...

Jie ilgai tylėjo.

– Jeigu tu nevažiuoji, aš važiuoju viena, – ir Adelina išėjo iš kabineto.

_______________________

Jie važiavo užmiesčio keliu. Pro šalį slinko apgriuvę sandėliai, plytinės ir kitokie niūrūs statiniai.

– Žiūrėk, koks šlykštus tvenkinys, – pasakė daktaras, rodydamas į kairę. – Kokie baisūs maurai...

– Fui! – susiraukė žmona. Ji buvo labai geros nuotaikos ir sėdėdama šalia visą laiką čiauškėjo įvairiausiomis temomis. Daktaras nesiklausė. Jam buvo liūdna.

– Kad tik neužklimptumėm, – tarė jis. – Į Mokslų akademijos paranormalių reiškinių centrą kelias galėtų būti ir išasfaltuotas...

– Mūsų valstybei nusispjaut į kultūrą, – pasakė žmona.

Jau temo ir daktarą apniko visiškai niūri nuotaika.

– Dieve mano! – suaimanavo jis, neiškentęs po ypač smarkaus krestelėjimo, kai ratai taip smuko į duobę, kad net dantys subarškėjo. – Dabar sėdėtumėm jaukioj senamiesčio kavinėj, gurkšnotumėm vyną, paskui nueitumėm į teatrą...

– Nepradėk, nepradėk, – pasakė žmona, linksmai kratydamasi ir šokčiodama šalia.

Pagaliau jie privažiavo nuošalų namą.

– Turbūt čia. Taip, čia.

– Koks siaubingas namas, – tarė nustėręs daktaras, žvelgdamas pro langą. –­ Negali būti. Ne čia!

– Čia, čia. Gatvės pavadinimas tas pats. Ir numeris tas pats. Aš matau. Čia! Ar jau nebeįžiūri be akinių? Sakau, kad čia!

– Nesąmonė. Negali būti.

– Kas negali būti? Kodėl?

– Bet tu pažiūrėk. Čia kažkoks barakas, o už jo kažkokia dykvietė! Žiūrėk, kiek šiukšlių. Ir varnos...

– Dabar prie varnų prisikabino... Palik jas ramybėj!

– Gerai, gerai...

– Tu toks įsitikinęs, kad dvasiniai susiėjimai būtinai turi vykti rūmuose? –­ įtaigiai paklausė žmona, bet jos balse jau girdėjosi nerami abejonė.

– Ne rūmuose, bet...

– Žmonės važiuoja pas Sibiro šamanus, važiuoja į taigą pas mokytojus, man atrodo ten...

– Gerai, neplepėk. Aš einu išsiaiškinti. Sėdėk automobilyje.

Daktaras išlipo ir keikdamasis nuklampojo namo link. Jis pabeldė į duris, bet iš už namo pasirodė žmogus budistinio kirpimo šukuosena ir priėjo prie jo.

– Ar čia šį vakarą maestro Vorobjovas duoda neeilinį spiritizmo seansą? – kreivai šyptelėjęs paklausė daktaras.

– Kąą?

– Spiritizmo seansas, – pakartojo daktaras ir atkišo nepažįstamajam skelbimą. –­ Čia?

– Čia, čia.

Jis pasuko galvą ir pamatė, kad Adelina jau stovi šalia. Daktaras mistiškai pajuto, kad vyksta kažkokia beprasmė ir neatitaisoma klaida.

– Sakiau nelipt! – suriko jis. – Grįžk atgal!

Jis čiupo žmoną ir ėmė stumti ją mašinos link, bet jie slydinėjo purve ir vos nepargriuvo.

Nepažįstamasis padaužė kumš­čiu į duris. Akimirką daktaras pakėlė galvą ir pažvelgė į niūrius vakaro debesis. Durys atsidarė, jie atsidūrė ant slenksčio. Staiga pro žmonos petį daktaras pamatė, kaip kažkas lenda į jo automobilį.

– Ei! – suriko jis. – Ei!!

Bet šalia jų stovėjo jau dviese ir, nespėjus susivokti, įstūmė juos į vidų. Kažkas griebė daktarą už plaukų ir trenkė į sieną. Jis išsivadavo ir pamatė, kaip trise jo žmoną velka gilyn, plėšdami nuo jos suknelę. Iš siaubo ji nešaukė. Lyg kosminiame sapne tą sekundę daktaras puolė jos link, bet kažkas iš šono su baisia jėga tvojo jam kastuvu į galvą ir ant daktaro akių lėtai nusileido kruvina uždanga.

_______________________

Iš palubės jis žiūrėjo, kaip ant apvemto demblio prievartauja jo žmoną. Jo paties kūnas, groteskiškai persikreipęs, gulėjo prie durų. Kažkur degė lempa, kažkas praėjo išilgai visą patalpą ir pravėrė kitas duris, o apačioj, tarp kūnų jis aiškiai matė savo žmonos veidą ir akis, tokias, kokių niekada nebuvo matęs.

Jis norėjo nusileisti žemyn, jis taip norėjo nusileisti žemyn, bet nebylus jo riksmas ir siaubingos valios pastangos nepadėjo. Staiga užslinko ledinė, baisi vienatvė. Šviesa pagavo jį ir spindinčiu tuneliu nunešė į begalybę.

 

Skaitytojų vertinimai


48018. kaCius :-) 2008-07-22 01:41
nuostabu

50062. Malas :-( 2008-12-06 20:13
Nepatiko man;} nusivyliau paciu galu, galvojau kas nors geresnio ivyks.

50200. miau :-) 2008-12-12 12:36
super

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 18 iš 18 
21:32:20 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba