Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
• Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
• Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
• JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS

Jelena Šalaj

[skaityti komentarus]

iliustracija
Trupės „cie. toula limnaios“ (Vokietija) spektaklio „life is perfect“ scena
Michailo Raškovskio nuotrauka

Šį pavasarį Vilniuje vyko jau dvyliktasis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’08“. Tradiciškai jame pasirodo Baltijos jūros regiono šalių trupės. Viena kita trupė atvyksta iš tolimesnių šalių. Įprasta, kad kasmet didesnio dėmesio sulaukia tam tikro regiono ar šalies šiuolaikinis šokis. Šį kartą tai buvo Šiaurės šalys. Festivalio pabaiga sutapo su kelerius metus truksiančiu Šiaurės ir Baltijos šalių projektu „keðja“, įtraukiančiu ir mokymus, seminarus, diskusijas šokio vadybos ir kultūros politikos, choreografijos, edukacijos ir kitomis temomis.

Kaip ir kiekviena meno rūšis, šiuolaikinis šokis – puiki proga pasigrožėti, nusivilti ar likti abejingam. Žodžiu, patirti estetinį (ne)pasitenkinimą. Jis suteikia progą „pasikedenti plunksneles“: choreografai pristato savo darbus, turi galimybę bendrauti, o žiūrovai gali visą savaitę smagiai nardyti apsupti „bohemiškos publikos“. Ką jau kalbėti apie estetinio skonio lavinimą ir pažintinę festivalio funkciją! Kritikams – tai puiki proga „paburbėti“: pakalbėti apie tam tikrus reiškinius, tendencijas ir festivalio išimtis.

Regis, priimta iš pradžių sakyti blogesnę naujieną, o paskui jau gerąją, tad ir aš pradėsiu „bambėdama“.

Artistai ir žiūrovai: sąjungininkai, prie­šai ar „mums visiškai nesvarbu, esate jūs čia ar ne“

Negalima sakyti, kad šiais postmodernizmo laikais idėja sąmoningai nutraukti dialogą su auditorija visiškai nauja ar šokiruojanti. Tačiau menininkų sąmoningai ar nesąmoningai pasirinkta strategija ignoruoti žiūrovą vis tiek trikdo.

Tobulais šios strategijos pavyzdžiais ga­lėtų būti Marto Kangro (Estija) ir Christinos Ciupkės (Vokietija) performansas „Winners versus Losers“ (50 min.) arba nor­vego Hoomano Sharifio kū­rinys „Die­vas egzistuoja, motina yra, bet jiems tai ne­berūpi“ (90 min.).

Nemanykite, kad spektaklių trukmę paminėjau tik iš mandagumo. Būtent tiek tęsėsi šokėjus fiziškai sekinantis ir žiūrovams sunkiai suprantamas veiksmas: ritinėjimasis grindimis, bėgiojimas ratu (po dešimties minučių kai kurie žiūrovai ėmė kilti ir eiti iš salės, o bėgiotojai netgi pakeitė kryptį), projektoriumi vizualizuojamas tekstas apie prievartą ir jėgą. Ne, tai nebuvo šokio spektakliai apie nieką, ir turint pakankamai geranoriškumo ir kantrybės ten net buvo galima įžvelgti nuorodų į tarpusavio santykių tyrinėjimus ar visuomenei aktualias smurto ir prievartos problemas, atkreipti dėmesį į žodžio ir judesio ryšį. Turint dar daugiau geranoriškumo, tai galima vertinti kaip eksperimentą ir pažintį su naujausiomis tendencijomis.

Vis dėlto pagrindinė šių darbų misija, matyt, yra sutrikdyti žiūrovus ir paneigti tradicinę ryšio tarp kūrėjo ir žiūrovo sampratą. Sąmoningas žiūrovų lūkesčių ignoravimas, pasireiškiantis ilgais, nuobodžiai pasikartojančiais veiksmais, kurie galiausiai tampa įdomūs tik patiems atlikėjams, kelia tam tikrą publikos abejingumą ir už jo slypintį pyktį.

Negaliu atsispirti norui pasiklausyti, ką kalba žmonės po spektaklių: „It was interesting in a sence that I didn’t like it at all“ (Tai buvo įdomu todėl, kad man visiškai nepatiko). Tačiau ir tokį patyrimą galima vertinti pozityviai, jei žvelgsime kaip į eksperimentą, tolerancijos ribų išbandymą arba kaip į meninį poveikį, kai prievarta ne vaizduojama kūrinyje, bet išprovokuojama, sąmoningai neigiant žiūrovą. Juk tai, ką patyrėme, veikia mus labiau negu tai, ką tiesiog pamatėme. Ir vis dėlto net labiausiai patyręs vadybininkas vargiai sugebėtų mus privilioti į panašaus pobūdžio renginį dar kartą.

Kaip kontrastas minėtiems spektakliams paskutinį festivalio vakarą pasirodė spalvinga danų grupė „*[WEGO]*“. Jie „pamalonino“ žiūrovus paprašydami atsistoti ir pagal šokėjo nurodymus pašokti trumpą šokį. Tiesiog dėmesingumo viršūnė! Tačiau saikas dar niekam nepakenkė, o tranki ispanų trupės „Lanònima Imperial“ muzika galėjo nuskambėti ir kaip prievarta žiūrovų atžvilgiu. Tiek to. Ji bent jau privertė mane parašyti apie vis labiau šiuolaikiniuose projektuose populiarėjančios menų sintezės privalumus ir trūkumus.

Menų sintezė

Neturiu nieko prieš, niekur nuo to ir nepabėgsi, kad šiuolaikinis šokis be tradiciškai artimos muzikos pradeda jaukintis ir kitus menus ar šiuolaikiniam šokiui mažiau būdingus elementus – teatrą, performansus, žodinius ir rašytinius tekstus, vizualiuosius menus (vaizdo projekcijas, šešėlius). „Naujasis Baltijos šokis ’08“ –­ ne išimtis.

Pavyzdžiui, lietuvių choreografė Aira Naginevičiūtė, kurdama naująjį teatro-šokio kūrinį „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“, aktyviai bendradarbiavo su jauna dramaturge Gabriele Labanauskaite. Tekstą naudojo ir „Impure Company“ iš Norvegijos, jau minėtieji Martas Kangro ir Christina Ciupke (Estija, Vokietija) ir kiti. Olgos Duchovnajos šokio spektaklyje „Mano kūnas – mobilusis telefonas“ aktyviai naudojamas videomenas ir kiti vizualūs elementai. Itin gausiai šių metų festivalyje užderėjo ir beveik lygiavertėmis proporcijomis pateikti šokio/gyvos muzikos spektakliai – pavyzdžiui, „Variacions Al-leluia“ (Ispanija), „Stiprybė iš drovumo“ (Islandija), „*[WEGO]* –­ spektaklis koncerte“ iš Danijos.

Tokių šokio „mišrūnų“ padariniai buvo įvairūs – kai kada aktoriai-šokėjai ne visai sėkmingai suvaldydavo tekstą, tačiau pati idėja buvo įdomi. Kai kur žodžiai nuskambėdavo tiesiog kaip formalistiniai žaidimai garsu tam, kad pažiūrėtumėm, kas bus. Garsi, tranki ar kitaip dėmesio reikalaujanti muzika dažnokai užgoždavo ir judesį, ir pačius šokėjus. Taip nutiko paskiriems spektaklių elementams. Pavyzdžiui, plačiai išreklamuota pasaulinė premjera – Tero Saarineno spektaklis „Next of Kin“ virto greičiau šiuolaikinių apšvietimo ir scenografijos naujovių pristatymu su gana ribota choreografine išraiška. Vokiečiai spektaklyje „life is perfect“ irgi gana stipriai rizikavo paskęsti papildomų dekoracijų – kamuoliukų, armonikų, veidrodžių, stalų, kėdžių, segtukų ir kitų atributų – gausybėje.

Menų sintezė, kaip reiškinys, yra tendencija kaip ir visos kitos. Neigiamai ją tenka vertinti tada, kai papildomi elementai užgožia tai, dėl ko čia visi ir susirinkome. Gryno šokio ir judesio pasigendu jau kelintą festivalį.

Apsinuoginimas kaip motyvuota strategija

Kai vos ne kas antrą vakarą parėjusi po spektaklio „raportuodavau“ vyrui apie eilinį šokėjų nusirengimą, festivaliui baigiantis jis jau juokais pasiteiravo, ar tik dėl to ten ir vaikštau. Antradienį šokio spektaklio finale nusirengė visi keturi trupės „cie. toula limnaios“ (Vokietija) šokėjai, trečiadienį puikiai provokavo ir gundė Emilie Sudre iš „Compagnie Revolution“ (Prancūzija), ketvirtadienį –­ viena ispanų trupės „Lanònima Imperial“ šokėjų. Ir nors esu prieš beprasmius ir nemotyvuotus nusirengimus scenoje, kurių pernelyg dažnai pasitaiko šiuolaikiniame mene, siekiant greito žiūrovų dėmesio, šį kartą beveik kiekvieną iš nusirengimų galima „pateisinti“. Visai nebloga tendencija.

„Aštriame“, nerimo, įtampos ir gyvenimo „ant ribos“ kupiname „cie.toula limnaios“ spektaklyje „life is perfect“ nuogi šokėjų kūnai padėjo, kaip teigiama spektaklio pristatyme, „nunešti žiūrovus į absurdo pasaulį“. Atletiška, pabrėžtinai seksuali, paradoksalų stiprumo ir trapumo mišinį įkūnijanti prancūzė apnuogintu kūnu naudojosi kaip puikiu įrankiu, kuris leido vilioti, gundyti, žadinti geismą, erzinti ir mesti iššūkį žiūrovams. Tarsi pagal Sigmundą Freudą ir šiuolaikinių postfroidistų teorijas pastatytame spektaklyje „Soli“ kūnas (apnuogintas ir ne) leido iškelti savitą tematiką: kūnas ir aš, tikrasis ir netikrasis „aš“, „aš“ ir Kitas, vidiniai konfliktai, kai žmogus kovoja su pačiu savimi. Gašliame ar hipiškame (priklauso nuo požiūrio) ispanų šokio spektaklyje „Variacions Al-leluia“ nuogumas leido įtikinamai kurti perversišką personažą.

Lietuvių choreografai: tebūnie tai išimtis, o ne taisyklė

Noriu tikėti, kad tai greičiau išimtis, o ne taisyklė, kad lietuvių choreografai šiemet nepateikė ypač įsimintinų darbų. Idėja, gamtos elementų (vandens ir smėlio) panaudojimu, judesių lakoniškumu ir klusnia, bet kartu ir kovinga tų kraštų dvasia patiko Loros Juodkaitės miniatiūros pagal tradicinę kurdų ir turkų muziką. Atsižvelgiant į tai, kad matėme tik spektaklio eskizą, galima sakyti, kad Lora teikia daug vilčių. Neilga Agnijos Šeiko kompozicija nudžiugino bent jau minimaliu dėmesiu grynajam šokiui. Airos Naginevičiūtės choreografija šiek tiek paskendo gausybės simbolių, žodžių ir muzikos sūkuryje. Savo nišą atradęs ir, atrodo, neketinantis keistis choreografės Anželikos Cholinos šokio teatras, regis, buvo įtrauktas į programą tik todėl, kad ji kuria dabar, ir vien dėl to pretenduotų į šiuolaikiškumą.

Nėštumas ir šokis

Aktyviai šokančios nėščios mote­rys –­ greičiau išimtis nei tendencija. Tačiau šiame festivalyje jų buvo net dvi (nebent kitų dar nebuvo galima pastebėti) – taigi, ne išimtis, nors dar ir ne tendencija. Nesu prietaringa, bet verčiau nekritikuosiu, tačiau pastebėti verta. Juo labiau kad jos buvo labai skirtingos.

Trumpa Aistės Kriukelytės kompozicija „Laukiant, kol jis pasirodys“ tiesiog vizualizavo besilaukiančios moters lūkesčius ir nuotaikas. Kur kas didesnį iššūkį, mano galva, priėmė viena iš paskutinį vakarą pasirodžiusios trupės „*[WEGO]*“ šokėjų. Nežinau, ką apie jos pasirodymą pasakytų medikai, – įtariu, kad tranki muzika ir gana aktyvūs šiuolaikinio šokio judesiai nėra itin palanki aplinka vaisiui. Tačiau juk egzistuoja ir kita nuomonė. Prisimenu, kaip mane, besilaukiančią sūnaus, erzindavo aplinkinių požiūris į mane tik kaip į būsimą mamą. Aš šiek tiek dingau kaip „aš“, kaip atskira asmenybė. Tuo laikotarpiu taip ir buvo – nieko čia nepaneigsi, bet... norėjosi ko nors šiek tiek kitaip. Todėl beveik džiaugiuosi, kad tą „kitaip“ iš dalies įgyvendino „*[WEGO]*“ šokėja. Tikėkimės, kad vaikas (būsimas taip pat) jaučiasi gerai, kai gerai jaučiasi ir mama, ir džiaukimės, kad šiuolaikinis šokis yra ne tik menas, bet ir būdas atskleisti socialiai jautrias temas.

 

Skaitytojų vertinimai


47084. brrr2008-05-31 23:36
Nu tyliu - jei čia recenzija, tai aš balerinas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 17 
21:32:19 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba