Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
 (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
• Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
• Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
• JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Pernoud, Régine. MOTERIS KATEDRŲ LAIKAIS. Iš prancūzų kalbos vertė Irina Mikalkevičienė. – V.: Vaga, 2007.

Žymios prancūzų istorikės, labai daug dirbusios su archyvine medžiaga, moterims skirtas veikalas stebina preciziškumu ir nepaprastu emocionalumu. Nagrinėdama įvairiausius dokumentus (daugiausia prancūziškus), –­ nuo bažnytinių registracijos knygų iki riteriškos poezijos kūrinių, nuo turto surašymo aktų iki „meilės teismų“ užrašų, – autorė įtaigiai piešia to laikotarpio moters portretą, jos manymu, galintį tapti puikiu pavyzdžiu už lygybę bergždžiai kovojančioms šiuolaikinėms feministėms. R. Pernoud manymu, lyčių lygybė ne tik neįmanoma, bet ir atrodo absurdiška, nes moterims jau nuo viduramžių žymiai geriau sekėsi tam tikrose ekonominio ir visuomeninio gyvenimo srityse, tad visai nebūtina kopijuoti vyrų vien todėl, kad jie pasaulio kol kas nepagerino.

Su didele pagarba ji aprašo viduramžių vienuolių, šventųjų, valdovų žmonų, karalienių, kaimiečių ir amatininkių veiklą, gausiai cituodama istorinius šaltinius: nė vienas teiginys nelieka neparemtas dokumentų. Juos skrupulingai tiriant, atskleidžiama nemažai faktų, prieštaraujančių populiariai nuomonei, jog viduramžiais moterys, laikytos netobulais Dievo kūriniais, beveik nedalyvaudavo viešame gyvenime. Knygoje sėkmingai įrodoma priešingai, be to, paaiškinama nemažai šiuolaikinio ir viduramžio mentaliteto skirtumų, kurie lėmė tolesnę Europos visuomenės kultūrinę ir ekonominę raidą. Remiantis Šventuoju Raštu atsekama, kaip keitėsi požiūris į moterį pagonybės ir krikščionybės laikais, smulkiai analizuojant senovės prancūzų poeziją, paro­domas nepaprastas to meto meilės išaukštinimas, tuo pačiu kritikuojant akademinio mokslo įdiegtą nepagarbą moteriai kaip menininkei ir mokslininkei: aprašomi keli to laikotarpio antifeministiniai ginčai. Čia moterys atsiskleidžia kaip puikios poetės ir rašytojos, pažangių technologijų šalininkės, meno ir kultūros rėmėjos, išmintingos ir gudrios valdovės, aistringos mylimosios, talentingos teisėjos ir savo valdų reformatorės, netgi drąsios karžygės (tokių, kaip garsioji Žana D’Ark, pasirodo, buvo ne viena). Skaitant kyla įdomių minčių apie Europos civilizacijos bendrą praeitį, mąstymo būdo ypatybes, radikaliai skirtingas nuo mūsų laikų net tokiose, atrodo, nepajudinamose srityse, kaip šeima: „Mes sakome, tvirtiname ir skelbiame... kad meilė negali pasireikšti santuokoje, nes įsimylėjėliai niekuo vienas kitam neįsipareigoję ir neverčiami jokios būtinybės“ (p. 133). Žodžiu, pravers ne tik besidomintiesiems viduramžiais, bet ir visiems, kam rūpi pasaulio kultūros istorija apskritai.

Gardell, Jonas. NORIU NAMO. Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė. – V.: Kronta, 2008.

Švedų komikas pirmiausia pradėjo spausdinti eilėraščius, o vėliau rašyti pjeses, apysakas ir televizijos šou scenarijus. Sekmadieniais lanko bažnyčią ir sako, kad jaučiasi dėkingas Viešpačiui: „Dėkoju už tai, kad sukūrė mane gėjumi. Šis socialinis vaidmuo privertė mane pamąstyti apie save, apie visuomenę ir visuomenines normas. Man gaila visų, kas prieš savo valią gyvena tradiciškai ir pagal šabloną.“ Jo knygelėje „Noriu namo“ parodyta būtent tokia, iš pirmo žvilgsnio pavyzdinga šeima, kurioje į kiekvieną „kodėl“ atsakoma „nes taip reikia“. Daugiausia reikia mamai – vienai iš seserų, kurios nekenčia viena kitos ir nekenčiančių savęs už šią neapykantą.

Rutos šeimoje visi žino, kad svarbiausia – švara. Vyras kiekvieną dieną sutinka fraze: „Įdomu, kiekgi šiandien šaltukas paspaus“, o vaikai gyvena kiekvienas savo paslaptingame mažame pasaulėlyje. Tol, kol jų namuose atsiranda teta Rakelė – išgerti mėgstanti rūkalė, nevala, beviltiškai įsimylėjusi vyruką, kuriam ant jos nusispjaut. Ši meilė yra jos gyvenimo prasmė, mylimojo vardas –­ mantra, o buitiniai nesklandumai – tik nereikšmingas fonas galingam jausmui atsiskleisti. Perdėtu jautrumu ir šmaikščiomis pastabomis Rakelė tarsi kontrastuoja su namais, kur visi mandagiai kalbasi, o užsidarę savo kambariuose verkia, slepiasi spintoje arba keikiasi. Nes iš tikrųjų čia niekas nieko nemyli. Ruta – emociškai šalta, „dramblina per gyvenimą, nesigilindama, ką mato“ (p. 52) ir gerai jaučiasi savo nusistatytų taisyklių pasaulyje. Rakelė blaškosi, žeminasi, atrodo juokinga ir sulaukusi keturiasdešimties vis dar neapsisprendžia, ką nori veikti gyvenime. Vaikų akimis ir mama, ir teta – vienodai atgrasios. Ir vienodai apgailėtinos. Ir vienodai bergždžiai stengiasi, neprarasdamos orumo, vaidinti savo nevykėliškus spektaklius. Bet šlykščiausia tai, kad vieną dieną užaugę vaikai taip pat turės vaidinti ir matyti aplink nenuoširdumą: „štai tokiais melais ir grindžiamas gyvenimas, kad tik tėvai nepradėtų verkšlenti“ (p. 45).

Tai liūdna knyga, tačiau vis dėlto žaižaruojanti nepiktu, skaidriu humoru. Netipizuodamas, nemoralizuodamas, nemąstydamas stereotipais autorius sukuria įsimenamus veikėjus, kuriuos, jei atidžiau įsižiūrėsime, kiekvienas galime sutikti. Knyga, kurią būtų labai naudinga paskaityti ne tik suaugusiems, bet ir paaugliams, mokanti žvelgti į pasaulį nepagiežingai ir paprasčiausiai jam atleisti.

Saramago, Jose. AKLUMAS. Iš anglų kalbos vertė Leonas Judelevičius. – V.: Alma littera, 2007

Kilęs iš kaimo šaltkalvis daugiau nei 20 metų dirbo spaudoje. Iki 60-mečio išleido du nevykusius romanus, kuriuos parašė (ar tik dėl neraštingumo?) be skyrybos ženklų. Tokį „neprofesionalą“ Lietuvoje pašieptų kiekvienas kultūrinių tinklalapių komentuotojas, o jis išleido „Aklumą“ ir už jį gavo Nobelio premiją. Yra apie ką pamąstyti, juo labiau kad romanas turi nemažai paralelių su kitais žymiais kūriniais: A. Camus „Maru“, F. Kafkos „Procesu“ ir Bruegelio paveikslais, vaizduojančiais elgetas.

Knygos veiksmas prasideda tuomet, kai bevardžiame mieste ima siausti keistos ligos epidemija. Žmogus dirba įprastus kasdienius darbus ir staiga pradeda viską matyti baltai. Pirmą dešimtį ligonių vyriausybė atskiru nutarimu izoliuoja nuo visuomenės ir laiko nedideliame pastate už tvoros. Teritoriją saugo kareiviai, kurie, bukai tratinadami iš automatų į menkiausią bruzdesį, nužudo nemažą dalį internuotojų. Tiesa, reikėtų pažymėti, kad tarp pastarųjų yra viena reginti – gydytojo oftalmologo žmona. Galima teigti, kad jei nebūtų šio personažo, romano veiksmas būtų pasibaigęs žymiai greičiau. Nes aklumas – ne tiek gudri metafora, apibūdinanti amoralumą ir degradavimą, kai paprasčiausiai „užsimerkiama“ matant neteisybę ar sąmoningą apgavystę, kiek fizinis trūkumas, be kurio suirtų įprasta sistema. Viena vertus, galima naudotis kitų nelaimėmis, kaip ir daro stipresnieji palatos gyventojai, arba nesilaikyti higienos reikalavimų, nes „vis tiek niekas nemato“, bet kita vertus, galima peržengti visuomeninius tabu ir nepaisyti kitų visuomeninio statuso, matomo tik išoriškai. Visa tai išsamiai aprašoma romane, kurio įvykiai klostosi gana tragiškai, nes pamažu pasirodo, kad hierarchija, kvaila biurokratija ir moralinė bei fizinė prievarta anksčiau ar vėliau atsiranda ir aklųjų bendruomenėje. Laimė, viskas baigiasi gerai: galima sakyti, kad vienintelė reginti moteris ir išgelbėja pasaulį. Tik jos neišsenkamos išminties, kantrybės, sumanumo ir ryžto dėka aklieji išsivaduoja iš paslaptingo diktatoriaus, duodančio komandas ir maisto, valdžios ir grįžta į miestą.

Vis dėlto nelabai lengva skaityti savotiškos sintaksės tekstą, juo labiau ilgus dialogus ir autoriaus filosofinius intarpus, kur jis tipizuoja žmones ir išsako savo nuomonę apie jų moralę ir įpročius. Veikėjai lieka bevardžiai, daug apibendrinama: panašu, kad kritikuojantis socialinę santvarką rašytojas mąsto globaliai.

Baricco, Alessandro. HOMERAS, ILIADA. Iš italų kalbos vertė Kristina Nastopkaitė. – V.: Tyto alba, 2008.

Tiesą pasakius, nesupratau, kam ši knyga buvo parašyta. Išsamus autoriaus aiškinimas įžangoje, ką padarė su „Iliados“ tekstu, adaptuodamas jį šiuolaikiniam skaitytojui, neprideda jam garbės. „Romeo + Džiuljetos“ filmo kūrėjai privertė savo veikėjus, italų „mafiozus“, kalbėti W. Shakespeare’o kalba. J. Joyce’as, rašydamas šiuolaikinę Uliso istoriją, visiškai pakeitė jos stilių. O A. Baricco paėmė „Iliadą“ ir skrupulingai perdarė taip, kad galėtų suprasti ir gatvėje sutiktas paauglys: „išbraukęs“ dievus, eilėdarą pakeitęs itin supaprastinta proza ir visus karo įvykius atpasakojęs pirmuoju asmeniu. Kas gi liko? Sausas, ištęstas, smulkus ir nuobodokas „kietų vyrukų“ kivirčų ir mūšių aprašymas. Iš senovės graikų – tik vardai ir ginklai, o veikėjai įtartinai panašūs vieni į kitus, nors kilmę ir žygdarbius aiškina ilgiausiais monologais. „Iliada“ be dievų – tarsi duona be tešlos, ir autorius tą pamažu supranta: nerangiai įveda neutralias gamtai atstovaujančias dievybes. Tai, kad narsūs kovotojai, užuot kalbėję metaforomis, ima keiktis, o ilsėdamiesi po mūšių entuziastingai kalba apie ilgesį šeimai, paverčia tekstą Holivudo filmo scenarijumi. O Elenai įrodinėjant, kad Hektoras buvo jos geriausias draugas, imi abejoti, ar A. Baricco bent pajėgia įsivaizduoti senovės graikų mąstymo būdą.

Tekstą sudaro trumpi skirtingų veikėjų monologai, kuriuose jie pasimėgaudami aprašinėja kruvinų kovų smulkmenas ir postringauja apie meilę tėvynei. Vis dažniau, tarsi pats netikėdamas pasakojimo įtaigumu, autorius priverčia juos klausti pašnekovo: „Supranti?“ „Sukramtyta“ karo istorija atrodo kaip kompiuterio žaidimo aprašymas, bet ir toks tekstas reikalauja tam tikro stiliaus, todėl bandoma mėgdžioti reklamos estetiką: šiek tiek poetiškumo, šiek tiek madingų frazių („atsispirti pagundai“, p. 109, „laimėtojo vardas“, p. 129), ir – veikėjų žinojimas, kaip klostysis įvykiai. Jie net žino, kad šis karas įeis į žmonijos istoriją. Galiausiai vietoj epilogo adaptuotojas vėl ima aiškinti nesusipratusiesiems, kas gi toje jo knygoje vyko ir kodėl apie tai reikia rašyti. Šiame aiškinime kelis kartus minima geometrija: būtent taip jis ir suvokė „Iliadą“. Taip pat suvokė, kad Europoje itin madinga kildinti save iš senovės graikų ir demonstruoti jų kultūros bei istorijos išmanymą. O tada parašė šią „šperą“ studentams.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


47028. bava2008-05-26 10:17
apie baricco tai taip.

47068. Jurga2008-05-29 10:09
Baisi nuoboda.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 17 
21:32:18 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba