Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-05-23 nr. 3191

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Justinas Marcinkevičius.
NAKTĮ UŽKLUPTAS ŽAIBO
15
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
DRĄSIOS ŠALIES STRATEGIJOS IR ŠVENTĖS
1
• Astrida Petraitytė.
NETAKTIŠKAS APJAKĖLĖS RETORINIS KLAUSIMASA
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Benediktas Januševičius.
POEZIJOS PAVASARIO PRADŽIOS PUOKŠTĖ
4
• Benediktas Januševičius.
DU „POEZIJOS PAVASARIO“ PRISTATYMAI PIRMADIENĮ
• Benediktas Januševičius.
PIRMASIS, PENKIOLIKTASIS PAVASAR(ĖL)IS PAJIESYJE
• TARPTAUTINIS POEZIJOS FESTIVALIS POEZIJOS PAVASARIS 20081
• MOKSLEIVIŲ POEZIJOS SKAITYMAI „AUGAME KARTU SU EILĖRAŠČIU“
• DU APUOKU

KNYGOS 
• LIETUVIŲ KALBOS ENCIKLOPEDIJA
• „ŽEMAIČIŲ DZŪKAI: TEKSTAI SU KOMENTARAIS“
• „DUONA LIETUVIŲ BUITYJE IR PAPROČIUOSE“2
• „SENOVĖS LIETUVIŲ MITOLOGIJA IR RELIGIJA“
• Vaiva Žiauberienė.
TRYS DIDŽIOSIOS MARCINO ŚWIETLICKIO SILPNYBĖS
• (PA)SKAITINIAI2
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• Marius Kraptavičius.
SU ALIODIJA RUZGAITE – JOS LAISVĖS ALĖJOMIS
2

KINAS 
• Barbara Gruszka-Zych.
GYVENIMAS NEPRIVALO BŪTI PATOGUS

MUZIKA 
• MUZIKOS KOMPONAVIMO PRINCIPAI: MUZIKOS ARCHETIPAI

DAILĖ 
• Arūnas Uogintas.
V BERLYNO ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖ SKULPTŪRŲ PARKO PARADOKSAI
5
• Ona Gaidamavičiūtė.
MIRĘ, BET GYVI: ŠAMANAS IR TANAKA
3

POEZIJA 
• EUGENIJUS IGNATAVIČIUS 3

PROZA 
• Tomas Šinkariukas.
SPIRITIZMO SEANSAS
3

VERTIMAI 
 Marguerite Yourcenar.
KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Jelena Šalaj.
„NAUJASIS BALTIJOS ŠOKIS ’08“: TENDENCIJOS IR IŠIMTYS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• Mindaugas Peleckis.
KOMPOZITORIUI RAIMONDUI RAŠPOLIAUSKUI SVARBIAUSIA – TYROS VAIKO AKYS
1
• SKELBIAMAS 2008-ŲJŲ EUROPOS KULTŪRŲ DIALOGO METŲ JAUNŲ ŽURNALISTŲ KONKURSAS

KRONIKA 
• PRAMOGŲ METAS
• KREIPIMASIS Į LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĘ DĖL BALTŲ KULTŪROS SKYRIAUS IŠLAIKYMO,1
• JURGIS (GEORGIJUS) BIALOBŽESKIS 1938 05 12–2008 05 151
• AKCIJA „TEATRAS – VAIKAMS“

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
KAREIVIO GRAFOMANO LAIŠKAS MAMAI
4
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI
• ARTŪRAS LIUTVINAS2

VERTIMAI

KORNELIJAUS BERGO LIŪDESYS

Marguerite Yourcenar

[skaityti komentarus]

Kornelijus Bergas, grįžęs į Amsterdamą, apsistojo užeigos namuose. Jis dažnai keisdavo vietą, išsikraustydamas kassyk, kai ateidavo laikas mokėti; kartais jis dar tapydavo nedidelius žanrinius paveikslus pagal užsakymą, kada ne kada nupiešdavo aktą mėgėjui ar netyčiom užtikdavo smuklę, kuriai reikėjo iškabos. Nelaimei, jo ranka drebėjo, o akiniams teko dėti vis stipresnius ir stipresnius stiklus; vynas, kurį jis įprato gerti Italijoje, kartu su tabaku bemaž pribaigė ir kadaise turėtą potėpio – o juo jis tebesididžiavo – tvirtumą. Jis liejo apmaudą, spyriodavosi, atėjus laikui atiduoti paveikslą, vis taisinėdavo ir gramdydavo, kol viską sugadinęs, užmesdavo darbą.

Valandų valandas tapytojas sėdėdavo tamsiose kaip girtuoklio sąmonė smuklėse, kur buvę Rembrandto mokiniai, bendramoksliai kaip jis pats, vaišino jį vynu vildamiesi, kad jis papasakosiąs apie savo keliones. Tačiau saulėtos ir dulkėtos šalys, kurių keliais Kornelijus kadaise klampojo su teptukais ir dažų indeliais, atmintyje iškildavo ne tokios ryškios, kokias jas piešdavo ateitin nukreipta vaizduotė; jis jau neprisimindavo tų stačiokiškų jaunystės pokštų, nuo kurių tarnaitės leipdavo juokais. Tie, kurie dar prisiminė anų dienų skardžiabalsį Kornelijų, stebėjosi, kad jis toks nekalbus; tik apsvaigus jam atsirišdavo liežuvis, ir tuomet jis murmėdavo kažką nesuprantama. Jis sėsdavosi veidu į sieną, užsismaukęs skrybėlę ant akių, kad nematytų, sakydavo jis, įgrisusių veidų. Kornelijus, senasis portretistas, ilgai gyvenęs Romos palėpėse, per visą gyvenimą ištyrė tiek veidų, jog dabar, abejingas ir suirzęs, sukosi nuo jų šalin; jis nenorėjo tapyti net gyvūnų, teisindamasis tuo, kad jie pernelyg primena žmones.

Paskutiniams talento atšvaitams gęstant, dailininką, regis, aplankė genijaus dvasia. Jis sėsdavosi prie molberto savo sujauktoje mansardoje, pasidėdavo priešais brangų egzotišką vaisių, kad tik suspėtų jį įamžinti drobėje žvilgiai vaisiaus odelei dar nepapilkėjus, arba paprasčiausią katiliuką, arba lupenas. Gelsva šviesa tvino į kambarį; lietus patyliukais plovė langus; visur skverbėsi drėgmė. Grublėtas apelsino rutulys lyg pūtėsi nuo vandeningų syvų, girgždėjo, garankščiavosi medinė apkala, o varinis katiliukas blausėsi bežiūrint. Kornelijus iškart padėdavo į šalį teptukus, sugrubusios rankos, kadaise užsakovų prašymu miklių mikliausiai tapiusios snūdžias Veneras ir šviesiabarzdžius Jėzus, laiminančius nuogus vaikelius ir plačiais rūbais apsiaustas moteris, neklausė, priešinosi norui perkelti į drobę šitą dvigubą, daiktus persmelkiantį ir dangų tvindantį drėgmės ir švytėjimo žaismą. Jo kumpūs pirštai motiniškai švelniai lietė daiktus, kuriuos jis buvo metęs tapyti. Niūroje Amsterdamo gatvėje jis svajojo apie pievas, apsunkusias nuo rasos: jos buvo gražesnės nei Anjo pakrantės prieblandoje, tačiau be žmonių, nes pernelyg šventos. Rodėsi, kad nuo bado ištinęs senis serga širdies vandenlige. Versdamasis teplionėmis šen bei ten, Kornelijus Bergas svajonėmis prilygo Rembrandtui.

Ryšių su gyvaisiais šeimyniškiais jis nebeatnaujino. Vieni giminaičiai jo nepažinojo, kiti apsimesdavo jo nepastebėję. Vienintelis žmogus, dar su juo sveikinęsis, buvo senasis Harlemo sindikas.

Visą pavasarį Kornelijus dirbo šitame šviesiame ir švariame miestelyje, kur gavo užsakymą nutapyti bažnyčios sieną medžio imitacija. Vakare, pabaigęs darbą, jis neatsisakė užsukti pas sindiką, kiek apkvaišusį nuo saugios gyvenimo kasdienybės: senis gyveno vienas, visiškai priklausomas nuo tarnaitės švelnios globos; jis ničnieko neišmanė apie meną. Dailininkas pastūmė dažytus medinius vartelius: sode, prie kanalo, tarp gėlių jo laukė tulpių mylėtojas. Kornelijus nėjo iš proto dėl neįkainojamų svogūnėlių, užtat nuostabiai jautė menkiausius formų niuansus, atspalvius ir žinojo, kad senasis sindikas jį pakvietęs vien tam, kad jis įvertintų naują rūšį. Žodžių trūko begalinei baltų, mėlynų, rožinių ir violetinių atspalvių įvairovei aprašyti. Iš riebios ir juodos dirvos tauriosios gėlės kėlė trapias, bet stangrias galvas: tik drėgnos žemės dvelksmas sklandė virš viso šito bekvapio žiedyno. Senasis sindikas statė gėlių puodą ant kelių, ir, dviem pirštais apglėbdamas stiebą tarsi ploną taliją, tylomis siūlė dailininkui gėrėtis išpuoselėtu stebuklu. Jie beveik nesikalbėjo: Kornelijus Bergas išreikšdavo nuomonę galvos linktelėjimu.

Tą dieną sindikas džiaugėsi kaip niekada: jam pavyko išvesti rečiausią veislę –­ baltą tulpę su violetiniais dryželiais, nepaprastai panašią į vilkdalgį. Sindikas gėrėjosi ja, vartė taip ir anaip, kol galiausiai paguldęs gėlę prie kojų, tarė:

– Dievas – didis menininkas.

Kornelijus Bergas tylėjo. Romusis senis pakartojo:

– Dievas – Visatos dailininkas.

Kornelijus Bergas žiūrėjo tai į žiedą, tai į kanalą. Dulsvai švininis vandens veidrodis atspindėjo tik lysves, plytų sienas ir džiūstančius baltinius, tačiau prieš seno ir pavargusio klajūno akis prašmėžavo visas gyvenimas. Jis vėl išvydo primirštus veidus, kuriuos matė per savo ilgas keliones, purvinus Rytus, nevalyvus Pietus, godumo, kvailystės ar žiaurumo apraiškas po kerinčiu daugybės šalių dangumi, varganus būstus, gėdingas ligas, peštynes su peiliais prie smuklių durų, rūsčius palūkininkų veidus ir tobulai apkūnų savo pozuotojos Frederikos Geritsdochter kūną Fribūro medicinos mokyklos prozektoriume. Paskui atmintyje iškilo dar vienas prisiminimas. Konstantinopolyje, kur jis nutapė keletą sultono portretų Jungtinių provincijų pasiuntiniui, jam teko gėrėtis kitu tulpių sodu, vieno pašos pasididžiavimu ir džiaugsmu; pastarasis pageidavo, kad dailininkas įamžintų trumpalaikę jo gėlių haremo tobulybę. Tulpės puikavosi, virpėjo ir šlamėjo marmurinio kiemo viduryje, tarytum norėdamos kažką pasakyti ryškiomis ar švelniomis spalvomis. Ant fontano krašto čiulbėjo paukštis; aštrios kiparisų viršūnės skrodė šviesiai žydrą dangų. Bet vergas, kuriam buvo liepta parodyti svetimšaliui šiuos stebuklus, buvo vienakis; virš šviežios žaizdos dar zujo musės. Kornelijus Bergas giliai atsiduso. Paskui, nusiėmęs akinius, tarė:

– Dievas – Visatos dailininkas.

Ir, sklidinas kartėlio, pusbalsiu pridūrė:

– Kokia nelaimė, pone sindike, kad Dievas nepanoro tapyti vien peizažų.

Vertė LINAS RYBELIS

 

Skaitytojų vertinimai


47042. laputė :-) 2008-05-27 14:15
Visų pirma, norėčiau pagirti vertėją - sklandi, turtinga kalba, išmoningai perteikta kūrinio nuotaika, spalvos. Gražu. Taip jau yra, kad grožs ir bjaurumas, skurdas ir pasakiški turtai visuomet greta. Ir tai taip natūralu,kad net skaudu. Bet gera žinoti, kad Dievo sukurtame pasaulyje niekada nepristigsime idėjų kūrybai - juk visas menas ir yra gamtos grožio atkartojimas.Tai puiku, tai amžina.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 17 iš 17 
21:32:16 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba