Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-10 nr. 3335

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AISTĖ SUNELAITYTĖ53
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Prie Vytauto Mačernio jaunystės liečiantis...
6

BIRŽELIO 14-AJAI 
 VYTAUTAS NARBUTAS.
Žudydami kūną, jie dvasios nužudyti nepajėgė
7

KNYGOS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Užtaisyta tyla
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Alyvos žydėjo be panikos ir be pašalinių neigiamų poveikių
1

DRAMATURGIJA 
• TOMA GUDELYTĖ.
M. Ivaškevičiaus utopijos salos atradimas italų teatre
17

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Prielaida išlikti – atkaklus savarankiškas darbas
4

MUZIKA 
• „...visados bus užrašyta už garbę, ne už gėdą“

DAILĖ 
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Skaruliai. Mintys prie atverstos knygos

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ4
• IEVA TOLEIKYTĖ2

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Rėda
10
• MARIJA DJAČENKO.
Salvadoro erdvėlaivis
• MARIJA DJAČENKO.
Juodoji skylė

VERTIMAI 
• ALDO BUZZI.
Kiaušinis a la coque
3

(PA)SKAITINIAI 
• MARIUS PLEČKAITIS45

IN MEMORIAM 
• RIMANTAS ČERNIAUSKAS
1950 09 10 – 2011 06 01
1
• Mirė lietuvių literatūros vertėja į čekų kalbą
ALENA VLČKOVÁ
1

KRONIKA 
• ELVYRA MATVEIČIKIENĖ.
Dovanojo knygas savo krašto bibliotekoms

SKELBIMAI 
• A. Baranausko literatūrinė premija1

DE PROFUNDIS
„Visi rašytojai – šmėklos. Ką padarysi!“ Michel Schneider
 
• STASYS VYTAUTAS KARIGAILA.
Beribė barzda
• VYTAUTAS VARANIUS.
Dugnas
2
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Magiškasis realizmas

BIRŽELIO 14-AJAI

Žudydami kūną, jie dvasios nužudyti nepajėgė

VYTAUTAS NARBUTAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Ona Litvinaitė su Vytautu Narbutu ir Gražina Ručyte prie Angaros 1953 m.
Nuotrauka iš autoriaus archyvo


Atsiverčiu Dalios Grinkevičiūtės teks­tą „Lietuviai prie Laptevų jūros“ –­ gyvą, laiko neužgydomą paliudijimą skriaudos ir kančių, kurios 1941 metų birželio 14 dieną baisia lavina užgriuvo Lietuvą. Masinių trėmimų banga perėjo visą kraštą –­ šitaip enkavedistai pradėjo švęsti okupantų valdžios vienerių metų sukaktį.

Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.

Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus, agronomus, gydytojus, verslininkus...

Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų. Sunkvežimiai nenutrūkstama srove slinko link geležinkelio stočių, kur vyrus, šeimų galvas, čekistai atskirdavo į kitus, prekinius vagonus, sakydami, kad atskiria laikinai, tik kelionei. O iš tikrųjų jų likimas jau buvo iš anksto nuspręstas –­ į Krasnojarsko ir Šiaurės Uralo lagerius likvidacijai, nors jie nebuvo nei tardyti, nei nuteisti.

Ar gali kas nors atlyginti ir užgydyti žaizdas tų kelių tūkstančių kentėjusių ir kančiose žuvusių žmonių ledjūrio salose? Tai neįmanoma. Lieka tik atmintis kaip amžinoji ugnis, kuriai neleistų užgesti kartų kartos. Turbūt kiekvienas atmintyje turime įsirėžusias tas dvi datas – 1940 m. birželio 15 ir 1941 m. birželio 14-ąją.

Birželio keturioliktosios naktį aš, dešimtmetis moksleivis, su tėvais ir broliais geležinkeliu, su persėdimu Švenčionėliuose, važiavome į Panevėžį, „į kaimą“, kur buvo mūsų priebėga per atostogas ir šiaip visais ekstremaliais gyvenimo atvejais. Tvyrojo nerimas, žiūrėjome pro tamsų vagono langą į pravažiuojančius traukinius, ir viena moteris tyliai ir aiškiai ištarė: „Veža žmones.“

1948 metais vėl nusirito vežimų banga – „buožių“ ir „išnaudotojų“ eksproprijavimo kampanija... Su niekuo nesulyginamas Dalios Grinkevičiūtės ir jos šeimos kančių kelias, bet pradžia – tas naktinis beldimas į duris, įsakymas susirinkti daiktus ir palikti namus – visų buvo išgyventa taip pat.

Ir štai 1949 m. balandžio 26-ąją išaušo nerimo rytas, labai greitai Vilniuje pasklido žinia, kad geležinkelio stotyje jau formuojami gyvulinių vagonų sąstatai, jau vežami žmonės. Nuščiuvęs, pritilęs pasirodė tą rytą Vilnius. Ir netrukus sužinojau, kad išvežė Onutę Litvinaitę –­ juodukę, ilgakasę gimnazistę. Jos klasės draugių ne vieną pažinojau, o ją pačią –­ tik kaip viziją. Toks svajonių mergaitės paveikslas.

Laimingos šeimos panašios, o nelaimingos kiekviena kitaip – atplaukia iš atminties kadaise perskaityti žodžiai. Ir mano Onutės, mergaitės su ilgomis juodomis kasomis, buvo toks likimas – laimė ir nelaimė keitėsi paeiliui. Gal mažiausiai keitėsi ji pati. Kaip ji ir spėdavo – susipint tas kasas, išvažiuot į Sibirą ir sugrįžt vis dar su jomis, gražiai supintomis.

Kaip suėjo mūsų keliai – dar tolima istorija. O tuo metu maudulys krūtinėje ir viltis, kad turi kas nors pasikeisti, rado atramą Bernardo Brazdžionio knygoje „Per pasaulį keliauja žmogus“. Skaičiau ir skaičiau ją vis iš naujo:


        Ko liūdnos jūs, Tėvynės gėlės,
        Ko jūs, pavasario žiedai?
        Ar šaltas saulės spindulėlis,
        Ar ant širdies žiemos ledai?
        — — — — — — — — —
        Po jungu letenos tironų
        Tik žvėrys klykauja linksmi,
        Kai rauda kūdikiai vagonuos
        Toliajan Tomskan vežami...

Onutei fizinės ir dvasinės stiprybės teikė jos klasės ir muzikos draugės, gerieji Tauro gatvės namo kaimynai. Laiškai Irenai Žemaitytei, Birutei Mulokaitei, Giedrei Karužaitei, Pauliui Juodišiui, Elenai Rimkaitei – savotiško operomanijos klubo nariams – skriejo iš vagono, vėliau jau iš Buriatijos.



Paneriai 26 d. 9 val. ryto

Mano brangios Irena, Birute ir Vida,

Atrodo, kad čia išstovėsim kelias dienas. Dar daug kas miega, bet man neina miegas, nors truputį ramiau pasidarė. Vakar čia buvo daug žmonių iš Vilniaus, aš vis dairiausi, gal pamatysiu ką nors pažįstamą ir brangų, bet tos svajonės. Jos gali man amžinai pasakyti su Dievu. Dabar prieš akis tamsi naktis. Visai netyčia su portfeliu pakliuvo visokie, Irena, Tavo piešiniai, abonementų programa, bet aš bijau juos žiūrėti. Žmonių pas mus kaip silkių ir vietos visai nėra. Truputį užmigus naktį sapnavau Jus visas ir taikią Vilniaus atmosferą. Nežinau, tikrai nežinau ką duočiau, kad nors vieną dieną pagyventi tuo gyvenimu. Mes išvažiuojant neturėjom nė kiek pinigų ir maisto, gerai, kad žmonės padėjo.

Mielos, mielos mergaitės, jei esu Jum skolinga ar knygas ar gaidas ar šiaip, pabandykit nueiti pas mus, gal gausit. Jei Tu, miela Birutėle, negavai iš Baronaitės gaidų ir kitką atiduoti mokytojai, Lidai ir kitiem, užeik pas Baronus ar pas prof. Jablonskį, paprašyk, kad Tau duotų, ten turi būti ir laiškas. Keista, man galvoj visą laiką skamba Faustas, ir taip gerai atsimenu visas vietas. Vis girdžiu „Su Diev skaisčioji Tau Diena“ ar „Taip tylu, taip ramu“. Bet –­ greitai pasibaigs ir tokios svajonės. Oi, kad galėčiau mokytis skambinti. Bet gal kokia viena iš Jūsų irgi važiuoja, gal iš viso klasėje bus tuščiau, įsivaizduoju, iš pradžių bus gal ir ašarų, o paskui ir užmiršit, nes, anot Bazarovo „miręs ne draugas gyvam“.

Nežinau, kaip bus, jog bobutė vos gyva, visai eiti negali, gaila ir brolio, antrą kartą daro šią kelionę. O kaip čia atrodo, tamsus vagonas, tiesa, yra du langeliai, kuriuos galima net atidaryti, prikrauta daiktų ir prikimšta žmonių, atrodo, kad visas Vilnius važiuoja, ypatingai daug inteligentų. Žmonės visi tokie liūdni, sunku turėti tokias perspektyvas prieš akis (...).

Jūsų Onutė
Mano vagonas, rodos 61



Miela Birute, Irena, ir kt.

Su Dievu išvažiuoju, prisiminkit kai kada, aš važiuoju stipri, nebijokit.
Birute – negaliu rašyti.
Taip dreba rankos, galva sukas.
Dieve duok stiprybės pakelti šiuos sunkumus.

Bučiuoju visas
Onutė

Šiuos daiktus nunešk kur reikia.



Į nežinią vežančio traukinio užkaltame vagone ji visa dar Vilniuje, su gyvais prisiminimais, mergaičių balsais ir žodžiais, su visa skambančia atmintimi: Brangi Irena, Birute, Giedre ir Laima! Palaimink, Viešpatie, kelionę, kurioj pro ašarų miglas palydžiu praeitį malonią, kaip laimės tolimas salas. Ir tikėjimas sugrįžimu: Netikiu, kad aš tokia jauna turėsiu žūti Sibire. Pasikartojantis leitmotyvas – jos klasė, kaip gyvenimo tęsinys. ...aš netikiu, kad Jūs galėtumėt užmiršti visai mane (...). Dieve, tikrai nežinau, Birute, kaip tu būsi viena, kaip tu pergyvensi šitą išsiskyrimą (...). Visą laiką, kai tik galima, rašau Jums, nežinau, ar gaunate, bet ant širdies daug lengviau, kai parašau. Kai Jums rašysiu, rašykit viską, viską (...) ašaros užspaudžia gerklę ir baisi realybė atsistoja akyse. Jau viskas praėjo, liko tik atsiminimai, viltis ir Jūsų laiškai. Vagonas Nr. 64, Penzos apylinkės, 1949 III 30.

Nuvežta į „vietą“, siunčia atviruką su naujuoju adresu: „Irkutskaja oblast, Bajandajevskij rajon, Chatar-Chadaiskj selsovet kolchoz im. „Uralskij rabočij“.

Ir pirmasis laiškas iš ten.



1949 V 5 d.

Mano miela, brangi, brangi Irena,

Vakar vakare gavau pirmuosius laiškus (tavo, Birutės, Vidos ir Pauliaus). Mylima Irena, žodžiais aš niekad nepasakysiu tau savo dėkingumo. Aš taip laukiau ir sulaukiau, aš svajojau apie tuos laiškus kaip apie nepaprastą dalyką.

Kartais užeina toks begalinis skausmas ir tokią neapsakomą meilę jaučiu tau ir kitom. Taip noriu Tave išbučiuoti, pasakyti tau ką nors labai gero, ir darosi baisu, kad tu to neišgirsi. Bet gavusi tavo laišką aš supratau, kad vienodai galvojam, jame buvo tiek nuoširdumo ir meilės. Kartais atrodo, kodėl taip žiauriai nuskriaudė mane gyvenimas? Bet jis manęs nenuskriaudė duodamas tokias drauges (...)

Dabar parašysiu tau priežastį savo baisaus rašto. Aš rašau su 2 ir 3 pirštu, man atsitiko labai bjaurus dalykas, įsidraskiau truputį dešinę ranką, po kiek dienų pradėjo pūliuoti, vis daugiau ir daugiau ant delno, ant nykščio ir ant mažo piršto. Pagaliau ištino žvėriškai ranka, nykštys pasidarė mėlynas, toks skausmas, kad jau 6 naktis nemiegu. Mamytė jaudinosi labai, nes galėjo būti kraujo užkrėtimas, rankos pakelti nebuvo galima. Bet dabar geriau, pradėjo eiti pūliai, bet išsikišo kažkokia mėsa, vaizdas baisus. Pasakyk tai ir kitom, o kurios gaus laiškus, nes nenoriu visom tą patį rašyt, o galima pagalvoti, kad rašyti nebemoku.

Aš dirbu darže su mergaite, su kurios šeima gyvenam, ji dirbo banke – mašininke. Iš pradžių reikėjo geležiniu luomu iš šiltadaržių išmušti ledą, paskui vežiojom iš daržo į lauką mėšlą, o į ten žemę. Ot skaudėjo rankeles, kai buvo atvažiavęs komendantas ir man reikėjo pasirašyti, pažiūrėjo į rankas ir klausia, ką dirbi, o paskui sako: „Žalko bielych ruk.“ Bet ne to man gaila, visai ne. Išmokau važinėti jaučiu ir joti juo. Visus gyvulius judėti čia ragina keistais garsais sssššš. Tai, įsivaizduokit, vežimas ant dviejų ratų, prikrautas mėšlo, prieš jį jautis, ant kurio sėdi Onutė ir niūniuoja arijas iš Fausto ir Onegino. Bet prisiminus kokią melodiją, prisimeni dar daug daugiau, prisimeni tai, kas taip spaudžia širdį. Ir toks niūniavimas baigiasi tuo, kad greit nušluostau... (pati žinai).

Negaliu rašyti, ar čia šilta ar šalta, viena diena šilta, o po kelių valandų toks šaltis, kad nežinai, kur dėtis. Prie trobų čia nėra nė vieno krūmelio, viskas aptverta aukšta, medine tvora, tokios tvoros, rodos, būna Kinijoj. Šunų – begalė, kiekvienam kieme mažiausiai po 3,4. Kas labai įdomu, tai moterų kojos, jos tokios mažos, kaip 6 metų vaiko. Iš viso burjatai – tai gimininga tauta mongolams.

Dabar neinu darban, išsigando pamatę ranką. (...)

Tavo taip išsiilgusi Onutė,
Linkėjimai tavo tėveliam ir visai klasei



1949 V 22 d.

Mylima, brangi Irena,

(...) Dabar visą laiką kasam griovius, man tai gana sunku. 19-tą iš ryto pabudom – „balta, balta kur dairais“. Sniegas išgulėjo 3 dienas, po to griovyje stovėti buvo dar maloniau, nes teko prastovėti purve ir vandenyje. Dar čia labai šalta – užsivelki visus megztinius ir kailinius, blogiausia, tai tie žiaurūs kaip peiliai vėjai. Jei kada būna šilta, tai kelias valandas. Tiesa, po truputį ir čia pradeda žaliuoti laukai, bet dar labai mažai. Šiandien griovių nekasėm, reikėjo eiti rinkti šiaudus nuo laukų. Baisiai pavargom, nes čia visur reikia toli eiti, pravaikščiojom gal apie 16 km. (...)

Dabar taip pasiilgau ko nors gražaus, gero, kur nesigirdi negražių žodžių ir kitokių dalykų.

Tu supranti Irena, kaip visur mane tie prisiminimai persekioja. (...)

Bet aš tvirtai nusistačiau laikytis tvirtai, nepulti į pesimizmą ir aklai tikėti greitu sugrįžimu. Noras pasiekti jus, pasimatyti ir vėl gyventi „jūsų tarpe“ yra per didelis ir ši dabarties svajonė turi tapti tikrove (...)

Kartais taip sunku, kasi tą nelemtą griovį, nuo prakaito visai šlapia, o lauke šaltas vėjas pučia, taip viską skauda, kad pasilenkti negalima, ir tuomet atrodo vis tiek jau nebegaliu – bet tada prieš akis jūs, vakaras Vobte (Valstybinis operos ir baleto teatras, – V. N. past.), kokia nors opera ir noras vėl tai pamatyti, viltis pasiekti tą kraštą, duoda naujos jėgos, ir taip prastumi sunkias valandas.

Aš taip rašau, nes bjaurus pirštas vis dar nepasveiko, o net vėl pūliuoti pradėjo, tau bus sunku perskaityti, kaip kartais klasėje rašytus laiškus. (...)

Ach, Irena, „kaip sunku atsiskirti pamylėjus ką amžinai“, tikrai, taip negera, kai prieina laiško pabaiga ir vis nenugalėtas tas keistas jausmas, jog tarp tavęs ir manęs, mylima Irena, 7000 km. Bet apkabinu tave stipriai, stipriai ir bučiuoju 100 tūkst. kartų.

Tavo Onutė



1949 VI 8

Brangi, brangi Irena,

Štai po ilgo laiko žinia iš tavęs (...) Ne, brangi Irena, aš nieko nenujaučiau, nieko negalvojau, argi aš galėjau būti tokia nerūpestinga? (...) Žinau tik tai, kad kai pabeldė, aš pabudusi iš saldžių sapnų greit užtraukiau paklodę ant galvos, nes maniau, kad rytas ir šiaip kas atėjo, ir tuojau užsnūdau. Tik paskui užgirdus tam tikrus žodžius tikrai keliom minutėm sustojo širdis, ir aš tik pagalvojau: „Viskas viskas pasibaigė.“ (...) O paskui viskas susimaišė, galvoju, ar čia sapnas, ar tikrovė? Ir ausyse vakare girdėta opera, Jūsų veidai ir kažkokia neaiški, baisi ateitis. (...)

Šiandien turim laisvą dieną, nes lyja, jau beveik savaitė, kaip niekam negalėjau parašyti laiškų ir net kokio seno perskaityti. Mes sodinom kolchoze bulves – kastuvais apie 8 ha. Iš ryto išeidavom anksti, o grįždavom jau saulei nusileidus. Be to, tos dienos buvo baisiai karštos. Čia iš viso viskas labai greitai keičiasi, pvz., šiandien šalta ir lyja, o vakar dienos metu, oi kaip buvo sunku ant pliko lauko. Mano rankos jau labai rudos, taip pat veidas ir kojos. Toks klimatas labai nesveikas, ir nuo jo nemažai kenčiam. Rytoj burjatai ruošiasi važiuoti į vasarnamius, tai gal nereikės dirbti. Tiesa, ot piktumas, pašte (8 km) guli man siuntinys, o aš negaliu jo gauti, nes paštininkas nesirodo jau savaitę, o siuntinį ten užrakino kažkas ir neišduoda. O aš kaip katinas vaikštau aplink ir laižaus. O Dieve brangus, kai aš jį gausiu, ką aš pajusiu. Bet aš vis dar netikiu, kol savo akim neįsitikinsiu.

Kai vakarais grįždavom iš bulvių sodinimo, labai gėrėdavomės gamta. Čia nepaprastai daug gėlių ir vakare visada būna tokia ramybė ir taip ilgu tada pasidaro. Niekur jau nepajusi sielos ramybės, pasitenkinimo, o visur tave lydi tylus skausmas. O kada galėsiu pasakyti: „Ramybė sielai sugrįš mums vėlei.“ (...)

Dabar esu jau daug ką išmokusi ir bulves kastuvu sodinti, ir griovius kasti, ir jaučiu važiuoti ir t. t. Tik gaila, kad tikriausiai dar daugiau būsiu ką užmiršus. Dažnai pagalvoju apie skambinimą, įsivaizduoju klavišus, bet nebeįsivaizduoju, kaip skambindavau, ir tai taip skaudu! Atsimeni „Oneginą“, kaip mes skambindavome visom keturiom, ir, pasitaikydavo, kai kurios vietos visai gerai išeina. Ir atsimeni, kaip pamatydavom naujus Vobto skelbimus su kokia gera opera? Kaip mažai reikėjo būti laimingom, o dabar tai jau „juokis pajace“.


        Nieks negal suprasti, kiek tu čia kenti,
        Tremtinio dalužė oi, sunki, karti,
        Nors prabėgs pro šalį gal dienelių daug,
        Aš tikrai sugrįšiu. Tu tikėk ir lauk!

              Mylimai brangiai mano draugei Irenai
              „Sibiro gėlelės“, nuo Onutės

Alsavimas tuo Vilniaus gimnazistišku oru, tas stiprus ryšys su gyvenimu, kuris ką tik nutrūko, padėjo ištverti patį sunkiausią tremties etapą – alinantį darbą kolchoze, sausakimšą gyvenimą jurtoje, ligas...

Šiek tiek gerėjant sąlygoms – nors darbo kirzavode, kraunant plytas ir stumdant pilnas jų vagonetes, nepavadinsi gerėjimu, bet jau yra šioks toks gyvenimo būstas, menkas uždarbis, arčiau ir miestas, Irkutskas, ir siekimas „išsirauti“ į muzikos mokyklą – ateina ne palengvėjimas, o dar aiškesnis suvokimas to, kas įvyko, ir pasibaisima ta brutalia aplinka, žmonėmis, tarp kurių tenka gyventi. Bet ir čia vis dar gelbstimasi svajonėmis: Aš dabar dirbdama visą laiką galvoju apie Jus, prisimenu, svajoju ir, kad būtų lengviau dirbti, svajoju ką nors labai gražaus. Kokių nesąmonių aš kartais prisigalvoju, pati stebiuosi, iš kur pas mane tiek fantazijos.

Bet ir svajonė nepajėgia pramušti prislėgusio tamsaus dangaus skliauto. Žinai, Irena, aš dabar stačiai gyvenu kažkokiam pesimizmo priepuolyje. Tai praeis, bet dabar taip sunku. Kartais užsigalvoju, kad dažnai mirtis yra išgelbėtoja iš visų tų vargų (...) ach taip norėčiau nors truputį pabūti su Jumis, čia tarp svetimų žmonių aš negaliu gyvuoti.

Duso nuo dulkių ir keiksmažodžių, nuo karščiu garuojančių plytų. Kartą nukritusi plyta praskėlė galvą, paskui ji ilgai dar svaigdavo. Jaunas komendantas, beje, žydų tautybės, kaip ir Dalios Grinkevičiūtės aprašytas gelbėtojas daktaras, išleido Onutę mokytis, stoti į Irkutsko muzikos mokyklą, tardamas: „Tokia tu čia pražūsi.“

Ir jau ištrūkusi iš to juodo darbo plytų fabrike, jau muzikos mokykloje vėl rašo laiške: Žmonės sakydavo „apsiprasi, bus lengviau“, bet man atvirkščiai, aš jau labai dažnai būnu tokiam stovy, kad ištisą dieną vos sulaikau ašaras... Pasiimu ir knygą paskaityti ir šiaip ką nuveikti, bet nieko nepadeda, kaip Demonas pasmerkta visą laiką kankintis ir ilgėtis.

Aš tuo metu studijavau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Geologijos skyriuje.

Studentiškas gyvenimas tekėjo savo vaga, bet jokie nauji įspūdžiai negalėjo persmelkti sielos taip giliai, kaip likęs pačiame slapčiausiame širdies kampelyje Onutės prisiminimas.

Atėjo ir paskutinis, diplominio darbo rengimo, etapas. Ir štai 1952 metų pavasario vieną dieną užėjo kitoje auditorijoje plušėjęs Vytautas Skuodis ir pasakė, kad su jo pažįstama nuo Panevėžio gimnazijos laikų, „sibiriete“, su kuria jis susirašinėja, pianiste Gražina Ručyte, Irkutsko muzikos mokykloje mokosi tokia Onutė Litvinaitė, ją aš tikriausiai prisimenu. Vytautas per Gražiną perdavė Onutei mano linkėjimus. Ir prasidėjo mūsų laiškai.

Dabar rašydamas pagalvojau, gal tikrai mūsų epistolinis ryšys ir mano atvažiavimas 1953 metais tapo prošvaiste Onutės juodoje padangėje, o jau po antrojo apsilankymo, kai mes „susirašėme“, sustiprėjo ir viltis. Kaip ji nekantravo, tiesiog desperatiškai, taip sumažėjusi, sutrikusi laukė paskutinės žinios apie mūsų valdžios sprendimą. Visi išvažiuoja, gauna pasus, man rodosi, kad aš jau niekada neišvažiuosiu, – rašė ji baigiantis 1954 metams.

Anuomet Onutę pirmiausia pažinau iš man rašytų laiškų, o dabar dar kartą naujai ją pažinau iš laiškų, kuriuos jos draugės atidavė rengiamai apie Onutę knygai.

Jos dvasios stiprybės šaknys giliai įsiterpusios į savo Žemę, kurią ji pamilo ir išmoko džiaugtis dar būdama visai maža. Onutės sveika prigimtis, paveldėta iš tėvų ir senelių, o gal labiausiai – iš savo mamos, vertė ją nepasiduoti, kaskart iš naujo prisukdavo tą „vilkelį“. O mokslo metai Vilniuje buvo tokie intensyvūs, kupini jaunatviškos žaismės, kad jų sukaupti įspūdžiai ir energija neišblėso ir maitino Onutę per visą Sibiro laiką.

Dalios Grinkevičiūtės įstabus Grožio ir Gėrio pasaulis, tapęs didelia atsvara jos gyvenime, tai ir yra žmogaus siela, kuri maitinasi vaikystės prisiminimais ir meile, užgimusia žvelgiant į pasaulį išplėstomis akimis. Kartu su Vytautu Mačerniu tada gali pasakyti Ir pro ašarų tyrus lašus šviečia aukštas ramybės dangus. Toks aukštas dangus švietė Onutei, kai 1955 metų gegužės 28 d., po šešerių metų ji vėl sėdėjo vagone, kuris dabar dundėjo kita kryptimi − į Lietuvą. Už nugaros liko buriatai su savo jaučiais, grioviais ir bulvėmis, plytų fabrikas ir keleri mokslo ir darbo metai Irkutsko muzikos mokykloje, kurioje pažino tiek gerų žmonių ir tiek daug mokinukų meilės. Ant stalelio prie vagono lango buvo pamerktos trys rožės − neįmanoma retenybė Irkutske − liudijo tą likusiųjų meilę. Liko brangūs bičiuliai, Kalpokų šeima ir kiti irkutskiečiai. Liko Bobutė, Mama ir brolis Leonas −­ namuose be jos linksmumo ir juoko. Jeigu ne Tu, aš ir negalėčiau išvažiuoti, −­ parašė Onutė laiške iš vagono.


 

Skaitytojų vertinimai


68714. :)2011-06-13 17:14
nuotraukoj atrodot tokie laimingi... toj siberijoj

68716. hmm..2011-06-13 17:28
Sniiečkus neskubėjo priimti tremtinių. gal gėdijosi? o koks tolesnis tos Onutės likimas? Ručytės tai aiškus - ištekėjo už Landsbergio.

68717. muse2011-06-13 17:32
Onutes laiskai man primena "Anos Frank dienorasti" nors tu ka... o ir vardai sutampa. Tik Ana buvo kokiu 12 metu...

68723. >hmm2011-06-13 21:03
Argi neaišku, kad Onutė tapo Ona Narbutiene?..

68746. aha2011-06-14 12:37
tai pasaka su laiminga`pabaiga?:)

68749. Saulius Simoliunas2011-06-14 14:41
Komunistai sunaikino daug lietuviu. Aukos nepaliko rasytu dokumentu. Zuvusieji galetu buti atminti filme nelyg Katyn.

68853. Betgi2011-06-19 21:01
niekas nekuria filmų apie šią lietuvių tautos tragediją! Medžiaga - sukrečianti, įspūdinga, jaudinanti. Rusai per pastaruosius metus tiek ir tiek prikūrė filmų apie savas represijas, o lietuviams režisieriams tai neįdomu, nereikalinga. Jie geriau visokias "psiochodelijas" renkasi, kurių niekas nežiūri...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:30:25 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba