Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-06-10 nr. 3335

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• AISTĖ SUNELAITYTĖ53
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Prie Vytauto Mačernio jaunystės liečiantis...
6

BIRŽELIO 14-AJAI 
• VYTAUTAS NARBUTAS.
Žudydami kūną, jie dvasios nužudyti nepajėgė
7

KNYGOS 
• DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ.
Užtaisyta tyla
• NAUJOS KNYGOS1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

POEZIJOS PAVASARIO ĮSPŪDŽIAI 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Alyvos žydėjo be panikos ir be pašalinių neigiamų poveikių
1

DRAMATURGIJA 
• TOMA GUDELYTĖ.
M. Ivaškevičiaus utopijos salos atradimas italų teatre
17

TEATRAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Prielaida išlikti – atkaklus savarankiškas darbas
4

MUZIKA 
• „...visados bus užrašyta už garbę, ne už gėdą“

DAILĖ 
• DALIA VASILIŪNIENĖ.
Skaruliai. Mintys prie atverstos knygos

POEZIJA 
• MARIJA MACIJAUSKIENĖ4
• IEVA TOLEIKYTĖ2

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Rėda
10
• MARIJA DJAČENKO.
Salvadoro erdvėlaivis
• MARIJA DJAČENKO.
Juodoji skylė

VERTIMAI 
 ALDO BUZZI.
Kiaušinis a la coque
3

(PA)SKAITINIAI 
• MARIUS PLEČKAITIS45

IN MEMORIAM 
• RIMANTAS ČERNIAUSKAS
1950 09 10 – 2011 06 01
1
• Mirė lietuvių literatūros vertėja į čekų kalbą
ALENA VLČKOVÁ
1

KRONIKA 
• ELVYRA MATVEIČIKIENĖ.
Dovanojo knygas savo krašto bibliotekoms

SKELBIMAI 
• A. Baranausko literatūrinė premija1

DE PROFUNDIS
„Visi rašytojai – šmėklos. Ką padarysi!“ Michel Schneider
 
• STASYS VYTAUTAS KARIGAILA.
Beribė barzda
• VYTAUTAS VARANIUS.
Dugnas
2
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Magiškasis realizmas

VERTIMAI

Kiaušinis a la coque

ALDO BUZZI

[skaityti komentarus]

    Robertas Jaussas, vokiečių literatūros kritikas, sukūręs lūkesčių horizonto (Erwärtungshorizont) sąvoką, rašymo meną, nereikalaujantį iš skaitytojo daug pastangų ir atitinkantį jo lūkesčius, pavadino kulinariniu. Atrodytų, kad knygos apie valgį vien dėl savo žanro negalėtų pretenduoti į rimtąjį meną. Vis dėlto yra šalių, kuriose virtuvė yra neatskiriama kultūros dalis. Nenuginčijama tiesa, kad italai – viena iš tokių tautų. Pralekiant Florencijos gatvėmis, akį traukia viliojanti restorano iškaba „Lėtasis maistas“. Romos filosofams mintys kildavo bevalgant, tad ir dabartinis rimtasis menas neturėtų niekinti skrandžio poreikių. Ypač tuomet, kai knygos apie virtuvę labiau primena knygas apie kultūrą.

    Aldo Buzzi (1910–2009) – vienas iš tų šiuolaikinių italų, kurio knyga apie virtuvę ir valgymo meną „Kiaušinis a la coque“ yra kulinarinis šedevras tiek kūnui, tiek sielai. „Rašytojas, neužsimenantis apie valgymą, apetitą, alkį, maistą, virėjus, pietavimą, man kelia nepasitikėjimą, lyg jo mene trūktų ko nors gyvybiškai svarbaus, – rašo Aldo Buzzi. – Cervantesas jau pačiomis pirmutinėmis savo romano eilutėmis mums atskleidžia, ką paprastai valgydavęs pietums bajoras Alonsas Kichana, būsimasis Don Kichotas...“

    Knygoje „Kiaušinis a la coque“ susipina apmąstymai ir pastebėjimai, žaismingai papildantys kulinarinius receptus. 2002 m. knyga buvo apdovanota Arturo Lorios premija.


                            Vertėja


Augusto šparagai

Svetonijus – vienas mėgstamiausių virėjo Alleno Liebo skaitinių. 1979 m. Jungtinėse Valstijose Liebas labai išpopuliarėjo, ir tai nutiko dėka (ar kalte) jo didžio gerbėjo, rašytojo Johno McPhee, „New Yorker“ žurnale išspausdinusio ilgą straipsnį ir, Liebo pageidavimu, išsaugojusio paslaptį apie jo tikrąjį vardą, restorano ir vietos pavadinimą (paslaptį, kuri vis dėlto negalėjo ilgai atsilaikyti prieš spaudos sukeltą vajų).

Liebas – virėjas, intriguojantis ne tiek savo profesiniu sumanumu, kiek darbo būdu ir savo amato apibūdinimu: vengia bet kokio viešumo, daugiau naudojasi rankomis nei įrankiais, dievina maisto likučius, neišmeta panaudotų degtukų, niekuomet negamina to paties patiekalo du kartus ir sako, kad visų svarbiausia yra išmokti neskubėti. „Pašnekesys su juo pasotina“, – pasakytų Monselet.

Vakarais po sunkios darbo dienos, prieš užmigdamas, Allenas Liebas skaito „Dvylikos Cezarių gyvenimą“: nepagirdomi ir nepasotinami imperatoriai, pompastiški pietūs, įmantrūs ir neapsakomai brangūs valgiai, negirdėtas žiaurumas. Tiberijus, Kaligula, Klaudijus, Neronas, Galba, Vitelijus ir Domicianas – visi buvo nužudyti: paskersti, pasmaugti arba nunuodyti. Pamišusį dėl grybų Klaudijų per pokylį nugalabijo vienu jo mėgstamiausių patiekalų –­ baravykais, užnuodytais verdant. Vitelijus, kurio godumas nustebino žmoniją, – net ir jo vardas nesvetimas virtuvei (it. vitello reiškia veršiena, – vert. past.), –­ prieš nužudant įmestas į Tibro upę, stengėsi pasprukti valtimi, „pasiėmęs kartu tik virėją ir kepėją“.

Net ir „šventasis Augustas“, kaip sakydavo Dantė, nebuvo tobulumo pavyzdys, kokiu jį paprastai laiko sėdėjusieji mokyklos suole. Nepagrįstai įtardamas išdavyste pretorių Kvintą Galą, „įsakė savo centurijonams ir kareiviams jį prilupti, žiauriai kankinant lyg kokį vergą; ir šiam ničnieko neprisipažinus, visų pirma iškabino jam ranka akis, o paskui atėmė gyvybę.“ „Savo vartininkui Atalui, už tai, kad parodė jo laišką vienam tipui už penkiasdešimt skudų, suknežino kojas“. Be to, „pokylyje, pajutęs seksualinę aist­rą vienai kilmingai damai, kurios vyras buvo konsulas ir kartu su ja dalyvavo pokylyje, kildamas nuo stalo, vyro akivaizdoje ją pasikvietė į kambarį, paskui ją parvedė atgal dar išraudusiomis ausimis ir susivėlusiais plaukais“.

Jis net fiziškai nebuvo didis vyras: „žemaūgis“ ir „mažais, kreivais, ėduonies pažeistais dantimis“, „vien kaulai ir oda“. Bet maistui negalėjo būti abejingas, mat „norėdamas apibūdinti paskubomis atlikto darbo greitį, sakydavo: greičiau nei kad išverda šparagai“. 1500 metais išversta (vienuolio Pauliaus iš Roso) knyga „Dvylikos Cezarių gyvenimas“ – tikras malonumas, išskyrus kablelius, kurie kartais atrodo sudėlioti šiaip sau: „Čia ir ten, tinka visur ir visada, kaip kaparėliai totoriškame padaže“, – pasakytų Carlo Emilio Gadda.

Romoje vardas Augustas nebeturi nieko šventa. Tai –­ barmeno vardas: „Augustai, nešk čion moką!“


Pervirti Bolonijos spagečiai

Kai buvau mažas, auksiniai dantys, akiniai ir pilvas man atrodė svarbos ir grožio atributai. Toje vietoje, kur suaugusieji turėjo pilvus, aš turėjau įdubą –­ simbolį, kad nieko nereiškiau, nebuvau svarus, autoritetingas.

Pirmą valandą dienos pensiono link patraukdavo pirmieji poilsiautojai. Pilvotas vyras su auksiniais dantimis ir akiniais mostelėjimu pasikvietė gelbėtoją ir, sėdėdamas ant kėdės prie jūros kranto, sulaukė lėkštės makaronų. Didžiulės. Su pomidorų padažu. Su daug daug sūrio.

Gal spagečiai, gelbėtojo tiekti pliaže, ir nebuvo išvirti tinkamai. Tačiau kam tai rūpi išbadėjus po maudynių? Išpūtęs akis sekdavau kiekvieną tobulai makaronais apvyniotos šakutės kelionę nuo lėkštės iki auksinių dantų; jausdavau pomidorų padažo skonį, tarsi jie būtų mano burnoje...

Paskui sulaukiau nušvitimo (sužinojau, kaip turi būti išvirti makaronai), todėl galų gale ir krizės.

Retkarčiais mane apima klaiki nostalgija valgyklų (koledžo, bendrabučio, biuro, ligoninės) maistui, pervirtiems makaronams.

Lekiu į pirmą pasitaikiusią tratoriją, sėduosi ir, net nežvilgtelėjęs į valgiaraštį, užsisakau lėkštę Bolonijos spagečių. Neprašau atnešti jų tučtuojau, vadinasi, bus pervirti; ir prašau su Bolonijos padažu, kurį šiaip laikau vengtinu, bet kurio šią akimirką geidžiu. Norėčiau net riktelt padavėjui: „Prašyčiau šaltoje lėkštėje!“, bet tai visai nebūtina, patiekalas ir taip bus atšalęs.

Suvalgius pervirtų Bolonijos spagečių –­ su malonumu, turiu pridurti – krizė praeina. Kurį laiką vėl reikalausiu nepervirtų ir protestuosiu, jei bus ne tokie.

Kažkas šiame pasakojime primena nepaprastą daktaro Džekilo ir misterio Haido istoriją. Jei koks draugas (daktaras Lenjonas) užeitų į tratoriją ir rastų mane, godžiai ryjantį pervirtus Bolonijos spagečius, analogija būtų dar akivaizdesnė.


Virėjų virėjas

Sunki ir varginga buvo skulptoriaus Arturo Martini’o vaikystė. Mokėsi penkerius metus: dvejus kartojo pirmą klasę ir trejus antrą. Buvo virėjo sūnus ir apie virtuvę pasakė labai taiklią mintį: „Virtuvėje valdo instinktas. Kiti privalo paragauti, o aš vien pažvelgęs pajuntu, ar sriuboje pakanka druskos. Šiek tiek Pellegrino Artusi, šiek tiek kai ko, žodžiais nenusakomo.“ Va ir va kaip. Virėjų virėjas neragauja – jis kiek panašus į pianistą, kuris groja nežiūrėdamas į klavišus.


Kimštas balandis

„Balandžių grotos“ restoranas, esantis Vite gatvėje, Romoje, buvo įkurtas 1927 m. vienoje iš grotų, kurią dabartinių savininkų senelis turėjo užmiestyje netoli regioninio parko Pineta Saketi ir kur kviesdavosi draugus valgyti po atviru dangumi. Virš grotos – karvelidės. 1930 m. „Balandžių grota“, taip ją pakrikštijo poetas Trilussa, persikėlė į Vite gatvę (patogiau nuvykti). Tai – jau nebe grota, virš jos, vietoj balandžių, gyvena nuomotojai. Bet keletas balandžių tikriausiai išliko – restorano valgiaraštyje... Žodis „restoranas“ man neišvengiamai primena vieną iš Delfini veikėjų, sėdėjusį (beveik) prie stalo: „Buvo dešimta vakaro: priešais mane, šalia virtuvės durų, prie stalo sėdėjo penki veikėjai, vienas iš jų (ne sėdintis, bet tupintis kaip koks šuo) buvo milžiniškas medžioklinis šuo.“

Balandžiai yra skirstomi į valgomus (vartojamus) ir nevalgomus. Nevalgomi balandžiai šiuo metu atakuoja Milaną. Pirmoji grupė (kas juos čia atidangino?) dauginasi Katedros aikštėje. Paskui visomis kryptimis iš čia išskrenda balandžių piligrimų kolonijos, vengiančios turistų, standartinio pašaro ir fotografų. Jei vietoj nevalgomų balandžių čia būtų vištos, jų... nebūtų. Ir Katedros aikštė būtų visai kitokia. Bet mūsų balandžiai vis dauginasi ir kelia nerimą.

Leitenantas F. Hallas „stebėjo balandžių pulką, praskridusį tarp Frankforto ir Indianos teritorijos. Atstumas – mažiausiai mylia, truko keturias valandas, kol praskrido; vadinasi, jei imsime vienos mylios per minutę greitį, gausime 240 mylių ilgio būrį; tarkime, kad balandžių tankis – trys kvadratiniame jarde: tuomet iš viso išeina 2 230 272 000 balandžių“. Užtektų pamaitinti Indiją ir Kiniją vos vienu pulku.

Kad ir kaip ten būtų, Šiaurinės Amerikos pašto karvelių rūšis jau išnykusi. Paskutinis individas, patelė, vardu Marta, pastipo 1914-ųjų rugsėjo 1-ąją Cincinačio zoologijos sode, tikriausiai taip ir nesuvokusi, kad buvo paskutinė iš daugybės milijardų savo brolių ir seserų. Balzamuotą jos kūnelį galima pamatyti Smithsoniano institute Vašingtone.

Esame pripratę laikyti balandžius įkyruoliais, nevalgomais skraiduoliais, kaip kregždutės ar varnos. Tad kai aptinkame juos restorano valgiaraštyje, būname priblokšti, tarsi perskaitę „kimšta varna“ ar „varna su alyvuogėm“, ar „varna Kalabrijos padaže“. Iš tikrųjų balandžiai, tie riebuliai, visada buvo valgomi ir vertinami. Praeityje karvelidės buvo plačiai paplitusios, dažnai dailiai pastatytos, kaip, pavyzdžiui, Minerbio regione esanti karvelidė, priskiriama architektui Vignolai. Veneto regione bokštininkai, t. y. balandžiai, kurie gyvena bokštuose, yra laikomi pačiu didžiausiu gardumynu. Kad visada jų turėtų po ranka, restoranų savininkai balandžius laiko statinėse, kaip sardines, visuomet pasiruošę patiekti ant stalo.

Palankiausias sezonas balandžiams? Balandžiams bet koks sezonas yra palankus, t. y. jiems nepalankus: peri kas du mėnesius, valgomi dvidešimt penkias dienas. (...)


Virtas kumpis su ananasais

Iš 1938-ųjų...

Įsispraudęs nedidelėje pirkėjų minioje kulinarinėje parduotuvėje, laukdamas savo eilės, užsisvajojau stačias kaip koks arklys.

...iš 1938-ųjų prisimenu... Kas be ko, virtą Triesto kumpį. Šiandien niekas nežino, kas toks yra tas virtas kumpis, koks jis galėtų būti. Anais laikais jį rasdavai visur, su kaulu, su rusvučiu skanaus riebalo padengtu viršumi, išlaikiusiu liesąją dalį minkštutėlę ir sultingą. Bet Trieste jis būdavo dar puikesnis: Viena ir Praha buvo vos už kelių žingsnių, kadaise vos už vieno. Tai akivaizdžiai matėsi kulinarinių parduotuvių virtinose, jis garavo ant stalų kavinėse... Supjaustome trijų arba keturių milimetrų storio gabaliukais ir sumetame į pašildytą lėkštę šalia pjaustyto ananaso, po kelis gabaliukus kiekvienam kumpio kubeliui. Kiauliena, tai gerai žino kinai, puikiai tinka prie ko nors saldaus. Ananasas pasisavina kvapą ir rudą paskrudusio cukraus spalvą. Visiškai naujas, egzotiškas skonis, atkeliavęs iš tolimųjų Havajų per Virdžiniją, prezidentų ir kumpio motiną...

– 100 gramų virto kumpio, – paprašė pirkėjas, stovėjęs prieš mane. Žvilgsnis neramus, rankos, grabaliojančios švarko kišenes, drebėjo.

Pardavėjas, priešingai, šypsojosi. O kaip kitaip. Nuo marmurinės lentynos jis paėmė kvadratinį, iš mažyčių gabalėlių supresuotą mėsos gabalą, atspindintį neramų jautį optimistą, ir meiliai jį paglostė.

– Liesut liesutėlis, – tarė meiliai, dėdamas jį po peiliu.

Tarp eilėje laukiančių pirkėjų, suspaustų parduotuvėlėje kaip tas virtas kumpis, nuvilnijo pritarimo šūksniai.

Gabalėliai, blizgantys lyg plastikiniai, kaupėsi ant svarstyklių. Pardavėjas juos dėstė atidžiai, naudodamasis tais pačiais pirštais, kuriais prieš kelias minutes ieškojo grąžos iš dviejų šimtų. Kumpis ir mikrobai.

– Lygiai šimtas gramų, – užbaigė, dėl svorio prispausdamas dar vieną mikrobą ir po visko valydamasis pirštus į reklaminę prijuostę.

Suvyniojo į dailų paketėlį, užrišo jį kaspinėliu ir užrietė peiliu jo galus.

Pirkėjas kyštelėjo drebančią dešiniąją ranką į švarko kišenę.

Bet vietoj piniginės išsitraukė pistoletą ir, nespėjus kitiems jo sustabdyti, nupylė pardavėją bei jo žmoną, stovėjusią šalia už prekystalio.

– Žinosit, – suriko žudikas (dviem vargšėm smegeninėm, deja, joms jau buvo per vėlu), – kaip iš savo tiekėjų priimti plastiką vietoj virto kumpio, o paskui kišti tą patį plastiką savo klientams. Nušausiu ir pirkėjus, kurie priims plastiką vietoj virto kumpio!

– Viršininke, – tęsė vis labiau jaudindamasis, atkišdamas į mane dar teberūkstančio pistoleto vamzdį, – ką norite pirkti?

– Sūdytų ančiuvių, – išsprūdo man.

– Ne virto kumpio?

– O ne, jokiu būdu. Matau, kad esate gero virto kumpio mylėtojas ir turiu Jums patarimą. Nuvykite į Triestą. Tai – vienintelė vieta, kurioje dar egzistuoja šiokia tokia galimybė atrasti tikro virto kumpio. Nelaukite rytojaus, vykite šiandien.

– Gerai, viršininke, – tarė, susigrūsdamas pistoletą atgal į vidinę švarko kišenę, – o stotin kaip patekt?

Keletas susirūpinusių pirkėjų nurodė metro stotelę gatvės gale.

Išgirdęs jį sakant „stotin“, supratau, kad tai buvo išgalvotas personažas, nenusipelnęs ne tik kad autentiško virto kumpio, apie kurį, nepaisant visko, išrėžė tikrą tiesą, bet net ir paprastos mėsos, supakuotos „dėžėn“. Viskas buvo vien pramanas.

Iš tikrųjų, vos jam išėjus, pardavėjas ir jo moteris vėl atsistojo už prekystalio, tarsi nieko ir nebūtų nutikę.

– Kas pirmas?


Daržovių apkepas Tiella (be recepto, – vert. past.)

Prieš kelerius metus atvykęs į Lečę, išlipau iš taksi Mazzini aikštėje – varganame milžiniško dydžio keturkampyje, dusinamame naujų, peraugusių namų. Aikštės viduryje vyko masyvaus, „monumentalaus“, pasibaisėtinai bjauraus fontano iš Kararos marmuro statyba (nors iš tikrųjų niekas nedirbo); projekto užsakovas ir darbų vykdytojas – „Regiono techninis biuras“.

Susistabdžiau praeivį ir paklausiau, kiek, jo manymu, kainavo tas fontanas.

Nežinojo. Bet paskui išsiaiškinau, kad beprotiškai daug.

Tada pasiteiravau praeivio, įtariai dėbsojusio į mane, kodėl, anot jo, fontanui statyti buvo naudojamas Kararos marmuras, brangus ir visiškai netinkantis prie miesto (senamiesčio) statybai naudotų vietinių akmenų.

Nežinojo.

Tada paklausiau, kurioje tratorijoje galėčiau skaniai pavalgyti.

Žmogus atkuto mano akyse – pasibaigus klausimų apie fontaną košmarui, jo veide nušvito šypsena. Su normaliais klausimais atgimė normalus, netgi mandagus ir svetingas miestietis.

– Pas „Mamą Romą“, – išpyškino atsigavęs, – Otranto alėjoje. Maistas nepaprastas, tikėk mano žodžiu!

Ir iš tikrųjų, po keleto šaukštų artišokų sriubos pas „Mamą Romą“, visa Mazzini aikštė su savo fontaniūkščiu išgaravo man iš galvos. (...)


Vertė KAMILĖ VAUPŠAITĖ
Versta iš: Aldo Buzzi. L‘uovo alla kok. – Milano: Adelphi edizioni, 2002.


 

Skaitytojų vertinimai


68703. š. :-) 2011-06-13 15:01
smagu skaityti. gardžiai prajuokino pervirti špagečiai.

68704. muse :-) 2011-06-13 15:14
paiilgau italu autoriu nors tu ka ka

68851. selė :-) 2011-06-19 16:32
Netgi labai, labai...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 4 iš 4 
21:30:19 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba