Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
• Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
• Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
 Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
• Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
• Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

KELIONĖS

Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą

Regina Baronienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vida Zelenienė ir Jolanta Vertelienė Martinji mieste
Nuotrauka iš J. Vertelienės archyvo

„Dievo ausis“ – pirmoji mano galvoje apsigyvenusi mintis.

Po ilgo dviejų parų dardėjimo autobusu mūsų, dvidešimt septynių keliautojų, veidus papuošė šypsnis – pagaliau. Nedozuotas grožis. Gamtos, žmogaus ir Dievo buveinė. Aplinkui – kalnai, už jų – vėl kalnai. Švaru, ramybė… Ir tarp kalnų įsikūręs 14 tūkstančių gyventojų Šveicarijos miestelis Martinji – 45-ojo Europos tautų kultūrų festivalio „Europeade“ vieta. Tai vaizdingas Alpių kurortas, esantis 475 m virš jūros lygio, vienas populiariausių kalnų slidinėjimo centrų, kryžkelė tarp Italijos, Prancūzijos, Šveicarijos. Šis miestelis, kurį apžiūrėti galima per porą valandų, liepos 23–27 d. pavirto kunkuliuojančia lava, kuri ausiai negirdėtomis tarmėmis, kerinčia muzika, įvairiausių raštų kostiumais ištekėjo į gatves ir skersgatvius. Ir susiliejo ji su Alpių spalvomis ir kvapais visą buvimo laiką, stebindama mus dinamika ir grožiu.

Jubiliejinėje tarptautinėje folkloro šventėje dalyvavo daugiau nei 5 tūkstančiai žmonių iš įvairių Europos kraštų, 202 saviti kolektyvai.

Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos kolektyvams (mišrus vokalinis ansamblis – vadovė Jolanta Vertelienė ir liaudies instrumentų ansamblis – vadovai Vida ir Vytautas Zeleniai) „Europeade“ renginiuose savo šaliai atstovauti teko ne pirmą kartą. Visur – savaip puiku, bet Šveicarijoje praleistą laiką „nufilmavome“ atminty kaip vasaros gražiausią įspūdį.

Apgyvendino mus miestelio centre esančiame Meno koledže. Labiausiai pasisekė vairuotojams, nes visus atstumus įveikdavome pėsčiomis. Kitos lietuvių grupės gyveno apie 30 km už miesto kalnuose įrengtose katakombose (jose – karo ligoninės ir kiti militaristiniai objektai).

Šveicarai jau keliolika dešimtmečių rimtai rengiasi karui. Tad kariuomenė jiems –svarbi, nestokoja ji nei dėmesio, nei lėšų. Nors patys gyventojai ir šaiposi iš savo kariuomenės, bet atsisakyti jos nenorėtų. Visi devyniolikos metų sulaukę šalies vyrai tampa kariuomenės šauktiniais. Aštuonerius metus jie kas tris savaites privalo dalyvauti pratybose. Paskui aktyvusis šauktinio periodas baigiasi, bet karo prievolininkais jie lieka iki septyniasdešimties metų. Tad nuo 50 iki 70 metų vyrai tvarko tokių katakombų, kuriose ir buvo apgyvendinti lietuviai, ūkį: skaičiuoja lovas, kitą inventorių, veda buhalterijos apskaitą.

Gyvenimas katakombose turėjo netikėtumų: pvz., netyčia ar tyčia išjungus kondencionierių visiems pradėdavo trūkti oro… Tad pirmą naktį gyvenimo sąlygomis nusivylę tautiečiai antros nakvynės metu jau džiaugėsi, kad Šveicarija dovanoja jiems dar nepatirtų pojūčių.

Pojūčiai keitė ir mus. Jau antrą dieną pradėjome dėl nieko nesijaudinti. Savo, vaikų, net vairuotojų veiduose nebematėme susierzinimo. Nors festivalio organizavimas ir nebuvo pats sklandžiausias (ypač renginių metu), šventės šeimininkai dėl to nesuko galvų.

Koncertiniai pasirodymai tokiame festivalyje paprastai būna neilgi. Mūsų ansambliui teko garbė koncertuoti vieną valandą ir penkias minutes chorų ir muzikos vakare. Kadangi renginio režisieriai nebuvo numatę (arba kas nors atsisakė dalyvauti paskutinę minutę), kas vyks scenoje po mūsų pasirodymo, tad mūsų koncertinis laikas prasitęsė dar valandą. Pavargo vaikai, karštyje penkias valandas pasidabinę tautiniais kostiumais, bet suvirpėjo visų mūsų patriotinės stygos: gražiai suskambo lietuviška daina. Sukluso europiečiai.

Puikiai organizuotas buvo tik maitinimas. Pietų ir vakarienės metu mus aptarnavo 110 šalies šauktinių. Drausmė, tvarka, greita reakcija – taip atrodė Šveicarijos kariai. Dalijo maistą porcijomis, aptarnavo stalus, sutvarkydavo maitinimo salę. Visus darbus atlikdavo operatyviai. Paskutinę kelionės dieną teko matyti, kaip būrio komendantas išrikiuotiems šauktiniams dėkoja už gerai atliktą darbą (visos komandos – vokiečių kalba). Įspūdingas reginys.

Mūsų grupei pasisekė – turėjome puikų gidą, Ženevoje gimusį šveicarą Urbainą du Roure’ą. Sakoma, kad labiausiai užkietėjęs Šveicarijos kritikas yra šveicaras. Urbainas būtent toks, jis piktinosi viskuo: prastomis mūsų gyvenimo sąlygomis, maitinimu, festivalio organizavimu. O mums viskas tiko ir įtiko. Susidūręs su negerovėmis, gąsdino aptarnaujantį personalą: „Budu delatj skandal…“ Jis, kalbantis septyniomis kalbomis, su mumis bendravo rusiškai ir angliškai. Kad mūsų vizitas jo šalyje būtų turtingesnis ir prasmingesnis, Urbainas atvedė mums ir savo žmoną – Teksaso valstijoje gimusią amerikietę Melyndą. Matyt, kuri nors britų grupė liko be gido... Tad džiugino jie mus abu. Ne visada žinojo renginio vietą ir laiką (vis nuvesdavo keliomis valandomis anksčiau – šalyje, kurioje gaminami geriausi pasaulio laikrodžiai, vėluoti nepadoru), bet šypsojosi, juokavo ir vis prašė, kad dainuotumėm. Sakė, kad labai gražiai jiems mūsų dainos skamba. Visiems pristatydavo kaip geriausią viso festivalio kolektyvą. Pamilome mes Urbainą ir Melyndą. Pakvietėme kitais metais pasisvečiuoti Klaipėdoje.

Festivalio programoje nebuvo numatyta turistinių išvykų. Tik Urbaino, Melyndos ir mūsų pačių nesenkančios iniciatyvos dėka pamatėme daug daugiau, negu buvo lemta.

Pirmiausia, kalnai. Tris penktadalius Šveicarijos teritorijos sudaro kalnai. 44 iš jų aukštesni nei 4 tūkstančiai metrų. Gražiausias jų kalnas – Materhornas. Bet mes matėme Monblaną – aukščiausią Vakarų Europos kalną (4808,45 metrų), kuris stūkso dviejose valstybėse: Prancūzijoje ir Italijoje. Traukiniu pakilę į atitinkamą aukštį, kilometrą numynę aukštyn pėsčiomis ir galutinį etapą, priblokšti unikalių vaizdų ir šūkčiodami dėl aukščio baimės, įveikėme keltuvu. Apačioje matėsi taikios, prižiūrėtos, dideliais skambalais papuoštos žalos Šveicarų karvės – alpinistės. Puikus jų gyvenimas – puikūs ir jų pieno gaminiai. Sūrių įvairovė – sunkiai nusakoma. O mes susėdome Alpių žolėse, išsitraukėme sausus davinius, užkandome. Trys mūsų lygumų vaikai, pamatę viršūnėse boluojantį sniegą, neišlaikę emocinės įtampos ir nieko mums nepranešę, puolė viršukalnių link. Gidas ką tik buvo paminėjęs, kad prieš dieną kalnuose dingo du vokiečių grupės nariai. Trys lygumų vaikai buvo pirmas ir vienintelis nerimas šioje kelionėje, juolab kad kalnuose esama žvėrių, gyvena ir lokiai, klaidu net vietiniams gyventojams. Grįžo visi trys: suplėšytomis kelnėmis, nudrengtais batais, apsibraižę, bet laimingi. Mineralinio vandens buteliuke turėjo sniego.

Matėme keliolika vilų, išdėstytų įvairiame kalnų aukštyje. Jose, kaip pasakojo gidai, dažniausiai ilsisi senoliai. Džiaugiasi ramybe ir gyvenimo skoniu.

Teko aplankyti ir mažas Martinji miestelio kapinaites. Šveicarijos žmonės – ilgaamžiai. Antkapinėse spalvotose nuotraukose – labai laimingi jų viedai...

„Didžioji dalis gyventojų gyvena beveik be rūpesčių, aprūpinti ir turintys socialines garantijas. Bažnyčia, švietimas ir ligoninės prieinamos už saikingą kainą, kremavimo paslaugos, esant būtinybei, nieko nekainuoja“, – rašė dramaturgas Friedrichas Durrenmattas.

Kai rikiavomės iškilmingai eisenai (Urbainas mus atvedė trimis valandomis anksčiau, negu reikėjo) teko stebėti, kaip prižiūrimi jų senoliai. Apie 20 senukų buvo išvesti iš pensionato stebėti šventės. Alzheimerio, Parkinsono ir kitomis sunkiomis ligomis sergantys žmonės sėdėjo kas kėdėse, kas invalidų vežimėliuose. Kiekvienas jų turėjo po slaugę. Slaugės prašė iš keleto pasiūlytų vaisvandenių išsirinkti norimą gėrimą, kantriai bandė aiškinti, kokia šventė nuspalvino jų miestelį, kokios šalies delegacija žygiuoja. Bet daugelis senukų beveik to nesuvokė, kiti miegojo. Labai arti Dievo jie buvo...

Puiki šalis. Saugu senti. Saugu gyventi. Jų saugumu rūpinasi nemažai policijos pariegūnų. Apiplėšimų, smurto, vagysčių procentas mažiausias Europoje. Visas penkias dienas nerakinome patalpos, kurioje gyvenome (organizatoriai atsisakė duoti raktą), maudydamiesi baseine daiktus palikdavome pievelėje. Taip elgėsi visi. Mums grąžino netyčia pamestus pinigus su pinigine ir kredito kortelėmis. Ir ne tik mums, bet ir kito Lietuvos kolektyvo dalyviui. Pabuvome, pasidžiaugėme ir praradome budrumą – parvykus į Lietuvą per pirmąsias penkias minutes jau netekome pirmojo lagamino. Pavogė. Lietuviai, kaip visada.

Visuose 26-iuose Šveicarijos kantonuose (etninis regionas) situacija tokia pat – saugu. Mūsų aplankytas kantonas Valė (Valais, Wille) – katalikiškas kraštas. Teko aplankyti šio tik prancūziškai kalbančio regiono sostinę – 27 tūkstančių gyventojų Siono miestelį. Jis yra Šveicarijos pietvakariuose prie Ronos upės. Siono vyskupija yra seniausia Šveicarijoje ir viena seniausių šiaurinėse Alpėse. Miestelis įsikūręs 500 metrų virš jūros lygio. Žavus kraštovaizdžiu, įdomus tuo, kad Sione vyksta popiežiaus sargybinių mokymai (Romos popiežių saugo tik šveicarų sargyba). Europai žinomas ir miestelio aukso muziejus. Ten pamatėme nuostabų gamtos pokštą – didžiausią Europoje požeminį ežerą. Jo ilgis – apie 3 km, bet didele valtimi mus plukdė tik 800 metrų. Toliau plaukti be gido buvo pavojinga. Siauras, nepaprasto skaidrumo ežeras, kuriame plaukiojo apgyvendinti upėtakiai, sukantys ratus aplink valtį, nes pripratę prie turistų jiems trupinamos duonos (telkinyje gyvenantys upėtakiai liudija vandens švarumą). Bet kuriuo metų laiku oro tempetarūra nekinta – 15 laipsnių šilumos.

Valtyje tilpo apie 40 žmonių (be mūsų joje buvo kitų Europos šalių turistai su mažamečiais vaikais). Grįžtant į krantą, sumanėm padainuoti. Tyliai tyliai. Skambesys!!! Nutilo krykštaujantys vaikai, sustingo zujantys upėtakiai...

Legenda byloja, kad šis ežeras surastas prieš šimtą metų, kuomet besidarbuojantį savo vynuogynuose šveicarų valstietį prarijo atsivėręs plyšys. Žmogus įkrito į švarų smaragdinį ežerą. Kad per plyšius vėl į vandenį neprikristų šveicarų bei turistų, skliautuose buvo įtvirtintos metalinės konstrukcijos, padedančios sulaikyti žemės drebėjimų metu atskylančius luitus (dėl pastarųjų remonto darbų turistams šis objektas buvo neprieinamas dvejus metus).

Virš ežero vis dar auga gerai prižiūrimos vynuogės. Valė kantone jų galybė, tai vyndarių kraštas. Jų vynų daugiausia, ir jie – įvairiausi. Teko ragauti. Puikūs.

Savo žemę šveicarai mėgsta vadinti Senbernarų šalimi. Beveik kiekviena šeima augina šios veislės šunį. Tai šunys, randantys paklydusius žmones kalnuose, dideli ir taikūs. Martinji miestelyje matėme ir muziejų, skirtą jiems. Jame –­ įvairiausi eksponatai: nuo „Senbernarų“ likerio iki gyvo lojančio eksponato. Bet niekur gatvėse neteko matyti šunų fekalijų. Visiems šalies gyventojams svarbi tvarka ir švara. Dėl šio jų būdo bruožo man labiausiai norėjosi ten likti. Švarūs namų langų stiklai, daugybė nematytų žydinčių augalų (kelių rūšių sėklas mūsų sodininkams, manau, pavyko įvežti į Lietuvą), o troškulys malšinamas tekančiu iš čiaupų upokšnių vandeniu (geriamo vandens čiaupų mieste daug).

Nors senbernarų veislės šunys svarbūs ir mylimi, miesto herbe pavaizduotas bulius. Mat miestelis garsėjo įspūdingomis bulių kautynėmis, kurios vykdavo amfiteatre. Rekonstruotas, dviejų tūkstantmečių istoriją menantis statinys – romėnų kultūros palikimas. Jo akmenimis vaikščiojo pats Julijus Cezaris. Šventės metu amfiteatras regėjo 45 „Europeade“ atidarymo ir uždarymo ceremonijas. Jokių staigmenų, režisūrinių vingrybių renginiuose matyti neteko. Viskas vyko paprastai ir nelabai sklandžiai. Tarptautinio „Europeade“ komiteto prezidentas Bruno Peetersas uždarymo ceremonijoje už paramą organizuojant renginį ir svetingumą padėkojo Martinji miesto vadovui ir gyventojams. Festivalio vėliavą jis perdavė Klaipėdos miesto valdininkei, kuri parengtą tekstą anglų kalba skaitė iš lapo. Sunkiai sekėsi. Solidžiau šalia jos būtų atrodęs vertėjas, ir pasaulis būtų išgirdęs kvietimą viena seniausių indoeuropiečių kalbų.

Nevieninga mes tauta. Ispanas, žiūrėk, kaukštelės kastanjete – ir atitaria jam visi kilometro spinduliu esantys tautiečiai. O mes vangiai bandome skanduoti: „Lietuva, Lietuva...“, – lyg gėdytumės savęs. Teks ilgai repetuoti, stengtis pripažinti vieniems kitus, nes po ilgo 8 metų laukimo (2001 m. Klaipėdos miesto meras kreipėsi į tarptautinį „Europeade“ komitetą, prašydamas leidimo šventę surengti Klaipėdoje) tarptautinė asociacija „Europeade“ ir Klaipėdos miesto savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį. 2009 m. liepos 22–26 d. Klaipėda taps 25-uoju miestu, kuriam suteikta garbė priimti 46-ąjį festivalį, kurio metu planuojama sulaukti 5 tūkstančių įvairaus amžiaus dalyvių daugiau nei iš 20 Europos valstybių. Tinklalapyje (www.europeade.lt) yra nurodytos 5 priežastys, kodėl verta atvykti į Klaipėdą: nuostabi gamta, istorijos ženklai, kultūrinė aplinka, miestas ir žmonės (Klaipėdoje niekada nepasiklysi ir nesijausi vienišas, nes gatvėje visuomet sutiksi klaipėdiečių, kurie myli savo miestą ir džiaugsmingai sutinka svečius). Paskutinė priežastis ir kelia didžiausią nerimą: kaip svečiams reikės paaiškinti, kad mes – draugiški klaipėdiečiai, bet kiti – nelabai, tad minioje reikėtų neprarasti budrumo, saugoti savo daiktus ir savo sveikatą. Pas mus žadėjo atvykti Urbainas ir Melynda. Norėtųsi jiems palikti gerą įspūdį...

O mes nukeliavome 5 tūkstančius kilometrų. Už šią kelionę esame dėkingi rėmėjams: UAB „Konsolė“, Jūrų uosto direkcijai, Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, UAB Klaipėdos jūrų krovinių kompanijai „Klasco“, Klaipėdos LIONS moterų klubui „Smiltė“, Gargždų plytų gamyklai. Turime draugų ne tik kultūrinėse organizacijose. Pabuvoję Šveicarijoje supratome, kodėl visais laikais į šią šalį traukdavo nuo depresijos kenčiantys žmonės.

 

Skaitytojų vertinimai


48431. oi tai aciu2008-09-08 10:09
redakcijai ir straipsnio autorei, kad pristate mums pagaliau tolima ir egzotiska sali - Sveicarija!

48437. baisu2008-09-08 14:34
sprendžiant iš nuotraukos Martinji su 14000 gyventojų pasibaisėtinas. Jei matosi tik dalis miesto tai vistiek nesuprantu, kaip galima tokiuose statiniuose sutilpti. P.S. apie ju architektūrinį skonį nieko nesakysiu - tai individualus dalykas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:52 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba