Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
• Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
• Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
• Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
 Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
• Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

KULTŪRA

Aidas iš dainuojančios Latvijos

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jūratės Januškevičiūtės nuotrauka

„Daina – tai jėga!“ – tokį užrašą galėjai išvysti ant Rygos tramvajų liepos mėnesio pirmą ir antrą savaitę. 11 maršruto tramvajus, kelis dešimtmečius vežiojantis į Miško parką Dainų švenčių dalyvius ir klausytojus iki vidurnakčio, tokio antplūdžio dar nematė. Kad šie žodžiai – ne retorika, įsitikinu kiekvienos Latvijos dainų šventės metu, o šiemet jie pasitvirtino akivaizdžiai. Užteko kelių dienų, kad pajustum, kaip ta jėga išjudina Rygą, visą šalį – nuo mažo mokinuko, atvykusio, tarkim, iš Cėsių, iki valstybės prezidento, kaip suburia tūkstančius piliečių bendram ritualui. Ir universalinėje parduotuvėje pastebėtas neregėtas reiškinys –­ po tris valandas prie bilietų į Dainų šventės koncertus stovintys žmonės! O koncertų su generalinėmis repeticijomis būta keturių – šventės pradžioje ir pabaigoje!

Atsidūręs prie didžiosios dainų šventės estrados, suvokiau, kad žmonės čia renkasi į svarbiausią latvių kultūros renginį, kad ryšys tarp kartų, tarp XIX a. pabaigos ir XXI a. pradžios yra glaudus. Minios, plūstančios į Miško parką, rodos, laukia stebuklo, ir stebuklas įvyksta. Klausydamasis atidarymo ir uždarymo koncertų, įsitikinau, kad Miško parko didžioji estrada yra pagrindinė Latvijos meno šventovė. Margaspalvę minią Miško parkas Dainų šventėje paverčia darnia bendraminčių brolija.

Į vieną bendriją Latvijos dainų šventėje subūrė ne tik dainos, bet ir šokiai, pučiamųjų orkestrų muzika (jų paradas Duomo aikštėje tęsėsi 11 valandų – tradicinės eitynės). Ir vėliavos. Įspūdinga Dainų šventės uvertiūra – Latvijos meno kolektyvų ir kraštų vėliavų eisena, apjuosianti amfiteatrą ir estradą. Plojimais pasitikdami vėliavas, žiūrovai atsistoja. Priešakyje – XXIV dainų šventės vėliava. Apsupti spalvingų vėliavų, jaučiamės saugiai – lyg už kinų sienos. Pasitvirtina žodžiai, kuriuos mėgsta kartoti latviai –­ dainų dvasia saugojo ir saugos.

Kaip pažymėjo laikraščio „Latvijas Avīze“ komentatorius Voldemaras Krustinis, XXI dainų šventė vyko su dideliu nacionalinės dvasios pakilimu, ir kiekvieną, kas nėra aklas ir nenusiteikęs priešiškai, privertė suprasti, kad šią dainininkų tautą vienija gilios mentaliteto bei tautos dvasios gijos – sunku patikėti, kad jas būtų galima lengvai sutraukyti, sumindyti ar, šalinant valstybių sienas, išblaškyti.

„Dainų šventė parodė – kažin kas pasikeitė visuomenėje“, – skelbia vienos publikacijos antraštė „Dienoje“. Jos autorė liepos 14 d. rašo: „Aš dar niekad Dainų šventėje nebuvau mačiusi tiek daug vaikų. Jau iš pat pradžių –­ Dainų šventės eitynėse. Vaikai, mažyliai ir net naujagimiai, kuriuos išdidžiai nešė, stūmė rateliuose ar vedė už rankos eitynių dalyviai. Ir vaikai tarp žiūrovų –­ rateliuose ir automobilių sėdynėse ar rūpestingai išstumti priešais eilę, kad geriau matytų tai, kas vyksta. Vienas jaunas tėtis metų neturintį kūdikį kartkartėmis pakeldavo ant ištiestų rankų virš žiūrovų galvų. Tarsi mažylis sugebėtų įvertinti tai, ką mato! Nors – kas gali pasakyti, kuriuo momentu vaiko gyvenime iš atminties gelmių išplauks šventės pojūtis? (...) Kai choras beveik pašnabždomis išdainavo tyliausią vietą dainoje „Saulė. Perkūnas. Dauguva“, netoliese suskambėjo nenumaldomas kūdikio verksmas. Atrodė, kad šis garsas puikiai tinka prie dainos pasakojimo.“

Beje, M. Brauno ir J. Rainio „Saulė. Perkūnas. Dauguva“ pirmąkart suskambėjo Valmieros dramos teatre pastatytoje J. Rainio „Dauguvoje“ ir tapo savotišku atgimimo himnu. Beveik du dešimtmečius kūrinys skamba tiek visuotinėse, tiek moksleivių dainų šventėse. Kiekvieną kartą klausytojus tarsi užburia magiška muzikos ir poetinio teksto galia. Šiame kūrinyje tarsi ant delno – mitologinis latvių pasaulėvaizdis, nesunaikinto senojo tikėjimo atšvaitai („Saulė – mūsų motina, Perkūnas – jis mūsų tėvas“). Iš tautinių mitų išaugo latvių poezija, vėliau drama, ir chorinės muzikos šedevrai sukurti remiantis mitologine poezija. J. Vytuolo ir U. Auseklio „Šviesos pilis“ nukelia į tautinio atgimimo laikus, kai nuskendusios pilies simbolis reiškė prarastą, bet nesunaikintą vertybę –­ laisvę; tereikia ištarti vieną žodį, ir šviesos pilis vėl iškils su visais senaisiais latvių dievais. Šviesos pilis – ne praeities reliktas. Baigiamajame koncerte pabrėžta, kad statyti Šviesos pilį reiškia tą patį, ką ir prieš 100 metų. Kai aštuonių tūkstančių dainininkų choras dainuodamas „Šviesos pilį“ paskęsta tamsoj ir virsta žydrų švieselių jūra, o skambant paskutiniesiems akordams nušvinta estrada ir amfiteatras, mąstai, kad ši estrada irgi yra Šviesos pilis, kuri nepaskandinama ir nesunaikinama, kaip ir pati J. Vytuolo daina, kuri sovietiniais laikais nebuvo įtraukiama į dainų šventės repertuarą, bet 1965 ir 1985 m. spontaniškai prasiveržė iš dainininkų lūpų...

Šviesos pilies simbolis, į dainų šventes nepatekdamas su J. Vytuolo daina, prasiveržė su R. Paulo ir J. Petero daina „Mano gimtinei“, kuri buvo sukurta dainų švenčių šimtmečiui 1973 m. „Amžinai šviesos pilis džiūgaus ant kalno“, –­ skelbia priedainis. Be šios dainos buvo neįsivaizduojamos vėlesnės Latvijos dainų šventės, šiemet ji suskambo vėl akompanuojant pačiam R. Paului.

XXIV dainų šventės leitmotyvu tapo populiarios liaudies dainos žodžiai „Dainuodamas gimiau, dainuodamas augau“. Abiejose chorų programose daugiausia buvo latvių liaudies dainų, senų ir naujų jų aranžuočių bei kūrinių apie liaudies dainą. „Maža buvo tėviškėlė“, „Rygos bokšte zylė gieda“, „Ryga dunda“, „Joninių vakaras“, „Saulutė brido į rugių lauką“ ir kiti latvių chorinės muzikos šedevrai didžiąją estradą, galima sakyti, įelektrino. Šį motyvą jaudinamai perfrazavo ir roko dainininkas R. Kauperis, dainuodamas: „Tai mano tautos žodžiai ir daina mano tautos, ir žinau, kad be manęs jos nieks nepadainuos.“

Senos dainos sušvito ir naujomis spalvomis. Latvių liaudies daina „Pūsk, vėjeli!“ baigiamajame koncerte skambėjo tris kartus. Visų pirma išgirdome šiuolaikinę jos aranžuotę, paskui orkestras nukėlė į aštuntąjį dešimtmetį, atlikdamas I. Kalninio melodiją iš filmo „Pūsk, vėjeli!“. Ir pagaliau visos šventės baigiamasis akordas – tradicinė liaudies daina, kuri lyg ir turėtų baigti šventę, bet šventė, nors ir vidurnaktis, nesibaigia: prie choro prisijungia klausytojai, ir koncertas tęsiasi iki 3 val. 45 min., taigi iki aušros. Įdomu, kad iki paryčių iš Miško parko nesitraukia ir Latvijos televizija, taip suteikdama galimybę į didįjį chorą įsijungti visai Latvijai, pajusti, kad dainų šventės dvasia alsuoja visa šalis... Ir tai – ne viskas. Pirmieji nacionalinio radijo ir televizijos kanalai visą savaitę transliavo svarbiausius dainų šventės koncertus: simfoninės muzikos koncertą ir Nacionalinės operos, sakralinės muzikos koncertą iš Duomo katedros, šokių koncertus.

Meilę ir pagarbą liaudies dainai latviai parodė ne tik vientisa, konceptualia programa, bet ir spalvingais sceniniais drabužiais. Šventės atidarymo, uždarymo koncertuose daugiatūkstantinis choras buvo pasipuošęs tautiniais kostiumais – šitaip buvo akcentuojamas ryšys su prieškario dainų šventėmis, kurių dalyviai taip pat puošdavosi tautiniais drabužiais.

Lyg tolimas mitologinės J. Rainio tradicijos aidas suskambėjo Maros Zalytės ir Zigmaro Liepinio dainų ciklas „Dainuodamas gimiau, dainuodamas augau“, skirtas liaudies dainai. Jis buvo atliktas šventės atidarymo koncerte liepos 6-ąją. Daina čia tampa svarbiausiu amžinosios kovos su tamsa ginklu. Sklaidydamas tamsą, Dievas siunčia Saulužę, Mėnulį, žvaigždes ir pagaliau sielą („Siunčia Dievas sielą, kad išvaikytų tamsą, / kad išsklaidytų miglą, / Siela pareina dainuodama“).

Dainų šventės dienomis atgimė ir Lačplėsis, garsiausias latvių mitinis herojus, įkvėpęs latvių rašytojus A. Pumpurą, J. Rainį, M. Zalytę. Lačplėsis neatsiejamas nuo latvių dainų švenčių ir muzikos istorijos. A. Pumpuro „Lačplėsis“ 1888 m. pirmąkart išėjo kaip dovana trečiosios visuotinės Dainų šventės dalyviams. 1988 m. prie Burtniekų ežero pirmąkart suskambėjo nauja „Lačplėsio“ versija –­ M. Zalytės ir Z. Liepinio roko opera. Ji žymėjo nacionalinio atgimimo aušrą ir Baltijos šalių vienybę (roko opera atlikta plevėsuojant Estijos vėliavoms!). Kūrinio jubiliejus net paminėtas šiam istoriniam įvykiui skirta knyga. XXIV dainų šventėje „Lačplėsis“ vėl suskambo kaip nesenstantis tiek muzikiniu, tiek literatūriniu požiūriu kūrinys. M. Zalytė, perkurdama A. Pumpuro siužetą, Lačplėsio jėgą susiejo su jo gebėjimu girdėti. Stiprus tas, kas girdi. Savo žemės vaitojimą, kito dejonę. Dainą. Tie tūkstančiai, kurie norėjo girdėti dainų šventę, taip akivaizdžiai parodė giminystę Lačplėsiui, jo dvasios nemarumą...

Baltijos šalių vienybė atsiskleidė ir šioje Dainų šventėje, kai Latvijos, Estijos ir Lietuvos dirigentai – trys dvasios broliai –­ dirigavo latvių, estų ir lietuvių kompozitorių dainas: Gustavo Ernesakso „Muzikai“, Juozo Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ ir M. Brauno „Saulė, Perkūnas, Dauguva“. Politinis elitas šiuo požiūriu nebuvo vieningas. Latviai džiaugėsi, kad į baigiamąjį koncertą atvyko Estijos prezidentas Tomas Hendrikas Ilvesas ir Suomijos prezidentė Tarja Halonen, tačiau, deja, šventėje nebuvo nė vieno aukšto Lietuvos svečio.

Siekiant kuo platesnio tarptautinio dainų šventės atgarsio, dar praėjusiais metais buvo prašyta Latvijos diplomatų, dirbančių įvairiose šalyse pagalbos: vykdami į Dainų šventę, jie atsivežė ir tų šalių delegacijas. Didžiulis dėmesys parodytas chorų dirigentams. Pirmąją dainų šventės dieną jie buvo pagerbti pažymint, kad Dainų ir šokių švenčių tradicijų ir latvių tautinio identiteto išsaugojimu rūpinosi iškilios kultūros asmenybės, tarp jų ir vyriausieji dirigentai bei vyriausieji vadovai. Jų pagerbimas kiekvienos šventės metu tampa viena labiausiai jaudinančių akimirkų. Be to, knygynuose buvo galima įsigyti milžinišką I. Grauzdinios knygą, skirtą visų Dainų švenčių dirigentams.

Ypatinga pagarba latviai apgaubė seniausius chorų dirigentus Dainų šventės baigiamajame koncerte. Latvių chorinio dirigavimo patriarchai A. Derkevica, P. Kveldė, G. Ir I. Kuokarai bei kiti dirigavo latvių liaudies dainas specialiai jiems skirtoje programos dalyje.

Kiekviena dainų šventės diena bylojo viena – ši šventė yra ne tik dainininkų ir šokėjų daugelio metų darbo manifestacija ar 135 metų tradicijos tąsa. Tai svarbiausia Latvijos valstybės politikos gairė, kuri gali patraukti ne tik tautiečių, bet ir kitų tautų dėmesį.

Silvestras Gaižiūnas

 

Skaitytojų vertinimai


48458. Balys2008-09-10 13:25
Silvestras kaip visada Baltų vienybei nupina vainiką. Šį kartą „Daina – tai jėga!“

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:51 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba