Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
• Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
• Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
• Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
• Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
• Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

Kristina Savickienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Les Boiteu“ siela Camille’is Boitelis pasvirusiame Šnipiskių pasaulyje
Tomo Vyšniausko nuotrauka

Artėjant trečiajam Naujojo cirko savaitgaliui, kurį tradiciškai rengia Menų spaustuvė ir Prancūzų kultūros centras, matyti, kad susidomėjimas šiuo menu per pastaruosius trejus metus išaugo. Ledus pralaužė 2006-aisiais čia viešėjęs prancūzų žonglierius Jerome’as Thomas, atvežęs savo švelniai nostalgišką ir humoristinį spektaklį „Lili cirkas“, kuris buvo rodomas senovinėje raudonoje cirko palapinėje Sereikiškių parke – istorinėje vietoje, kur kadaise stovėjo Bernardinų vasaros teatras. Antrą kartą cirko palapinė Sereikiškių parke išdygo pernai –­ tąkart didesnė – ten išsiteko septyni akrobatai ant lyno. Puikus azartiškas ir fizinis šou po truputį virto jaudinančia autobiografine drama, kurią išgyveno buvęs ekvilibristas ir spektaklio režisierius Antoine’as Rigotas. Mačiau, kaip po spektaklio žmonės išėjo su ašaromis akyse, ir tai buvo geriausias įvertinimas kiekviename spektaklyje savo gyvybe rizikuojantiems artistams.

Šiemet Naujojo cirko savaitgalį svečiuosis trys trupės: „Les Boiteu“ ir „Les Apostrophes“ iš Prancūzijos bei „Circo Aereo“ iš Suomijos. Sereikiškių parke vėl įsikurs mažytė ir jauki, vos šimtą žiūrovų talpinanti cirko palapinė. Didesni spektakliai vyks Menų spaustuvėje, kur rugpjūčio pabaigoje jau įvyko cirko meistriškumo seminaras.

Kūno ir sielos imtynės

Cirko šaknys slypi seniausiuose žmonijos ritualuose ir apeigose, tad nuo pat pradžių savo prigimtimi cirkas buvo dvilypis: kūniškas, nes kaip priemonę naudodavo žmogaus kūną, ir mistiškas, nes jo šerdyje visuomet buvo magija. Pradedant romėnų saturnalijomis, tarp dviejų pasaulių balansuojančiais viduramžių ekvilibristais, žemės traukai besipriešinančiais žonglieriais ir baigiant Venecijos karnavalais – visur galima įžvelgti metaforiškas kūno ir sielos imtynes: kas ką.

Jei teatro misija buvo teikti peną sielai, tai cirke vyravo kūnas. Cirko arenose įvairiausiais būdais buvo demonstruojamos žmogaus kūno galimybės bei „anomalijos“ (prisiminkime, kaip dar XIX a. Europos cirkuose buvo demonstruojamos įspūdingos anatomijos „Hotentotų Venera“ –­ juodaodė vergė iš Afrikos) ir, žinoma, žmogaus, kaip visos gamtos šeimininko, statusas. Galingi egzotiški gyvūnai, pripažindami žmogaus jėgą, klaupdavosi ant kelių, ruoniai šokinėdavo per lankus, o tigrai paslaugiai išsižiodavo, leisdami dresuotojams pailsinti galvą savo nasruose. Istoriniu požiūriu tradicinis cirkas, kokį mes jį pažįstame šiandien, buvo Švietimo epochos produktas: jis turėjo įrodyti neginčijamą žmogaus valdžią materijai: aplinkai, gyvūnams, savo paties kūnui.

Kaip tik dėl šios priežasties – polinkio į materiją ir kūniškumą, cirkas niekuomet nelaikytas aukštuoju menu. Tačiau šią nuostatą pakeitė maždaug prieš du tris dešimtmečius Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje ir Australijoje atsiradusi naujojo cirko srovė.

Naujojo cirko pradžia

Cirkas visuomet masino liaudį, nes vienu metu gebėjo aprėpti idealizmą ir maištą, pokštus ir geležinę valią, muštrą ir utopiją. Tačiau liberalėjant pasauliui, randantis galybei naujų pramogų (pradedant radiju, televizija ir baigiant internetu), keičiantis žmogaus požiūriui į patį save, prieš keletą dešimtmečių daugelyje šalių cirkas atsidūrė pramogų pasaulio periferijoje. Politiškai teisinguose vakaruose suklestėjo neopagoniška mąstysena, „gėlių vaikų“ filosofija, gyvūnų teisių gynimo organizacjos, vegetarizmas. Cirkas tarsi nesuspėjo į traukinį.

Kaip tik tuo metu ėmė rastis pirmieji kitokio cirko dariniai: gatvės teatrai, keliaujančios trupės, paskiri artistai, kurių galvose atsirado šiuolaikiško cirko idėja. Pradedant žymiausiu ir bene plačiausiai žinomu 1984 m. Kanadoje įsikūrusiu „Cirque du Soleil“, skirtinguose žemynuose nuvilnijo naujojo cirko banga, pasižyminti didžiule žanrų ir krypčių įvairove.

Vienas iš esminių naujojo cirko atstovus vienijančių bruožų buvo atsisakymas dirbti su gyvūnais. Be abejo, dėti lygybės ženklą tarp naujojo cirko ir cirko be gyvūnų reikštų viską pernelyg supaprastinti ir neįvertinti naujojo cirko trupių gausos ir įvairovės. Atsisakymas naudoti gyvūnus pramogai, ko gero, tiesiog žymi mentalinę reformą cirke. Įvyko tektoninis poslinkis, ir cirko artistai nustojo suvokti cirko esmę kaip neginčytinos žmogaus valdžios materijai įrodymą. Naujojo cirko kūrėjai ėmė atspindėti pasaulį tokį, kokį jie išties matė aplink: tikrus trapius, liūdnus ar besišypsančius žmones, o ne archetipus. Jie ėmė kelti klausimus apie žmogaus prigimtį, jo santykį su pasauliu ir žmogaus galimybes ir ribas.

Geriau pasigilinus į naujojo cirko prigimtį, tampa visai aišku, kad jo evoliucija panaši į tą procesą, kuris jau kurį laiką vyksta teatre. Atsisakymas remtis buržuazinės dramos kūriniais, naujo santykio su žiūrovu ieškojimas, vaidinimas be scenos, ne teatruose, sceninės kalbos evoliucija –­ tokie skirtumai žymi ir takoskyrą tarp tradicinio ir naujojo cirko.

Naujojo cirko atstovai prabilo ne tik apie engiamus gyvūnus, bet ir apie cirko artistams būtiną saugumą. Cirko palapinė, kuri per amžius buvo neatsiejama jo dalis, tapo neprivalomu atributu, kurį kai kurios trupės renkasi siekdamos nostalgiško, senovinio įspūdžio, intymaus santykio su publika (arenoje artistas matomas vienodai gerai iš visų pusių) ar kitų meninės raiškos tikslų. Jie ėmė remtis literatūriniais kūriniais, aktyviai bendradarbiauti su muzikantais, šokėjais, aktoriais, režisieriais, ieškoti organiškos cirko ir kitų menų sintezės galimybių.

iliustracija
Trupės „Les Apostrophes“ spektaklio „Oro putos“ scena
Patricko Chamayou nuotrauka

Ir nors prancūzai – vieni pirmųjų Europoje pagavusių naujojo cirko virusą –­ tvirtina, kad terminas „naujasis cirkas“ jau paseno, nes reiškinys toli gražu nebe naujas, ir vargu ar tai vis dar galima vadinti cirku – Lietuvoje bent jau pirmoji šio junginio dalis lieka aktuali.

Pasviręs pasaulis

Viena trupių, kurią šiemet matysime, „Les Boiteu“, į Vilnių atvyko likus trims savaitėms iki spektaklio. Jų darbas prasidėjo nuo rekvizito ir scenografijos elementų rinkimo – šeši trupės nariai Vilniaus gatvėse, parkuose, universitetuose ir daugiabučiuose prašo miestiečių padovanoti nereikalingų daiktų. Kaip tvirtina trupės vadovas Camille’is Boitelis, šis pasirengimo spektakliui procesas – tai įžanga į patį spektaklį, nes artistams reikia susipažinti su miestu, pajusti jo nuotaiką, prakalbinti miestiečius. „Les Boiteu“ (iš prancūzų kalbos – „šlubiai“) sako, kad cirkas jų gyvenime yra visur, ne tik scenoje. Pasitelkdami humorą ir žaidimą, cirką jie kuria iš kasdienių situacijų, iš tikrų žmonių, kuriuos mato aplinkui, iš jų nuotaikų, mimikų, judesių.

Spektaklis „Staiga“, kurį vilniečiams tris kartus rodys „šlubiai“, – tai neapibūdinamo žanro kūrinys: čia susipina pantomima ir šiuolaikinis šokis, akrobatika ir vaidyba, improvizacija ir režisūra. Trupės siela Camille’is Boitelis Prancūzijoje vertinamas kaip talentingas naujojo cirko kūrėjas. Jis kilęs iš gerai žinomos Boitel cirko artistų šeimos, tad cirkas tiesiog teka jo venomis. Paklaustas apie įspūdingas pavardes savo biografijoje – Gerardą Depardieu, su kuriuo kūrė bendrą radijo projektą, ir James Thierree (Čarlio Čaplino vaikaitį, kurio vadovaujamame cirke Camille’is vaidino ketverius metus), Camille‘is atsako palyginimu: „Jei kada gyvenime gautumėte epizodinį vaidmenį filme su Sharon Stone, o paskui sukurtumėt dar daug gerų pagrindinių vaidmenų kituose filmuose, tačiau žurnalistai nuolat klausinėtų, kaip jums sekėsi dirbti su garsiąja žvaigžde, kaip jaustumėtės?“

Kuklumas Camille’iui tinka. Apie savo spektaklį jis daug nepasakoja, išskyrus tai, kad žiūrovai tikrai pamatys tai, ko nesitiki. Dar išduoda, kad spektakliuose atspindi pasaulį tokį, kokį jį mato savo akimis, bet šis tas, kaip visada, vis dėlto prasprūsta pro pirštus. „Pasaulis spektaklyje, – sako jis, –­ truputį skiriasi nuo realaus, nes jis – pasviręs. Pasvirę žmonės ir daiktai sudaro įspūdį, kad jiems nuolat kas nors gresia. Ta įtampos nuojauta yra tokia dramatiška, kad – garantuoju – prapliupsite juoku.“

Atgyjantys daiktai

Kitas rugsėjį į Vilnių atvykstantis naujojo cirko meistras – suomis Janis Nuutinenas, trupės „Circo Aereo“ meno vadovas, režisierius ir artistas – sako anaiptol nesistengiantis spektakliuose atspindėti pasaulio ar jo keisti. Jam svarbiausia – sukurti spektaklį, kuris nustebintų žiūrovą ir nors trumpam atitraukęs jį nuo kasdienybės, nuviliotų į kelionę po magišką atgyjančių daiktų pasaulį.

Janis Nuutinenas – vienas 12 metų egzistuojančio „Circo Aereo“ įkūrėjų. Taip pat jis – žmogus-orkestras, kuriantis spektaklį nuo pradžios iki pabaigos: jis režisierius, atlikėjas, rekvizito gamintojas, šviesų dailininkas, garso režisierius, pagaliau net cirko palapinės projektuotojas ir statytojas. „Žinoma, aš vienas nekuriu spektaklio, –­ skuba įspėti J. Nuutinenas, – tačiau kai savo rankomis kuriame kiekvieną spektaklio dalelytę, galime padaryti tikrai unikalų kūrinį.

Rugsėjo 12–14 d. šimto vietų cirko palapinėje Sereikiškių parke „Circo Aereo“ pristatys spektaklį „Teisingesnis cirkas“. Intymioje palapinės aplinkoje, kur kiekvienas artisto judesys matomas iš visų pusių ir kiekvienas momentas turi specialų apšvietimą, Janio Nuutineno rankose atgyja jo paties sukonstruoti keisčiausi rakandai. Labai svarbus šiame spektaklyje tiesioginis kontaktas su žiūrovu, kurį pabrėžia tiesiogiai transliuojamas radijas, jungiantis spektaklį su realybe už palapinės sienų ir diktuojantis nuotaiką bei ritmą, kurio iš anksto negali žinoti net arenoje esantis artistas.

Akustinis koncertas žonglieriui ir kontrabosui

Būdingą naujojo cirko kryptį – cirko ir muzikos sintezę rugsėjo 14 d. vieninteliame savo pasirodyme pristatys dviejų virtuozų duetas iš Prancūzijos „Les Apostrophes“. Žonglierius Martinas Schwietzke ir kontrabosininkas Michelis Bismutas Menų spaustuvės scenoje kurs neįprastą dialogą virpindami orą greipfruto dydžio kamuoliais ir kontraboso stygomis. Pasak menininkų, du trečdaliai jų kūrinio pavadinimu „Oro putos“ surežisuoti, o likusioji dalis –­ improvizacija. Iš Tuniso kilusio Michelio Bismuto muzika supina Viduržemio jūros regiono folklorą su vakarietiška harmonija, eksperimentine muzika, rytietiškomis melodijomis. Kontrabosas jo rankose tampa daugiakalbiu instrumentu.

Kaip teigia žonglierius M. Schwietzke, jų kūrinys nėra nei koncertas, nei žongliravimo spektaklis, o greičiau – grįžimas į meno vaikystę. Muzika, šokis ir žongliravimas panardina žiūrovus į perregimą valandos trukmės sapną, kuris pralekia kaip viena akimirka.

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:47 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba