Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
• Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
• Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
• Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
• Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
 Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

VERTIMAI

Mergina ir fantastas

Jurij Maksimov

[skaityti komentarus]

– Bene apsirgai? – paklausiau Petios pastebėjęs, kokią knygą brolis laiko rankoje.

– Ko man sirgt? – nusistebėjo jis ir išsyk susigaudęs, kad stebeiliju į viršelį, tik nežinia ką numykė.

Reginys baugino ne juokais. Juk jauną, visada guvų gentainį ne kasdien pasitaiko aptikti jaukioje viengungiškoje virtuvėje, palinkusį prie „Medicinos žinyno“.

– Nesusirgau, – globėjiškai paaiškino brolis. – Rašau fantastinį romaną.

Ak štai kas! Vėl! Kiek žinau, iš artimųjų nė vienam nepavyko išvengti Petios prašymo „įsikirsti“ į dar vieną jo sukurtą šedevrą. Jei atsisakydavai, broliui atrodydavo, kad koketuoji, o kritika nuo jo atšokdavo tarsi kruša nuo tanko šarvo. Žodžiu, kūrėjas jis buvo užsigrūdinęs ir atkaklus. Matyt, mūsų laikais be šių savybių tikru rašytoju nė netapsi.

Atsisėdau prie stalo, iš lėkštės pačiupau vieną iš dviejų griežinėlių dešros ir pasidomėjau:

– Turbūt nutarei regzdamas siužetą pasinaudoti kokia reta liga?

– Ne. Nors sumanymas neblogas. Žinai, kas kebliausia rašant fantastiką?

– Sumesti originalią idėją? – tiesiog spėjau.

– Ir tai nelengva, – sutiko jis. – Bet daugiausia bėdos – su vardais ir pavadinimais. Štai, tarkime, rašai realistinę prozą…

– Vargu ar kada išdrįsiu.

– Nepertraukinėk. Žodžiu, jei nesugalvoji pagrindiniam veikėjui vardo, gana pavartyti telefono abonentų knygą; jei neapsisprendi, kur turėtų vykti veiksmas, užmeti akį į žemėlapį; o dėl kita ko išvis nėra ko stenėti: sėdi ir plieki sau iš natūros kaip mokinukas namų darbus – nuo lentos. O, nebloga metafora, ką?

– Lyg ir… – šitaip paprastai atsakau, kai nenoriu įskaudinti pašnekovo žiauria tiesa.

– Žodžiu, fantastinė literatūra kur kas sudėtingesnė. Joje ir personažų vardai, ir veiksmo vietų pavadinimai, ir realijos – viskas turi būti originalu. Gyva bėda. Tarkime, pustuzinį vardų dar išspausi, bet dešimtį ar šimtą – kažin. Beje, pastebėjai, kaip mikliai įterpiau archainį žodelį „pustuzinis“?

– Pro mano ausį jis neprasprūdo.

– Tikras rašytojas savo žodyną privalo be paliovos turtinti archaizmais, dialektizmais ir žargonizmais.

– Ar su medicinos žinynu tai kaip nors susiję?

– Tiesiogiai. Žodžiu, originalūs pavadinimai – visų fantastų bėdų bėda. Daugelis jos taip ir neįveikia – todėl ir rašo apie kokius nors elfus: kaip šie nusitvėrę kokius nors blasterius grumiasi su kokiais nors vampyrais. Matyt, sutrikai išgirdęs, kaip triskart pavartojau įvardį „kokie nors“. Nusiramink. Kartojau jį ne dėl kalbos skurdumo, o todėl, kad norėjau stilistiškai pabrėžti prasmę...

– Kitą kartą, prieš teiraudamasis tavęs apie sveikatą, verčiau devynis kartus atmatuosiu.

– Kodėl? A, užuomina į esmę?

– Lyg ir...

– Tuojau prieisime ir esmę. Prisipažįstu, buvau nusidėjęs ir aš – parašiau porą kūrinėlių apie elfus. Tik vėliau suvokiau, kad tai aklikelis. Ir išsukau iš jo. Įnikau tyrinėti, kaip šią problemą sprendžia kiti. Tikiuosi, pro tavo ausis neprasprūsta, kaip mikliai išvengiu nebūtinų įvardžių? Įprasti buvo nelengva, tačiau šiais laikais be tokio sugebėjimo tikru rašytoju netapsi. Nebūtinas įvardis – lyg vinis pade.

– Metafora nebloga, bet gal viešą savo kalbos analizę vis dėlto galėtum kiek patrumpinti?

– Beje, ypač reikia vengti įvardžio „savo“.

– Na man metas, – pakilau eiti.

– Nejau, užuot įžengęs į Partenoną, verčiau liksi Propilėjuose?

Prisipažįstu, čia jis mane pribloškė. Išsižioti iš nuostabos dar neišsižiojau, bet trūko pavojingai nedaug. Nesiryžčiau spėlioti, kiek tai būdinga kitiems pradedantiesiems rašytojams, bet Petia pirmenybę iki šiol teikdavo rašymui, o ne skaitymui. Neatitiktis buvo tiesiog tragiška: kiekvienas, bent kiek artimiau pažįstąs mano brolį, patvirtintų – tikėtis išgirsti iš jo tokius žodžius kaip Propilėjai ar Partenonas būtų tas pat, kas iš vištos reikalauti vidur šviesios dienos perskristi Dnieprą.

Jūs ir patys nesitikėtumėte tokių žodžių iš žmogaus, vos prieš mėnesį visų įkyriai prašinėjusio „įsikirsti“ į naująjį jo romaną, kuriame aprašė, kaip vienas kitą įsimylėjo įstabus elfas ir jauna vampyraitė iš priešiško klano, kaip jis blasteriu netyčia nušovė jos brolį, o paskui nelaimingoji porelė nusižudė.

Grįžęs prie stalo, atsisėdau priešais jaunąjį fantastą.

– Tikiuosi, Partenonas to vertas.

– Tataigi kad vertas. Žodžiu, kažkokie tipai netgi sukurpė elektroninį fantastinių vardų ir pavadinimų generatorių. Užmečiau akį – nerealus marazmas. Juk pavadinimui bet koks žodis netinka – turi būti svarus, skambus, įsimenamas. Be to, literatūroje nenudrengtas.

– Tik nesakyk, kad pavadinimus nutarei rinktis iš medicinos žinyno.

Petia skėstelėjo rankomis. Atrodė šiek tiek nusivylęs.

– Ketinau, bet kad jau aplenkei, nebesakysiu.

Mudu patylėjome. Po valandėlės paklausiau:

– Sumanymas bent perspektyvus?

– Tikra aukso gysla! Pavadinimai –­ vienas už kitą geresni. Kad ir tramalas. Gyvenime tokio nesumąstytum. O žinynas patiekia jį kaip ant lėkštutės. Tik imk ir vadink. „Bilietas į Tramalo planetą“. Na kaip?

– Jėga!

– Dar aptikau puikiausią žodį fantastiniam ginklui pavadinti – pneumotoraksas. Kietai, ką?

– Skamba neblogai, – teko pripažinti. –­ O kas tai iš tikrųjų yra?

Brolis dėbtelėjo į mane lyg į silpnaprotį.

– Iš kur man žinoti? Peržiūriu tik antraštes. Jeigu skaityčiau ir pačius straipsnius, užtrukčiau iki žilos senatvės.

Į širdį man prasismelkė įtarimas.

– Petia, o kas tie Propilėjai?

Jį išdavė į šalis šmaižiojančios akys.

– Na... tai, kas priešais Partenoną.

– O kas tas Partenonas?

– Na žinai! Užgaišau čia su tavim. Darbų iki kaklo. Beje, kelinta dabar valanda?

Iš marškinių kišenės išsiėmęs mobilųjį, pažvelgiau į ekranėlį.

– Ar nemanai, kad geriau būtų klausti „kiek laiko“? – pasiteiravau pradedančio rašytojo. – Tokia frazė trumpesnė, tikslesnė, labiau literatūriška.

– Gana tyčiotis. Ką, negali tiesiog atsakyti į klausimą?

– Tik norėjau pasakyti, kad stiliaus požiūriu...

– Duok šen, bliunkis!

Brolis, tikras mano kūnas ir kraujas, griebė man iš rankos mobilųjį. Už tokį akibrokštą, žinoma, būčiau atsiteisęs, bet pažvelgęs į ekranėlį Petia taip paklaiko, kad net paskutinis neišmanėlis būtų susigaudęs, jog atpildo sulaukė ir be mano pastangų.

– Bliunkis... – sušnibždėjo grąžindamas telefoną. – Juk ji tuojau ateis! Tai bent mulkis!

Jis pašoko nuo taburetės ir nustėręs tartum užspeistas žvėrelis ėmė dairytis į šalis. Paskui puolė prie manęs.

– Vadikai, pas mane tuojau ateis Marina. Tai labai svarbu. Pasakiau jai, kad sergu ir kad tu sergi. Kad mudu sergame.

– Tikiuosi, ne silpnaprotyste?

– Juokams dabar ne metas. Man gripas, tau – bronchitas. Tad būk toks malonus, padėk suvaidinti. Reikia tik sausai, iš krūtinės pakosėti. Ji atneš mums vaistų.

Išsyk susigaudžiau, kad dabar ko nors klausinėti beprasmiška. Esmę perpratau ir šiaip. Jos tėvavardžio jis nepaminėjo, vadinasi, dama jauna, o jeigu jau iš Petios, ankstesnes drauges vadinusio Maškomis, Daškomis ir Ninkomis, lūpų nuskambėjo visas vardas, reiškia, į šią jis žiūri labai rimtai. Toliau. Jeigu brolis jai pasakė, kad būsiu ir aš, vadinasi, pasimatymas – ne intymus, o kadangi jam teko prasimanyti esą mudu sergame, aišku, kad pasimatymo siekė būtent jis ir kad toji Marina šiaip sau pas mus neitų. Apmąstęs visas šias aplinkybes, supratau, kodėl Petią apėmė toks siaubas –­ juk jis išeikvojo laiką, kurį kaip padorus šeimininkas turėjo skirti namų ruošai.

Dera pripažinti, panika apniko ir mane. Petia, žinoma, liurbis ir fantastas, bet pirmiausia vis dėlto mano brolis, tad jeigu jam prireikė sėkmingai pasimatyti su mergina, privalau pagelbėti. Jūs, išvydę aplinką, kurioje jis tam pasimatymui rengėsi, paklaiktumėte dar ne taip.

– Negalime įsileisti damos į tokią virtuvę! – sušukau.

– O kas toje virtuvėje?

– Šiukšlės! Kad žinotum, moterys šiukšlių nemėgsta. Ir šitos jų savybės nepakeisi. Patikėk, šiukšles paprasčiau išnešti nei priversti moterį jas pamėgti. Taip jau yra, nors iš pradžių gali atrodyti kitaip.

Anksčiau apibūdinau mūsų virtuvę kaip jaukią ir nėmaž nemelavau. Pasikeitė ne mano nuomonė, o kontekstas arba – jei norite – vertinimo kriterijai. Pasakysiu tiesiai: daugelyje virtuvių, kurias bet koks viengungis nuoširdžiai laikytų jaukiomis, damos pasijustų visai nejaukiai.

Taigi nedelsdamas kibau nuo stalo rinkti arbatos paketėlius, saldainių popieriukus, duonos trupinius, alaus butelių kamštelius ir kitokius „daugumos atstovus“, kuriuos iš moters akiračio derėjo šalinti taip pat negailestingai kaip nebūtinus įvardžius – iš teksto.

Tuo metu Petia didvyriškai susigrūmė su nešvarių indų rietuve plautuvėje.

– Kada malonės atvykti viešnia? – pasidomėjau, artefaktus nuo stalo drėbdamas šiukšlinėn.

– Sutarėme pirmą! – jam teko šūktelėti, kad perrėktų vandens teškenimą ir lėkščių tarškesį. – Vadinasi, bus po kokių dešimties minučių!

– Turime mažiausiai pusvalandį, – nubraukiau nuo fikuso voratinklį ir įnikau šveisti palangę. – Jaunos damos visada vėluoja.

– Šita nepavėluos.

Iš tiesų – lygiai pirmą supiepsėjo telefonspynė. Laimė, ir aš spėjau apsitvarkyti, ir brolis plautuvę iškuopė: kai labai reikėdavo, indus jis galėdavo plauti taip pat sparčiai, kaip ir romanus rašyti.

Petia nulėkė į prieškambarį ir nežinia ką sušvebeldžiavo į telefonspynės ragelį. Grįžęs į virtuvę sugriebė man už atlapų ir pratrūko šaukti tartum skęstantysis šiaudui:

– Vadikai, padėk! Būtinai reikia, kad pasimatymas susiklostytų sklandžiai! Nuo jo priklauso mano gyvenimas!

– O kas ji tokia? – paklausiau.

– Būsimoji mano žmona. Tikiuosi.

Maniau, nustebinti manęs nebeįmanoma. Pasirodo, klydau. Kai pasaulis išgirdo apie Piotro ketinimą vesti, Propilėjams ir Partenonui teko droviai pasitraukti šešėlin.

Daug netuščiažodžiausiu: nei Maškai, nei Daškai, nei Ninkai, kurias sužavėtas brolelis kadaise apibūdino kaip „elfiško grožio merginas“, vienos aplinkybės taip ir nepavyko įveikti – bet kokia užuomina apie santuoką su kuria nors iš jų Piotrui sukeldavo homeriško juoko priepuolį.

O dabar – še tau kad nori!

Neverta nė sakyti, kaip smalsiai laukiau pasirodant tosios Marinos. Štai mudu stovime koridoriuje, brolis tirtančiomis rankomis iš anksto atšauna užraktą, girdėti lengvučiai žingsniai, durys patyliukais atsiveria...

Ir į Petios lindynę plaukte įplaukia gražuolė, subtili tartum gotiškasis šriftas ir grakšti lyg archaizmas meistro tekste. Ant jos blakstienų žibėjo sniegulės, skruostuose tvieskė raudonis – šitaip parašę tos epochos, iš kurios išžengė mūsų viešnia, rašytojai būtų nėmaž nesuklydę!

Mus ji pagerbė vos penkiolikos minučių apsilankymu. Visą tą ketvirtį valandos droviai stebėjau brolio išrinktąją ir sausai kosčiojau iš krūtinės bei kiek išgalėdamas palaikiau pokalbį.

Ką galėčiau pasakyti? Mūsų viešnios apranga, laikysena, mimika rodė orumą, kilnumą, kuklumą. Kalbėdama ji spinduliavo gėrį, draugiškumą, nuoširdų dėmesį. Iš pradžių į daugumą bendraamžių taip stulbinamai nepanašios ledi draugija mane trikdė. Bet paskui suvokiau – ši mergina iš tiesų puiki. Kaip šaunu, kad ji tokia! Šalia Marinos ir pats norėjau būti geresnis. Ką gi, broliui pasisekė.

Kiek paklausinėjusi apie sveikatą, ji davė mums vaistų ir išaiškino, kuriam kuriuos ir kaip gerti. Tada pavaišino mudu brangiais užjūrio sausainiais, kuriuos čia pat ir sukirtome užsigerdami arbata.

Pagaliau atėjo metas atsisveikinti.

Kai Marina uždarė duris – palydėti jos negalėjome dėl „ligų“, – pagarbiai tylėdami grįžome į virtuvę, įsipylėme dar po puodelį arbatos ir vėl susėdome ten pat –­ Petia prie lango, už kurio lėtai leidosi sniegulės, aš –­ prie durų. Tik tada brolis pratarė:

– Na kaip?

– Elfiško grožio mergina, – atsakiau.

– Eik tu su savo elfėmis naktį pieno lakti! – pasipiktino Petia. – Jos jai nė batraiščių užrišti nevertos!

– Ko gero, tavo tiesa.

– Arvena ir Galadrielė po purvus voliotųsi, kad tik nusipelnytų teisę jai patarnauti!

– Taip ir būtų.

Jis pažvelgė pro langą, nors puikiai žinojo, kad per kiemą Marina neis. Paskui neatsigręždamas jausmingai prašneko:

– Tai ji. Moteris, kurios akis noriu matyti kiekvieną mielą rytą – iki paskutinio atodūsio. Vadikai, privalau ją vesti.

– Bet man pasirodė, kad ji apie tai dar nenumano.

– Na... šiaip jau... taip... Kad tu žinotum... ją išvydęs visiškai ištyžtu, tauškiu visokius niekus... Be to, atrodo, aš jai nė trupučio neįdomus. Vadikai, ką man daryti?!

– Nagi papasakok man viską. Gerai būtų – kuo smulkiau. Kur sugebėjai tokią merginą atrasti?

– Aš čia niekuo dėtas, – nusiminęs suniurnėjo Petia. – Tai mamos nuopelnas. Prisimeni jos draugę tetą Katią? Marina –­ jos duktė. Žodžiu, mama sutarė su teta Katia mudu supažindinti, na, kad vėliau galėtume susituokti. Neprieštarauja ir dėdė Serioža, Marinos tėtis.

Kitąsyk tokia proga būčiau pažėręs nemažai šmaikštybių, o dabar tik sėdėjau ir išsižiojęs klausiausi.

– Suprantama, mamos įkalbinėjamas pasimatyti su „gera mergaite“ išsisukinėjau kaip įmanydamas. Galiausiai pamaniau: ma ją bala. Blogiau nebus. Jos nusprendė, kad pasimatyti mums bus geriausia kokiame nors muziejuje. Tyčia apsirengiau kuo kvailiau ir dantų neišsivaliau. Nutariau: jei paaiškės, kad Marina – kokia nesusitupėjusi višta, išsyk pasiųsiu ją kur pridera, o jeigu ji normali mergiotė, drauge pažvengsime iš mamulių ir eisime kas sau. Apie kokius nors rimtus santykius nebuvo nė minties – juk žinai, kaip į tokius reikalus žiūrėdavau. Aišku, teorinės galimybės kada nors, tolimoje ateityje, apsivesti neatmesdavau, bet žmoną ketinau rinktis pats, be mamos patarimų.

Linktelėjau.

– Žodžiu, nuvažiavau į tą pasimatymą, dar ir pavėlavau – asilas! – o kai ją išvydau… bliunkis! Išsyk suvokiau: ji! Taip, ir anksčiau tąsydavausi su mergiotėmis, kartais net atrodydavo, kad myliu, bet šito patyręs dar nebuvau. Aš ne šiaip įsimylėjęs, o tiesiog jaučiu, ne, esu įsitikinęs – viskas, radau! Taip, trokštu su ja susituokti!

– Kokios tad problemos? Juk tėvai jau seniai viską nutarę ir aptarę.

– Ką nutarę? Nieko! Jos tėvai pasisakė mūsiškiams neprieštarausią, jei duktė ištekės už manęs. Tai nereiškia, kad jie plaks Mariną rimbais, jeigu ji ims ir pavarys mane piestą aplaižiusį. Tikiuosi, pastebėjai...

– Archajišką posakį?

– Rūron tuos posakius! Liaukis darkęsis! Sakau, turbūt pastebėjai, kaip abejingai ji… į mane žiūrėjo! Bliunkis, Vadikai, juk aš apsijuokiau. Tikras… asilas! Maniau, va tai bus kietai: pasikviesiu apsimetęs ligoniu, ji tada manęs pasigailės ir kaip nors… užsimegs koks nors teigiamas jausmas man… na bent dėmesio pelnysiu…

– Jau vien jos apsilankymas – nemaža dozė dėmesio. Akivaizdu, kad dėl ligos ji tave užjaučia.

– Gal ir taip, bet...

– Tikėjaisi ko nors daugiau? Įdomu, kokiu pagrindu?

– Teisybę sakai. Žinoma, gripu nieko nesudominsi. Paikas sumanymas. Šit jeigu sugipsuotas... kioksočiau invalido vežimėlyje... todėl, kad gelbėdamas kieno nors vaiką puoliau po automobiliu... štai kas jai atrodytų įspūdinga!

– Taip, taip, tik abejoju, ar Marina svajoja apie riterį, kioksantį invalido vežimėlyje.

– Ir vėl tavo teisybė. Reikia sumanyti ką nors kita. Tarkime, prisipažinti jai, kad, nors ir nesėdžiu vežimėlyje, sergu kokia nors sunkia, mirštama liga, – jis paėmė nuo palangės žinyną ir įniko murmėdamas sklaidyti. – Na pavyzdžiui... pavyzdžiui...

– Sifilis, – pasiūliau ir susyk pasigailėjau.

Brolis mane įdėmiai nužvelgė. Iš akių mačiau: numanomą „Medicinos žinyno“ svorį daugina iš galimos pagreičio jėgos ir dar skaičiuoja idealią skrydžio trajektoriją.

– Piotrai, ramiau! Tik norėjau pasakyti, kad ligos ir gailestis – klaidinga kryptis. Tau reikia ne gailesčio, o meilės. Gerai sakai, būtinas kitoks sumanymas.

Kiek padvejojęs jis nutrenkė žinyną ant palangės. Knyga vos nekliudė gėliapuodžio su fikusu.

– Ką? Dėl to, kad mus supažindino mamulės, viskas tik kebliau...

– Savo jausmus jai jau išsakei?

– Ne. Kaip? Juk pats ją matei. Nė nežinau kaip prasižioti. Gal pakviesti ją paskraidyti oro balionu, o kai iškiltume iki debesų, pasipiršti lotyniškai? Tuo metu tu apačioje išleistum į laisvę šimtą baltų karvelių... Dar muzika skambėtų... iš viduramžių...

– Iš šimto jos garbei išžudytų saracėnų lavonų sudėtume pervertos širdies atvaizdą. Juokauju, bet tavo planas neblogas, – brolį girdavau nedažnai, bet šįsyk jis nusipelnė.

Pagyra Petią įkvėpė.

– Rytoj taip ir padarysime! Žinau, kur gauti karvelių. Paskambinsiu jai, pakviesiu…

– Ne, nieko nebus. Juk gripuoji. Eiti į lauką tau negalima. Jai žinant.

– Bliunkis! Prakeiktas gripas. Koks nelabasis susuko galvą prasimanyti tokią…

– Keiksmai nepadės. Galime pasikviesti ją dar kartą, reikia tik pasiguosti, kad blogėja savijauta ar panašiai. Vadinasi, planuojant būtų geriau apsiriboti tavo butu.

– Nieko ypatinga čia nenuveiksi, – jis sielvartingai skėstelėjo rankomis.

– Papurtyk smegeninę. Su oro balionu ir lotynų kalba užlenkei neblogai.

– Gal man parašyti apsakymą. Veikėjai būtume mudu su Marina, tik šiek tiek pridengti...

– Iš medicinos žinyno paimtais vardais?

– Na taip. O jau tekste rėžčiau iš peties. Turiu omeny, iškločiau visus savo jausmus.

Prisiminęs ankstesnius brolio veikalus, tokiu planu nejučia suabejojau.

– Ar tikrai pajėgsi? Apsakymas turėtų būti iš tiesų... geras.

– Ir dar kaip pajėgsiu! Bus geriausias iš geriausių! Kad pasistengsiu, tai pasistengsiu! Vardan jos netgi pasiryšiu teksto pataisoms. Manau, tokiu ypatingu atveju – galima. Kad žinotum, Vadikai, kuo daugiau mąstau apie mūsų planą, tuo labiau jis man patinka. Sakoma, popierius nerausta. O šit aš kalbėdamas su ja būtinai parausčiau, pripaistyčiau visokių niekų. Net oro baliono gondoloje. Žodžiu, darysime šitaip. Aš einu rašyti meilės apsakymo, paskui skambinu jai ir prašau pagalbos, o tu sumanyk dingstį. Rytoj, kai Marina ateis, nusivesi į kambarį ir užšnekinsi, o aš tuo metu įbruksiu į jos rankinę vieną apsakymo egzempliorių. Grįždama namo ji jį aptiks, o jau tada… kas bus – tebūnie.

Mėginau Petią atkalbėti, deja, nesėkmingai. Teko pagelbėti.

* * *

Kitą dieną, kai Marina mus vėl pradžiugino vizitu ir dar viena doze vaistų bei dėžute keksų, iš plaučių šiaip ne taip išspaudžiau sausą krunulį ir pasakiau:

– Piotras man prasitarė, kad jūs puikiai nusimanote apie augalus. Ar neapsunkinčiau paprašęs šiek tiek pakonsultuoti? Atrodo, žūsta mano kaktusas. Jis – senelės palikimas, man labai brangus. Nuolankiausiai atsiprašau, kad išdrįsau trukdyti tokiu niekingu pageidavimu...

– Žinoma, pasižiūrėkime. Auginate jį čia?

– Svetainėje. Prašau...

Išeidamas iš virtuvės atsigręžiau ir išraiškingai pažvelgiau į brolį. Atrodė jis prastai. Jaudinosi. Be to, buvo kiaurą naktį nemiegojęs. Dėl šių aplinkybių buvo panašus į tikrą ligonį.

Mudu su Marina perėjome į svetainę. Lauke tirštai snigo stambiais kąsniais – puiki diena mėgėjams laidytis gniūžtėmis ir lipdyti senius besmegenius. Kaktusas pūpsojo ant palangės, pačiame atokiausiame kampe nuo prieškambario durų, kuriame ant taburetės gulėjo rankinė.

– Atrodo visiškai sveikas, – apžiūrinėdama žalią adatuotą rutuliuką pasakė galimoji mano brolienė.

– Ačiū! Man akmuo nuo širdies nusirito. Vis atrodė, kad jam jau visai prastai, kad tuojau numirs. Dabar suprantu, kad klydau. Apsirikau, ir tiek. Matyt, tas nelemtas bronchitas paveikė. Beje, matote antai tą paveikslą?

– Taip. Regis, vaiko kūrinys?

– Brolio. Piešė būdamas trejų, – iš tikrųjų piešinį mudu su Petia bendromis įstangomis sukurpėme vakarykščiai. – Bet netrukus suvokė, kad žengti vaizduojamosios dailės keliu jam nelemta, ir nutarė visas jėgas mesti į saviugdą.

– Tikrai?

– Taip. Tik šių kruopščių pastangų dėka Piotras dabar yra ištisas lobynas teigiamybių, kurios iš pradžių į akis gal ir nekrinta. Jis linkęs aukotis dėl kitų, nesavanaudis, be to… gal pastebėjote, kaip mikliai į šneką jis įpina archaizmus? Jo kalba trykšta metaforomis, jos neapsunkina nebūtini įvardžiai…

Mergina nusišypsojo, o man dingtelėjo, kad mama pirmiausia galėjo pasirūpinti vyresniuoju sūnumi, o ne jaunesniuoju.

– Kaip gražu, kad šitaip vertinate brolį, –­ pasakė gražuolė.

– O kaipgi, juk jis… – Marinos žvilgsnis jaukė man mintis. – Juk jis rašytojas.

– Tikrai? O rašo gerai?

– Lyg ir… – atsakiau diplomatiškai. – Fantastika yra fantastika. Aš ne kažin koks jos žinovas.

– Oi, o aš fantastiką kaip tik mėgstu. Tiesa, neprisimenu, ar teko Piotro kūrinių matyti knygynų lentynose. Dabar išleidžiama šitiek knygų, kad…

– Jis pasirašo slapyvardžiu. Ir spausdinasi kol kas daugiausia internete. Hornas Vitopriadovas.

– Hornas? Tai bent!

Staiga ji pratrūko pasakoti, ir aš sužinojau, kad jiedu su Petia, pasirodo, jau dvejus metus pažįstami neakivaizdžiai, kad toje terpėje Marinos slapyvardis besąs Pupmedis ir kad sykį, kai visi taršė pirmąjį, konkursinį, jos apsakymą, vargšę autorę nuo internetinių chamų gaujos užstojo tik Hornas.

– ...neįtikėtinas sutapimas! – baigė ji.

– Tai likimas, – pridūriau.

– Reikia papasakoti Hornui, – nutarė Marina ir mažne tekina nuskubėjo į virtuvę. Nusekiau iš paskos.

Atidariusi duris į prieškambarį jaunoji ledi nustėro. Jai per petį išvydau dėl ko: prie atsegtos rankinės stypsojo Petia su atvira moteriška reikmenine rankoje.

Nebyli scena užsitęsė gana ilgai, tada buvo galima stabtelėti ties kiekvienu veikiančiuoju asmeniu.

Savo veido, suprantama, nemačiau, bet spėju, kad visas mano glumesio mastas jame puikiausiai atsispindėjo.

Petia – nei pridėsi, nei atimsi – atrodė kaip įstabus antiseptikų rasės jaunuolis, įsimylėjęs stafilokokų klano merginą ir nelemtai atsitiktinai savo ištikimuoju pneumotoraksu nušovęs jos brolį. Beje, mylimosios akivaizdoje.

O mūsų viešnia... Galbūt pasaulyje esama nemaža merginų, kurios išvydusios, kaip vaikinas rausiasi po jų reikmeninę, sušuktų: „Cho cho! Kaip miela!“ ir kvatotų, kol išvirstų iš kojų. Tačiau Marina akivaizdžiai buvo ne iš jų. Ji tylomis, oriai laukė pasiaiškinimo, o išraiška veide bylojo, kad po svetimas reikmenines naršantis vyrukas galimybių ją vesti turi ne daugiau nei sifilitikas invalido vežimėlyje.

Mano brolis pateko į itin keblią padėtį. Bent jau aš vėliau visą dieną svarsčiau, kaip pasielgti būtų buvę geriausia. Ir priėjau štai kokią išvadą. Geriausia būtų buvę pasakyti tiesą. Nuleisti reikmeninę, pažvelgti į nuostabias akis ir prisipažinti: „Marina, aš jus myliu. Norėjau patraukti jūsų dėmesį, šit ir sumaniau į jūsų rankinę slapčia įdėti apsakymą, kuriame išliejau savo jausmus. Užmačia paika, todėl pelnytai apsijuokiau. Suprantu, netikite nė vienu mano žodžiu ir turite teisę iš savo gyvenimo mane išmesti lyg kiaurą kojinę. Nusipelniau to. Prašau atleisti. Nuoširdžiai gailiuosi.“ O paskui panarinti galvą, žingtelėti atatupstam ir sustingti.

Ir ji būtų atlyžusi. Tokie yra psichologijos dėsniai. Juk sakoma, atgailaujančio niekas nemuša. Tačiau netgi man, tikiuosi, ne pačiam kvailiausiam mūsų giminės atstovui, tokiai išeičiai atrasti, kaip matote, prireikė visos dienos. O šit nelaimingasai mano brolis tiek prabangaus laiko neturėjo. Nebylioji scena užtruko šešias sekundes, ne ilgiau.

Deja, šiokiomis aplinkybėmis žmonės dažniausiai linksta teisintis ir jiems skirtą pustuzinį sekundžių išeikvoja kokiai nors melagystei sumanyti.

– Ee... ėjau šit prie šaldytuvo, – ėmė lementi brolelis, – ir netyčia užkliudžiau taburetę. Rankinė nukrito, kai pakėliau ją, viskas išbyrėjo, renku štai...

„Idiote!“ – surikau mintyse, o balsu kuo atsainiau iškošiau pro sukąstus dantis:

– Kiekvienam taip gali nutikti.

– Taip, žinoma, – šaltai atsakė Marina. –­ Ačiū. Gal jau eisiu. Metas.

* * *

– Idiote! Avigalvi! Debile! Reikėjo sugalvoti ką nors dar bukiau! „Parverčiau taburetę, ir ji nugriuvo taip tyliai, kad niekas neišgirdo! Į grindis ji trenkėsi taip stipriai, kad atsisegė užtrauktukas ir iškrito reikmeninė, kuri savo ruožtu irgi atsivožė!“ Niekam ne paslaptis – melas visada būna išsigimęs, bet tu, brolyti, stengdamasis tai patvirtinti, regis, persūdei.

Petia panarinęs galvą tylėjo. Stovėjome prieškambaryje, iš kurio Marina ką tik negrįžtamai išėjo į sausio miglas.

– Kokio kelmo išvis kišai nagus prie tos reikmeninės?

– Maniau...

– Nedrįsk teršti tauraus veiksmažodžio „manyti“! Gana jau melo! Tiesiog atsakyk: kurių galų lindai prie reikmeninės?

– Man dingtelėjo, kad ten lapelį ji ras užvis greičiau...

– O ko šitiek laiko krapšteisi? Kol ją šnekinau, galėjai dešimt apsakymų išdėlioti į dešimt rankinių ir nusimuilinti!

Jis tylėjo.

– Tiek to, – kiek atlyžau žiūrėdamas į atgailaujantį brolį. – Marina, žinoma, suglumo, bet radusi tavo kūrinį iškart susigaudys, kas čia nutiko. Mes visi trys dar pasijuoksime iš šito nesusipratimo.

– Nepasijuoksime, – it iš kapo atsiliepė Petia ir iš džinsų kišenės išėmė keturlinką lapą. – Nespėjau pakišti.

Kilo noras iš apmaudo nusispjauti tiesiai ant grindų, bet susitvardžiau. Juk grindys niekuo neprasikalto. Sukandęs dantis nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie lango. Neilgai trukus atsliūkino ir nelaimėlis.

– Vadikai, ką dabar daryti, a?

– Nieko. Mesk iš galvos tą Mariną. Jos nebesusigrąžinsi. Pasistenk užsimiršti. Paskambink Maškai ir pasikviesk. Arba Katiai. Arba Ninkai. Arba visoms trims. Arba neskambink niekam. Nuvaryk į parduotuvę ir nupirk alaus. Arba vyno. Arba degtinės. Arba niekur neik. Tiesiog užkaisk vandens ir užplikyk arbatos.

Apsvarstęs visas išeitis, jis išsirinko pastarąją, o aš, kad bent kiek prasiblaškyčiau, įnikau sklaidyti medicinos žinyną. Jaučiausi, tiesa, nekaip. Juk galėjau ją sulaikyti... galėjau jį laiku atkalbėti nuo tokios kvailystės... O dabar še – tikram broliui sugrioviau gyvenimą. Troškau dumti kur nors į Tramalo planetą ir iki gyvenimo saulėlydžio atsidėti kokiam nors tykiam amatui, pavyzdžiui, rašyti realistinę prozą.

– Vadikai, aš idiotas, – prisipažino Petia. – Aš avigalvis. Aš – debilas.

– Nurimk. Tau tik nepasisekė. Kvailai susiklostė aplinkybės.

– Ak kad taip egzistuotų laiko mašina... Kad taip būtų įmanoma grįžti bent pusvalandžiu atgal... bliunkis!

Mano žvilgsnis neskubriai slydo antraštėmis.

– Arba, tarkime, telepatija. Tada Marina išsyk suprastų, kad jokių piktų kėslų neturėjau – norėjau tik pasisakyti, jog myliu!

Perverčiau lapą.

– Bala nematė, – pastebėjęs mano abejingumą tarė brolis. – Einu, visam internetui pasipasakosiu, koks esu debilas. Pražioplinau gyvenimo svajonę.

Sulig tais žodžiais jis išėjo į mažąjį kambarėlį. Cimpino panarinęs pečius, galvą nudūręs mažne iki grindų. Kojomis šiūravo tarsi šimtametis senis. Vos įstengiau patikėti, kad dar vakar jis buvo sveikata trykštantis jaunuolis, pasiryžęs iš saracėnų lavonų ant žemės sudėti pervertos širdies atvaizdą.

Varčiau žinyną ir nė nepastebėjau, kaip įsijaučiau, įsigilinau į straipsnius. Pasirodo, kokių tik pasaulyje nėra ligų ir vaistų! Užtektų šimtui fantastinių romanų.

Praslinko mažų mažiausiai valanda –­ spėjau ir išjungti brolio užkaistą virdulį, ir išgerti arbatos, ir užkrimsti Marinos keksų, –­ o tada, skaitant eilinį straipsnelį, mane perliejo keista nuojauta.

Po akimirkos trinktelėjau kumščiu į sieną ir užrikau:

– Petia, varyk šen!

Grįžo brolis dar labiau nusibaigęs nei pirma. Atrodė, kad jam iš tiesų praverstų išgerti kai kurių Marinos atneštųjų vaistų.

– Ko? – niauriai paklausė.

– Šį tą sumaniau.

– Tik nesakyk, kad sumanymą pakišo medicinos žinynas.

Skėstelėjau rankomis.

– Deja, teks taip ir pasakyti. Esi girdėjęs apie tokį preparatą – lenautilas?

– Ne daugiau nei apie Partenoną.

– Tai CREB baltymo inhibitorius, –­ perskaičiau balsu.

– Ak šit kas! Vadikai, tu tikras paaiškinimų genijus. CREB baltymo inhibitorius –­ ar gali būti kas aiškiau? Koks išsamus apibrėžimas! Kaip aš pats nesusipratau?!

Kadangi jis kalbėjo šiek tiek sarkastiškai, nepaprastai įdomiai aprašytą preparato poveikį hipokampe vykstantiems procesams nutariau verčiau praleisti ir iš karto griebti esmę:

– Vartojamas griežtai nustatytomis dozėmis lenautilas padeda užmiršti tam tikrus įvykius. Preparatas skirtas nuslopinti nemaloniems, skausmingiems prisiminimams, – matydamas, kad brolis nesupranta, paaiškinau: – Na, tarkime, pamiršti, kaip kas nors rausėsi po tavo rankinę...

– Ketini pakišti Marinai nežinia kokio gydalo?

– Taip. Tuomet galbūt turėtum šansą.

– Bene išprotėjai?

Ką ir sakyti, dėkingumo tikėjausi daugiau. Bet klausimas yra klausimas ir atsakyti į jį reikia iš esmės.

– Ne, Piotrai. Kad ir kaip stengiesi, aš vis dar sveiko proto.

– Tikrai? Ir vis tiek nori, kad savo mylimąją nuodyčiau psichotropiniais medikamentais? Paskaitinėk atidžiau ir pamatysi – jie labai pavojingi. O kur šalutinis poveikis! Galimi net mirtini atvejai.

– Numirti galima nuo bet kokio vaisto. Netgi nuo aspirino. O pažvelk, kiek Marina mums jo atitempė.

– Nė už ką! Rizikuoti jos gyvybe neketinu!

– Mulki, jokios rizikos nebūtų. Štai, vaisto apraše pabrėžta, kad lenautilo vienkartinio vartojimo atvejais šalutinio poveikio nenustatyta.

– Neketinu mėginti, ar taip būtų ir Marinai!

Atsidusęs originalių fantastinių vardų lobyną atidėjau į šalį.

– Tiek to. Kaip sau nori. Iš tikrųjų, kam tokie metodai, kai turi laiko mašiną ir esi telepatas.

Daugiau nepratariau nė žodžio. Petia nugrimzdo į apmąstymus ir galiausiai nutarė, kad mano pasiūlytasis būdas Marinos sveikatai greičiausiai niekaip nepakenktų. Pasakysiu atvirai: jei būtų bent menkiausia pavojaus tikimybė, ir pats nieko panašaus nesiūlyčiau.

Taigi sutelkęs sveiko proto likučius brolelis suskato melsti mano pagalbos, ir mudu įsigilinome į planą.

– Problemos – dvi, – pareiškiau. – Pirmoji: to lenautilo dar reikia gauti. Antroji: atsižvelgiant į vieną aplinkybę – pati ji dabar vargu ar pas mus užeis – sugalvoti, kaip nepastebimai įberti jo Marinai į maistą.

Kad nereikėtų gaišti, darbus nutarėme pasidalyti. Petia nuėjo naršyti po internetą, o aš kibau skambinėti į vaistines ir kitas medicinos įstaigas, kurių telefono numerių sąrašą buvo maloningai pateikę žinyno sudarytojai.

Po penkiolikos minučių vėl susitikome virtuvėje.

– Na kaip? – pasidomėjau ne itin viltingai.

– Be šansų. – Petia atrodė mąslus ir nustebęs. – Internetinėse vaistinėse lenautilo nėra. Iš viso.

– Įprastose taip pat. Vaistininkės net nežino, kad toks preparatas egzistuoja.

– O kas žino?

– Pavyko prisiskambinti vienam profesoriui, dirbančiam smegenų tyrimo institute. Jis tokį vaistą žino. Sakė, lenautilas platinamas labai ribotai. Tik specialiųjų žinybų užsakymu. Griežtai stebimas vos ne kiekvieno buteliuko judėjimas.

– Kažin kodėl?

– Siekiant išvengti piktnaudžiavimo. Maždaug tokių atvejų kaip mūsiškis.

– O gal tas griežtumas priklauso nuo sumos dydžio?

– Užsiminiau apie tai. Profesorius nusijuokė ir pasakė, kad jeigu būsiu atkaklus ir pradėsiu siūlyti iš tiesų solidžias sumas, gal man ir pavyks sudominti teisėsaugos organus. Žodžiu, palinkėjo sėkmės. Panašu, kad gauti lenautilo neįmanoma.

Brolis atstatė krūtinę ir oriai pažvelgė į mane.

– Neįmanoma – tik išpūstas žodis, kuriuo dažniausiai dangstosi menkystos, – it kirviu kirto. – Užuot bandę primityvų pasaulį permainyti, jie gyvena jame, ir tiek. Vadikai, „neįmanoma“ – ne nuosprendis. Tai iššūkis. Tai galimybė patikėti savo jėgomis. Neįmanoma įmanoma. Tik patikėk savimi!

Virškinau šią tiradą kelias sekundes. Galiausiai pripažinau:

– Pasakyta šauniai. Pats sumanei?

– Radau internete. Bet esmės tai nekeičia. Mums iškilo kliūtis, tad privalome ją įveikti, neeikvodami laiko kvailiems žodžiams, tokiems kaip „neįmanoma“.

Įnikome mintyti. Deja, mintys nesiklojo. Tikėdamasis išjudinti smegenis žvilgtelėjau pro langą. Kieme mažyliai lipdė senį besmegenį. Tada pažvelgiau į palangę ir suvokiau, kad fikusą reikėtų palaistyti. Kitokių minčių ši jaukios viengungiškos virtuvės dalis nesužadino. Įsmeigiau akis į tarpusienyje rymantį bulvių maišą ir man nušvito protas.

– Ogi specialiosios žinybos... nepamiršai, kur dirba dėdė Boria?

Yra toks posakis: „atgimti dvasia“. Kaip tik tai po akimirkos Petiai ir nutiko. Dar ką tik jis dėbsojo į grindis tartum nukankintas žvėris, ir štai – prieš mane vėl sėdėjo žmogus, pasiryžęs skraidyti oro balionais ir taisyti savo tekstus.

– Pats jam paskambinsiu, – apsiėmė Piotras.

Ir paskambino! Daug pastangų nereikėjo – telefonas kabojo prie pat jo, pakako nukelti ragelį ir surinkti numerį.

– Dėde Boria, sveiki, tai Petia. Pakliuvau į bėdą, trūks plyš reikia jūsų pagalbos. Ar galėtumėte gauti lenautilo? Na CREB baltymo inhibitoriaus... Ne, nieko negėriau. Tik arbatos... Išklausykite, tai man gyvybės arba mirties klausimas... Dėde Boria, „neįmanoma“ – tai tik išpūstas žodis, kuriuo dažniausiai dangstosi menkystos... Ne, ne apie jus sakau... Tai todėl, kad lenautilas man mirtinai reikalingas...

Pokalbio klausiausi smalsiai. Vėliau reikės Petią perspėti, kad piktnaudžiauja žodeliu „tai“. Rašytojui jis nedera.

Kalbėjosi jiedu ilgiau nei pusvalandį. Spėjau dar kartą užplikyti arbatos ir pabaigti keksus. Brolis gražbyliavo pagirtinai. Netgi sugebėjo įterpti Propilėjus ir Partenoną. O galiausiai išklojo visą tiesą. Dėdė Boria kaipmat tapo nuolaidesnis, pripažino, kad be lenautino tokios košės neišsrėbsi. Tada Petia metė lemiamą argumentą – prižadėjo niekada daugiau savo fantastinių veikalų dėdei, jei tik šis padės, nebebrukti.

Žmonėms, kurie mano brolio kūrybos neskaitė, tokio pasiūlymo svorį suvokti nelengva. Užtat dėdė Boria ją skaitė, taigi akivaizdu, kad derybos išsyk baigėsi. Pakabinęs ragelį Petia džiugiai pranešė:

– Lenautilo klausimas išspręstas.

– Lieka tik rasti būdą, kaip jo pakišti Marinai, – priminiau, ir mudu, eilinį kartą patikėję savimi, ryžomės dar vienam iššūkiui.

– Norėdami pašalinti pusvalandžio nemalonius prisiminimus, praėjus lygiai parai po įvykio išgerkite trisdešimt penkis miligramus lenautilo, – paskaičiau žinyne. – Vadinasi, reikia, kad rytoj apie pietus Marina tuos miligramus kaip nors suvartotų... Pirma, turime sužinoti, kur ji tokiu metu bus...

– Institute. Minėjo, kad rengiasi seminarui.

– Aišku. O kaip mums pavaišinti ją lenautilu?

Brolio, ką tik įveikusio dėdę Borią, šis klausimas nėmaž nesutrikdė.

– Vadikai, neįžiūriu problemos. Juk institute turbūt yra valgykla. Reikia prišokti prie maistą dalijančios tetulės, parodyti Marinos nuotraukėlę ir kyštelėti pinigą –­ kad praskiestų kompotą mūsų preparatu.

– Kažin, ar tetulei tavo prašymas labai patiks, – suabejojau. – Atrodys labai jau nusikalstamai. Be to, kas gali užtikrinti, kad Marina išvis užeis į valgyklą, kad užėjusi ims kompoto, o paėmusi visą išgers? Aš, tavo žiniai, irgi studijavau ir institutų valgyklas pažįstu neblogai. Daugelis mano akivaizdoje imdavo kompoto, tik nedaugeliui pavykdavo išgerti visą stiklinę.

Regis, įtikinau Petią, kad problema vis dėlto įžiūrima. Galima sakyti, nerimastingos godos aptemdė šviesų jo veidą.

– Kaip tuomet įbrukti jai to lenautilo? –­ sumurmėjo brolis.

Viltingai pažvelgiau į bulvių maišą tarpsienyje, bet šįsyk išganingos mintys neatplūdo. Ką gi, net žaibas, ir tas retai kada žiebia dukart į tą patį medį, ko tad norėti iš bulvių? Žvalgiausi po virtuvę, narstydamas įvairiausius problemos sprendimo variantus. Tuščiai. Visi jie buvo tiesiog apgailėtini.

Brolis anapus stalo irgi plūkėsi nevaisingai, net garsus šniokštavimas nepadėjo.

– Ant liežuvio galo taip ir sukasi vienas išpūstas žodis, kuriuo dažniausiai dangstosi menkystos, – prisipažinau. – Kartais atrodo, kad susilieti su jų mase – vienintelė išeitis.

– Su tokia pagunda būtina kovoti. Įsivaizduok, kaip senatvėje, sėdėdamas prie židinio... O! – Petia susikaupęs žvelgė į tarpsienį. – Vadikai, man tarsi protas nušvito! Surenkime reklaminę naujo mineralinio vandens pilstymo akciją. Prie Marinos su padėklu, apkrautu stiklinaitėmis su lenautilu, prieis jaunuolis ir pasiūlys įvertinti naująjį produktą.

– Kur rasime tokį jaunuolį?

– Paprašysiu Paškos. Mokosi aktorystės, taigi viens du – ir suvaidins...

– O jeigu ji tokioje akcijoje dalyvauti nepanorės?

– Galima įkalbėti. Paška jai pakuždės, kad jo atlygis priklauso nuo ragautojų kiekio ir kad jį stebi viršininkas, tad negi sunku išgerti pusę stiklinaitės mineralinio...

– Atrodo, sumanymas neblogas, –­ pagaliau pripažinau, šiek tiek pavydžiai žvelgdamas į bulvių maišą. – Kad tik Paška neapviltų. O jeigu jis rytoj užsiėmęs arba...

Staiga sutreliavo telefonas, Petia plėšte nuplėšė ragelį.

– Klausau! – suriko. – Taip! Taip. Taip. Vadikas. Ačiū, dėde Boria!

Telefono ragelis grįžo į bazę.

– Nuostabu! – triumfuodamas šūktelėjo brolis. – Vadikai, būk geras, nuvažiuok pas dėdę Borią paimti lenautilo, o aš imsiuos Paškos. Reikia dar ir rekvizitą parengti. Na, žinai, juosta su naujo mineralinio vandens pavadinimu, chalatas su logotipu, butelis su etikete…

– Mielai nuvažiuosiu, – aš ir pats norėjau iš tvankaus buto ištrūkti į gryną orą, o ir kojas pramankštinti.

Apsirengiau per kelias minutes, išeidamas užtrenkiau duris ir tik lipdamas laiptais susizgribau broliui taip ir nepasakęs, kad Marina jį jau senokai žino iš interneto ir kad ten ji naudojasi kažin kokiu gėliniu slapyvardžiu. Et, neskubu.

* * *

Mieste užtrukau kelias valandas, tad grįžau jau sutemus. Kairėje rankoje pergalingai gniauždamas buteliuką lenautilo, dešine atsirakinau buto duris. Prieškambaryje į akis pirmiausia krito ant taburetės pūpsanti iki skausmo pažįstama rankinė.

Bute tvyrojo sodri tyla. Žengiau dar kelis žingsnius ir virtuvėje, gatvės žibinto nutvieksto lango fone, išvydau du siluetus. Sėdinčius abipus stalo juos skyrė mažiausiai metras. Piotras, ištiesęs ranką, švelniai laikė jos delną. Jiedu žiūrėjo vienas į kitą ir tylėjo.

Pasijutau nebūtinu įvardžiu ir patyliukais išėjau.

Iš rusų kalbos vertė VIDAS MORKŪNAS

Versta iš „Realnost fantastiki“, 2008, Nr. 0

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:42 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba