Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
 Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
• Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
• Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
• Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
• Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

POKALBIAI

Vertas gyvenimo miestas

Muzikologą EDMUNDĄ GEDGAUDĄ kalbina KORNELIJUS PLATELIS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jan Bułhak. Petro ir Povilo bažnyčios interjero detalė

Jūsų biografiniai duomenys sako, jog prieš tris ketvirčius šimtmečio rugpjūčio 26-ąją esate gimęs Joniškyje, tačiau daug metų gyvenate Vilniuje. Kas jums yra šis miestas, kaip su juo pavyko susidraugauti?

Iš Joniškio į Kretingą persikėlėm, kai man buvo beveik treji. Miglotai prisimenu medinius laiptus į butą Joniškio burmistro Gedvilo name, apskritą, aukštą metalinę krosnį miegamojo kampe, fotografavimąsi Fišerio studijoje ir prie Laivės paminklo, stovėjusio aikštėje, po mūsų langais (atstatyto jo dar nemačiau). Kretingą pakeitė pokario Kaunas ir po abitūros „Aušros“ gimnazijoje – Vilnius. O tie „trys ketvirčiai“ – itin privatus dalykas. Ir abu imtume maivytis, bandydami sukurpti iš jų „progą“. Manau, kad tą suvoks ir mano draugai, ir kolegos.

O dabar – keli žodžiai apie Vilnių. Gal kiekvienas mūsų (išskyrus nebent ratuotą, kojas niekinančią padermę) galime telkti, puoselėti „savo Vilnių“. Suartėdami su harmoninga, bet juk ne menkiau ir prieštaringa jo visuma, ilgainiui išdrįstame kalbinti ir tai, ko nesiejame su didžiaisiais architektūros stiliais. Taip aš prieš penkerius metus saulėtą rudenėjančios vasaros popietę pajutau XX amžiaus pradžios (arba mažumėlę senesnių) gelsvų plytų namų iškalbą. Jų reljefiniai, o kai kur raudonomis plytomis pavedžioti ornamentai yra, regis, atklydę iš medinių sinagogų, sunykusių arba baigiančių nykti Lietuvos miesteliuose. Dingęs pasaulis, mano kartos akyse nugarmėjęs į praeitį… Ėmiau tuos namus fotografuoti ir nustebau, kokie jie fotogeniški. Nukloju tokiomis nuotraukomis stalą, o draugai klausia: „Koks čia miestas?“

Tie namai dygo panašiu metu kaip ir eklektiniai Šv. Jurgio prospekto fasadai. Vieni kitiems jie svetimi, tarsi būtų iš skirtingų miestų. Bet apie tokį Vilnių dar nieko nenutuokiau, kai Kretingoje, 1940 metų pavasarį įnikau skaitinėti ką tik išleistus Jono Griniaus „Vilniaus meno paminklus“.

Pamenu, kad patraukė bažnyčių nuotraukos ir jose matomų grožybių aprašinėjimas (įsivaizdavau kai ką suprantąs). Šv. Jono bažnyčios didysis altorius buvo tarsi koks ne visai realus pasaulis, turintis įtraukiančių, užburiančių galių. Ir darydavosi apmaudu, kai jau knygoje stebima nuotraukėlė stelbdavo iki tol man etalonu buvusį Kretingos bažnyčios didįjį altorių. Kaip drįsta! Juk visiškai kitoks… Gal panašiai ortodoksą piktina eretikas? Beje, baroko nekentęs klasicizmo apologetas Karolis Podczaszyńskis nuo visų gotikinių tos bažnyčios piliorių nugrandė altorius, kurie, manytina, su presbiterijoje išlikusia jų grupe sudarė vientisą ansamblį.

Netrukus Vilniaus bažnyčias lankiau ir jas apžiūrinėjau (nežinia kodėl labiau įsidėmėdamas interjerus) su artimaisiais, visiškai suglumintas įspūdžių griūties. O kiek balkonų Gedimino gatvėje! Neseniai ties Mažuoju teatru, kilstelėjęs galvą, akimirką atgaivinau aną įspūdį. Keistas, gal sekundę ar jos dalį trunkantis pojūtis. Jį esu patyręs ir ties milžinišku granito rutuliu, stovėjusiu priešais Basanavičiaus gatvės teatrą, tiksliau – ties Geležinkelių valdybos gremėzdišku statiniu. Rutulys, sakytum, elegantiškai švelnino eklektikos šėlsmą, ir ne tik – jis man buvo vilnietiškas, kaip ir dauguma tarpukariu Vilniuje iškilusių namų. Anuometiniai architektai, tiesmukai nemėgdžiodami senovės, jautė miesto dvasią. Žinodami, kad Vilnius įpareigoja, buvo korektiški ir, manau, gera prasme modernūs. Buvo europiečiai.

Vieną dieną to rutulio nebeliko ir iki šiol jo stinga. Kas jį nusitempė, kieno valdas jis dabar puošia? Tai buvo bene gražiausias Vilniaus dekoratyvus akcentas.

Bet miesto dvasią kuria ne tik architektūra, bet ir žmonės, formuojami miesto ir jį formuojantys. Vilnius pasižymi dar ir tuo, kad po Antrojo pasaulinio karo dauguma jo gyventojų pasikeitė. Kaip jiems pavyko tą dvasią perimti?

Anais 1940-aisiais mūsų namuose atsirado ir Mikalojaus Vorobjovo „Vilniaus menas“. Apie tą knygą pakiliai samprotaudavo brolis Eugenijus ir pas mus užeidavęs jo bendramokslis Justinas Mikutis (štai be jo, 1956 metais grįžusio iš Sibiro, Vilnius daugiau kaip tris dešimtmečius buvo neįsivaizduojamas). Pabandžiau ir aš ją skaityti, bet bemat atidėjau – neįkandau. „Vilniaus meną“ apytikriai suvokti pradėjau po dešimties metų, o studijuodamas jau norėjau, kad kuo daugiau žmonių perskaitytų tą stebuklingą tekstą, kur analitinis menotyrininko žvilgsnis (Vorobjovas – trijų Vokietijos universitetų auklėtinis) jungiasi su poetine pajauta ir virtuoziškai valdoma lietuvių kalba. Retenybe tampančią knygą paskolinau pianistei Daliai Vaičiūnaitei (buvo įnikusi skaityti Stendhalį, tad turėjo deramai įvertinti ir Vorobjovą), kurios sesuo Judita jau šį tą eiliavo. Dabar mąstau, jog tai galėjo būti 1954-ieji, kai šios Vilniaus Evangelijos autorius, jau gyvendamas Jungtinėse Valstijose, nusižudė.

Tos knygos taip ir nebeatgavau, ji keliavo per sesučių draugų dailininkų rankas ir nežinia kur pasiklydo. 1997 m. monografiją išleido Dailės akademijos leidykla. Tomas Venclova „Vilniaus varduose“ rašo, jog tai „yra galbūt geriausias veikalas apie Vilniaus architektūrą“. Neseniai pamąsčiau, kad „Vilniaus menas“ galėjo būti vienas iš veiksnių, taip stipriai su tuo miestu suauginusių Juditos kūrybą. Juk ji ir stebėdama grindinio žoleles bendraudavo su Vilniaus dvasia. O pašonėje –­­ išgriautos geto gatvelės, sandėliais ir dar bala žino kuo paverstos šventovės. Atvykę filmuoti karo baisybių, „Belarusfilmo“ (jei neklystu) vyrukai daužė Jono bažnyčios vitražus. Ačiū šukes surinkusiam ir vėliau juos atkūrusiam Antanui Garbauskui.

Taip, šventas Jonas netrukus ėmė globoti milžiniškas „Tiesos“ laikraščiui skirto popieriaus rites, kurias sugabendavo bažnyčios grindis duobėmis išvažinėję traktoriai. Kitaip (tik ar geriau?) elgėsi Dailės instituto, „globojusio“ uždarytą Bernardinų bažnyčią, estetai. Kad bent šiandien jie arba jų palikuonys patyliukais suneštų drožinius, ištampytus norint papuošti studijos arba „chruščiovkės“ sieną. O gal vienas kitas jau atnešė?

Nors bažnyčiose naikinimo siautulys dvelkė anuometiniais Rytprūsiais, tarsi naujai išvystą šventovių grožį poetiškai rimavo Rimtauto Gibavičiaus grafika… Laipioti stogais, karstytis po varpines suskato fotografai. Prieš kelerius metus panirau į ano laikotarpio atmosferą, žiūrėdamas Algimanto Kunčiaus 1960-ųjų Vilniaus nuotraukų parodą. Kiek tose fotografijose „už kadro“ sutelkta intonacijų, tarsi ir mus, ir mylimą miestą išlydinčių į nebūtį! O gal jau tuomet viena koja gyvenome toje nebūtyje? Gal fotografas anuometinio miesto vaizdais mums sakė „Sveiki atvykę!“, pats tik po keturiasdešimties metų suvokęs visą situacijos kraupumą.

O dar kurie Vilniaus mylėtojai, jo dvasios puoselėtojai jums paliko įspūdį?

Vilniaus atradinėtojai… Mstislavas Dobužinskis dar būdamas gimnazistas ima vertinti to miesto unikalumą. Tą jis jautriai aprašo atsiminimuose. Po studijų Petrapilyje ir Miunchene, po pasižvalgymų po Europą savo paveiksluose jau rodo subjektyviu menininko žvilgsniu apčiuoptą vilnietiškumo substratą. Tai buvo 1906, 1907 metais. O netrukus Vilniuje įsikūrė Ferdynandas Ruszczycas. Atradimo apstulbintoje jo galvoje (o gal pirmiausia širdyje?) gimė nuostata, jog „Vilnius yra vertas gyvenimo“. Buvo mažakalbis, bet užtat renesansiškai veiklus. Jautė, ko būtina imtis, gaivinant senosios sostinės savastį. Didžiulėje, Vilniuje 1939-aisiais metais puikiai išleistoje Jano Bułhako monografijoje „Dvidešimt šešeri metai su Ruszczycu“ autorius prisipažįsta „architektūrai buvęs aklas“ iki susitikimo su šiuo Vilniaus riteriu 1911 metų rudenį (Užupio gatvės 24-uoju numeriu, kaip ir anuomet, pažymėtame name, šiandien virstančiame griuvėsiais, nors jame galėtų veikti nuolatinė Ruszczyco kūrybos ekspozicija). Taigi Bułhakas netgi rašo apie savo (cituoju) „akių ir minties luošumą, kliudžiusį suvokti pastatų formas ir dvasią, kažkokį psichikos sąstingį, reikalavusį nuodugnaus gydymo. Tuo stebuklingu gydytoju tapo Ruszczycas, atvėręs mano akis ir išlaisvinęs manyje snūduriavusią jėgą. Architektūrą tada pamilau kaip ir brangius jaunystės peizažus, o Vilniui amžiams patikėjau savo širdį“. Taip, kai ką pastarieji žodžiai primena… Bet gal palikime nuošaly fiziologines paraleles, iš jų nesu linkęs šaipytis.

iliustracija
Jan Bułhak. Vilniaus bažnyčios

Vilnius vizionieriškose Bułhako nuotraukose jau per penkerius metus (nuo 1912-ųjų) sutelkė savo metafizinius pradus. Apie juos gal daug kas nutuokė ir iki šio fotografo, bet būtent jam buvo lemta Sostinės mitą paversti regimybe, siekiančia aukščiausio meno lygmenį.

Galima sakyti, kad iki tokių aukštumų pakilo ir jau mūsų minėtas Mikalojus Vorobjovas. Įsidėmėtina: jo „Vilniaus menas“ pasirodo 1940-aisiais, taigi vos metams praslinkus po Ruszczycui (ir Vilniui) skirtos Bułhako monografijos. Jo nuotraukos ir Vorobjovo tekstai jungiasi į stebėtiną vienovę (gal panašiai kai kurios Maironio eilės tapo Naujalio dainomis). Tad aišku, kad „Vilniaus meną“ ir rinktines Bułhako nuotraukas privalome išleisti reprezentaciniu albumu. Lietuviškai ir dar bent trimis kalbomis. Žinau – visi, bandę versti šį Vorobjovo tekstą sako, jog sunku, netgi beveik neįmanoma… Bet esu skaitęs nedidelį jo fragmentą lenkiškai – norint ir labai pasistengus galima bent jautriais kontūrais perteikti originalo dvasią. Taip gal kadaise būdavo daromos garsių paveikslų graviūros.

Pirmojo pasaulinio karo metais į Vilnių kaip vokiečių kariškis atvyko menotyrininkas Paulius Weberis. Apstulbintas atradimo, bemat suskato rašyti knygą „Vilnius, pamirštas meno telkinys“, kuri 1917 metais buvo išleista Miunchene. Suprantama, kad Weberis pasimėgaudamas pabrėžia sąsajas su vokiečių architektūra ir amatais (Bernardinų varpinė, „krištolo skliautai“ toje bažnyčioje, jos zakristijos durys ir dar daug kas). Knygoje šalia nuotraukų randame spalvotas įklijas – kariuomenės dailininko užfiksuotus miesto vaizdus. Jie, aišku, ne Dobužinskio lygmens, bet jautrūs, įžvalgūs, tikslūs.

Vokiečių tuomet pasirūpinta ir atvirlaiškiais su Vilniaus nuotraukomis – namiškiams žinią siunčiantiems kariams. Ten gali rasti visko, bet nemažai parodoma ir vertingos architektūros, kurios taip stigo caro laikų atvirukuose. Juose buvo įsivyravę saldžiai paspalvinti Junkerių mokyklos vaizdeliai (dabartiniai universiteto pasatai Čiurlionio gatvėje).

Paradoksalu, bet dar galime džiaugtis, jog sovietų laikais miestas nukentėjo tik tiek. Girdėjau, būta planų išgriauti senamiestį ir nutiesti per jį plačią gatvę. Tačiau prieš buką išorinę jėgą visuomenės ir vietos valdžios pastangomis kartais lengviau kovoti nei prieš laisvą rinką valdantį pinigą. Kokie šiandien Vilniaus pokyčiai jus džiugina, o kokie liūdina?

Taip, dar Ruszczycas Vilnių yra palyginęs su Stradivarijaus smuiku, iš kurio norėta padaryti balalaiką. Tik ką jis pasakytų šiandien, žvelgdamas į Vilniaus panoramą nuo Išganytojo kalno ties Misijonieriais į senųjų mūrų, stogų, bokštų ir dešiniojo Neries kranto mutantų samplaiką, matydamas, kaip nyksta unikali miesto ir jį apglėbusių šlaitų darna.

Bet ar begalime šiandien, kai daugeliui „miesto simboliu“ yra tapę Sporto rūmai, apie tai postringauti…Kaip tokiems padėti? Užsakyti mišias? O ką daryti su panteoną signatarams sumaniusia „miesto galva“? Manau, kad apie tokį su šernų įniršiu lygintiną siautulį (netgi nepasiteiravus kandidatų į nomenklatūrduobes, ar jie tokių pageidauja) geriausiai papasakotų šaunusis kareivis Šveikas. Jis žodžio kišenėje neieškotų ir postringaudamas apie naujais šviesoforais (dėl tvarkos ir teisingumo?) baigiamą nukankinti Vilniaus miestą. Kaip ir apie „galvos“ šūksnį AMB (vis dar paskutinės instancijos) adresu, kad gelbėtų „kultūros sostinę“, nes kitaip šis kiūžtantis laivas subyrės taip ir nepasiekęs garbingų krantų. „Kultūrą“, regis, ketinama suvaidinti. Taip, kabutės… Būtent jas netrukus ir rodysim Europai.

Ak! Žemutinė pilis (perkrikštyta Valdovų rūmais)! Viena stotingo liemens ir panašaus mentaliteto dama radijo bangomis prisipažino, kad Valdovų rūmų jai reikia, nes „Vilniuje nėra prieš ką nusilenkti“. O tempora! O mores!

Vilnius – vieta, kur menininkams knietėdavo pranokti materiją, taip suartėjant su muzikos prigimtimi (ar jie apie tai mąstydavo?). Šv. Onos bažnyčios fasadas prilygsta tobulai garsų polifonijai, ir gal tokią paralelę pajautęs pradedi suvokti jo genialią iškalbą. Ją interpretuoja šviesa, paros ir metų laikas, stebėtojo (klausytojo?) susitelkimas. Fasado objektyvus dydis tada darosi ne itin svarbus. Tik manytina, jog Šv. Ona nelygintina su „juvelyro dirbiniu“ ar su „monstrancija“, nes tas fasadas turi tikro monumentalumo. Gal lyg klavesinu skambinamose Johanno Sebastiano fugose, kur patiriame anaiptol ne fizinę jų galybę. Ir visai nebūtina (nors galima) tokią monumentalią muziką patikėti vargonams.

Miesto dvasia labai priklauso ir nuo jo gyventojų kultūrinių poreikių, meninio gyvenimo. Jūs esate reiklus, nors ir geranoriškas muzikos kritikas. Dažnai girdime nusiskundimų, kad kultūrinė spauda, jau nekalbant apie kokią nors kitą, nesugeba apmąstyti ir vertinti meninio gyvenimo reiškinių. Ką galėtumėte pasakyti apie tai?

Ne tik pas mus menininkai ir jų kūrybos vertintojai išsiskirstė po savus cechus ir juose užsisklendė. XX a. pradžioje, secesijos laikais, dailininkai, rašytojai, muzikai, architektai, filosofai nebuvo vieni kitiems tokie svetimi. Bet abejoju, ar šiandien begali būti kitaip. Beje, secesinio stiliaus arba jo tendencijų paveiktų namų Vilniuje yra daugiau, negu esam linkę manyti. Labai norėtųsi, kad būtų restauruota lietuvio Eduardo Roubos suprojektuota penkių secesinių namų grupė Pamėnkalnio gatvėje. O meninio gyvenimo reiškiniu, didžiuliu įvykiu taptų nauja, erdvi ir postklasicistinio simfonizmo kūriniams tinkama koncertų salė. Liuksemburgas, tapdamas Europos kultūros sostine, šią progą puikiai panaudojo tokiam tikslui. Nedrąsiai maniau, kad ir Vilnius tą padarys. Kas to nesugebėjo apmąstyti? Kultūrinė spauda ar tie, kurie jos neskaito, bet „sprendžia“ opiausius kultūros reikalus. Ir nusprendžia. Jų prioritetas –­ vandens pramogų parkai. Be šito, girdi, miesto rangas smuktų nebepataisomai (sumažėtų „alaus turistų?“). O paskui –­ SOS ir AMB. „Sąmonę apsprendusi materija“ (mano kartai grūsti į galvas žodžiai). Brangūs projektai. „Atkatas“. „Kokie uodai ten zyzia apie koncertų sales?“

Nusiraminimui – dar keli žodžiai apie Vilnių. Jo menui išgrynintos, taurios minties raiška dažnokai būdavo svarbesnė už materijos galią – išbandytą, kreipiamą į jusles ir taip pribloškiančią menką žmogelį. Vilnius labiau palankus dialogui, interpretavimui. Jis kaip reta netiesmukas, nevienareikšmis. Klajodamas po jį tarsi suartėji su pašnekovu, imi be žodžių įžvelgti jo vieną kitą mintį.

Ar kas galėtų paaiškinti Šventaragio slėnio ir jo prieigų trauką, kurią patyrė gotika, barokas, šiek tiek ir kla­sicizmas –­ prieš šioms epochoms panyrant į sutemas? Lyg Roberto Schumanno vokaliniame cikle, kur nutolus paskutinei dainai fortepijonas neskubėdamas išsako reziumuojančias mintis. Į jas įsiklausydamas suvoki, kad be šitų saulėlydžio atšvaitų ciklas tarsi nutrūktų. Argi ne panašiai metafizinius gotikos slėpinius išsako Šv. Onos, baroko –­­ Šv. Jono fasadas, Šv. Kotrynos, Misionierių bažnyčios? Gal kiekvieną jų galėtume pavadinti to stiliaus gulbės giesme, jei taiklesnis nebūtų „dangun žengimo“ įvaizdis.

 

Skaitytojų vertinimai


48475. pl :-) 2008-09-12 13:59
Nuostabus interviu, aciu kalbejusiems

48478. senas vilnietis :-) 2008-09-12 14:15
Puiku

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:35 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba