Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
• Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
 Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
• Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
• Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
• Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

KINAS

Išėjo orus

in memoriam

[skaityti komentarus]

iliustracija
Algimantas Masiulis filme „Kai aš buvau partizanas“

Saulei besisukant rudeniop, mus paliko teatro ir kino aktorius Algimantas Masiulis, jaunystę ir kūrybinę brandą išgyvenęs Panevėžio teatre, nuo 1978 m. vaidinęs Kauno dramos teatre, o kine –­ nuo pirmojo tikrai lietuviško filmuko, Vytauto Žalakevičiaus diplominio darbo „Skenduolis“. LTV tą pačią dieną parodė režisieriaus Gyčio Lukšo filmą „Vasara baigiasi rudenį“, kuriame sukasi trijulė aktorių, suvaidinusių intymiausius vaidmenis lietuvių kine – Algimantas Masiulis, Valentinas Masalskis, Vaiva Mainelytė. Be jų apie filmą nelabai būtų ką pasakoti, o štai įsimylėjęs A. Masiulis – kas kita. Jokiame kitame filme nebuvo tiek mažai veikėjų ir tiek vietos A. Masiulio vaidybai. Meilė privertė jį ne tik dūsauti, bet ir atsiklaupti ant kelių, nors klūpantis A. Masiulis kažin ar labai įtikina. Vis atrodo, kad jis šaiposi iš savęs kaip panevėžietiškoje „Šiaudinėje skrybėlaitėje“. G. Lukšo filme „Mano vaikystės ruduo“ irgi atsirado vietos ironijai. Šio filmo herojus Teofilis seniai yra suvaidinęs visus meilės ir nemeilės vaidmenis, tad dabar prieš jauną bernaitį vaizduoja ciniką, kuris žino viską, kaip dėl tos meilės galima įklimpti. Sarkazmas ir skausmas – būdingi ir aktoriaus charakterio bruožai, kuriuos pastebėjau, imdamas iš jo ilgą interviu. Apie aktorių gyvenimo užkulisius papasakojo ir tokių dalykų, kurių niekaip nepaskelbsi viešu tekstu, tuo labiau – nekrologiniu. Šiek tiek praskleidė savo aktorystės paslaptis atsiminimų knygoje, kurios neberadau nė viename Vilniaus knygyne. Labiausiai kamavo jį mūsų visų didžiųjų aktorių bėda – nedarbas. Ir ne tik panevėžiečių, kuriuos J. Miltinis lyg ir visaip mėgino atbaidyti nuo kino, bet sukęs apsukęs ir didžiuodavosi, kad jo mokyklos aktoriai turi tokį pasisekimą visose pasiekiamose anuo metu kino studijose. „Aktoriaus neužimtumas – baisus dalykas. Tie nepaliaujami kavos gėrimai, nesibaigiančios šnekos bufetuose. Tai amortizuoja, luošina. Tai pagaliau žemina...“ – sakė A. Masiulis. Kiti įveikdavo išdidumą – traukė į „Gimines“, „Atžalas“, kitus vis labiau ilgėjančius ir gausėjančius lietuviškus serialus. Dabartiniai aktoriai jau nesibaido jaunystę prašokti ar pradainuoti su televizija, vis dažniau ir seni, ir jauni įsitraukia į politinius spektaklius. A. Masiulis nesusigundė, išlaikė orumą ir santūrumą, nors nuolat ilgėjosi didelių vaidmenų – konfliktiškų, kontrastiškų, net donkichotiškų.

Kai kino kritika jam prikišdavo, kad sukūrė ištisą piktadarių, gestapininkų ir visokių niekšelių galeriją, jis atsikirsdavo, kad daug stiprių, ekscentriškų, ironiškų vaidmenų yra sukūręs teatre: Panevėžyje – „Makbetas“ (1961), „Frankas V“ (1969), Kaune – „Raudona ir ruda“ (1979) ir kt. Turėjo puikią teatro vaidybos patirtį, kad galėtų apibendrinti: „Aktoriaus profesija – amžinas konfliktas: su pačiu savimi, savo inertiškumu, savo idealais ir negalėjimu jų pasiekti, su dramaturgine medžiaga, režisieriumi, operatoriumi – iki apšvietėjo ir žiūrovo.“ Panevėžio teatro aktorių memuaruose kartais sunku atskirti, netgi kai polemizuoja su maestro, kur jų pačių išgyventa patirtis, o kur jų išmintingo, bet reiklaus ir rūstaus mokytojo žodžiai. Dabar skaitant jo repeticijų knygas atrodo, kad išmintis buvo beriama vos ne kasdien. Kartais kyštelimi tik paradoksalūs palyginimai: „Yra rūšis vorų, kurie gali iš savęs įpūsti stulpą – ir išlaikyti save... O, kur menas. Save iškedenti, iš savęs išpešti. Ne aiškinti kitiems, o patiems skaidrėti.“ Kartais aktoriai susigundydavo ir patys maištauti. Bet kažin, ar visada į gera?

Kine A. Masiulis suvaidino daugiau kaip 100 vaidmenų, bet jau 1988 m. prisipažįsta: „Labai daug kas apvylė. Nepasiekiau daug.“ Nuo to laiko filmografijoje aptikau tik kelis vaidmenis. Porą Vytauto V. Landsbergio filmuose: „Jonukas ir Grytutė“ (2002) ir „Kai aš buvau partizanas“ (2008). Pastarojo premjera įvyko „ Kino pavasaryje“, sausakimšoje salėje šmėstelėjo žila A. Masiulio galva. Režisierius mėgino išvengti vienų schemų apie pokarį, bet pakliuvo į kitas. Laisvai fantazavo tik išmintingas, sugebantis valdyti laiką senukas – A. Masiulis. Jau sunkiai sirgo ir gydėsi, bet nenuleido rankų ir neprarado dvasios stiprybės. Tačiau kinas yra kinas, kartais naudingas tiek, kad išlieka ainiams. Kaip sakė J. Miltinis: „Kinas – apreiškiantis, teatras –­ išreiškiantis. Teatras – šviežias, natūralus produktas, o kinas – konservuotas. Žinoma, konservų taip pat būna gerų. Bet naturalūs produktai – visada geriau.“ Tarp gerųjų kino produktų A. Masiulis mini italų neorealizmą, I. Bergmano „Žemuogių pievelę“, F. Fellini’o „Kabirijos naktis“, A. Tarkovskio filmus. Gilios aistros, gyvenimo pilnatvė, asmenybės „nenormalumas“ –­ beveik etaloniniai mūsų jaunystės filmai, po kurių prasidėjo prancūzų naujoji banga. Mūsų platumų kinas A. Masiuliui dažnai siūlė ką kitą – tipažo principą, pagal išorinės faktūros kriterijus kuriamus personažus. Kinas jam gausiai atseikėjo vokiečių su uniformomis: nuo netikėtai kuklaus Ferdinando A. Grikevičiaus ir A. Dausos „Jausmuose“ iki feldmaršalo Mainšteino Kijevo kino studijos filme „Jeigu priešas nepasiduoda“. Žiūrovės iš provincijos žavėjosi jo kariškos išvaizdos tikrumu. Estų kinematografininkai nutarė pasigilinti į Baltijos šalių aktorių tipažus, primetamus dažniausiai „broliškose“ studijose. Sukūrė dokumentinį filmą „Naciai ir blondinės“. Jų nuomone, tai galėjo būti daroma ir sąmoningai, kad žiūrovui įstrigtų į pasąmonę, jog žmonės nuo Baltijos krantų –­ tikri fašistai, o jų blondinės – heteros. Juk „fašistais“ viena kitą apšaukė ir Rusija su Gruzija naujame ideologiniame kare. Stereotipai gajūs.

Bet gal nereikėtų žiūrėti į visą sovietinį kiną kaip į ideologiškai užprogramuotą visiems laikams. Pasitaiko dabar jaunų istorikų, kurie, neradę kuriame nors sovietinių laikų mene disidentų, tuoj ima kaltinti kolaboravimu su sovietų valdžia. Arba teigia, kad menas tevykdė valdžios norą pademonstruoti pasauliui, kad menininkai galėjo ir cenzūros sąlygomis kurti pozityvias vertybes. Kas tad vyksta didžiojoje kinematografijoje šiandien? Vėl lyg pakišama schema: jeigu nelaikai špygos kišenėje, tai negali būti tikras menininkas. Kai kurie tuoj skuba teisintis, kad kalbėję metaforomis. Tačiau koks kinas be savo poetikos? Teisesnis, matyt, bus velionis kino kritikas Saulius Macaitis knygoje „Šviesos sukurti“, prabilęs apie naują ideologinę konjunktūrą: „Paradoksalus nedisidentinio, o vis dėlto tikro meno egzistavimas iki šiol tebekelia aršius nesutarimus. Juk Sovietijoje kinas buvo atvirai pripažįstamas kaip propagandos rūšis, tad gal lietuvių režisieriai ir aktoriai, filmuodami ir vaidindami už Maskvos pinigus, objektyviai liejo vandenį ant raudonojo malūno ratų? Labai jau siauras požiūris. Galiu tik retoriškai paklausti: ar kam būtų buvę geriau, jeigu aktoriai būtų atsisakinėję vaidmenų oficialioje scenoje, demonstratyviai nesifilmavę, jeigu taip ir nebūtų gimę talentingi Vytauto Žalakevičiaus bei kitų menininkų filmai, prieš didelę žiūrovų auditoriją leidę atsiskleisti (kartais ir už Sovietijos ribų) daugybei puikių kinematografo aktorių, tada net vadintų „mokyklos“ atstovais?“

Atsisveikinant su kiekvienu didelio anų laikų kino ir teatro aktoriumi kyla klausimas, kurį aktorius B. Babkauskas (Rimša) beste įbedė aktoriui A. Masiuliui (Venckui) V. Žalakevičiaus filme „Vienos dienos kronika“: „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai greta tavęs žudė žmogų?“ O meno neigimas – ne tas pats? J. Miltiniui ir jo aktoriams teko pirmiesiems kolektyviai įžengti į kiną – „Adomas nori būti žmogumi“, „Vienos dienos kronika“, „Niekas nenorėjo mirti“. Vėliau ta erdvė prisipildė naujų vardų ir smarkiai išsiplėtė. Procesas tebevyksta ir šiandien, kai donkichotizmas susiduria su vartotojiškos visuomenės savanaudiškumu ir vertybių sumenkėjimu. A. Masiulis nebijojo prisipažinti tikįs žmogaus donkichotiškumu. Ir pats užsidegdavo tuo, kas atrodė neįmanoma: Baltarusijoje suvaidinsiąs dainuojantį Šerloką Holmsą („Žydrasis karbunkulas“)... Premjera praėjo beveik nepastebimai ir paaiškėjo, kad rusai tikrai moka geriau už anglus suvaidinti Šerloką Holmsą ir daktarą Vatsoną, bet tai buvo kitas televizijos filmas. A. Masiuliui tekdavo iš seklių ir riterių karalystės grįžti į lietuvišką kasdienybę, kurioje mokytojas Mykolas niekaip negali suvokti, kodėl jo širdis turi plakti pagal klasių kovos principus („Niekas nenorėjo mirti“) ir kodėl Teofilio pasikarščiavimai („Mano vaikystės ruduo“) yra ne tokie reikšmingi? Apie Teofilį kalbėjo lyg pats apie save: „Tai tarsi kibirkščiuojantys dūmai, įrodantys, jog giliau yra liepsna.“ Įrodė ir išėjo, garbingai ir oriai.

Skirmantas Valiulis

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:34 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba