Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
• Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
• Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
• Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
• Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
• Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
• Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
 Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS

Kokia postmuzikos ateitis? (2)

Mindaugas Peleckis

[skaityti komentarus]

iliustracija
J. G. Jankauskas

Postmuzika – bene universaliausias šiuolaikinės eksperimentinės muzikos kryptis apibrėžiantis terminas, nes daugelis kitų, kuriuos vartoja muzikologai ir muzikos kūrėjai, gali supainioti. Žinoma, egzistuoja tam tikros (vos apčiuopiamos) ribos tarp įvairių stilių, postilių, bet postmuzika – tai ne tik skambesio, bet ir kitų dalykų (ideologijos, vizualumo, performanso meno ir kt.) visuma.

Šįsyk mano pašnekovas – 45 metų legendinė Lietuvos roko muzikos asmenybė JERRY GERALDAS JANKAUSKAS. Jis žinomas ir kaip multiinstrumentalistas, kurio filosofiniai muzikiniai kūriniai peržengia stilių ribas. Iš Jungtinių Valstijų trumpam grįžęs šiaulietis atsako į „Literatūros ir meno“ klausimus.

Esi muzikantas, įkūręs vieną pirmųjų roko grupių Lietuvoje. Papasakok apie šią menkai daugeliui žinomą mūsų šalies roko istorijos pradžią.

Dar 1977 m. sukūrėme roko grupę „Pionier“ Šiauliuose... Turėjau viziją, inspiruotą Lindsay’aus Gordono Andersono (1923–1994) režisuoto siurrealistinio filmo „O, laimingasis žmogau!“ („Oh Lucky Man!“), kur nusifilmavo grupės „The Animals“ vokalistas ir klavišininkas Alanas Price’as. Žūtbūt užsimaniau sėdėti prie tokio pat sintezatoriaus ir pasistatęs romo butelį groti tokią muziką...

Po metų sėdėjau su savo grupe ir grojome tą muziką, net romo butelis stovėjo ant mano vargonėlių...

Vėliau prasidėjo dvasiniai, ezoteriniai ieškojimai. Supratau, kad daugelis meditatyvių būsenų yra pasiekiama pasitelkus garsus, to ir ieškojau...

Iš pradžių būdavo gausybė meditacinės muzikos plokštelių, magnetinių juostelių, jų kolekcionavimas ir klausymasis ilgaplaukių draugų kompanijoje, užsiiminėjant joga...

Esi šiek tiek panašus į Borisą Grebenščikovą (polinkis į religijas, meditaciją, tuo pačiu – roko muzika, minėtasis romo butelis ant elektrinių vargonėlių). Jo kelias per muzikos stilius kupinas ieškojimų. Kokie buvo Tavieji?

B.Grebenščikovo kūrinių galiu klausytis, nes ten mažai taršos. Jau minėjau grupę „Pionier“ Šiauliuose, net Gytį Paškevičių buvome įkinkę – dalyvaudavo kai kuriuose koncertuose. Dar sovietmečiu grojome „Smokie“, „Deep Purple“, „Led Zeppelin“.

Vėliau buvo Maskvos valstybinis universitetas, filosofijos fakultetas (J. G. Jankauskas –­ filosofijos mokslų daktaras nuo 1986 m.; išleido monografijas „Antipsichiatrija, arba šizofrenijos anatomija“, „Postmoderniojo meno kryptys“, „Haliucinogenai: mitai, magija ir menas, šiuolaikinės asmenybės skilimo (self division) koncepcijos“).

Universitete tekdavo muzikuoti įvairiausiomis progomis, vėliau – „Bix“, ketveri metai triukšmingų klajonių po Europą (1988–1991), paskui – mano 1992 m. įkurtas „7B Orchestra“. Čia realizavau visus regėjimus ir vizijas, neįkūnytas grupėje „Bix“.

„7B Orchestra“ – tai muzika vidinei ir išorinei kinematografijai, arabiškų, persiškų ritmų ir dermių mišinys, simfovizijų imitacijos ir simuliacijos, meditatyvios elektronikos ir akustinių etninių intrumentų garsinės skulptūros. Ji dažnai stilistiškai nenuspėjama. Pavadinimas 7B sovietmečiu reiškė paranojinę šizofreniją. Mano draugai, norėdami išvengti pažeminimo ir kankynės sovietų armijoje, rinkdavosi psichiatrijos ligonines, kuriose simuliuojant ligą buvo galima pragulėti 2–3 mėnesius. Po ilgo „chemizavimo“ vadinamajame „durnyne“ jie būdavo išleidžiami į LAISVĘ... Laisvę nuo karinės prievolės, dažnai ir nuo teisminių reikalų... Taigi 7B buvo tarsi bilietas į laisvę...

Tada prasidėjo muzikavimai dailės galerijose, parodų, instaliacijų metu, bažnyčiose, teatruose, ambientinės muzikos festivaliuose, kuriami garso takeliai kino filmams, net keli buvo sukurti prancūzų kinematografininkams, tik nebeatsimenu, kokiems...

1994 m. pradėjau groti grupėje „Gin’Gas“, buvo labai smagaus džiazroko funky kompanija, manau, pirmoji tokio stiliaus grupė Lietuvoje.

1995-ieji – emigracijos metai... San Franciskas, Berklis – multikultūrinis megapolis ir pasaulio hipių sostinė – čia visas pasaulis viename. Surinkau gražią senovinių Azijos šalių muzikos instrumentų kolekciją. Prasidėjo muzikavimai su turkais, iraniečiais, irakiečiais, pakistaniečiais, vėliau azijietiškus muzikavimus pakeitė brazilų džiazas, grojome bosanovą, sambą gatvėse, metro, kavinėse, vėliau viskas transformavosi į muzikavimus kelionėse po indėnų sakralines teritorijas, vis daugiau dėmesio skirdavau indėniškai muzikai bei darbui studijose, antikvarinių muzikos instrumentų restavimui...

Taip, tikrai daug visko... Ar gali suskaičiuoti, kiek albumų esi įrašęs?

1992 m. „Tango“ išleido garso kasetę „Metamorfozės“, ten – įdomūs meditatyvūs eksperimentai, gausybė elektronikos, afroperkusija, kinų, arabų ritmai ir dermės, akustinis pianinas...

1994 m. – garso kasetė „Fantasy“ (nebepamenu, kas išleido), joje – brazilų ir Karibų ritmai, toks elektroninis trance ambientas su mano vokalu, saksofonu ir Raimondo Rašpoliausko akustiniu pianinu...

2000 m. – kompaktinė plokštelė „Dreamscapes“. 2004-aisiais – „Purple Journey to Ghostland“ su vienu įdomiausių kompozitorių Gediminu Dapkevičiumi.

Vėliau – „Tamalpais dream records“ leidžiami kompaktiniai diskai, mano meditatyvūs elektroniniai eksperimentai su įvairiais indiškais, arabiškais, indėniškais instrumentais... (Tai – albumai „Naguali Songs“, „Whispers of My Soundgarden“ ir kt. – M. P.)

Vėliau buvo įkurtas „Naguali Orchestra“. Čia dainuoju, groju klavišiniais, tenoro saksofonu. Kartu su manimi įrašinėja Mr. Ray, kitaip tariant, R. Rašpoliauskas (pianinas, klavišiniai, ezoterinės koncepcijos), G. Dapkevičius, holistinio judėjimo ir muzikinės grupės „Vartai“ įkūrėjas.

Daugiau informacijos apie mano muziką ir mintis galite rasti tinklalapyje www.nagualiorchestra.com.

Skaitytojams paaiškinsiu, kas yra nagualis, kurio pavadinimas tariamas kaip „nawalis“. Tai – Mezoamerikos tautų naudotas terminas, reiškiantis žmones, sugebančius pasiversti žvėrimis, arba tai, kad žmonės turi antrininką gyvūnijos pasaulyje, su kuriuo visą gyvenimą yra susieti dvasiniu ryšiu. Tai primena totemo koncepciją, bet nagualizmas – daug gilesnis reiškinys. Dar 1894 m. apie tai buvo išspausdinta archeologo, lingvisto ir etnologo Danieliaus Garrisono Brintono studija. New age judėjimuose nagualis reiškia tiesiog dvasinį mokytoją. Ši nagualio reikšmė kilo iš Carloso Castanedos darbų, laikomų pusiau moksliniais, pusiau fikcija. Ką nagualis reiškia Tau?

Nagualis – tai anapusinė realybė, už tradicinės logikos, už kalbos ribų, tradicinių perceptualinių matricų, vadinamasis nesąmoningas lygmuo... Kai kam tai –­ Dievo lankos, kai kam – demonų, dar kam nors – transo teritorijos, apsireiškimai ar net beprotybė... Tai – maginės teritorijos, kuriose susitinkama su visomis šio ir kito pasaulio būtybėmis, kuriose visą gyvenimą svarstai, ar tai – tavo atspindžiai, ar tai –­ iš aukščiau...

Mane visuomet traukdavo garsai ir vibracijos, kurios gali padėti pasiekti tas teritorijas, dievų ir demonų lankas... Jų apstu archajinėse kultūrose, jokios naujos psichodelikos nebereikia...

Todėl grupę ir pavadinau nagualio orkestru. Nagualį pasiekti reikia nedaug ir tuo pačiu labai daug – tikėjimo, ramybės, vidinės bei išorinės sveikatos, pusiausvyros, gerų senų draugų, kurie mėgsta savo vidinę kinematografiją.

Minėjai ezoteriką. Ar ji – didžiausias įkvėpimo šaltinis?

Iš pradžių kurti įkvėpdavo seni draugai, kurie dar sovietmečiu rizikuodami savo kailiu daugindavo ir platindavo ezoterines knygas, bandydavo naujas meditacijos technikas. Be galo domino tai, kaip garsą transui pasiekti naudoja šamanai, žavėjo indų vedinės muzikinės tradicijos, tantrinių budistų giesmės ir ritualai, japonu gagaku, dzen meistrų šakuhači fleitos, Afrikos drumming, Šiaurės Amerikos indėnų šamanistinės tradicijos, ypač jų fleitos, kerėjo sufijų Sema ritualai ir jų mesmeriškas Ney fleitos garsas. Degte degiau tai patirti savo kailiu, laikyti savo rankose, užpildyti tuos bambukinius vamzdelius savo širdies karščiu... Buvo tas desperatiškas jaunatviškas pažinimo troškimas, karštas troškimas...

Kokius muzikantus išskirtumei Lietuvoje ir užsienyje?

Tie, kas įkvepia, jų labai daug... Pradedant Alanu Price’u, Marty Balinu („Jefferson Aeroplane“), Laurie Anderson, baigiant Michaeliu Stearnsu, „Vidna Obmana“, Steve’u Roachu, Ronu Sunsingeriu ar Coyote’u Oldmanu... Arba pradedant archajinėmis kinų, persų tradicijomis, baigiant šiuolaikiniu brazilų džiazu...

Mielai klausausi lietuviško džiazo. Patinka seni Aurelijaus Ščiukos projektai su Neda ir Saule. Mėgaujuosi šiauliečio kompozitoriaus multiinstrumentalisto G. Dapkevičiaus ir Raimondo Rašpoliausko muzikavimu, kai kuriais lietuviškais elektronikos ir etninės muzikos projektais, nors mielai pasiklausau ir „Saulės kliošo“, „Gin’Gas“ ar „Skamp“... Manau, yra žmonių, kurie jaučiasi laimingi klausydami Andriaus Rimiškio, „69 danguje“ ar „Mango“, čiango, zvonkės, bonkės ir panašios muzikos. Belieka gerbti jų pasirinkimą ir laukti įdomesnių populiariosios kultūros laikų.

Kokiais instrumentais groji?

Sąrašas nemažas: visos bambukinės ir medinės fleitos – navajo, zuni fleitos, persų Ney, vengrų Kaval, indų Bansuri, japonų šakuhači, slovakų Fujara, armėnų obojus Duduk; styginiai – indų sitara, Dilruba, Esraj, afganų Rabab, truputį persų Saz, Oud. Dar groju klavišiniais, tiek elektronika, tiek akustiniu pianinu, saksofonais, pačia įvairiausia perkusija, djembe, dumbek, kalimba, tongu drum ir kitais...

Ar, be ezoterikos, kaip filosofijos mokslų daktarą traukia ir kiti dalykai?

Čia ilga istorija. Išbandžiau labai daug –­­ nuo jogos, Ošo iki kastanedinių indėniškų psichotechnikų ir magijos. Patinka ir holizmas – sinkretinė disciplina, vienijanti geriausias ezoterines, filosofines, religines, magines ir net mokslines tradicijas. Holistinė muzika – ne tik bandanti griauti muzikinius standartus, bet ir ieškanti bei naudojanti pačias gyvybiškiausias archajinės muzikos formas, šiuolaikines elektronikos muzikos technologijas. Manau, tai –­ labai teigiamas reiškinys. Kai kas ir mano muzikavimus taip kartais pavadina...

Dažnai keliauju. Atradimai – Salvadoras, Hondūras, Gvatemala... Meksika, Arizona, Koloradas, Juta, Nevada – tai jau tapo vos ne kasdienybe. Mano sielos prieglobstis yra šių vietų kraštovaizdžiai –­ senosios indėnų gyvenvietės, ritualinės, sakralinės vietos, man ten patinka, ten ilgiausiai miegu ir jaučiuosi radęs savo senus senus namus...

Beje, Hondūre daugelis gyvena be elektros, be telefonų, bet yra laimingi, visuomet švytintys ir besišypsantys. Palyginus su jais, lietuviai – milijonieriai, bet nuolat nepatenkinti, pikti ir nervingi...

Labai įdomus lietuvių etnosas... Pervažiavau šią vasarą Lietuvos miestelius –­ kapinėse visur išvogti kryžiai, vardinės lentelės... Keista tauta, kuri apvaginėja savo mirusiuosius...

Svajonės, planai?

Atsidėti vien svajonėms, kelionėms, sapnams, regėjimams ir fantazijoms...

Kai yra nuotaika, rašau haiku, graviruoju ir restauruoju senovinius muzikos instrumentus, daug fotografuoju, rengiu nuotraukų parodas, kartais parašau esė į kokį leidinį...

Aš esu mėsos ir kaulų rinkinys, bet noriu pabėgti nuo tos apčiuopiamos banalios realybės, todėl susikuriu būsenas, kurias galima pavadinti nagualiu. Ir dar ieškau draugų, su kuriais galėčiau mėgautis tomis būsenomis. Viskas labai paprasta...

 

Skaitytojų vertinimai


48465. nuogalis2008-09-11 02:27
sitas zurnalistas nesugeba suregzti kokio normalaus su muzika susijusio klausimo, tai iesko tokiu muzikantu, kuriu galetu paklausineti apie holizmus ir kastanedas. kazkoks nei virtas nei keptas jis man. ko jis prie tu muzikontu vis lenda...

48487. nuogaliui (turbut bumsteinui)2008-09-13 11:15
kaip sakoma, nepatinka, neskaityk. o maistas ne tik kepamas ir verdamas, jis dar gaminamas garuose, troskinamas. prie nuogaliaus straipsnio autorius atsisako listi - isitikinimai neleidzia. nuogi karaliaus drabuziai...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:33 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba