Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-09-05 nr. 3202

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Aušra Kaziliūnaitė.
milteliai skalbiamajai mašinai
15

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Gerbiamieji Piliečiai, gerbiamosios Pilietės,1
• Būtina žadinti visuomenę5

POKALBIAI 
• Vertas gyvenimo miestas2

KNYGOS 
• „Nekaltybės amžius“
• „Vertėja“
• „Paukštukas, skelbiantis žemės drebėjimą“
• „Vandens lelija“
• Gintarė Adomaitytė.
Malonumų sąjunga: šokoladas ir...
• NAUJOS KNYGOS1

TEATRAS 
 Dialogas baroko tema1

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
Pragaras – tai... vaikystė?
• Išėjo orus
• Ridas Viskauskas.
Anos gyvenimai ir mirtys
2

MUZIKA 
• Mokytojas Vladas Varčikas2

DAILĖ 
• Nijolė Nevčesauskienė.
Vizitinė kortelė
6
• Jurga Speičienė.
Gamtos idilėje – spalvų sprogimas
1
• Netekome lietuviškosios akvarelės meistro

KELIONĖS 
• Regina Baronienė.
Šveicarija: apie karves alpinistes ir mūsų patriotizmą
2

ESĖ 
• Mes dar gyvi1

KULTŪRA 
• Aidas iš dainuojančios Latvijos2

POEZIJA 
• Petras Panavas.
Praamžiaus paunksmėje
13

VERTIMAI 
• Jurij Maksimov.
Mergina ir fantastas

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Kristina Savickienė.
Lengvai pasviręs pasaulis, arba Naujojo cirko savaitgalis ’08

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Mindaugas Peleckis.
Kokia postmuzikos ateitis? (2)
2

KRONIKA 
• ONA ZALIŠAUSKAITĖ 1924–2008
• Petro Cvirkos premija10

SKELBIMAI 
• Finansinės paramos konkursas3

DE PROFUNDIS 
• Egidijus Jurgelionis.
Katinas F. Rofenštachenmachelis ir sporto žvaigždės
1
• Voldemaras Zacharka.
Vyšnių rapsodija
5
• RES LUDENTES/ŽAIDŽIANTYS DAIKTAI

TEATRAS

Dialogas baroko tema

[skaityti komentarus]

iliustracija
Bernardo Strozzi. „Claudio Monteverdi portretas“. 1640

„Vilnius – Europos kultūros sostinė“ projektas „Baroko dialogai“ – speciali baroko menų (architektūros, muzikos, teatro, literatūros bei šokio) programa, rengiama 2009 m. žiemos, pavasario, vasaros ir rudens sezonais Vilniaus baroko bažnyčiose, koplyčiose, Valdovų rūmuose, teatro salėse. Ja siekiama pristatyti ir interpretuoti Europos baroko meninį palikimą, kuris sukūrė Vilnių – vieną gražiausių Senojo kontinento baroko kultūros centrų.

Po Renesanso, XVII–XVIII a. Vilniaus kultūrinė tapatybė susiformavo kaip baroko miesto, viena veido puse atsigręžusio į Italijos ir Vidurio Europos baroko formas, kita – į save, vilnietiško baroko, vadinamo Europos baroko dialektu, suformuotas išraiškas. Šis Vakarų ir Vidurio Europos baroko ir šiaurietiško Vilniaus miesto baroko sąlytis, sukūręs unikalią erdvę, programos „Baroko dialogai“ koncertais, teatro pastatymais ir literatūros renginiais bei instaliacijomis ir medijų projektais skatins intensyvų ir gyvybingą Europos valstybių ir tautų dialogą. Vilnius taps XXI a. baroko miestu, kuriame bus pristatomi baroko meno projektai. Juose dalyvaus apie 1000 atlikėjų, interpretatorių, kūrėjų iš 20 Europos šalių. XVII–XVIII a. kultūrinio palikimo dialogas su XXI a. kūrėjų idėjomis nuties naujus tiltus ateičiai.

„Baroko dialogų“ programą rugsėjo 29 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ pradės Claudio Monteverdi (1567–1643) madrigalinių operų „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ (libretas – Torquato Tasso) ir „Nedėkingųjų šokis“ (libretas – Ottavio Rinuccini’o) spektaklis. Artėjant premjerai Ridas Viskauskas paprašė spektaklio kūrėjus – režisierių GINTARĄ VARNĄ, dailininkę JULIJĄ SKURATOVĄ, muzikinės dalies vadovą DARIŲ STABINSKĄ –­ pasidalyti mintimis.

Darius Stabinskas. Nors šie du Monteverdi kūriniai yra madrigalai, išleisti aštuntojoje madrigalų knygoje, bet pats autorius sumanė juos pastatyti scenoje (in genere rapresentativo), ir jie tūrėtų būti atliekami kaip epizodai tarp beveiksmių kūrinių. Tai neįkainojamai praplečia Monteverdi sceninį palikimą, kurio didelė dalis yra dingusi. Monteverdi padalijo šią knygą į dvi simetriškas dalis: karo madrigalai ir meilės madrigalai, abi dalys turi ypatingo spindesio perlų. Karo madrigalų apoteozė yra „Tankredžio ir Klorindos dvikova“, o meilės madrigalų ir visos knygos – „Nedėkingųjų šokis“. Autorius rėmėsi Ottavio Rinuccini’o ir Torquato Tasso tekstais. Šie poetai (ir kiti) padarė revoliuciją to meto literatūroje, o Monteverdi ir jo amžininkai kompozitoriai –­ revoliuciją muzikoje. Čia reikia turėti omeny ir kontrreformacijos judėjimą, istorines to meto aplinkybes. Bet įdomiausia tai, kaip šio muzikinio laikotarpio idėjos paveikė tolesnių epochų muzikinę raidą, kaip paveikė mus? Yra žinoma, kad net Johannas Sebastianas Bachas puikiai žinojo renesanso muzikos teoriją ir laikydavosi tam tikrų jos taisyklių.

Ankstyvojo baroko muziką studijuoju daugiau nei šešerius metus. Man ji labai įdomi įvairove, dramaturgine galia ir netikėčiausiomis idėjomis. Barokas – netaisyklingas perlas, terminas atsiradęs gerokai vėliau nei pats barokas. Lietuvos kultūros istorijai šis laikotarpis ypač svarbus, ir ne vien dėl mums žinomos architektūros. Kaip ir daugelis geriausių muzikų, Monteverdi buvo pakviestas dirbti karalaičio Vladislovo Vazos kapelos vadovu. Tačiau Monteverdi buvo jau solidaus amžiaus ir atvykti nepanoro. Beje, Vazų kapela buvo tuo metu viena stipriausių ir turtingiausių Europoje.

Tuo laikotarpiu muzika buvo užrašoma kiek kitaip. Dažniausiai būdavo leidžiamos tik instrumentinės ar vokalinės partijos, partitūrų pavyzdžiai nėra dažni. Minimu laikotarpiu muzikinė medžiaga būdavo užrašoma minimaliai, ne taip kaip šiandien esame įpratę. Skirtingų miestų – Milano ar Venecijos –­­ leidyklos leisdavo skirtingu stiliumi parengtas notacijas, priklausomai nuo leidyklų technologijos. Tuos skirtumus senosios muzikos atlikėjams privalu žinoti. Norint ją atlikti, reikia turėti nemaža muzikos istorijos žinių, studijuoti to meto muzikos traktatus. Kalbant paprasčiau, senąją muziką galima būtų lyginti net su džiazu. Privalu žinoti tam tikrus „standartus“, tik vėliau atsiranda kūrybinė laisvė. Bet kuris akademinės muzikos atlikėjas groti nei džiazo, nei senosios muzikos, deja, negali. Kaip ne kiekvienas gali improvizuoti ar kurti poetinį tekstą. Reikia tam tikrų sugebėjimų, žinių.

Dirbdamas prie šio projekto naudojausi ne naujai išleistomis moderniomis Monteverdi partitūromis, o Bolonijos bibliotekoje saugomų partijų originalų kopijomis, kurias pasidariau dar mokydamasis Milane. Studijavau kiekvieną faksimilės puslapį ir pats padariau naują abiejų kūrinių redakciją – žinau, kad ne visada galima pasitikėti net ir autoritetingais redaktoriais. Kiekvienos to laikotarpio partitūros užrašymas yra gana subjektyvus. Dar vėliau atsiranda ir muzikos interpretavimo subtilumai. Jei muzika užrašyta viena eilute, dar nereiškia, kad ją groja vienas instrumentas. Svarbu žinoti, kur dirbo autorius, rašydamas konkretų kūrinį, kokią turėjo kapelą, kiek ten buvo smuikininkų, liutnininkų, dainininkų... Tai savotiška muzikos archeologija...

Projekte dalyvauja solistai, jau dainavę madrigalus. Tai kiti reikalavimai balsui, kita išraiška. Čia ne romantinė opera, kur reikalingas galingas balsas.

Žinant, kad tuo laikotarpiu buvo keliaujančių teatrų, atlikdavusių kamerinius spektaklius su lėlėmis (kad nereikėtų vežiotis daug dekoracijų), ir kilo idėja pasiūlyti režisieriui Gintarui Varnui spektakliuose pasitelkti lėles. Žinoma, jos nebus anų laikų lėlės, to ir nereikia, kaip ir mes jau niekada nebūsime tais senaisiais kūrėjais.

Gintaras Varnas. Operos pasiilgau, senokai jos nestačiau. Man svarbu, kad dirbsiu su barokine Claudio Monteverdi opera. Lietuvos scenose barokinė opera – itin retas paukštis, o ir šiaip seniai svajojau pastatyti kokią nors barokinę operą. Malonus sutapimas, kad „Banchetto Musicale“ man pasiūlė C. Monteverdi operas „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“. C. Monteverdi yra tarsi operos žanro tėvas – jis faktiškai sukūrė europinę operą. „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ ir „Nedėkingųjų šokis“ –­ dar ne visai „tikros“ operos, nepilno metražo – savotiški „operiniai etiudai“. Projektas „gresia“ autentišku atlikimu –­ barokinės muzikos konsortas gros, solistai dainuos, lėlės vaidins. Šis pastatymas bus nemadingas šio meto operos pastatymų kontekste. Europoje, kad ir kaip keista, vis dar populiarus įsisiautėjęs operos šiuolaikinimas. Aišku, yra labai vykusių pastatymų, kur, atmetus to laikotarpio atributus, tarsi „išimant“ siužetą iš konkretaus laiko ir tradicijų, atrandama operos esmė, jos pagrindinė energetinė linija. Tačiau dauguma – tiesiog niekuo neparemti „aktualinimai“, kai veiksmas susiejamas su kokiomis nors KGB ar CŽV, perkeliamas į visokius viešuosius tualetus, politinamas, nors operose to nėra ir libretai tam nepritaikyti… Dažniausiai tai tik pretenzija į šiuolaikiškumą, nelabai pavykusi… Tendencija šokiruoti, padaryti ką nors obsceniška… Tuo požiūriu mūsų spektaklis bus nemadingas. Projekto kryptis – „menas menui“, estetinė. Sovietiniais laikais buvo populiari priešprieša: „menas liaudžiai“ ir „menas menui“. „Menas liaudžiai“ – neva gerai, „menas menui“ – blogai. Dabartinė operos tendencija primygtinai viską sušiuolaikinti yra savotiškas formulės „menas liaudžiai“ atitikmuo. Mes tuo keliu neisime…

Operoje „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ kaunasi du šarvuoti žmonės. Finale, nukritus šarvams, paaiškėja, kad Tankredis nudūrė ne vyrą, o moterį, kurią platoniškai mylėjo… Viena ironiška sąsaja su šia diena yra: Tankredis –­ krikščionis, Klorinda – musulmonė. Taigi XXI a. pasaulio aktualijų rasti galima… Pagal C. Monteverdi, Klorinda prieš mirtį paprašo, kad ją pakrikštytų. Reiškia, kad krikščionys dvasiškai nugalės musulmonus. Galėtų būti tokia šios istorijos „politinė interpretacija“. Sakau ironiškai.

Operoje „Nedėkingųjų šokis“ veikia netekėjusios moterys, kurios nerado tinkamų vyrų arba juos atstūmė… „Nedėkingosios“ dabar yra pragare. Operos moralė, ironiškai tariant, „žiūrėkite, senmergės – atsargiai!“… Turinio nereikėtų sureikšminti. Mūsų noras – pažaisti įvairiomis baroko formomis, lėlių teatro galimybėmis. Čia svarbi barokinė dimensija. C. Monteverdi muzika –­ ekspresyvi. Stilistikos požiūriu, muzikos ir lėlių teatro jungtimi sukursime tokį „barokinį etiudą“.

Šį rudenį numatomi 5 premjeriniai spektakliai. Vėliau spektakliai bus vaidinami pavasarį. Projektas sudėtingas –­ dalyvaus baroko muzikos atlikėjai iš Lietuvos ir užsienio.

Barokas man labai įdomi epocha. Gaila, nedaug žmonių ją pažįsta. Daugių daugiausia barokas siejamas su „gražiomis bažnyčiomis“, o literatūra, opera, dailė ir šiaip barokas, kaip viena didžiausių pasaulio meno epochų, žinomas menkai. Barokas – tai tarsi kintantis, judantis, griūvantis iliuzinis pasaulis. Jis visada turi vertikalią dimensiją –­ dangus, žemė, pragaras. Bet baroko žmogus – pasiklydęs tarp realybės ir sapno, kamuojamas nenumaldomų aistrų, netekęs pusiausvyros, suvokiantis savo laikinumą ir slepiantis veidą po kauke. Kai dažnai nebeatskirsi, kur veidas, o kur kaukė. Baroko esmė – teatrališka, jis piešia pasaulį kaip didelę teatro dekoraciją.

Mūsų spektaklis turėtų būti nedidelis barokinis etiudas. Ir jei tai įgyvendinsime, visiškai pakaks.

Julija Skuratova. Pirmą kartą kuriu scenografiją ir lėles muzikiniam spektakliui – operai. Labai priklausau nuo muzikos. Kuriant lėlių teatrui, muzika spektakliuose paprastai atsiranda vėliau. O čia muzika – pagrindas. Pirmą kartą kūrybiškai pažvelgiau ir į baroko epochą. Nauja ir tai, jog projektas vykdomas repertuariniam teatrui tik padedant. Kūrėjai „iš visur“ – dalyvaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai. Dalį lėlių padėjo kurti Vilniaus dailės akademijos scenografijos studentai. Teko pamąstyti ir apie vaizdinį sprendimą, kur scenoje būtų muzikantai – jiems reikalingas kontaktas su solistais. Visi bus scenoje – ir aktoriai lėlininkai, ir muzikai atlikėjai. Šio projekto apimtis man, kaip dailininkei, didelė. Be to, du skirtingi to paties autoriaus muzikos kūriniai. Skirtingi libretų autoriai, siužetai. Taigi reikia jungti du skirtingus kūrinius. Niekada taip nedirbau...

Teko rimtai pasidomėti baroko epocha, libretų autoriais. Ilgai ieškojau medžiagos apie Torquato Tasso poemą „Tankredžio ir Klorindos dvikova“ –­ operoje tik jos fragmentas, reikėjo išsiaiškinti XI a. realijas, prisiminti istoriją: kryžiuočių žygį į Jeruzalę... Man svarbus amžius – kokie galėtų būti kostiumai, kokia estetika? Su režisieriumi daug kalbėjome apie baroko kultūrą. Šiuose kūriniuose svarbus priešingybių santykis: „gyvenimas – sapnas“, „meilė – karas“... Reikėjo apmąstyti, kokia forma tokiai medžiagai tinkamiausia, kuo pagrįsti lėlių naudojimą. Esu mačiusi Zalcburgo operos spektaklį – marionečių operos įrašą. Gana primityviai kopijuojamas, imituojamas operos teatras... Norėjosi rasti kuo įdomesnių lėlių formų, būdų juos animuoti. Tai, kad lėles valdys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai – nauda ir jiems, ir spektakliui. Čia nebus marionečių, kurioms valdyti reikia meistrystės. Sudėtingesnėmis marionetėmis vaidinti Lietuvoje neturime profesinės mokyklos.

Teatro „Lėlė“ sceną „iššliaužiojau“. Ir ne tik aš – ir režisierius, muzikinės dalies vadovas. Aiškinomės, ar galima naudoti sudėtingesnes konstrukcijas, kokio aukščio, kaip jos matytųsi salės gale sėdintiems žiūrovams... Kiekvieną „štangą“ patikrinom... Ir scenografijos maketą su režisieriumi analizavome. Tad pats maketas sukurtas kaip mažas barokinis teatriukas.

 

Skaitytojų vertinimai


48496. idomu2008-09-13 17:30
Laukiame, laukiame. Sekmes kurejams!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 13 iš 13 
21:28:31 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba