Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-01-28 nr. 3316

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Kas yra gravitacija?
26
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ.
Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*
17

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
„Idėjos, jei didžios...“
11

KRITIKŲ KLUBAS 
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Žiūri į knygą, mato špygą
21

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Rašyti natūraliai sunkiausia
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
A. Huxley’o puota su actekų dievais
5
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Gyvenantis Meilės glėby...
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Pirmosios knygos konkursas

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Bajavykas
• RIDAS VISKAUSKAS.
Savarankiškumo ugdymas be gairių?

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

MUZIKA 
 ANDRIUS MASLEKOVAS.
Keletas žvilgsnių. Iš arti

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Terminijos pinklėse

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Besarabijos trieiliai
14

PROZA 
• KAROLIS KLIMAS.
šešios pink floydų moterys
16

VERTIMAI 
• Iš austrų poezijos1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Netikėtumai
28

KULTŪRA 
• Klaipėdiečių šokio spektakliai Vilniuje
• C. Graužinio spektaklis apie britų futbolo dievuką
• Kultūros židinio renesansas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vaikšti­nėjimai
2

DE PROFUNDIS
„Rašytojams eilėraštis duotas kaip
bausmė, o proza yra pasigailėjimas.“
(Milorad Pavič)
 
• MINDAUGAS URBONAS.
Procesas
• Stebuklas meno pasaulyje:
formalinas, nesėkmės ir amžinybė
13

MUZIKA

Keletas žvilgsnių. Iš arti

ANDRIUS MASLEKOVAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Festivalio bukleto fragmentas

Vos nuslūgus emocijoms po Vilniuje nuskambėjusio jubiliejinio „Gaidos“ festivalio, nuskubėjau į Kaune beįsisiūbuojantį penkioliktąjį šiuolaikinės muzikos festivalį „Iš arti“. Deja, ne visus koncertus galėjau aplankyti.

Pirmasis renginys, kuriame teko pabuvoti – Kauno filharmonijoje vykęs koncertas mįslingu pavadinimu „Sintetinė pelkė“. Vakaro pavadinimas kilo iš tą vakarą skambėjusio to paties pavadinimo Stepheno Montague kūrinio, bet apie jį vėliau. Vakaras prasidėjo liūdna gaida. Koncertą vedęs muzikologas Julius Kuzinas paskelbė, kad šį vakarą neišgirsime ir nepamatysime vokiečių trombonininko, turėjusio tapti viena ryškiausių festivalio žvaigždžių, Mike’o Svobodos dėl „rimtų sveikatos priežasčių“. Bet ypač entuziastingai J. Kuzino pristatytas M. Svobodą pakeitęs Marius Balčytis mano nuotaiką kiek pataisė. Koncertą pradėjęs Loretos Narvilaitės kūrinys trombonui ir mušamiesiems „Žaibai ir vėjai (Pamačius vakarą dangaus dugne)“ paliko keistą įspūdį. Kaip autorė teigia festivalio buklete, šį kūrinį rašiusi specialiai Mike’ui Svobodai, o mušamųjų ir trombono partijos turėtų būti lygiavertės. Taip, kūrinys buvo, ko gero, vienintelis iš tą vakarą atliktų opusų, kurį trombonininkui reikėjo mokytis: jo partija nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Savo vaidmenį M. Balčytis atliko neblogai, nors kelias pirmąsias minutes ir atrodė kiek suvaržytas (pakeisti M. Svobodą yra didelė atsakomybė). Kad ir kaip gerai grojo atlikėjai, kūrinio dramaturginio plano nesupratau. Per visas kūrinio dalis trombono linija nebuvo varijuojama. Nors keitėsi natos, diapazonas, atsirado surdina, bet nuolat pasikartojančios, anotacijoje minimos „smulkios faktūros“ ir „ilgos, dainingos frazės“ sulipdė ilgą, pilką ir nuobodų monolitą... Kilo mintis: „O jei trombono atsisakytume, juk skambėtų visai neblogai.“ Juolab kad mušamųjų partija (ją atliko Saulius Astrauskas) buvo įdomi ir turtinga. Atrodė – atlikėjai vienu metu groja du skirtingus kūrinius, kurių vienintelis bendras vardiklis yra tempas. Bet pabaigoje abi partijos susilieja į naują sonorinį tembrą, ir mes išgirstame vėją... tik atėjo tai netikėtai, perkusininkui ūmai išsitraukus nedidelę fleitą su slankikliu...

Kad ir kiek klausyčiau Vidmanto Bartulio „pokštų“ ir muzikinių citatų, jos mane kaskart nustebina. Ne išimtis ir „Šauklys“. Naujas „Šauklys“, trečiasis, ne vargonams, ne dvidešimt dviem fagotams, o trombonui, kontrabosui ir mušamiesiems. Kaip teigia kompozitorius, tai šauklys, kuris šaukia, tačiau jo niekas negirdi arba nenori girdėti. Tad veikiausiai norėdamas būti išgirstas „Šauklys“ prasidėjo trankiu ir kurtinančiu fortissimo, kuris, spėju, iš autoriaus nepareikalavo didelių užrašymo pastangų, labai jau improvizuotai viskas skambėjo. Netrukus fortissimo epizodą pakeitė pianissimo (kas dar?). Pianissimo epizode išryškėjo sonorinis greičiausiai kontrabosininko Arnoldo Gurinavičiaus iniciatyva elektroniniu būdu apdoroto kontraboso ir trombono duetas, lydimas be galo tylaus vibrafono harmoninio pedalo. Ir štai tarsi perkūnas iš giedro dangaus tas pats fortissimo, po kurio ir vėl – pianissimo, tik kontraboso ir trombono atliekami sonoriniai efektai kitokie. Ši schema pakartojama dar keletą kartų. Kompozicija po truputį pradeda priminti paveikslėlius iš serijos „surask dešimt skirtumų“, tik vargu ar dešimt jų pavyktų rasti. Nuo bandymų atitraukė prasidėjusi kūrinio coda, tiksliau – J. S. Ba­cho choralinis preliudas f-moll. Prieš akis –­ iškart A. Tarkovskis... Paskutiniai „Soliario“ kadrai... Kilo mintis, kad galima atrasti glaudžių paralelių tarp kūrinio formos ir filmo eigos, bet kino analizę palikime kino kritikams. Būtų neblogai, jei V. Bar­tuliui nusibostų perrašinėti muzikos klasiką –­ galėtų kino klasiką konvertuoti į muzikinius opusus. Manau, tai galėtų būti įdomu tiek muzikos, tiek kino, tiek visokio tarpdisciplininio meno mėgėjams bei kritikams.

Tarpdisciplininis menas. Būtent tai išvydome atliekant Stepheno Montague kompoziciją „Synthetic Swamp“. Pagal J. Kuzino instrukciją, užgesus šviesoms ir atsidarius durims, buvome pakviesti išeiti į fojė, kur laukė šokio teatro „Aura“ artistai. Prisipildžiusi iš fonogramos skambančių pelkių gyvūnų garsų, šviesų, „Auros“ sukurtų laumių, fėjų ir kitų mitinių būtybių, Kauno filharmonijos fojė tapo tikriausia transcendentine pasaulio pelke. Išgirdę griaustinį, pasukome atgal į salę, joje mūsų laukė kitomis spalvomis nušviesta ir kitokių sunkiai įvardijamų būtybių pilna scena, kurioje, be „Auros“ šokėjų, buvo minėti muzikantai: M. Balčytis, S. Astrauskas ir A. Gurinavičius. Ar jų dalyvavimas buvo būtinas? Svarstytina. Pasirodymas įspūdingas, neatsimenu, kad kada nors iš „Auros“ spektaklio išeičiau kuo nors nepatenkintas. Puikus kolektyvas, galintis reprezentuoti Lietuvą pasaulio scenose, nenuvylė ir šįkart.

Koncerto pabaigai paliktas Vytauto Germanavičiaus „Outer Spaces“ („Visata“) intrigavo astrofizikinėmis inspiracijomis. Kūrinio eiga turėjo atspindėti kelionę Saulės sistemos kūnų paviršiais ir, kaip rašo autorius, baigtis nauja dalimi – ateivių šokiais. Kūrinys prasidėjo mušamųjų solo, trukusiu apie penkiolika minučių. Šis solo mane pakerėjo toninių ir netoninių instrumentų darna, jų tembrinėmis ir akustinėmis galimybėmis. Nepamenu, kada ir ar išvis girdėjau geriau mušamiesiems parašytą lietuvišką kūrinį (nors R. Astrausko didelis kūrybinis indėlis akivaizdus). Atlikimo metu puikiai išnaudotos modernios salės apšvietimo galimybės, kiekviena padala buvo apšviečiama skirtingai, paryškinant skirtingus kelionės etapus. (Padėka puikiai savo darbą atlikusiems apšvietėjams, nes sugebantys gerai partitūrą sekti techniniai darbuotojai Lietuvoje yra geroka prabanga.) Po gerų penkiolikos minučių įsitraukę trombonas ir kontrabosas atliko savotišką hipererdvinį šuolį: spalvotą apšvietimą pakeitė įprastos šviesos ir iš kosminės erdvės atsidūrėme... Kauno filharmonijoje, kurios scenoje prasidėjo ateivių šokiai. O šoko jie nežinia kodėl pagal džiazroką... tokį gana sustingusį... Ar kritikuoti už tai? Nežinau. Manau, V. Germanavičius yra geresnis ateivių choreografijos specialistas nei aš...

Teko apsilankyti Armonų trio koncerte „Muzika trims“. Mažojoje filharmonijos salėje vykusiame kameriniame renginyje labiausiai įsiminė šalia garsių ir didelių šiuolaikinės muzikos vardų (Arvo Pärto, Zitos Bružaitės ar Algimanto Kubiliūno) įsiterpę beveik niekur negirdėti –­ Donatas Prusevičius ir Charlesas Halka.

D. Prusevičius „Infinito“ buklete teigia, kad kūrinys pagrįstas nepaliaujama stilių kaita, jame girdi viduramžių, lietuvių liaudies dainų, džiazo atgarsių. Perskaitęs anotaciją, pagalvojau: „Bus labai blogai... dar viena neskoningos eklektikos dozė...“ Tačiau išgirdau ką kitą. Apie savo autoritetus D. Prusevičius rašo, esą iš lietuvių kompozitorių jam labiausiai imponuoja Jonas Švedas (ansamblio „Lietuva“ įkūrėjas), Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Algimantas Bražinskas ir Rytis Mažulis. Klausydami šio kūrinio, išgirdome beveik juos visus (gal išskyrus R. Mažulį) ir dar daugiau, tačiau be citatų ar banalybių. Visa kūrinio stilių įvairovė kinta darniai ir profesionaliai, nepalikdama klausimų ar abejonių. Muzika – lietuviška, tuo pačiu ir originali, supainioti ją su kuriuo nors lietuvių klasiku neįmanoma, bet išgirsti vieno ar kito kompozitoriaus atgarsius gali kiekviename takte. Tai buvo muzika, kuri veikiausiai neras vietos „Gaidos“ ar kitame Europos šiuolaikinės muzikos festivalyje, bet, tikėtina, lietuvių atlikėjų bus pamėgta, tad tikiuosi šį kūrinį ne kartą išgirsti netikėčiausiose vietose.

Su amerikiečių kompozitoriumi Charlesu Halka yra tekę šiek tiek bendrauti. Tai įdomus kūrėjas. Daugiau nei metus jis praleido Lietuvoje, studijuodamas kompoziciją pas Osvaldą Balakauską. Lietuvą jis pasirinko ieškodamas lietuviškų šaknų, tad būdamas čia ne tik pramoko lietuvių kalbos, domėjosi lietuvišku folkloru, bet ir parašė operą „Julius“ lietuvių kalba, kuri pernai pastatyta Vilniuje, Naujosios operos akcijos iniciatyva. Šios operos ištrauka „Dipukų rauda“ apdovanota chorinių kompozicijų konkurse „Vox Juventutis’ 2009“, jai atiteko specialus choro prizas ir antroji vieta. Festivalyje girdėjome kiek ankstesnį Ch. Halkos kūrinį, parašytą dar prieš atvykstant į Lietuvą. Trio smuikui, violončelei ir fortepijonui kompozitorius vertina kaip savo ankstyvųjų patirčių ir inspiracijų manifestą. Šis kūrinys eklektiškas. Nuo pirmųjų akordų galima išgirsti ir amerikietiškąjį „Bang on a Can“, ir džiazroką ir europietiškuoju romantizmu persmelktų epizodų, o trečiojoje dalyje – ir gerokai sutirštintą Astoro Piazzollos muziką. Visa tai paskaninta sveika autoironijos doze. Turint omeny, kad kompozitoriui – tik dvidešimt aštuoneri, o kūrinys parašytas prieš trejus metus, galima sakyti, kad jis gana senas ir neatspindi dabartinių interesų, bet pažintis su ankstesniu kūrybos etapu visada padeda labiau pažinti vėlesnę muziką, kurią tikiuosi išgirsti netolimos ateities šiuolaikinės muzikos festivaliuose.

Į šių metų festivalį buvo verta atvažiuoti vien dėl lapkričio 6 d. vykusio „Chordos“ kvarteto ir soprano Verenos Rein iš Vokietijos koncerto – dėl unikalios galimybės išgirsti ganėtinai „mitinės“ asmenybės Lietuvos muzikos istorijoje – Edwino Geisto – muziką. Nepelnytai užmiršta E. Geisto muzika Lietuvoje ir pasaulyje skamba itin retai. 1902 m. Berlyne gimęs, žydiškų šaknų turėjęs vokiečių kompozitorius 1937 m. emigravo į Lietuvą ir reikšmingiausius opusus sukūrė Kaune, kur po nacių invazijos buvo suimtas ir nužudytas. Koncerte išgirdome dar Vokietijoje sukurtus E. Geisto kūrinius: „Der seltsame Abend“ (1933) ir „Ich finde dich in allen diesen Dingen“ (1936). E. Geistas man buvo didelis atradimas. Jo muzika persmelkta tarpukario modernizmo, naujosios Vienos, vėlyvojo romantizmo. Tai dar viena užmiršta tarpukario Lietuvos vertybė – muzika, kuri iš šiuolaikinės muzikos festivalių scenų seniai turėjo persikelti į kasdienį repertuarą. Koncerte išgirdome ir dar vieno su Lietuva susijusio, iki septyniolikos metų joje gyvenusio, vėliau į Berlyną persikėlusio Arno Nadelio kūrybos, taip pat – Anatolijaus Šenderovo, Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Martinaičio, Daivos Rokaitės-Dženkaitienės ir Pauliaus Hindemitho kūrinių. Maloniai nustebino solistė Verena Rein. Ji ryžosi lietuvių kalba atlikti A. Šenderovo „Keturis Sigito Gedos eilėraščius“ ir B. Kutavičiaus „Ant kranto“. Pastarąjį kūrinį net ir puikiai lietuviškai kalbančiai vokalistei sudėtinga atlikti taip, kad publika suprastų tekstą, bet iš V. Rein lūpų lietuviški žodžiai liejosi ne ką prasčiau nei gimtieji vokiški, dar neteko girdėti tokios aiškios ir suprantamos lietuvių kalbos iš užsienio solistų.


B. d.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:28:26 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba