Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-01-28 nr. 3316

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• ROSANA LUKAUSKAITĖ.
Kas yra gravitacija?
26
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE
• PRENUMERATA

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

EX PROFESSO 
• Prof. habil. dr. EUGENIJA ULČINAITĖ.
Klasikinių kalbų reikšmė ir vaidmuo ugdant asmenybę*
17

ATMINTIS 
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
„Idėjos, jei didžios...“
11

KRITIKŲ KLUBAS 
• DANGUOLĖ ŠAKAVIČIŪTĖ.
Žiūri į knygą, mato špygą
21

KNYGOS 
• LAIMANTAS JONUŠYS.
Rašyti natūraliai sunkiausia
1
• MARIUS PLEČKAITIS.
A. Huxley’o puota su actekų dievais
5
• ALFREDAS GUŠČIUS.
Gyvenantis Meilės glėby...
1
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras
• Pirmosios knygos konkursas

TEATRAS 
• KRISTINA STEIBLYTĖ.
Bajavykas
• RIDAS VISKAUSKAS.
Savarankiškumo ugdymas be gairių?

DAILĖ 
• AISTĖ PAULINA VIRBICKAITĖ.
„Estampas ’10“ – permainos ir perspektyvos

MUZIKA 
• ANDRIUS MASLEKOVAS.
Keletas žvilgsnių. Iš arti

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Terminijos pinklėse

POEZIJA 
• ALIS BALBIERIUS.
Besarabijos trieiliai
14

PROZA 
 KAROLIS KLIMAS.
šešios pink floydų moterys
16

VERTIMAI 
• Iš austrų poezijos1

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Netikėtumai
28

KULTŪRA 
• Klaipėdiečių šokio spektakliai Vilniuje
• C. Graužinio spektaklis apie britų futbolo dievuką
• Kultūros židinio renesansas

SAVAITĖ SU TV 
• SKIRMANTAS VALIULIS.
Vaikšti­nėjimai
2

DE PROFUNDIS
„Rašytojams eilėraštis duotas kaip
bausmė, o proza yra pasigailėjimas.“
(Milorad Pavič)
 
• MINDAUGAS URBONAS.
Procesas
• Stebuklas meno pasaulyje:
formalinas, nesėkmės ir amžinybė
13

PROZA

šešios pink floydų moterys

KAROLIS KLIMAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Storm Thorgerson. „Pink Floyd“ „Back Catalogue“ plakatas (EMI). 1997


                Gelbėju tą, kuri iš pradžių visiškai nemyli pavasario, bet myli gėlės vietą, kur užsidarė pavasaris. Kuri iš pradžių visai nemyli meilės, bet paskirą veidą, kokį įgijo meilė.

                          Antoine de Saint-Exupéry


Ji paskambino man vidury nakties, o galbūt reikėtų sakyti – ryto, maždaug po pusės metų nuo tada, kai mūsų keliai išsiskyrė Anglijoj. Paskambino ir paklausė, visai paprastai, nors gal ir jaudinosi, sakė, kad jaudinosi, ar negalėtų ateiti ir pasiimti kelių savo užsilikusių daiktų, o aš virpančiu balsu paklausiau, ar ir ji negalėtų man ko nors atnešti. Aš pažadėjau pavaišinti ją arbata. Įsijungiau muziką ir virtuvėje, skendinčioje dūmuose ir netvarkoje, susiradau cigarečių pakelį; norėjau rūkyti, bet degtukų niekur nebuvo. Vaikščiojau po kambarius drebančiom kojom laukdamas, kol ji ateis, pasirodys, kaip ir pridera, iš pačios nakties, kuri užaugino mus abu. Mes buvome nakties vaikai, kurių tragiškas likimas nuo seniausių laikų užrašytas tamsoje, nematant nei raidžių, nei žodžių.

Tikėjausi, kad tabakas mane nors kiek nuramins, taip pat žinojau, kad jai pasirodžius mano rankos drebės ir aš negalėsiu rūkyti. Visuomet maniau, kad ji grįš, nesvarbu, ilgam ar trumpam, tačiau aš, nors ir tai suvokdamas, niekad nesijausiu esąs stiprus šitam susitikimui. Neįmanoma to nusakyti, tai tarsi susitikti su pačia lemtimi, su pačiu savimi. Galbūt visą tą laiką, nuo tada, kai sugrįžau, karštomis naktimis vaikščiodamas po mirusį miestą, aš ieškojau ne tiek jos, kiek savęs. Nes tik būdamas su ja, aš jaučiausi savimi, be jos man trūko tos dalies, kurios negali pakeisti jokia kita moteris, joks kitas žmogus, man trūko savęs paties, ir šiose mitinėse gatvėse, kurių šešėliuose pirmą kartą susitikome, vaikščiojau nebe aš, o tik tai, kas išpildoma. Todėl nuo tada, kai susipažinome, aš nebetikiu, kad tikra meilė keičia veidus; nes žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi jo antrąją pusę. Todėl mylėti galima tik vieną kartą, ir ne kiekvienam lemta sutikti tą, kuris įkūnija tave patį; pamilęs tokį žmogų, nužudai sugebėjimą kada nors mylėti ką nors kitą, bet tai – teisinga kaina. Tik bailiai negali pripažinti, kad yra nepakeičiamų dalykų.

Užkaičiau virdulį ir šiaip taip išploviau kelis puodelius, suradau arbatžolių. Jaudinausi kaip tąkart, eidamas stoties link, pro ašaras nematydamas kelio, nemiegojęs dvi naktis, bandydamas įveikti sunkiausią atkarpą savo gyvenime, kurios pabaigoje, matyt, nieko daugiau ir nebuvo, ir aš nuolat savęs klausiu, kodėl būtent ten reikėjo nužudyti viską, kas brangiausia, užgniaužti kančią, kuri mus brandino ir paliko akyse vos matomą liūdesio blizgesį, kurio niekuomet nenutrins laikas. Toks liūdesys šventas, jis puošia.

Kai ji paskambino antrą kartą, aš, stengdamasis susivaldyti, nors ir nesisekė, nulipau į apačią ir, atrakinęs duris, pamačiau ją stovinčią sniege, apgaubtą tamsos. Mi mujer desnuda. Girta senamiesčio deivė. Likimas, kuris mane pasirinko. Man nereikėjo ir sekundės, kad melas, kuriuo bandžiau patikėti, net ir žinodamas, jog tai melas, sugriūtų visiems laikams; nuo tos dienos aš niekada nebegalėjau savęs apgauti. Aš ją mylėjau, tik ją, stovinčią kiek atokiau nuo durų, mylėjau jos apšviestą veidą, ant kurio leidosi ir tirpo snaigės, mylėjau tas akis, kurių žvilgsnis, vis dar netikėtai kibirkščiuojantis, slėpė praeitį ir mane. Jame aš mačiau mus, mačiau visus tuos kartus, kai šitaip pažiūrėjusi, ji užeidavo vidun, į mano butą. Jos akyse mačiau save laukiantį, mačiau ir dabar – aš buvau žmogus, kuriam ji rūpėjo. Tą tragišką momentą, kai supratau, koks tuščias esu be jos ir koks silpnas su ja, norėjau tik pravirkti, bet užgniaužiau savo emocijas ir pakviečiau užeiti, pasakęs nepamenu ką, nes ji šypsojosi. Atiduočiau viską, jei vėl galėčiau pamatyti tą šypseną, jei kas rytą, kaip ir anksčiau, ji alsuotų taip arti mano veido.

Užlipome laiptais tylėdami, man rodos, ir ji vėl kažin ką pasakė tik tuomet, kai užrakinau duris. Ji jautėsi čia kaip namie, po velnių, juk čia ir buvo jos namai! Man pasirodė, kad ji visiškai nesijaudina, kaip visada rami ir pasitinkinti savimi, ori ir protinga tiek, kad pasiduotų likimui, o ne šoktų jam į akis. Jai buvo skirta būti su manimi, ir šitas žinojimas mane smaugte smaugė, man jos reikėjo visą laiką ir reikės visuomet – savęs neapgausi; bet aš drebėjau, vaikščiojau tai šen, tai ten ir negalėjau nieko pasakyti. Kita vertus, juk man ir nereikėjo. Aš žinojau, kad viską ji supranta be žodžių, kad mano mintys tą pačią akimirką pavirsta jos mintimis.

Jai nematant pabandžiau į puodelius įberti arbatžolių, bet didžiąją dalį išpyliau ant stalo, ir, kai ji atsisuko, paprašiau, kad ji pati įpiltų vandens. Pastebėjusi, kad sukioju cigaretę rankoje, paklausė, ar gali rūkyti virtuvėje, ir aš, žinoma, leidau. Ji prisidegė cigaretę, tada įtraukė ir išpūtė dūmus, ir padavė man degtukus, kuriuos padėjau ant stalo.

Ji sėdėjo, o aš stovėjau, atsirėmęs į šaldytuvą. Ji kalbėjo atvirai ir nieko neslėpdama, tačiau viskas buvo pasakyta jos atėjimu, kurio taip ilgai laukiau ir tikėjausi, nes viskas ir turėjo taip būti, kiekviena detalė, kiekviena emocija buvo tokie, kokius ir įsivaizdavau. Paskui ji paėmė puodelį arbatos ir atsistojusi nuėjo tiesiai į mano kambarį, pro sujauktą svetainę, kur stovėjo sulūžusi sofa, ant kurios anksčiau miegodavome. Ir nors mano kambarys buvo pertvarkytas, ji, pasisukiojusi ant kilimo, pasakė, jog jaučiasi taip, tarsi niekuomet nebūtų iš čia išėjusi. Tam tikra prasme tai buvo tiesa, ji iš tiesų visą laiką buvo čia ir ne tik čia, mačiau, kaip ji ieško kokių nors savo daiktų, bet aš saugojau juos visus paslėpęs. Jos žvilgsnis sustojo ties plakatu, kurio kadaise man neleido pasikabinti. Dabar jis kabojo ant sienos – šešių nuogų moterų nugaros. Visos išpaišytos spalvotais dažais, jos sėdi ant baseino krašto ir žiūri į žydrą vandenį. Tik viena, pasukusi galvą, žiūri nežinia kur kitur ir tartum kitaip, jos veidas pasuktas profiliu, kūnas vienintelės nėra margai išterliotas, ji vienintelė remiasi rankomis į grindis, stipri ir nepriklausoma, ji – didžiausia paslaptis, nors ir labiausiai apnuoginta. Aš žinau, kas ji, viena iš šešių pink floydų moterų, taip primenanti aną Dali paveikslą, ta, kurios kūnas nuspalvintas plytom. Ji, toji vienintelė, tarsi siena, į kurią pavienėm plytom sugula visos kitos moterys, nes Ji įkūnija jas visas. Ji – Greta, kurios nepamiršau nė akimirką ir kuri vos įėjusi pasakė, kad pasiilgo manęs, čia, mano bute, pasakė ir kitų gražių dalykų, kuriems tuo metu buvau per silpnas rasti atsaką; tačiau aš pabandžiau sudėti visus savo jausmus į vienintelį klausimą, kurį visuomet tikėjausi užduoti panašią akimirką. Kai ji žiūrėjo į tą plakatą, į visas tas moteris, aš paklausiau, ar ji gali surasti save. Ir ji iškart parodė į save pirštu, nei kiek nedvejodama, kaip ir tikėjausi, nė kiek neabejojau, kad nesuklys, ir nusišypsojo... Atiduočiau viską, jei vėl galėčiau pamatyti tą šypseną.

Pamenu, kaip tą naktį kalbėjomės, pasakodami vienas kitam dalykus, kurie mums nutiko per pusę metų, palaidodami save prisiminimuose, apie visokias smulkmenas ir ne tik, ji pasakė, kad dažnai apie mane galvodavo, aš pasakiau tą patį, tai buvo tikra, nuoširdi tiesa, ir aš pajutau, kaip po truputį rimstu, nors mano kalbėjimas buvo padrikas ir nerišlus. Tada ji atsigulė ant čiužinio ir paprašė kokių nors marškinėlių, kaip tada, kai pas mane miegodavo, kad galėtų persirengti. Ji nė nesirengė šiąnakt išeiti, turbūt jautė, kad viskas jai čia vis dar priklauso, ir paklausė, ar negalim pažiūrėti filmo. Užgesinau šviesą, nusirengiau ir atsiguliau šalia, ji pati uždėjo mano ranką sau ant kaklo. Mes retai peržiūrėdavome filmus iki galo, ano irgi nebaigėm žiūrėti. Aš liečiau jos minkštą odą, kurią buvau pamiršęs, paskęsdamas vienintelėse tokiose švelniose lūpose, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Ji nuolat kartojo, kaip manęs pasiilgo, o aš nepalioviau jai sakęs to paties. Tačiau tą naktį, kurią ji man padovanojo, mes buvome praeities vergai ir atrodė, kad susitikome patvirtinti prisiminimų, kad niekas niekuomet nebūtų pamiršta. Mes buvome per silpni žiūrėti į dabartį ir tuo labiau į ateitį, ir tik rytą, kai gulėjome suglaudę savo nuogus kūnus, ji paklausė, kas dabar bus. Mes tylėjome, ir tai buvo protingiausia, ką galėjome pasakyti, nes likimas vis tiek tars paskutinį žodį. Tuo tarpu aš džiaugiausi ir liūdėjau, kad nei ji, nei aš per visą laiką nepasakėme, jog mylime vienas kitą. Ir tai gerai, nes gerbiau ją už tai, kad vis dar nesišvaisto tokiais žodžiais; tik abejoju, ar ji suvokė, jog viską, ką anksčiau kartu patyrėme, kas buvo apraizgyta tik mums matomomis paslaptimis, įvyko tik dėl to, kad buvome išrinktieji, laimingieji, kuriuos tokiu likimu apdovanojo dangus ir kosmosas. Nežinau, ar ji suprato, jog panašūs dalykai egzistuoja tik tam tikru metu susitikus dviem fatališkiems žmonėms, kokie buvome, veikiant milijonams nesuskaičiuojamų aplinkybių, kurios tik nedaugelio akyse pavirsta tuo, ko negalima pakartoti nei su kitu, nei su tuo pačiu žmogumi. Nesu tikras, kad ji suprato, jog ir stebukladariams kartais reikia pailsėti. Galbūt neteisinga laukti ko nors, kas jau įvyko, galbūt išvis neteisinga laukti, galbūt reikia kurti naujus stebuklus, galbūt reikia laukti, kol šis nesveikas miestas padovanos naują beprotybės įkvėpimą. Aš taip galvojau ir norėjau laukti viso to kartu su ja. Man atrodė, kad sprendimas toks paprastas – tiesiog būti kartu, būti kartu ir tiek, ir tikėti, nes kantrieji bus apdovanoti. Juk tiek nedaug reikia, kad ši vienatvė pasibaigtų... Tačiau žinojau, visuomet žinojau, kad ji geriau lauks viena, todėl nebandžiau jos sustabdyti, kai rytą apsirengė ir paprašė palydėti iki durų. Ji visuomet bėgo nuo žmonių, kurie jai labiausiai reikalingi, bent pati man ne kartą yra taip sakiusi, ir todėl visa širdimi tikėjausi ir meldžiau, kad vieną dieną ji vėl sugrįš, nes man reikalinga kaip oras, nes yra mano gyvenimo moteris, šiaip ar taip. Išeidama ji pasakė man: „Iki susitikimo kada nors“; žinojau, ką tai reiškia, man atrodo, kad pažįstu ją geriau nei bet kas kitas ir visuomet suprantu bet kokį jos poelgį, tik vis tiek neištvėriau neatsakęs: „Iki susitikimo kada nors greičiau.“ Ji tik liūdnai nusišypsojo ir išėjo vėl palikdama mane vieną, bet aš vis tiek atiduočiau viską, kad tik vėl galėčiau pamatyti tą šypseną.

Uždariau duris, grįžau į tuščią kambarį ir įsijungiau muziką; kurį laiką klausiausi, o tada pravirkau. Bet ji tik sėdėjo, atsukusi man nugarą, ir aš mačiau, kaip šypsosi jos lūpos, o skruostais rieda ašaros. Taip verkia karaliai.


Žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas
tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti
galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.

                Albert Camus


 

Skaitytojų vertinimai


65922. Tomas2011-01-30 17:26
Sklandžiai parašyta, bet man tai tik tiek. Ir ta popmastika su `taip verkia karaliai` - ai, nereikia. Šiaip negaliu vertint pačio teksto, nes mergaitė lydosi iš juoko šalia manęs šią akimirką - visą dieną klausėm kartu pink floydų ir kalbėjom, kad tikrai nėra jokių `sielos pusių`. Geras sutapimas, smagūs tokie. Ai, vis tiek geriau už "Fikciją", Karoli, sėkmės Tau.

65926. Rokas2011-01-30 18:02
Tomai, garantuotai skaitei tik pradžią ir pabaigą, cha cha, žvengiu, pats vos perskaičiau. skiedalas čia grynas. Dar jeigu KarolĖ rašytų, bet vyras?.. "Girta senamiesčio deivė" - WTF? Nedaryk gėdos, Klimai. Nuo šiandien. (P.S. T., žinau, kokia Mergaitė ten lydosi, perduok linkėjimus.)

65929. ap2011-01-30 19:04
Turi magijos tekstas, turi...

65946. A.Nov :-) 2011-01-30 22:18
Nuostabiai parašytas tekstas. Matosi, kas nešioja Filologijos rudens karūną.

65947. 659472011-01-30 22:22
Kokia dar karūną, kas per snobizmas, taip, gerai parašyta techniškai, bet kad niekai visiški.

65948. terra2011-01-30 22:47
labai gražus tekstas

65956. raimis2011-01-31 11:06
Įdomu skaityti, bet perskaičius pagalvojau: tekstas yra tekstas, tačiau pats savaime gyvas, ar tekstų kontekste? Ir kokiame?

65957. Rokas2011-01-31 11:32
Va būtent, Raimi. Priprato chebra kiekvieną nors kiek pusė velnio vadint "labai gražus tekstas", nes nebesitiki nieko geriau. Kaip ir minėjo kažkas - technika ok, bet tai ką. Iš vienos pusės - gal ir be reikalo keliu šumą, mirė LM tai mirė. Kita vertus - o kodėl ne? Nes tikrai geri dalykai egzistuoja, kodėl jų nenorėti ir čia. Kaip tik tokios reakcijos turėtų džiuginti leidinį - reiškia dar yra žmonių, kurie kažko iš jo tikisi. Niekas nespardo padvėsusio šuns.

65959. Rokui - raimis2011-01-31 12:13
Įdomūs Tamstos samprotavimai. Bet gi niekas nepadvės dėl vieno teksto, jei sistemiškai nėra gerų tekstų Redakcijoje. Chebra gali girti ką nori, tegu kiekvienas individualiai ir kontekstiškai pagrįskime "teksto" gerumą ar silpnumą teksto analize ir kontekstais. ...Bet tai jau marios laiko. Sėkmės Tamstai, Rokai. Time is money.

65964. Rokas2011-01-31 14:05
Cha, aišku, kad money, šiaip leptelėjau, o parašei, lyg būčiau debilas ir dar pensininkas :) prajuokino :) Sėkmės ir Tau.

66005. Rimas :-) 2011-02-02 08:30
Geras, kaip jau kažkas rašė, sklandus tekstas. Ne dažnai tokių dabar paskaitysi. Taip ir toliau. O visa kita ateina su branda.

66029. 6542011-02-03 15:54
"Atiduočiau viską, jei vėl galėčiau pamatyti tą šypseną. " - na tokie pasisakymai banaloki, rodos, kad autorius lb jaunas, bet vistiek lb kliuva.

66034. Blondinė iš anglų :-) 2011-02-03 21:48
Practice makes perfect. Kaip jau sakiau kartą - talentą turi, o tai svarbiausia.

66045. Likimo ironija2011-02-04 12:46
Talentingiausias is menininku- chameleonas. Nusidazo ta spalva prie kurios prisiglaudzia. Tas pats su rasytojo talentu, apimtu stipresniuju rasytoju itakos. Taciau kai toks kalbes PAC - bus idomus rasytojas.

66075. jona :-) 2011-02-06 15:36
Be abejo, kad patiko, netgi labai, bet, šiek tiek ilgėliau už visus čia rašiusius pagyvenusi, drąsiai teigiu, kad: pirma: lygiosios (deja dažniausiai) trunka tik akimirką... antra: retkarčiais meilė tęsiasi dvejus metus... trečia: meilė choleros metu yra grynai išimtinis dalykas... Žinoma, tai visai nereiškia, kad nereikia mylėti ir apie meilę gražiai rašyti, ypač, jeigu rašosi ir, būtent, jeigu rašosi... Asmeniškai man neteko skaityti labiau supaškudijusio meilę rašinio, koks yra lietrytyje apie žydo ir lietuvės "meilę": viena kvaiša pasakojasi, o kita nemažesnė kvaiša užrašinėja...

66151. Vilius :-( 2011-02-08 15:55
Prastokai.Matau tik buitinį stilių, tokiu, gali rašyti sau dienoraščius, šiaip dėl ,,smagumo", tačiau kam viešinti? Na, nebent dėl kritikos, bet tuomet jau geriau kam nors asmeniškai rodyti tekstą ir klausti kur tobulėti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 8 iš 8 
21:28:01 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba