Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-22 nr. 3178

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Barbara Gruszka-Zych.
KRYNICA
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• METŲ VERTĖJO KRĖSLAS – DANGUOLEI ŽALYTEI2
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS
4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
MIRTIS ARBA PREMIJA!
2
• SVEČIUOSE DAINA AVUOTINIA

KNYGOS 
• „VISAS ČIURLIONIS“
• „VIENOVĖS ĮŽVALGA PLATONO FILOSOFIJOJE“
• „VALIOS METAFIZIKA: SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJOS INTERPRETACIJOS“
• „TYLIOSIOS ALTERNATYVOS“
• Gintarė Adomaitytė.
MAN GAILA, GAILA, GAILA
• 2007 METŲ „METŲ KNYGOS “ TITULĄ PELNĖ „SRAIGĖ SU BEISBOLO LAZDA“ IR „SLIEKO PASAKA“5
• (PA)SKAITINIAI5
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
 TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ
• VĖL PAS ADOMĄ
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS VIEŠĖS VILNIUJE
• „LAISVĖS KAINA“

DAILĖ 
• Jurgita Jasinskaitė.
KERAMINĖS ISTORIJOS TĘSIASI
45
• KALNAIS IR PAKALNĖM12

PAVELDAS 
• Nijolė Tumėnienė.
EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT
3

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ20

PROZA 
• Vetusta Prišmantienė.
AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ
9

VERTIMAI 
• Mariusz Wilk.
KANINO NOSIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Elvyra Markevičiūtė.
STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA
1
• TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• „VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

KRONIKA 
• KLASIKOS VAIZDAI
• LAIŠKAS VASARIO 16-OSIOS MINĖJIMO RENGĖJAMS2

DE PROFUNDIS 
• Justinas Bočiarovas.
LIŪDNA ISTORIJA
6
• Mindaugas Briedis.
IŠ CIKLO ĮVYKIAI PLANETARIUME

TEATRAS

TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Spektaklio „Sugrįžimas“ scena
Klaudijaus Driskiaus nuotraukos iš „Palėpės“ archyvo

Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatre-studijoje „Palėpė“ vasario pradžioje įvyko spektaklio „Sugrįžimas“ premjera (scenos iš Adomo Mickevičiaus gyvenimo Lietuvoje). Pjesę parašė ir ją režisavo Olegas Kesminas, scenografiją ir kostiumus kūrė Rasa Kriščiūnaitė. Ta proga Olegą Kesminą ir Rasą Kriščiūnaitę kalbina Ridas Viskauskas.

Su Adomo Mickevičiaus kūryba Jūs, režisieriau, susiduriate ne pirmą kartą. 1989-aisiais vaidinote Klaipėdos „Teatro-studijos Liepų gatvėje 68“ spektaklyje „Konradas Valenrodas“ pagrindinį vaidmenį. Tuo metu ši teatro studija, vadovaujama Alvydo Vizgirdos, Lietuvoje buvo viena stipriausių tarp tokio tipo studijų... Ką prisimenate iš to laikotarpio, kurį vadinčiau „didelių vilčių metais“? Artėjo permainos...

O. K. Kai pradėjome repetuoti 1989 metais, Klaipėdoje jautėsi artėjantis Atgimimas. „Konradas Valenrodas“ atrodė drąsi dramaturgija net ir tomis dienomis keliamų tautinių idėjų kontekste. Visuomenėje pamažu buvo pradedama kalbėti ir tremtinių, okupacijos temomis. Visa tai veikė ir tuometinį spektaklį.

Praėjo bemaž 20 metų... Aišku, sumanymą turbūt brandinote ne vienerius metus. Kodėl dabar grįžote prie A. Mickevičiaus? Nepasakyčiau, kad pjesė, kurią pats parašėte, būtų „patogi“ didesnio sceninio patyrimo neturintiems vaidintojams: žodį atgaivinti nėra lengva...

O. K. Apie spektaklį pradėjau galvoti prieš penkerius metus. Kadaise studentų teatro forumo metu skaitėme jo poeziją A. Mickevičiaus muziejaus kiemelyje, netoli Šv. Onos bažnyčios. (Norėjome skaityti Konrado celėje, bet ji tuo metu buvo išnuomota.) Pamaniau, kad A. Mickevičiaus asmenybė, jo biografija turi didelę šviečiamąją reikšmę jaunimui. Šiuo metu patriotizmo idėjos šeimoje, mokykloje sunkiai prigyja. Baisi emigracija. Kažkokia atminties praraja: retas žino savo krašto istoriją. Ką kalbėti apie mūsų studentijos istoriją, kuri garsino Lietuvą. Taigi norėjosi per A. Mickevičiaus biografiją apie tuos dalykus pakalbėti, palyginti studentų gyvenimą „anuomet“ ir „dabar“. Bet buvo problema – nebuvo dramaturgijos. Skaičiau daug faktinės medžiagos, bet ją susieti pavyko tik po 5 metų.

Kokius šaltinius pasitelkėte? Atpažinau tik faktus, minimus Vlado Drėmos knygoje „Iš Lietuvos teatro istorijos šaltinių. 1761–1853“ (sudarytojai – Gražina Drėmaitė, Helmutas Šabasevičius; šią teatro istorijos požiūriu vertingą knygą 2007-ųjų pabaigoje išleido Kultūros, filosofijos ir meno institutas).

O. K. A. Mickevičius istorinėje Lietuvoje gyveno 26 metus, iki ištrėmimo. Čia jis subrendo kaip asmenybė ir kūrėjas. Būtent tuo laikotarpiu ir domėjomės. Daugiausia medžiagos radome Arnoldo Piročkino knygoje „Devyneri Adomo Mickevičiaus metai Lietuvoje“. Be abejo, –­ ir kituose šaltiniuose lenkų, rusų kalbomis. Su studentais lankėme istorines vietas, susijusias su A. Mickevičiumi: važiavome į Naugarduką Baltarusijoje, Vilniuje aplankėme poeto bendražygių kapus Rasų, Bernardinų, Saulės kapinėse...

Kaip koregavote pjesę per repeticijas?

O. K. Sezono pradžioje turėjome pjesės eskizą. Visą rugsėjį gilinomės į medžiagą, kalbėjomės, pildėme. Galutinis pjesės variantas susiformavo spalio pradžioje.

Ar jaunieji iš pradžių nesipriešino sumanymui – juk tarsi ne šiuolaikinio jaunimo realijos?

O. K. Priešinosi. Vyresni studijos nariai žinojo, ką šį sezoną veiksime. O nauji nariai labai nustebo. „Tėvynės meilės“ tema daugeliui – formalus žodžių žaismas, tarsi privaloma, įpareigoja. Reikėjo „nuvalyti“ tas apnašas, tų žodžių formalų skambesį. Ką žodžiai „tėvynės meilė“ reiškė konkrečiam žmogui ir visai kartai? Kodėl visa tai užmiršome? Ką anuo metu reiškė žodžiai –­ garbė, pareiga Tėvynei ir kraštui, kuriame esi gimęs? Lyg ir primirštos, subanalintos, nedažnai vartojamos sąvokos (dabar populiaresnės –­­ „nauda“, „pinigai“). Apie A. Mickevičių daugiau mažai kas žinojo, vienas kitas rimčiau teatru besidomintis (studijos senbuvis Vytautas Danilevičius, tarkim).

R. K. Arba lenkų tautybės studentai (Arturas Vasiukevičius per naujų studijos narių priėmimą lenkų kalba atmintinai deklamavo A. Mickevičiaus eiles).

Rasa, kaip tas „šėpos“ teatriukas atsirado spektaklyje? Aišku, jis minimas turbūt pjesėje, be to, turėjote darbo teatre „Lėlė“ patirties (Vitalijui Mazūrui kuriant „Raudonligę“ 1989 metais).

R. K. Mažai tos patirties... „Šėpa“ – tai daugiau socialinis satyrinis teatras, mūsų spektaklyje kiek kitoks teatriukas – „Betleika“. Jis paremtas sena tradicija „teatras į namus“. Dažniausiai per religines šventes (Kalėdas, Velykas) į turtingesnių žmonių namus atvažiuodavo klajojantys aktoriai, kurie ant vežimo pasistatę „Betleiką“ rodydavo biblines scenas. Tai būdavo šventės akcentas. Kartais vaidindavo ir patys namiškiai religinių švenčių metu. Tik vėliau buvo pradėta sakyti „tiesą“ apie konkrečią priespaudą, įterpiant to meto aktualijas, personažus.

„Betleika“ – unikalus žanras. Jis mane seniai traukė archaika, paprastumu, žavia estetika. Priemonės paprastos, bet mūsų ekvilibristinių triukų laikais paprastumas žaviai suskamba. Mirtį gali suvaidinti ir kitu būdu – nebūtinai vaizduoti degantį ir krintantį iš daugiaaukščio žmogų, triukų meistrą... Kai kūrėme spektaklį, rėmėmės „archajiška“ „Betleikos“ tradicija. Dar ir šiandien ši tradicija gyva mažame lopinėlyje, dabartinėje Baltarusijoje, Myro miestelyje. Ten veikia, mūsų nuostabai, ne tik muziejus, bet ir amatų mokykla, kurioje gaminamos „Betleikos“.

iliustracija
Adomas Mickevičius – Ignas Rimkus

„Betleika“ tarsi mus priartino prie dramaturginės medžiagos, kurią sudėtinga vizualiai išreikšti mūsų mažoje scenoje.

„Palėpė“ spektaklius vaidina dviejose auditorijose. Viena kiek didėlesnė, kita itin maža. Ar kasmet, artėjant naujam sezonui, Jūsų neima siaubas – ką šįkart reikės sugalvoti? Juk auditorijų aukštis nedidelis, jokios mechanizacijos nėra, „iš dangaus“ niekas nusileisti negali...

R. K. Tai manęs negąsdina. Kai kurie žmonės mėgsta didmiesčius, aš jų nemėgstu. Maža erdvė, suvaržymas man nebaisus. Tai unikali galimybė, kurią turi retas dailininkas: būti 4 metrus nuo žiūrovų. Viską, ką darau, publika mato iš arti. Man nereikia „kirviu kapot“ kokio statinio, kurio tik kontūrai didelėje erdvėje matysis. „Palėpė“ – kitoks teatras, čia ir vaizdas pateikiamas kitaip. Žiūrovai mato kiekvieną siūlelį, kiekvieną neteisingai prikaltą lentutę. Tampi tarsi juvelyru – ir tai man patinka. Matyt, kameriškumas man būdingas.

Kai reikia „aprengti“ tiek daug spektaklio veikėjų, kuriuos vaidina net kelios sudėtys jaunųjų, kaip sukatės?

R. K. Siuvėjų ir kitų techninių darbuotojų neturime. Mūsų teatras vadovaujasi geranoriškos pagalbos principu. Yra ir mums padedančių altruistų teatro draugų. Džiaugiamės jais: Vida Zlatkuvienė siuvo uždangą, Marija Drėmaitė aplikavo du „Betleikos“ aktorių kostiumus pagal mano eskizus, Gintauta Žemelienė padėjo siūlais ir medžiagomis.

Scenos kalbai visada skiriate daug dėmesio. Programėlėje dėkojate ir scenos kalbos specialistei Valerijai Vaitkevičiūtei...

O. K. Ji – mano kalbos kultūros dėstytoja iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos. Paprastai prieš pradedant repetuoti naują spektaklį, prašau jos suredaguoti, sukirčiuoti tekstą. Studentai gauna profesionaliai parengtą tekstą. Jiems lieka tik išmokti. Jaunimo kalbos kultūra dažnai pašlijusi. (Išėję iš teatro studijos, po kurio laiko jaunuoliai patys dėkoja ir džiaugiasi žiniomis ir įgūdžiais.)

R. K. Jaunimas pats pradeda vienas kito klaidas taisyti.

O. K. Ilgainiui taisyklinga kalba jiems tampa teatrinės kultūros dalimi.

Spektaklio nepavadintumei buitiniu-psichologiniu. Ir judesys, ir kalba neretai stilizuoti. Kaip tokiu atveju padedate jauniesiems į tekstą „gyvybę įpūsti“?

O. K. Visų pirma aiškinamės situaciją. Į tekstą žiūrime kaip į sceninio veiksmo sumanymo dalį. Tikslinamės, kodėl konkrečiu momentu reikalingas tekstas (kam kalbame, kodėl, kokios aplinkybės, ką norime pasakyti) arba kaip tam tikrą informaciją galima perteikti be teksto. Stengiamės kalbos neišskirti, siekiame, kad ji būtų bendro veiksmo dalis.

Kiek suprantu, repetuojant tokios stilistikos spektaklį tradicinis etiudų kelias nelabai tinka...

Netinka. Pavyzdžiui, yra tokia „Adomo laiškų į Vilnių draugams“ scena. Joks etiudas čia nepadės. Svarbiausia, kokia teatrine forma perteikti tuos laiškus, atrinkti, kas svarbiausia juose, kaip sudėlioti, kad atsirastų dialogas.

Kaip Jums pavyksta ilgą laiką repetuojant išsaugoti studentų susidomėjimą kuriamu spektakliu? Jaunimui labiau patinka „žaidybinis“ scenos vyksmas, kuriame galima pasiautėti, padūkti... Šiuo atveju daug formos dalykų, reikia susitelkti tiksliai raiškai.

O. K. Kai pradedame dirbti, mažai žinome, kas, kaip, kodėl. Kuo daugiau dirbi, tuo daugiau sužinai ir įgyvendini scenoje. Alkis sužinoti, patikrinti, įvertinti tai, ką prieš tai aiškinomės labiau teoriškai –­ puiki „varomoji jėga“. Viską dabar imliems studentams norisi aktyviai suvokti, išgyventi. Šis procesas niekada nesibaigia. Ne visiems pavyksta...

Žmonės skiriasi ir asmeninėmis savybėmis, ir vaidybos gabumais. Kam nors gal sunkiau sekasi. Ar lyderiai neišvadina tokio „lebeda“, ar tolerantiški silpnesniajam?

O. K. Visko būna. Bet tikslas – pagerinti rezultatą. Stengiuosi, kad pastabos būtų kolegiškos, kad nepasakytų vienas kitam ko nereikia... Matau, kaip vienas kitu rūpinasi. Žioplesnį prižiūri stipresnis. Kartais būna ir komiškų situacijų, kai norima „padėjėju“ nusikratyti, stengiamasi geriau padaryti, būti savarankiškam.

Galėtumėte naudoti „žvaigždžių“ principą: išsirinkti stipresniuosius ir jais remtis visuose spektakliuose, kitiems patikint „choro“ funkciją. Bet taip nedarote...

O. K. Jaunuoliai gauna teatro dozę ir arba susitvarko su ja, arba ne. Stengiuosi pajusti, kiek kiekvienas gali. Jei studentą laikysi „ant atsarginių suolelių“, jis niekada neprasiverš. Šis teatras – gyvas, greitai besikeičiantis. Sunkiausia „sulydyti“ viename spektaklyje naujai atėjusius su vyresniais studijos nariais.

Valstybiniame teatre – įvairios aktorių kartos, statusai (kartais tai padeda, kartais –­ ne). O pas jus intrigų pasitaiko?

O. K. Piktų ir darbui trukdančių intrigų nepasitaiko, istorijėlių – taip. Bet „kastų“ pas mus nėra. Naujokas – tol, kol nepradeda vaidint spektaklyje. Dalyvavimas teatro gyvenime tarsi ištirpdo skirtumus.

iliustracija
Spektaklio „Sugrįžimas“ scena

Beje, ką veikiate per naujų narių priėmimo vakarus?

O. K. Rengiame 3–4 valandų pokalbį. Per šį laiką realiai nelabai įmanoma patikrinti visų sugebėjimų. Bet domimės, kokia stojančiųjų drąsa, atmintis, apsiskaitymas, intelektas, mokėjimas kalbėti, pasakoti, kaip save prisistato, ką nori sužinoti apie teatrą. Dalyvauja visi – ir vyresni nariai. Klausinėjame vieni kitų, kas mums rūpi ir įdomu. Daliai naujokų po pokalbio siūlome likti studijoje. Tačiau ir tie, kurie tokio siūlymo nesulaukė, gali likti. Tokia pas mus tvarka. Juk gal nepastebėjome, nesupratome naujo žmogaus.

Solidžiuose teatro projektuose režisieriai į aktorius žiūri kaip į žaliavą savo sumanymų statiniui. Studentų teatre toks požiūris negalimas?

O. K. Ne. Neįmanoma numatyti, kokia situacija bus po metų. Aš, aišku, ruošiu galvoje kelis sumanymus. Bet medžiagos pasirinkimą diktuoja konkreti studijos situacija. Todėl nestatome pjesių, kuriose būtų tiksliai apibrėžtas vaidmenų skaičius pagal aktorių lytį. Kartais spektaklį ruošia dvi, kartais – trys aktorių sudėtys. Priklauso, kiek narių tą sezoną yra studijoje.

Kai tiek daug narių, kaip organizuojate repeticijas? Juk žmonės dar studijuoja, daugelis gal ir dirba... Gyvenimas dinamiškas...

O. K. Repeticijas organizuojame sunkiai, bet bendrai sutardami. Repetuojame ir dieną, ir vakare. Repetuojant sudėtimis yra ir privalumų: jei narys negali dėl kokių nors priežasčių ateiti į repeticiją, susikeičia su partneriu. Taip susiklosto geras repeticijų tempas. Mokomasi partnerystės: jei žmogus nedalyvavo repeticijoje, iš kitų susižino, kaip ir kas...

Bet ar keli jaunuoliai, repetuodami vieną vaidmenį, nekopijuoja vienas kito atradimų?

O. K. Ne. Lyginama, kurios vietos stipriau pavyksta vienam, kurios – kitam. Bandoma suvokti, kodėl taip yra, ir tobulėti, vykdant bendrą „schemą“, mizanscenas. Aišku, vaidinant skirtingoms sudėtims spektaklis keičiasi, įgauna naujų atspalvių. Net „schemos“ kinta, nes norisi, kad atsiskleistų vaidinantieji.

O Jums, spektaklių „vizualinių reikalų tvarkytojai“, kaip sekasi susidoroti su tomis sudėtimis – juk žmonių ūgiai, sudėjimas skirtingas... Valstybiniame teatre – siuvėjai, aprengėjai, grimuotojai, staliai... Čia jūs viską darote patys?

O. K. Niekada negali atsipalaiduoti –­ „sportas smegenims“. Kiekvieną kartą reikia rasti sprendimą, kaip sukurti kostiumą, pritaikant jį bet kam. Tikiuosi, dar neišsisėmiau... Visi aktoriai, kiek kas pajėgia, padeda man daryti eskizus, sau ir draugams pasisiūti kostiumą. Valstybiniame teatre su siuvėjais kurti kostiumus tenka keletą mėnesių. Ne visi aktoriai, vaikščiodami aukštai pakeltomis galvomis, tai įvertina. Neprižiūri deramai kostiumų, numeta kur kaukę... Čia tarsi visi vaikštome „ant pirštų galų“. Kiekvienam daiktui –­ savo vieta. Nepagarbos kolegų darbui nėra. Jaunimas mato, kaip aš dirbu. Visi leidžiame kartu vakarus, ruošdami kostiumus, rekvizitą. Energija, įdėta į daiktus, visų bendra. Tai veikia vaidinančiųjų požiūrį. Savotiška edukacija – viskas teatre yra svarbu: rūbas, garsas, žodis, švara... Tai tokio teatro privalumas.

Muziką šiam spektakliui kūrė Mykolas Natalevičius, naujas žmogus teatre…

O. K. Mykolas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos III kurso studentas. Jis pirmą kartą rašė muziką teatrui. Manyčiau, pavyko sėkmingai.

Ankstesniais metais jūsų teatre debiutavo kaip kompozitorius ir Jonas Sakalauskas. Kaip dirbate su jaunais kompozitoriais?

O. K. Iš pradžių mėginu paaiškinti vizualinį sprendimą, bendrą spektaklio stilistiką, mintį, kurią reikėtų perteikti. Paskui kartu „dėliojame“ muziką, žiūrime, ko trūksta, toliau derinamės… Taip ir dirbame gerus tris mėnesius.

Spektaklio kūrimo procesas gana sudėtingas…

O. K. Laiko, organizacijos, darbų paskirstymo požiūriu – labai. Patalpos nedidelės. Repetuojame visur: abiejose auditorijose, net sandėlyje. Šeštadieniais kartais rengiame spektaklio talkas: pasiskirstę darbus, siuvame, kalame, dažome, remontuojame…

Visų teatro sluoksnių žmonės jautrūs žodžiui – pagyrimui ir pastabai. Bet jei vieną gabesnį dažniau girsi, bus nepatenkinti kiti… Kaip elgiatės?

O. K. Jei žmogui kas nors pavyko, visada pagiriu. Bet pagyrimų mažiau nei pastabų. Juk režisierius sako, ko aktorius nepadaro ar nepataiko, apsižioplina… O klaidų dėl atsipalaidavimo, nedėmesingumo pasitaiko visiems.

Bet ar žmonės nepriima pastabų kaip asmeninių įžeidimų? Per repeticijas valstybiniuose teatruose yra tekę matyti net isterijos scenų.

O. K. Ne, bet tenka tas pačias pastabas ir antrą kartą sakyti. Negalima tik neigti, reikia ir kelią parodyti, kaip taisyti mūsų netenkinantį rezultatą. Ir jei gerai pavyksta, aiškinamės, kodėl pavyko.

Kaip sekasi išlaikyti repeticijos ritmą, intensyvumą? Gerbdamas aktorius pasakysiu, kad jie turi talentą „užkalbėti“ režisierius – apie orą, sveikatą, vaikus… Tarsi tai vyksta nejučiomis, bet repeticijos laikas neproduktyvus…

O. K. „Palėpėje“ laikas branginamas. Tuščioms kalboms jo neturime. Analizei skiriame vieną dvi repeticijas. Repeticijos pradžioje trumpai pasitarę einame į aikštelę. Tada – užduotys, patarimai, kaip jas įvykdyti, bandymai, pastabos… Darbas.

iliustracija
Spektaklio „Sugrįžimas“ scena

Vaidintojų temperamentai ir drąsa turbūt skiriasi. Publika – labai arti. Kaip jauniesiems padedate įveikti baimę, susikaustymą, kad neapimtų panika per spektaklį?

O. K. Čia psichologiniai dalykai, kuriuos galima reguliuoti. Jei žmogus žino, ką jis aikštelėje tiksliai veikia (ir ką – ne aikštelėje, kai nevaidina: gali leisti muziką, šviesti, paduoti rekvizitą…), išsidėsto aktorinių-fizinių veiksmų sistema. Ją vykdant koncentruojamas dėmesys. Jaudulys išlieka, bet jis nebetrikdo vaidinančiojo.

O. K. Paraleliai vyksta du spektakliai. Pirmą mato publika. Antras vyksta užkulisiuose.

Pastebėjau, kad ant kitos dekoracijų pusės pritvirtintos savotiškos schemos: kas su kuo kada ką įneša ar išneša…

R. K. Taip, nei scenos darbininkų, nei budinčios siuvėjėlės su adatoje įvertu siūlu mes neturime. Viską darome patys. Spektaklio metu nevaidinantieji padeda esantiesiems scenoje.

Iš tiesų… scenos „kišenių“ juk nėra! Pakilę laiptais į antrą aukštą mes, žiūrovai, prie įėjimo į auditoriją dekoracijų, rekvizito nematome…

R. K. Per pirmus spektaklius stengiuosi būti kartu, kad, įvykus kokiam netikėtumui, žmonės nesutriktų. Būnu kaip „greitoji pagalba“, jei atplyšo kas nors, sulūžo… Kiekvieną kartą stebiuosi jaunųjų sutarimu! Be to, senos medinės girgždančios grindys! Viską reikia daryti labai tyliai. Taigi panikai nelieka vietos. Jei užkulisiuose padarysi klaidą, ji persikels į aikštelę. Neturi teisės klysti.

O. K. Žiūrovai per spektaklį mato tik „ledkalnio viršūnę“, o pagrindas – vidinis veiksmų (šviesa, garsas, dekoracijų ir rekvizito kaita) mechanizmas. Be to, specifinės patalpos – niekas, būdamas užkulisiuose, nemato, kas tuo metu vyksta scenoje. Apšvietimas keičiamas ir muzika leidžiama pagal iš anksto numatytas žymes –­ teksto pabaigą, šešėlį, ženklą…

R. K. Visi šviesų ir garso operatoriai –­ tie patys aktoriai. Šiandien tu prie pulto, rytoj vaidini Adomą Mickevičių. Būna, per tą patį spektaklį tenka ir vaidinti, ir šviesti.

Apie vaidinančiųjų motyvaciją. Komerciniuose teatro projektuose – pinigai, festivaliai… Studentų teatre šito nėra.

O. K. Didžiausia motyvacija – šventė kartu kurti teatrą. Šalia daug kitų motyvų: bendravimas, tam tikrų žinių įgijimas, įvairialypė saviraiška (gali vaidinti, šviesti, fotografuoti, mėginti režisuoti, rašyti, kurti scenografiją). Visa tai ir sukuria teatro trauką. Žmogui svarbu būti įvertintam, kai supranta, kad be jo ši teatro šventė neįvyktų.

R. K. „Palėpėje“ yra apie 50 narių. Jų vaidybos azartas, ištikimybė teatrui raudonu brūkšniu nubraukia daugumą stereotipų apie jaunuomenę, kad ji – šiokia anokia…

O. K. Teatras – altruistinis menas. Tai atidavimo šventė – kitiems ir sau. Jaunieji gali pasidalyti su kitais gyvenimo patirtimi, vertybėmis, emocijomis.

Apie save vienas būdamas gali įvairiai prifantazuoti, visokių sau talentų „padovanoti“… Bet ar nesutrinka jaunieji, įžengę į aikštelę ir supratę, kad nieko nesugeba?

O. K. Be abejonės. Kiekvienas žmogus –­ atskiras teatrinis romanas. Svarbu įsiklausyti, kas prieš tave yra, koks jis yra, kaip galima kartu su juo sukurti teatrinę šventę – spektaklį. Ir dar. Toks žmogus, koks yra dabar, daugiau nebus. Po pusės metų išryškės įvairių poslinkių – netikėtų, nelauktų. Užsidaręs ir santūrus žmogus po metų kitų gali atsiverti. Jei dabar jame ko nors nematai, nereiškia, kad nebus ateityje. Tai besiformuojančios asmenybės.

Jiems išeinant iš teatro, sakome, teatrinis romanas baigėsi, dabar Tu būsi mūsų žiūrovu.

Kas keleri metai „Palėpėje“ debiutuoja jauni režisieriai. Pavasarį parodysite dar vieną premjerą…

O. K. Ilgametis studijos narys Dainius Bražiūnas, dabar spektaklyje „Sugrįžimas“ vaidinantis Adomą Mickevičių, ryžosi pats rašyti inscenizaciją ir režisuoti spektaklį pagal Knuto Hamsuno romaną „Badas“. Repeticijos prasidėjo.

Pasitikėjimą režisuoti jaunuoliai gauna ne iš karto. Prieš tai kelerius metus jie jau vaidina „Palėpėje“, žino, kaip čia gyvename, dirbame. (Iš šalies atėjęs jaunas režisierius ar scenografas turbūt sutriktų.) Taigi aptariame dramaturginę medžiagą –­ ji turėtų dominti jaunimą arba oponuoti stereotipams, kalbamės apie vaidmenų paskirstymą. Paklausiame, kas norėtų vaidinti tokiame spektaklyje. Pagal norinčiuosius vaidinti vėl svarstome, kaip skirstytis vaidmenis, tariamės. Paskui –­ savarankiškos repeticijos. Mes, vadovai, ateiname pasižiūrėti, teikiame pasiūlymų, pastabų, techninę pagalbą.

Norą režisuoti pareiškia toli gražu ne kiekvienas – visi supranta, kokia atsakomybė! Bet spektaklį kuria ne vienas žmogus – visa „Palėpė“. Galbūt svarbiau yra ne režisieriaus debiutas, o naujo spektaklio kūrimas visų pajėgomis.

Gražus jūsų teatras – neužterštas „viešųjų ryšių“ manipuliacijomis, komercija.

R. K. Kitoje teatrinėje terpėje turbūt mes jau negalėtume būti. Esame pasmerkti visą laiką būti „dvidešimties metų“…

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:27:01 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba