Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-22 nr. 3178

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Barbara Gruszka-Zych.
KRYNICA
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• METŲ VERTĖJO KRĖSLAS – DANGUOLEI ŽALYTEI2
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS
4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
MIRTIS ARBA PREMIJA!
2
• SVEČIUOSE DAINA AVUOTINIA

KNYGOS 
• „VISAS ČIURLIONIS“
• „VIENOVĖS ĮŽVALGA PLATONO FILOSOFIJOJE“
• „VALIOS METAFIZIKA: SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJOS INTERPRETACIJOS“
• „TYLIOSIOS ALTERNATYVOS“
• Gintarė Adomaitytė.
MAN GAILA, GAILA, GAILA
• 2007 METŲ „METŲ KNYGOS “ TITULĄ PELNĖ „SRAIGĖ SU BEISBOLO LAZDA“ IR „SLIEKO PASAKA“5
• (PA)SKAITINIAI5
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ
• VĖL PAS ADOMĄ
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS VIEŠĖS VILNIUJE
• „LAISVĖS KAINA“

DAILĖ 
• Jurgita Jasinskaitė.
KERAMINĖS ISTORIJOS TĘSIASI
45
• KALNAIS IR PAKALNĖM12

PAVELDAS 
• Nijolė Tumėnienė.
EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT
3

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ20

PROZA 
• Vetusta Prišmantienė.
AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ
9

VERTIMAI 
 Mariusz Wilk.
KANINO NOSIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Elvyra Markevičiūtė.
STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA
1
• TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• „VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

KRONIKA 
• KLASIKOS VAIZDAI
• LAIŠKAS VASARIO 16-OSIOS MINĖJIMO RENGĖJAMS2

DE PROFUNDIS 
• Justinas Bočiarovas.
LIŪDNA ISTORIJA
6
• Mindaugas Briedis.
IŠ CIKLO ĮVYKIAI PLANETARIUME

VERTIMAI

KANINO NOSIS

Iš knygos „Vilko užrašų knygutė. 1996–1998 metų Solovkų užrašai“

Mariusz Wilk

[skaityti komentarus]

Mariuszas Wilkas (g. 1955) – lenkų žurnalistas, rašytojas, eseistas, keliautojas. Baigė lenkų filologijos studijas Vroclavo universitete. Nuo 1978 metų veikė demokratinėje opozicijoje, daugelio pogrindinių leidinių kūrėjas ir redaktorius. Numalšinus „Solidarumą“, du kartus areštuotas ir kalintas. Nuo 1989 metų, nusivylęs politine veikla ir atsiskyręs nuo civilizacijos, gyveno atkampiose Šiaurės Rusijos vietovėse, bendradarbiavo su Jerzio Giedroyco (Jurgio Giedraičio) Paryžiuje leidžiamu mėnraščiu „Kultura“, Lenkijos dienraščiu „Rzeczpospolita“. Išleido dokumentinių esė knygas apie Rusijos šiaurę: „Vilko užrašų knygutė“ („Wilczy Notes“, 1998, išversta į anglų ir prancūzų kalbas, 1999 metais nominuota „Nikės“ literatūros premijai), „Voloka“ (2005; 2006 m. nominuota „Nikės“ premijai), „Namas prie Onegos“ („Dom nad Oniego“, 2006), „Šiaurės elnio pėdsakais“ („Śladami rena“, 2007).

_____________________

II

Visiems draudžiama, kad ir kas nutiktų, pasakoti apie mūsų religiją ir apie mūsų įsitikinimus, o išgirdus klausimų apie šiuos dalykus, privalu nutylėti ir apsimesti, jog mūsų įstatymai ir papročiai esą tokie patys, kaip ir tos šalies, kurioje šiuo metu esame.

Iš Hugho Willoughby’o ir Richardo Chancelloro ekspedicijos instrukcijų, 1553 m.

Koniušinas

Koniušino krantas iš tolo primena tortą, tarsi aplietą kokiu glaistu: sniego skiautėmis, ledo varvekliais. Saulės šviesa čia žaidžia, žaižaruoja. Jūra muša vandeniu, tikšdama į krantą. Pajūryje nugulusios juodos dėmės iš tolo atrodo lyg torto gabaliukai. Iš arčiau matyti, jog tai – durpės: dideli gabalai, jūros išplėšti iš kranto. Iš arti ledas ir sniegas nespindi – jie purvini, sumišę su moliu, kurį čia plauna kiekviena banga. Tik iš arti matyti jūros galybė. Naikinanti galybė. Jūra ryja Koniušino krantą, gabalą po gabalo – lyg tortą.

Šarapovų namas stovi ant pat skardžio. Dar metai ar dveji, ir jis nučiuoš į jūros gelmę. Įdomu, ar Šarapovas spės iki tol išsiblaivyti? Netoliese pakrantėje išlindęs plonytis iškyšulys iš akmenų ir smėlio, –­ sulinkęs lyg ranka įžeidžiamu gestu. Tai –­ Koniušino Korga, už jos galima pasislėpti. Kadaise, ne taip seniai – apie tai rašoma dar 1964 metų Baltosios jūros locijoje – Korgos gale stovėjo nedidelės žvejų artelės trobos. Dabar toje vietoje kunkuliuoja jūra, ir tenka ją apiplaukti iš tolo, nes jau kartą buvo taip nutikę, kad verpetas įtraukė valtį su aštuoniais žvejais ir išmetė tik vieną, sulaužytu stuburu. Šarapovas apie tai pasakoja juokaudamas, nes Šarapovo humoras pakaruokliškas, o apie gyvenimą jis sako:

– Suka blia.

Šarapovų virtuvėje kvepia blynais ir namine. Kaip ir prieš metus. Sėdime prie stalo, išprakaitavę po pirties. Geriame naminę su margancovke (kalio permanganatas ištraukia naminės nuosėdas) ir užkandame blynais su ciegorių ikrais. Ikrai rausvi, rupūs, traška tarp dantų. Naminė stipri, lengvai lenda, šildo. Šarapovas palaiko ritmą, pilsto, kilnoja: už susitikimą, už praėjusią žiemą, už vakarykštę audrą. Tanka sukinėjasi aplinkui, nešioja valgį: šaltą elnieną, briedžio liežuvį su laukiniais krienais, rūkytą kuprę, sūdytą paliją. Vėjas už lango lenkia blindes, gniaužo žoles. Jūra vėl įsiaudrino, laužo bangas, kandžioja krantą. Lietus kerta įkypai į langus. Korgą apsupo migla, virtuvėje privarvėję, prie durų miega Lordas. Atrodytų, tarsi praėjusių metų nebūtų buvę, tarsi šie metai būtų tiesiog išvirtę iš už stalo.

Šarapovui keturiasdešimt aštuoneri, jis turi negražią žmoną ir mėgsta išgerti. Jis –­­­­­ buvęs desanto karininkas, kelių sovietų avantiūrų Afrikoje dalyvis. Paskui dirbo politruku traleriuose, neblaivus apkeliavo visą pasaulį, kol už degtinę buvo išmestas iš jūros – į Koniušino Korgą, kuo toliau nuo žmonių. Šešioliktus metus čia gyvena dvie­se su Tanka, aptarnauja karinę meteorologijos stotį poligono teritorijoje. Iki artimiausios įgulos –­ kapa su trupučiu varstų per tundrą. Tuščia kiek tik akis užmato, tik loja poliarinės lapės ir kaukia jūra.

Šarapovo gyvenimas sukasi aplink statinę, kaip kadaise Diogeno. Statinė stovi virtuvėje ant krosnies ir burbuliuoja – pagaminta iš specialaus plieno: raketinio, nerūdijančio. Garnizono dovana.

– Į statinę suberi cukrų, įmeti peraugusios tekšės, užpili vandeniu ir pastatai keturiasdešimčiai dienų. Paskui pervarai. Išeina septyni litrai gryno spirito, tai yra trisdešimt butelių degtinės. Pats paskaičiuok, kiek lieka blaivių dienų.

Šarapovo akys papilkusios nuo naminės; išsiilgęs žmonių, jis plepa be paliovos, tarsi lietų vandenį iš kibiro. Tai –­ govorucha, pasak Maksimovo, vienatvės kamuojamų Tolimosios Šiaurės gyventojų liga. Dar baisesnė būna nemucha, kai žmogus praranda kalbos dovaną ir urzgia tarsi miško žvėris. Po kelių stikliukų iš Šarapovo kliedesio jau sunku suvokti prasmę. Realybę jis painioja su videofilmais, politiką –­ su fobijomis. Nekenčia maskolių, žydų ir Šamilio Basajevo (būtent šia tvarka), išpažįsta patriotizmą pagal Žirinovskį, patį Volfovičių ir spygliuotą vielą. Tai įtarus, tai atviras, tai uodžia manyje priešą, tai jaučia draugą. Prieš akimirką mojavo pistoletu šaukdamas, kad parodyčiau leidimą, paskui pavertė viską juokais, susigėdęs dėl savo manijos. O dar po akimirkos labai nerišliai rezgė istorijas ne spaudai, tarsi priedainį kartodamas:

– Tol’ko ty etogo ne piši, Mar, ne piši, čto Šarapov tebe eto skazal.

Kartais pravartu išlaikyti svetimšalio poziciją pasaulyje, apie kurį rašai. Taip gali išlaikyti atstumą, blaivų vertinimą, lengvą plunksną. Ji atleidžia nuo būtino lojalumo, leidžia nesunkiai pereiti nuo pirmojo asmens prie antrojo ar net trečiojo, suteikia galimybę laisvai minėti pavardes –­ ir tikras, ir išgalvotas. Gali įrašyti kelis likimus į vieną gyvenimą arba išdalyti vieną gyvenimą į kelis siužetus. Aišku, paskui kyla nesusipratimų, kartais pretenzijų, nuoskaudų.

Svetimšalio pozicija pasaulyje, apie kurį rašai, užtikrina vienatvę.

Ypač kai esi Rusijoje, kur šnipų manija neatslūgo nuo Chancelloro laikų, o čia, prie Imperijos sienų, ji ypač ryški. Čia rašančio svetimšalio vienatvė dvejopa: tai ir tikrovės regėjimo perspektyva, ir visiškas atsietumas. Ji šiek tiek primena Davido Bowie vaidinamo ateivio situaciją filme „Žmogus, nukritęs į Žemę“.

Kartą pernai buvo sukelti ant kojų visi pasieniečių daliniai Baltosios ir Barenco jūrų pakrantėse – mūsų gaudyti. Tiesą sakant, mes tada patys jiems išlindome tarsi žvėrys medžiotojui. Keturias paras audra mus laikė Keduose, Gerklės gale. Laukėme, kol praeis audra, kad spėtume perplaukti Mezenės įlanką. Iš nuobodulio patraukėme švyturio link, į Voronovo iškyšulį. Iš kur galėjome žinoti, jog vyksta akcija „Voratinklis“? Pasieniečiai švyturyje gėrė šilą. Per vėlai pastebėjome visureigį (šarvuotą transporto priemonę su vikšrais, iš tolo primenančią tanką be vamzdžio) –­ nebebuvo kaip pasitraukti. Jie vos pajėgė surašyti mūsų duomenis, vargiai stovėdami ant kojų. Leidimų neprašė, nes neįsivaizdavo, kad galėtume jų neturėti. Siūlė išgerti. Išsisukome. Jie įdavė mums į kelią džiovintos elnienos ir porą gabalų šviežios nelmos. Nelma, kitaip dar vadinama Šiaurės Sibiro baltąja lašiša, –­­ tai balta žuvis, tokia skani, kad galima valgyti žalią. Kol pasieniečiai išsiblaivė, išplaukėme į jūrą. Nekreipdami dėmesio į audrą, apgraibomis praplaukėme Mezenės įlanką. Jūra įsišėlo, ėmė maišytis su dangumi. Žaibai draskė tamsą, stiebvirvės kibirkščiavo. Naikintuvai buvo bejėgiai. Jie išsivijo mus tik po paros. Keturias dienas šukavo jūrą, pakrantes ir oro erdvę. Operacijoje dalyvavo apygardos vadovybė. Jie mus areštavo Šarapovų virtuvėje. Kaip tik buvo pribrendęs raugas. Pro naminės aparato šniokštimą išgirdome ūžiant sraigtasparnį. Jie išsislapstė blindėse, priešais langus.

Kitą dieną pasakojau Tankai, kas nutiko vėliau: apie kelionę į Archangelską, lydimiems dviejų naikintuvų ir vieno katerio, apie triukšmingą priėmimą uoste, apie daugybę valandų trukusią kratą jachtoje. Apie perspėjimus!

Už lango vis dar pila. Tundra pradrėko, žemė žliugsi po kojomis. Apie plaukimą į jūrą negali būti nė kalbos. Šarapovas spėjo užsnūsti, atsipagiriojęs pirmosiomis permanganato nuosėdomis. Vaikinai, subedę nosis į vidiką, žiūri sunkiąją pornūškę. Tanka sukiojasi po virtuvę, verda mums pietus, girdo mane arbata. Į arbatą deda blyškiai balto medaus su vanilės prieskoniu. Tai –­ kalnų pievomis kvepiantis pavasarinis Altajaus medus. Galbūt šis kvapas ir prašnekino Tanką. Ji staiga ėmė pasakoti apie savo gyvenimą. Ramiai, tyliai, tarsi megztų virbalais. Bandžiau atkurti tą raštą –­ bendrais bruožais, sąsiuvinyje.

Tanka buvo lenkė iš Altajaus. Jos mergautinė pavardė – Bavorovska. Kadaise jos protėvis buvo ištremtas į Altajų, bet kuris ir už ką, ji nežino. Jai buvo penkiolika, dar visai snarglė, vos baigusi mokyklą, kai Šarapovas atvažiavo į Katandą – vesti jos sesers. Kartu išsivežė ir Tanką. Suorganizavo jai Leningrade, štabe, telegrafo kursus. Tikriausiai jis jau tada planavo, kad stotyje jam pakeisianti Ireną. Irka neištvėrė gyventi Korgoje: vienatvės tundroje, girto Stiopos siautėjimo. Metė jį, o Tanka pasiliko. Dabar ji jo žmona ir vergė; Stepanui pradėjus gerti, ji viena prižiūri stotį. Patarnauja ir jam, kartais net mušama. Būna, kad jis į ją taikosi, o ji nė nežino, ar pistoletas neužtaisytas. Tanka dažnai miega pirtyje, nes namie bijo. O kai Stiopa išsiblaivo, pritrūkęs naminės, jis verkia, atsiprašinėja jos, atgailauja. Tania jį myli, nes juk kur jiems dėtis: ir jam, ir jai. Vienintelė Taniuchos pramoga – spąstai lapėms. Jų kailius ji išdirba kailiniams. Jau tuzinui prisirinko, tik nėra kaip pasiūti. Pagaliau, kam? Ar tundroje kam nors pasirodysi su kailiniais?

Į tamsų Tankos balso šlamėjimą staiga įsibrovė ūžesys, sklidęs iš pajūrio. Subė­gome prie langų. Apačioje išdžiūvusiu smėliu į mūsų pusę ropojo visureigis.

Akmeninis ežeras

Tai buvo įgulos kareiviai, Šarapovo bičiuliai: Šiaurės laivyno viceadmirolo sūnus karininkas Vitia, GT–T vairuotojas seržantas Petia iš Kazachstano ir eilinis Fedia, pusiau samojedas, pusiau rusas. Jie išsiruošė pašaudyti gulbių ir pakeliui išgerti. Neturėdami jokio ryšio su pasieniečiais, jie nė nepaklausė, iš kur čia atsiradome. Palaikė mus savais – brakonieriais. Po dviejų stiklinių sutarėme važiuoti kartu. Jiems patiko mūsų šautuvai, ypač Vasios, nes toli šaudo.

Reikėjo skubėti, kad per seklius vandenis spėtume nusigauti iki Volosovos upės žiočių, nes per statų ir klampų Koniušino krantą ne visada pravažiuosi net visureigiu. Apačioje molis, ant jo keliaaukščių namų dydžio durpių plokštės, dengiamos velėnos „stogo“. Žemė čia tonomis slenka į jūrą, kai kur pakibo, plaunama bangų ir grasindama bet kurią akimirką nukristi. Per potvynius vanduo siekia iki pat skardžio, tuo tarpu po ato­slūgio lieka nedidelis paplūdimys, per kurį mes brovėmės, riaumojančiam motorui stelbiant jūros ošimą.

Volosovos vaga pasiekėme tundrą. Toliau – šimtas varstų ne šio pasaulio žemėmis. Perdrėkusios žydinčių tekšių pievos, laukinių rūgštynių ir aitrių žolių laukai, susivijusios blindės, keružių beržų kuokštai, sorų dėmių nusėtos sopkos, rusvo purvo slėniai, ežerai lyg sustingę veidrodžiai, pajuodavę nuo senumo, ir visur, kiek tik akis užmato, raketų dalys. Visa tundra sėte nusėta raketų nuolaužomis, kartais iš tiesų gremėzdiškomis, akį veriančių spalvų: metalinės oranžinės, aitraus geltonio, fosforinės tamsiai mėlynos. Ramių šiaurinės gamtos spalvų fone šie tonai rėžė akį ir jaukė protą.

Ieškojome briedžio, pakeliui šaudydami žvyres, žąsis, antis. Safaris à la russe: riaumojant dviem šimtams mechaninių arklių, dūmų debesyje, nuo sopkos ant sopkos, kirsdami slėnius, pervažiuodami upelius. Tundros apmušalas plonytis tarsi žmogaus epidermis: vos prilietus pėda, lieka pėdsakas, čia pat pritvinkstantis rusvo vandens lyg mėlynė – kraujo. Mūsų GT–T (guseničnyj tiažolyj tiagač) ardė tundros vilną, keturiasdešimčiai metų vagodamas ją rėžiais. Būtent tiek metų reikia, kad užaugtų vilkiko palikti randai, kad tundra pamirštų, jog čia buvome.

Į vakarą pasiekėme Akmeninį ežerą. Nuo seno kas metai, į gegužės pabaigą, čia suskrisdavo perėti gulbės. Birželį paukščiai numesdavo plunksnas ir porą savaičių nebegalėdavo skraidyti. Tada samojedai jas žudydavo kaip pakliuvo – pjudydavo šunimis, gaudydavo tinklais. Samojedų gulbių medžioklės paprotį perėmė naugardiečiai. Akmeninis ežeras yra Kanino–Timanės tundros pakraštyje, netoli nuo senosios pervalkos, kuria Naugardo laivininkai vilkdavo savo laivus plaukti Pečiora. Pervalka jungė Barenco ir Baltąją jūras pačioje siauriausioje vietoje: tarp Koniušino kranto ir Čošos įlankos. Stalinas čia planavo kasti kanalą (Baltosios jūros – Čošos*), bet mirė, nespėjęs nieko įgyvendinti. Paskui buvo įkurtas poligonas. Dabar gulbės saugomos, bet tai nereiškia, kad kulkos jų neliečia. Raudonoji knyga poligone negalioja. Poligoną valdo tas, kas turi ginklą.

– Gulbės giesmė – tai iš tiesų slegianti gulbės tyla, – kartoju Merille’o žodžius, stebėdamas vienintelę gulbę, plaukiančią plynu Akmeninio ežero paviršiumi. Juk tyla – tai visų pirma vienatvė.

– Vienatvė – tai mirtis, – atsako man šūvio aidas. Karininkas Vitia nušovė gulbę.

Paskui jis ją perkirto, apibarstė pipirais ir įkišo į krosnį. Krosnį jie patys pritaikė kepti žvėrienai; gulbei iškepti pakanka glėbio malkų. Mėsai apskrudus, Vitia palaisto ją spiritu ir įmeta saujelę mirabelių. Įgulos valgykloje spiritas parduodamas litriniais stiklainiais – tarsi kompotas, su keliomis slyvomis dugne. Etiketėje rašoma, jog tai – konditerijos gaminių žaliava, o stiklainis kainuoja mažiau negu puslitris degtinės. Troboje pasidaro šilta. Pakvimpa kepsniu. Pro medžiotojų trobelės langus matyti Akmeninis ežeras. Raudona saulė leidžiasi už sopkos tarsi kraujuodama. Spiritas briaunotoje stiklinėje tvoskia dažais. Iš gulbės krūtinės varva taukai. Gulbiena –­ Ivano IV, caro Rūsčiojo, delikatesas. Siluetai troboje švelnėja, tamsa blukina veidus, ant sienų mirga šešėliai: lyg bojarinų, lyg karių, lyg opričnikų. Pro plonytį realaus pasaulio audinį šviečiasi pamėklės...

Šoina

Šimtas dvidešimt varstų v polunočnuju storonu (į šiaurės rytus, pamario tarme). Mėlyni debesys kabojo lyg maišai Šarapovo paakiuose, kai su juo atsisveikinome. Paskui nugriaudėjo. Plaukėme palei Kanino krantą, nešami atoslūgio srovės. Buvo visiškas štilis. Lietus lijo tyliai ir be paliovos. Iš šalies slinko pasaulis tarsi sulėtintas nebylus filmas. Kadras po kadro, vis toks pats plikas, tuščias žemynas. Vienintelė įvairovė buvo upės: Volosova, Bogatyjaus upelis, Kija. Į Šoiną įplaukėme per rūką. Laimei, prasidėjo potvynis. Nustojo lyti, užtat pakilo vėjas. Pametėme iš akių krantą. Plaukėme pasroviui, tarsi įsitvėrę siūlo. Lyg neregiai badėme kartimis dugną, aplenkdami rėvas. Tai užtruko porą valandų, laikas ištirpo rūke. Numetėme inkarą, tikėdamiesi kruopelytės laimės, kad neapsiverstume sekliame vandenyje. Pagaliau arbata ir gultas. Miegmaišis pradrėko.

Vanduo taškosi į „Anturo“ bortą, neleidžia užmigti. Atsiverčiu „Metus Šiaurėje“ – skyrių apie Kanino krantą. Palyginti su Žiemos ar Mezenos krantais, rašo Maksimovas, kuriuose gali rasti nors porą sodybų ir dar šiek tiek krūmokšnių, Kanino krantas visiškai tuščias, tik skalūnas čia nugulęs, nesiekia nė aršino nuo žemės. Žiemą net samojedai gindavo iš ten elnius, baimindamiesi mirties dvasių, nes tuščia erdvė, pasak jų padavimų, kurstanti nebūties demonus. Vasarą, klajodami palei Akmeninį ežerą, jie kartais čia medžiodavo jūrų žvėris: nerpas, pilkuosius ruonius ir jūros kiškius. Tačiau tik pusidiotis iš samojedų genties, Sergejaus Vasiljevičiaus teigimu, gali būti toks kantrus, kad ištisas paras išgulėtų valtyje netoli kranto, nuleidęs inkarą, ir flegmatiškai susitelkęs lauktų, kol iš gelmės pasirodys juoda galvutė, kad galėtų į ją iššauti...

Staiga miegai išlakstė, tarsi smarkiai pasvirus laivui būčiau išvirtęs iš gulto. Kubrike nuo keiksmų sutirštėjo oras. Tai keikėsi Vasia. Išbėgau ant denio. Vėjas siūbtelėjo į akis smėlio, „Anturas“ kyliu įklimpo užtakyje. Kol miegojome, vanduo nuslūgo, ir upės vaga pasislinko per šimtą metrų. Žodžiu, iš visų pusių sausuma. Aplink jachtą, tarsi tęstųsi sapnas, bėgioja inkos – paauglės samojedės ryškiai dažytomis lūpomis. Atrodė, jos tik ir laukė, kada pabusime. Pakrantėje smėlio užpustyta gyvenvietė, tik stogai kyšo iš duobių ir vėjas pusto dulkes. Iš kur ta gyvenvietė, iš kur tos raudonlūpės paauglės? Iš kur tiek smėlio?

Buvo taip. 1929-ųjų birželio 15-ąją VCIK (Visasąjunginis Centro Vykdomasis Komitetas) posėdyje buvo įkurta Nencų nacionalinė apygarda, apėmusi samojedų klajonių teritorijas palei Arkties vandenyną –­ nuo Kanino Nosies iki Karos upės. Dar prieš metus, Šiaurės komiteto sprendimu, samojedų vardas pakeistas į nencų, nes nutarta, jog senasis pavadinimas įžeidžiantis. Ketvirtajame dešimtmetyje buvo bandoma klajoklius apgyvendinti sėsliai. Šoinos gyvenvietė yra šio bandymo pavyzdys. Deja, vieta pasirinkta nevykusiai –­ klajojančiuose smėlynuose. Iš pradžių viskas klostėsi neblogai, buvo plėtojamas zverobojnyj promysel (masinis jūros žvėrių skerdimas) bei navagų žvejyba. Drąsuoliai patraukė „ilgo rublio“, o valstybė pasirūpino, kad jie galėtų užsidirbti. Valstybė užtikrino transportą, tiekimą ir ryšį su pasauliu anapus poliarinio rato. Paskui perestroika pakeitė prioritetus, ir jūros žvėrių paklausa sumažėjo. Šoina ištuštėjo. Liko tik „užsikrėtusieji Šiaure“ ir tie, kas neturėjo, kur grįžti, – nencai, atpratę nuo čiumų (savotiški vigvamai iš elnio odos), nuotykių ieškotojai, kurių jau nebelaukė žmonos, taip pat nevykėliai ir moterys be laimės, nors neretai su vaiku. Neseniai Šoinoje buvo likviduotas pasienio postas – paskutinė čionykščių merginų viltis ir kartu paskutinis gyvenvietės saitas su valstybe. Šiandieninė Šoina, atkirsta nuo pasaulio ir pusiau užpustyta smėlio, veikiau primena samojedo sapną, negu realų kaimą – pusidiočio iš samojedų genties sapną, kai šis, ištisas paras gulėdamas valtyje ir laukdamas nerpos, pilkojo ruonio ar jūros kiškio, sapnuoja šiuos pusę amžiaus, šią gyvenvietę, išsidažiusias paaugles ir mus pačius, kyliu įklimpusius smėlyje...

– Jedrit’ vašu mat’, čto vy zdes’ delaete? Zdes’ zakrytaja zona, nado otmečat’sia! –­ staiga lyg iš po smėlio išdygo vyriškis. Guminiais batais, pasipūtęs, su kolunu rankoje. Kolunas – tai specialus kirvis didelėms medžio trinkoms skaldyti. Vyriškis pasirodė besąs kaimo tarybos, kuriai, panaikinus pasienio apsaugos punktą, liko pareiga saugoti sieną, pirmininkas. Po valandos turėjau su dokumentais ateiti į kaimo tarybą užsiregistruoti. Ilgai klaidžiojame po Šoiną, iki kelių klimpdami lakiame smėlyje. Gatvės užpustytos. Namai išsibarstę tarp kopų, giliose duobėse, kas dieną atkasami. Kai kur tarsi antkapiai styro kupstai – namų, kuriuose niekas nebegyvena, pėdsakai. Nei sodelių, nei žolės, vien tik smėlis. Kaimo tarybos laiptai užpustyti, net barako viduje! Smėlis čia smelkiasi pro kiekvieną skylę, pro kiekvieną plyšelį. Net pirmininko kabinete jo pilna: stiklinėse, ant stalo, dokumentuose. Tačiau vyriškio pasitikėjimas savimi dingo. Galbūt jį sutrikdė mūsų istorija (jos neišduosiu, gal dar pravers), o gal Vasios mina. Jis puolė ieškoti įsakų, vartė aplankus, kapstėsi po popiergalius, keldamas dulkes. Jis teisinosi, mikčiojo, atsiprašinėjo: juk čia pasienio zona, uždara, nė pats nežinąs, kodėl, tačiau privaląs žinoti, kas čia vaikšto: juk gali paskambinti, patikrinti. Be to, ir mums patogiau, nes užsiregistravę toliau keliausime legaliai.

– Nu-ka, davaite, rebiata, po stakanu, na posošok, i poka.

– Poka, jedrit’ tvoju mat’.

Tarchanovas

Paskutiniai šimtas varstų jūra į šiaurę. Toliau eisime pėsti...

Iš Šoinos išplaukėme auštant sekliu vandeniu. Vanduo tik šiaip ne taip pakėlė mus nuo seklumos. Turėjome skubėti, kol vyriškis neperkando mūsų istorijos. Iki Tarchanovo turėjome pusantro vandens laiko, nes tik patvinus buvo įmanoma išplaukti į zaludję. Tarchanovo zaludjė – tai siaura erdvė tarp kranto ir uolų virtinės (ludos), iš šiaurės supama nerijos. Pasak locijos, kartais potvynis užtvindo uolas, ir galima ant jų pasimauti tarsi ant kuolo. O vandeniui nusekus, akmenys ties žiotimis kyšo lyg durininkai. Tada reikia nepaprasto tikslumo ir nemažai laimės, kad įplaukdamas neprakiurdytum dugno, bet kitos išeities nėra: tai paskutinė galimybė priplaukti Kanino krantą. Toliau iš jūros išnyra monolitinės uolos.

Tarchanove dar neseniai buvo medžiojamos belugos – baltieji delfinai, gyvenantys tik poliariniuose vandenyse. Baltojoje jūroje jos buvo medžiojamos nuo amžių: odoms, kurios, kaip rašoma XII amžiaus Naugardo metraštyje, buvo renkamos iš Šiaurės tautų kaip duoklė; mėsai, iš kurios mūsų amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje Šiaurės tautos gamino paštetą, dešrą ir konservus; pagaliau dėl riebalų, kraujo ir kaulų. Po karo belugos gavyba staiga sumažėjo, nors dar 1958 metais Tarchanovo rajone buvo sumedžiota keturi šimtai dvidešimt gyvūnų. Tai buvo paskutinė vieta prie Baltosios jūros, kur buvo medžiojami baltieji delfinai.

Plaukėme, iškėlę bures, išjungę motorą, nesikalbėdami. Jūra buvo balta, tarsi šviesa būtų išsiliejusi po akiratį. Atrodė, lyg žvelgčiau tiesiai saulei į akis. Esu matęs visokių Baltosios jūros spalvų: dažnai ji būdavo balkšva tarsi išgąsdinto žmogaus veidas arba žalsva tarsi dumblių šešėlis dugne, kartais įgydavo blyškios ochros atspalvį, kai šviesa ištirpdavo rūke, o kartais švininės miros spalvą, kai saulė leisdavosi prieš vėją. Kiekvienam metų laikui – sava jūros spalva, pavyzdžiui, rudenį – kobalto ir smaltos spalva. Baltoji jūra būna ir rausva, cinoberio, aukso spalvos, kartais sužaižaruoja visa spalvų gama, bet tik tas, kas matė jos baltumą už poliarinio rato, supras tuos, kurie nenori iš ten grįžti. Ne veltui jų pasakojimuose kartojasi ano pasaulio motyvas, pakanka prisiminti paslaptingus Melville’io žodžius iš „Mobio Diko“ apie Baltosios jūros poveikį žmogaus sielai aname pasaulyje. Paslaptingus – juk nesama jokių liudijimų kada nors gyvenime Melville’į čia buvus.

Žemynas išdygo priešais mus staiga, tarsi ką tik sukurtas. Tai – Kanino Akmuo, uolų plynaukštė iš krištolinių luitų, terasomis besileidžianti į jūrą. Tarpekliuose kai kur dar gulėjo sniegas, bet šlaitais jau bėgo šimtai upelių, jais tekėjo pavasarinė tundra. Krantas atrodė nepasiekiamas: stati granito siena, kurioje jūra buvo išgremžusi neįtikėtinas formas. Plaukiojome palei ją pirmyn ir atgal, tarsi pasivaikščioti išvesti kaliniai, niekaip nepataikydami į zaludję. Staiga, kaip nutinka pasakose, atsidūrėme kitoje pusėje...

Nejaugi tai – samojedų šamanų, apie kuriuos stačiatikiai kuždasi, jog šie pajėgią išversti pasaulį išvirkščią, darbas?

Kanino Nosis

Gorlec živorodiaščij, pušica golubaja, osoka vodianaja, miatlik lugovoj... ne, neteisus Šalamovas, rašęs, jog gėlės Šiaurėje nekvepia. Jos kvepia svaiginamai, pakanka panardinti veidą į tundros kilimą. Po sūraus jūros, dumblių ir vėjo dvelksmo, švelnus pavasarinės tundros kvapas susuka galvą tarsi čia augančios auksinės šaknies trauktinė. Jos čia gausu: upelių pakrantėse, ant pajūrio uolų, ant sopkų. Rodiola rozovaja – šventasis samojedų šamanų augalas. Jos šaknis kvepia rožėmis. Užpilta degtine ir pastatyta tamsioje vietoje vienai mėnulio fazei, ji per amžius buvo tikra pomorų mikstūra. Perduozuota ji tampa žiauri lyg nemiga. Ten, žemėje, pasak samojedų, kurie taip vadina pasaulį iki poliarinio rato, sunku rasti auksinės šaknies: gyvybės eliksyro ieškotojai išrovė ją visur. Tačiau čia ji auga taip gausiai, jog neįmanoma niekur praeiti, kad netrakštelėtų po koja. Čia net laukiniai svogūnai žydi paslaptingais mažyčiais violetiniais žirginiais.

Dvidešimt valandų ėjome per tundrą, skersai per Kanino Nosį, Arkties vandenyno link. Pirmiausia uolų terasomis ropštėmės į Kanino akmens plynaukštes tarsi į Tyleko Kaminų pievą Tatruose. Pas­kui klajojome elnių takais, per pažliugusias pelkes, lenkdami mirusius ežerus su amžino ledo sluoksniu dugne. Prie vieno iš jų radome čiumų pėdsakų, apgraužtų kaulų, elnio ragą. Toliau plytėjo vien sopkos, paskui vėl pelkės, ežerai, sopkos. Saulė pasislėpė už debesų, sunku suprasti, kuri valanda, kur šiaurė? Kur mes? Žemė po kojomis minkšta, žliugsi, klampynė, klajojame nuo kupsto prie kupsto, iki pat paskutinio prakaito lašo. Raumenys atsisako klausyti, burnos išdžiūvo, nėra seilių, vandens taip pat nėra. Ore tvyro pelkių dujos, trūksta deguonies, prasideda haliucinacijos: tai pasirodo medžiai, tai miesto bokštai, tai barakai. Prieiname arčiau, bet barakai neišnyksta. Jie tikri! Tokie pat tikri, kaip Vasia, kaip Lioša, kaip tundra aplinkui. Sutrūniję, nutrupėjusiu tinku, apžėlę uogienojais. Krosnys subyrėjusios, visur krūvos plytų, sulūžę gelžgaliai, tai šen, tai ten mėtosi spygliuota viela. Gal tai zona? Mes ilsimės. Ant gultų. Pusiau snausdami, pusiau budėdami. Pėdos dega, ausyse spengia. Ošia vandenynas. Vandenynas...?

Taip, tai buvo Arktis. Pro apgriuvusio barako langus išvydome švino spalvos begalybę, be horizonto ir be skliautų. O arčiau, pačiame žemės pakraštyje – didelę raudoną vėliavą. Su pjautuvu ir kūju kairiajame viršutiniame kampe...

_____________________________

* Apie Baltosios jūros – Čošos kanalą man pasakojo Šarapovas. Jo draugo iš Čižos tėvas, Dionisas Aleksejevičius Sacharovas, penktajame dešimtmetyje dalyvavo tiriamojoje ekspedicijoje, kurios užduotis buvo parengti būsimosios statybos ekspertizę. Tiesą pasakius, Šarapovo pasakojimo klausiausi šiek tiek nepatikliai, atsimindamas jo polinkį fantazuoti. Man atrodė, jog B. M. Žitkovo knygoje „По Канинской тундре (Записки Императорского Русского Географического Общества“, т. XLI, СПб 1903) aprašoma pelkėta žemė, nuodingos išskyros, mašalai ir trūnėsiai neleistų ne tik kasti kanalo, bet ir apskritai jokių darbų. Vos grįžus į Kaniną, man į rankas pakliuvo B. G. Ostrovskio brošiūra „Белое море“ (Архангельск, 1937), kurioje radau žinių (p. 86), jog idėja sujungti kanalu Mezenės įlanką ir Čošos kanalą ne kartą buvo kilusi dar admirolo Kruzenšterno (1770-1846) laikais, bet niekada nesulaukė pritarimo. Tačiau 1937-aisiais išleistos brošiūros autorius nepraranda vilties: „Reikėtų tikėtis, jog pradėjus įsisavinti Kanino žemes ir naudoti čionykštes teritorijas, vėl iškils Baltosios jūros – Čošos kanalo tema.“

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

Versta iš: Mariusz Wilk. Wilczy Notės. – Warszawa: Noir sur Blanc, 2007.

 

Skaitytojų vertinimai


45498. krankt2008-02-27 22:58
labai idomu, man patiko.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:27:00 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba