Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-22 nr. 3178

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Barbara Gruszka-Zych.
KRYNICA
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• METŲ VERTĖJO KRĖSLAS – DANGUOLEI ŽALYTEI2
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS
4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
MIRTIS ARBA PREMIJA!
2
• SVEČIUOSE DAINA AVUOTINIA

KNYGOS 
• „VISAS ČIURLIONIS“
• „VIENOVĖS ĮŽVALGA PLATONO FILOSOFIJOJE“
• „VALIOS METAFIZIKA: SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJOS INTERPRETACIJOS“
• „TYLIOSIOS ALTERNATYVOS“
• Gintarė Adomaitytė.
MAN GAILA, GAILA, GAILA
• 2007 METŲ „METŲ KNYGOS “ TITULĄ PELNĖ „SRAIGĖ SU BEISBOLO LAZDA“ IR „SLIEKO PASAKA“5
• (PA)SKAITINIAI5
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ
• VĖL PAS ADOMĄ
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS VIEŠĖS VILNIUJE
• „LAISVĖS KAINA“

DAILĖ 
• Jurgita Jasinskaitė.
KERAMINĖS ISTORIJOS TĘSIASI
45
• KALNAIS IR PAKALNĖM12

PAVELDAS 
• Nijolė Tumėnienė.
EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT
3

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ20

PROZA 
• Vetusta Prišmantienė.
AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ
9

VERTIMAI 
• Mariusz Wilk.
KANINO NOSIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Elvyra Markevičiūtė.
STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA
1
• TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
 „VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

KRONIKA 
• KLASIKOS VAIZDAI
• LAIŠKAS VASARIO 16-OSIOS MINĖJIMO RENGĖJAMS2

DE PROFUNDIS 
• Justinas Bočiarovas.
LIŪDNA ISTORIJA
6
• Mindaugas Briedis.
IŠ CIKLO ĮVYKIAI PLANETARIUME

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI

„VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

[skaityti komentarus]

Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, Juozo Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“, Heleen Verburd „Tėvai ir kiaušiniai“, Charleso Di­ckenso „Kalėdų giesmė“, Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Šių, kaip ir dar keliasdešimt kitų pjesių (arba jų ištraukų) pastatymus bus galima išvysti „Vaidenyje 2008“. Toks keistas pavadinimas duotas Vilniaus miesto ugdymo įstaigų teatro kolektyvų festivaliui. Pasirodo, Vilniuje teatrą mėgstančių vaikų ir jaunimo tiek daug, kad nuo vasario 21 iki balandžio 10 dienos beveik kiekvieną ketvirtadienį Elfų teatre nuo 12 iki pat 18 valandos bus parodyta apie dešimt mėgėjiškų spektaklių. Apie festivalį ir darbo su vaikais patirtį ROMAS ZABARAUSKAS kalbasi su viena iš „Vaidenio“ organizatorių, Lietuvos vaikų teatro draugijos pirmininke, Vilniaus Žirmūnų gimnazijos teatro mokytoja-eksperte RAIMONDA AGNE MEDEIŠIENE.

Kaip vyks „Vaidenis 2008“, koks jis bus, kuo skirsis nuo ankstesnių „Vaidenių“?

Vyks labai paprastai – beveik tris mėnesius, nuo vasario 21 dienos, kiekvieną ketvirtadienį (išskyrus kelis, kai moks­leiviai atostogaus) jaunieji teatro mėgėjai vaidins įvairiausius spektaklius. Nuo dvyliktos iki pusės trijų pasirodys mažųjų, nuo trijų iki šešių – vyresniųjų teatro kolektyvai. Moksleiviai ne tik vaidins, bet ir ves festivalį, pasitiks žiūrovus, padirbės drabužinėje – žodžiu, atliks įvairiausius darbus, kurie teatre būtini.

„Vaidenis“ rengiamas jau penktąjį kartą, vyksta kas antrus metus; per dešimt jo gyvavimo metų dar niekada nebuvo sulaukta tiek daug paraiškų, kiek šiemet. Vaidinti pasirengę apie trisdešimt jaunųjų ir dar tiek pat vyresniųjų mėgėjų kolektyvų – taigi iš viso beveik šešiasdešimt.

Tačiau toks skaičius neturėtų stebinti. Juk teatro studijų darbas, kitaip nepasakysi, yra žiaurus – spektaklis statomas visus metus, repetuojama kartą ar kelis per savaitę, paskui suvaidinama daugiausia tris kartus, ir – sudie! Baigiasi mokslo metai, ateina kiti vaikai ir viskas prasideda iš naujo... Norisi bent jau tuos kelis kartus pasirodyti teatrinėje aplinkoje, tikroje scenoje, su teatriniu apšvietimu, akustika, didelėje salėje, galbūt – pilnoje žiūrovų. Tam ir skirtas „Vaidenis“.

Festivalyje atsispindės visas Vilniaus veidas – dalyvaus ne tik lietuviškos, bet ir rusiškos bei lenkiškos mokyklos. Įdomu palyginti, kuo skiriasi skirtingų tautų teatro mokyklos. Mane maloniai stebina V. Kačialovo mokyklos teatro mokytoja Tatjana Timko – jos tikėjimą, aukojimąsi darbui, gebėjimą atverti mokinius, sukurti nepaprastai estetišką sceninį vaizdą, turint tokį menką finansavimą (greičiau jau visai neturint!), sunku lyginti su kokia nors lietuviška mokykla. Viena jos teatro grupių vaidins spektaklį netikėtu pavadinimu „Dryžuotastaškasnet”, kurį tikrai verta pamatyti. Deja, nei rusų, nei lenkų mokyklų spektakliai nebus verčiami į lietuvių kalbą, tam neturime galimybių – lieka tik stengtis pakviesti šias kalbas suprantantį žiūrovą.

Ar skiriasi festivalyje dalyvaujančių teatro kolektyvų spektaklių meninis lygis ir nuo ko tai priklauso?

Meninis lygis skiriasi, ir net labai. Dažnai manoma, kad Vilniuje – patys geriausi teatro vadovai, protingiausi vaikai, geriausias parengimas. Tai – mitas. Kartais, kai tenka išrinkti kolektyvą atstovauti sostinei kokiame nors respublikiniame renginyje, pavargstama gerokai. Pasakysiu kiek utriruotai – dažnai koks nors nedidelio miestelio ar net Rūgpienių kaimo teatrinis kolektyvas vilniečiams dar ir kaip „duoda kruopų“. Visada pabrėžiu savo mokiniams, kad nesijaustų ypatingi vien dėl to, kad yra iš Vilniaus. Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad vilniečiai šalies kontekste atrodo vis gražiau, profesionaliau ir įdomiau.

Yra grupių, kurios festivalyje dalyvauja ne pirmus metus, bet tai nereiškia, kad kasmet vis labiau tobulėja. Tai tinka ir mano grupei – suprantama, kodėl. Juk kone kasmet grupių sudėtis kinta, vieną kartą keičia kita. Nuo to, kokie mokiniai susirenka į studiją, kokie jų norai ir ketinimai, priklauso meninis lygis. Senokai diskutuojama, ar mokykliniai kolektyvai yra mokinių, ar jų vadovų saviraiška. Vieno teisingo atsakymo, manau, nėra. Bet kokiu atveju, teatro kolektyvų centras yra vadovas. Arba yra asmenybė, arba jos nėra. Liūdna konstatuoti, bet mokytojų –­ asmenybių mokyklose mažėja.

Dalyvaujate mokymuose teatro mokytojams Austrijoje, su savo teatro grupe 2004 m. atstovavote Lietuvai frankofoniško teatro festivalyje „Amifran“ Rumunijoje. Ar skiriasi lietuvių vaikų ir jaunimo vaidinimai nuo kitų šalių?

Taip, ir net labai. Pavyzdžiui, austrai dievina miuziklus. Stebėtina, kaip jauni žmonės noriai mokosi ilgiausias partitūras, daug repetuoja, dainuoja gyvai, tiksliai pakartodami profesionaliuose teatruose pastatytų miuziklų mizanscenas. Nepaisant visų pastangų, dėmesio darbui, rezultatas galėtų būti ir geresnis. Tačiau jie viską daro taip užsidegę, su tokiu entuziazmu... O dar pati tikriausia palaikymo komanda: tėvai, seneliai, kiti giminaičiai... Matyt, ne viena austrų karta užaugusi veikiama muzikinės dvasios –­ tai jiems svarbu, tuos ženklus jie skaito. Lietuvoje tokie pastatymai nepasiteisintų.

Kai atstovavome Lietuvai pasauliniame frankofoniško teatro festivalyje Rumunijoje, susidariau įspūdį, kad mūsų mokyklinių teatro studijų režisieriai, teatro pedadagogai savo darbą atlieka profesionaliau nei užsieniečiai. Stebint iš viso pasaulio suvažiavusius kolektyvus atrodė, kad daugeliui smagu vien tai, kad vaikai išmoksta nemažai prancūziško teksto, apsirengia gražiais drabužėliais ir scenoje tiesiog pasilinksmina – ne visada susikaupdami, gerbdami partnerį ir žiūrovą. Tačiau, jeigu jiems tai priimtina, jei jų šalis delegavo tą koletyvą – kodėl ne?

Vis dėlto vienas spektaklis iš tikrųjų pakerėjo. Tai – penki serbų vyrukai, „draugeliai“ nuo pradinių klasių, patys pastatę ir suvaidinę Samuelio Becketto „Belaukiant Godo“. Kai susižavėję žiūrovai apipylė komplimentais jų vadovę, paaiškėjo, kad jaunieji aktoriai viską parengė patys, o ji tik palydėjusi ir paskolinusi pavardę (mat tokios festivalio taisyklės – reikalingas lydintis, atsakingas asmuo). Vadinasi, jaunuoliai gali nuostabiai įgyvendinti itin sudėtingą pjesę ne gimtąja kalba, pasiūlyti netikėtą režisūrinį sprendimą. Nemanau, kad tai būtų neįmanoma Lietuvoje – tiesiog turi „sukristi“ gera komanda. Kartais turi vieną puikų vaiką, kartais tris, kartais septynis. Kartais „kenti“ darbo minutes – o kartais pavyksta sukurti palankią atmosferą, kur sužiba visas „pulkelis“... Jeigu visiems be proto smagu scenoje ir negaila daugiau laiko padirbėti – galima kalnus nuversti.

Kokią dramaturgiją renkasi Vilniaus teatro kolektyvai? Kokią dramaturgiją yra išbandžiusi jūsų pačios teatro studija?

Įvairiausią. Nuo pasakų iki inscenizacijų, tiek užsienio, tiek lietuvių parašytą... Tiesa, lietuviškos dramaturgijos vaikų ir jaunimo spektakliams labai trūksta. Šiek tiek gelbsti mokinių dramaturgų konkursas, kas kelerius metus vykstantis Panevėžyje, Juozo Miltinio mokykloje. Jo metu suburta komanda, kurią sudaro mokytojai, mokiniai ir teatro specialistai, perskaito iš visos Lietuvos atsiųstus tekstus, įvertina ir kai kuriuos patys pastato –­ bent jau minimalius teatrinius etiudus. Smagu, kad šiuos tekstus paskui gauna mokyklos – bent taip stengiamasi patenkinti lietuviškos dramaturgijos badą. Su savo teatro studija „Alyvos“ du kartus stačiau spektaklius pagal šio konkurso dalyvių pjeses. Pirmą kartą tai buvo Monikos Kutkaitytės (dabar, jei neklystu, baigiančios lituanistikos studijas Vilniaus universitete) absurdo pjesė „Suvalgyk pyragėlį“. Brandus tekstas, kurį puikiai pavyko įgyvendinti. Dėkui Monikai už jį!

Kitą sykį pasirinkome vienos klaipėdietės dvyliktokės pjesę „Supynės“, nagrinėjančią paauglių savižudybių temą. Darbas nepavyko. Pirmą kartą per darbo praktiką teko nutraukti repeticijas –­ tai buvo pernelyg sudėtinga, vargo ir mano artistai, ir aš. Pernelyg skaudu buvo mums dirbti. Apie šitą bėdą kalbėti jaunimui suprantama kalba būtina, todėl tikrai apgailestauju, kad man nepasisekė. Nors medžiaga buvo šiuolaikiška, tekstas negirdėtas... Nemėgstu statyti spektaklių pagal dramaturgiją, kuri jau vienur ar kitur mano pačios matyta, todėl šiais metais pasirinkome dvi mūsų gimnazistės Agotos Stašytės noveles –­ du monologus pavadinimu „Džekas ir Džesė“.

Su dramaturgija susijusi dar viena šių metų „Vaidenio“ įdomybių: dvi trupės stato spektaklį pagal tą pačią pjesę –­ Heleen Verburd „Tėvai ir kiaušiniai“. Tai teatro studijų „T“ ir „Žvilgnis“, dirbančių „po vienu stogu“, eksperimentas. Puiki galimybė pamatyti, kokius skirtingus spektaklius galima pastatyti pagal tą pačią pjesę.

Ką atsakytumėte skeptikams, kurie mano, kad ugdymo įstaigų teatro kolektyvai dažnai tik sugadina vaikų suvokimą apie vaidybą ir teatrą?

Nesutikčiau, žinoma. Vaikai pakankamai jautrūs, kad suprastų ir pasipriešintų dirbtinumui ir „falšui“. Galima kurį laiką apgauti vieną žmogų, galima kurį laiką apgauti ir grupę – bet visą laiką visų apgaudinėti nepavyks. Mano, o ir daugelio kolegų teatro mokytojų tikslas – ne išugdyti profesionalius aktorius, bet sudėti pamatines vertybes ar ateityje praversiančius praktinius dalykus. Svarbu išmok(y)ti žaisti. Svarbu – išmok(y)ti būti geru, atidžiu, atpažįstančiu žiūrovu. Toks ir festivalio „Vaidenis“ tikslas.

Prisipažinti ar ne, kad mokykloje lankei teatro studiją? Jeigu stoji į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – geriau ne, nes režisieriai, renkantys kursą, iš tikrųjų dažnai linkę manyti, kad tokia praktika tik sudeda „štampus“ ir sugadina vaikus. Tačiau jei ieškai darbo, būtinai tą pasakyk – gerai žinau, kad darbdaviai, rinkdamiesi darbuotojus, teatro, kaip ir dailės ar muzikos studijų patirtį laiko didžiuliu privalumu. Toks gyvenimas...

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:26:55 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba