Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-22 nr. 3178

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Barbara Gruszka-Zych.
KRYNICA
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• METŲ VERTĖJO KRĖSLAS – DANGUOLEI ŽALYTEI2
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS
4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
MIRTIS ARBA PREMIJA!
2
• SVEČIUOSE DAINA AVUOTINIA

KNYGOS 
• „VISAS ČIURLIONIS“
• „VIENOVĖS ĮŽVALGA PLATONO FILOSOFIJOJE“
• „VALIOS METAFIZIKA: SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJOS INTERPRETACIJOS“
• „TYLIOSIOS ALTERNATYVOS“
• Gintarė Adomaitytė.
MAN GAILA, GAILA, GAILA
• 2007 METŲ „METŲ KNYGOS “ TITULĄ PELNĖ „SRAIGĖ SU BEISBOLO LAZDA“ IR „SLIEKO PASAKA“5
• (PA)SKAITINIAI5
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ
• VĖL PAS ADOMĄ
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS VIEŠĖS VILNIUJE
• „LAISVĖS KAINA“

DAILĖ 
• Jurgita Jasinskaitė.
KERAMINĖS ISTORIJOS TĘSIASI
45
• KALNAIS IR PAKALNĖM12

PAVELDAS 
• Nijolė Tumėnienė.
EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT
3

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ20

PROZA 
 Vetusta Prišmantienė.
AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ
9

VERTIMAI 
• Mariusz Wilk.
KANINO NOSIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Elvyra Markevičiūtė.
STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA
1
• TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• „VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

KRONIKA 
• KLASIKOS VAIZDAI
• LAIŠKAS VASARIO 16-OSIOS MINĖJIMO RENGĖJAMS2

DE PROFUNDIS 
• Justinas Bočiarovas.
LIŪDNA ISTORIJA
6
• Mindaugas Briedis.
IŠ CIKLO ĮVYKIAI PLANETARIUME

PROZA

AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ

Vetusta Prišmantienė

[skaityti komentarus]

Kai žiemą mokytoja Marija išeina iš mokyklos po antros pamainos, jau būna tamsu. Prie troleibuso ji visada žingsniuoja vaikų apsupty: grįžta namo šeštokai, septintokai.

– Eime kartu. Man vienai nejauku, –­ sako ji vaikams.

– Nebijokite, mokytoja, mes jus palydėsime! – uoliai siūlosi vaikai.

Ir lydi. Tik... nežinia kas ką. Eidama su jais, pedagogė mąsto apie tai, kaip neramu tėvams tamsų vakarą laukti grįžtančių vaikų. Tiek dabar visko nutinka! Ir mokykloje –­­ nėra dienos be naujienos: tą sumušė, iš ano striukę ar kuprinę su atšvaitais atėmė, o apie mobiliuosius telefonus nėra ką ir kalbėti.

Problemiški šiandien ir vaikai: andai tėvai vėlų vakarą atbėgo į mokyklą dukros septintokės ieškoti, o ta pernakt negrįžo, paslika rūsyje gulėjo „šaunios“ kompanijos „kaifo“ tabletėmis pavaišinta. Štai ir šiandien: tarytum du žaibai susikryžiavo mokytojos ir dešimtokės Gitanos žvilgsniai, kai šiai lentoje rašant atsismaukė rankovė apnuogindama pamėlusias dūrių žymes...

„Dieve, ir ta! – su siaubu dingtelėjo Marijai. – Kas ją sulaikys?.. Motina viena rūpinasi, tėvas per degtinę už grotų pateko.“

Nors Gitana – ne iš jos auklėtinių, bet Marija vis vien nusprendė: reikia rasti progą pasikalbėti. Toje klasėje turi daugiau lietuvių kalbos pamokų, gerai mokinius pažįsta. Be to, už jos pečių – ketvirčio amžiaus darbo patirtis. Šio to ir pati išmoko, sugeba net ir su labiausiai „spygliuotais“ bendrą kalbą rasti. Ir jaunesniems kolegoms dažnai primena:

– Blogas? Tai mes geri! Pasidalykime tuo gerumu, ir išeis bent vidutiniškas!

Išsiskirstė iš troleibuso išlipę vaikai, išdidžiai atsakę „prašom, nėra už ką!“, kai mokytoja dėkojo jiems už palydėjimą.

– Kam pakeliui, – eikite kartu, – dar įspėjo juos Marija ir pasuko savo namų, esančių už 300 metrų, link.

* * *

Abi rankos buvo užimtos nešuliais: mažame lagaminėlyje – mokinių rašomieji, kuriuos ji ketino vakare ištaisyti, kitoje – per pertrauką parduotuvėje priešais mokyklą pirktas puodas. Neturėdama kur dėti mažos rankinės, Marija užsikabino ją ant kaklo.

Nors ta kelio atkarpa iki namų buvo labai neilga, eiti čia tamsoje niekada nebuvo jauku: užaugo, užtamsino taką liepos. Dar vasarą, per patį vidudienį, čia buvo užpulta, sumušta ir apiplėšta kaimynė. „Vietą plėšikai tokiems darbams pasirinko apgalvotai, – mąstė žingsniuodama Marija. – Namai į šaligatvį stovi galais, – nei langų, nei durų, kalnelis, gatvė apačioje... Net dieną čia niekas nepamatys ir net šaukiančio neišgirs.“

Jau buvo besukanti už namo kampo prie savo laiptinės durų, kai už nugaros išgirdo skubius žingsnius ir grėsmingą alsavimą. Buvo beatsigręžianti, bet tą pačią akimirką pajuto stiprų smūgį į nugarą ir parkrito kniūbščia, dar šiek tiek čiūžtelėdama tako asfaltu.

Krisdama Marija viską paleido iš rankų, ir puodas, garsiai tarškėdamas, nusirito šaligatviu.

Triukšmas gal kiek sutrikdė užpuolėją. Lagaminėlis nukrito netoliese. Būtent jis, o ne skambantis puodas patraukė plėšiko dėmesį.

Marija pajuto, kad šalia jos kažkas stovi. Mėgindama pasikelti, pasirėmė dešine ranka, bet tą pačią akimirką pajuto veriamą skausmą... Po masyviu, didele gelsvo metalo sagtimi puoštu batu trekštelėjo riešas, nes užpuolėjas, matyt, pamanė, kad ji siekia lagaminėlio. Lenkdamasis jį pagriebti, jis dar stipriau prispaudė plaštaką, ir Marija suriko.

Kai užpuolikas atitraukė koją, ji pasuko galvą ir jį pamatė. Tai buvo aukštas, ilgakojis jaunuolis, juoda odine striuke blizgančiomis sagomis, trumpai kirptais, netamsiais plaukais. Veido įžiūrėti nesuspėjo – čiupęs lagaminėlį, po akimirkos vagis dingo už kampo.

Pasiremdama kairiąja ranka, Marija šiaip taip atsikėlė. Iš nubrozdintų kelių ir alkūnių tekėjo kraujas, skaudėjo krūtinę, o riešą neapsakomai gėlė. Apsidairiusi pamatė iš krepšio išriedėjusį puodą. „Kur raktai?“ – staiga dingtelėjo mintis. Apsidžiaugė, pajutusi ant kaklo tebekabančią rankinę. Suvokė, kad plėšikas, partrenkęs ją kniūbščią, prarado laimikį. Iš užnugario rankinės jis nematė, o paskui ši buvo užgulta. Joje – 600 litų tądien gauto atlyginimo ir buto raktai.

Norėdama nuo išgąsčio apsaugoti namiškius, Marija šiaip taip atsirakino duris. Tačiau šie, išvydę ją kruviną, purviną, nustėro. Vyras tuoj pat nuvežė į traumatologinį skyrių. Teko dėti gipsą, nes riešo kauliukai buvo aptraiškyti, pasislinkę.

– Dar gerai jums pasibaigė. Po tokio kritimo lūžių galėjo būti ir daugiau, –­ paguodė traumatologas.

Kodėl „gerai“ pasibaigė, Marija suvokė: griūdama paleido iš rankų viską, ką turėjo, ir užpuolikas pamanė, kad atimti daugiau nėra ką, tad skubėjo čiupti, kas atrodė vertingiausia.

Praleidusi savaitę lovoje sutvarstytais keliais ir rankomis, Marija šiaip taip nusigavo į mokyklą. Dešimtokai, užuot kaip paprastai skubėję klausinėti apie rašomuosius, šį kartą užjaučiamai į ją žvilgčiodami tylėjo, nes apie įvykį visi mokykloje jau žinojo.

Tik vakare grįžtant namo, būrelis mažesniųjų, išlipę stotelėje užprotestavo:

– Ne, mokytoja, mes visi iki pat durų jus lydėsime!

* * *

Jaunas žaliūkas tarytum vienu šuoliu užlėkė į penktą aukštą ir, atsirakinęs duris, krito ant sofos, sunkiai gaudydamas orą. Kiek atsikvėpęs, žvilgtelėjo į kiemą: gal jau stovi policijos automobilis? Nors ne pirmas kartas, ir vieta gerai parinkta: iš karto už kampo, keli šuoliai – ir jau namie! Niekas nė neįtaria, kad jų skriaudėjas – kaimynas… Tačiau ką gali žinoti! Kartais pasitaiko ir visai netikėtų liudininkų. Anąkart jau pačią paskutinę akimirką sukliudė staiga pasirodžiusi mergiūkštė su šuniuku. Kitą kartą moteriškę teko dar ir aptalžyti: ši klykė tiesiog „įsikirtusi“ į rankinę.

Jis priėjo prie durų, pasiklausė, ar laiptinėje nieko nėra. Taip keistokai jį, pakniopstomis lekiantį su lagaminėliu rankoje, nužvelgė žemyn lipantis kaimynas. „Gali įtarti. Be to, ir ta moteriškaitė, matyt, netoliese gyvena. Kitaip –­ ko čia vakare su puodais temptųsi. O jei taip, –­ gali atpažinti!“ – paskubomis mintijo žaliūkas.

Tačiau už durų buvo ramu, ir jis puolė graibyti lagaminėlio: „Viskas turi būti čia, nes rankose ji daugiau nieko neturėjo… Kad jį velnias tą prakeiktą puodą! Tokį triukšmą sukėlė!“

Lengvai atsegęs pravėrė ir... veidas ištįso: „Sąsiuviniai!“ Įkišęs ranką, pradėjo nervingai žarstyti į šalis.

„Kur ta prakeikta piniginė? Turi būti čia! Kišenėse dabar visi bijo nešiotis...“

Sąsiuviniai pasklido po kambarį, bet tarp jų nieko nebuvo.

– Šūd.. šūd.. – įtūžęs vyrukas pradėjo juos spardyti; jis taip tikėjosi sugriebti... bent vienai dozei, o čia – nė cento! –­ Dar rizikuok dėl tokios klipatos... su puodais! – siuto iš nevilties ir pykčio, kol pagaliau pavargęs griuvo ant sofos.

Sąsiuvinių buvo pilna visur. Keletas jų, apglamžytų, mėtėsi ant sofos.

Tebetysodamas vieną atvertė...

„Geri pažymiai!.. Vyresnės klasės.Vadinasi, mokytoja?.. Ėmė sklaidyti antrą, trečią... Dėmesį patraukė įrašas raudonu tušinuku šalia suraityto devynetuko: „Šį kartą padarei daug mažiau klaidų. Pradedi rišliau dėstyti mintis. Šaunu!“

„Tas raštas!?“ – jaunuolis staiga pakilo nuo sofos, pakėlė sąsiuvinį arčiau lempos. Kurį laiką sutrikęs stebėjo, pas­kui priėjo prie aptriušusios sekcijos, atsidarė apatines dureles ir išsitraukė keletą senų sąsiuvinių. Atvertė puslapį, kitą. Štai! Raudonas įrašas: „Džiaugiuosi, kad pagaliau supratai, kaip aiškintis priebalsių asimiliacijos atvejus.“ Atvertė dar kelis lapus. „Nors tekste padarei nemažai klaidų, tačiau jos panašios: reikia įsiminti linksnius, kuriuose dalyviai rašomi su nosine. Pasilik trečiadienį pusvalandžiui po pamokų – padirbėsime.“ Atvertė dar porą lapų. „Temą plėtoji neblogai, tik reikės pasimokyti išskirtinių sakinio dalių skyrybos. Džiaugiuosi, kad darai pažangą.“

Pasidėjęs ant stalo sąsiuvinius, jaunuolis vis dar lygino rašyseną, vildamasis, kad ji nesutampa. Tačiau... abejonių neliko.

Tai ji! Pati nuoširdžiausia, pati geriausia jo lietuvių kalbos mokytoja, klasės vadovė, kuri įtikinamu žodžiu, išskirtine pagalba jį ištempė, prašinėjo, kad jam padėtų kiti mokytojai... Jei ne ji, – atestatas būtų likęs tik svajonėse! Artimesnio, geresnio žmogaus jis niekada neturėjo…

Staiga jam toptelėjo: kas galėjo nutikti dar, jei ji būtų pasipriešinusi!?

Vaikinas pasirėmė alkūnėmis į stalą ir susiėmė galvą. Prieš jo akis – kniūbščia moteris, ausyse – riedančio puodo tarškesys ir… tas didelio skausmo šūksnis, kai užmynė ranką, tiek kartų raminamai glosčiusią jam vėjavaikišką kuodą!

Karštligiškai pasirausęs stalčiuose, jis susirado porą užsilikusių tablečių. Skubotai prarijęs, susirietė ant sofos. Bet įprasta „palaima“ neatėjo. Viskas pavirto bjauriu košmaru.

* * *

Marija važiavo iš poliklinikos. Ranka tebebuvo sugipsuota, perrišo tik alkūnių ir kelių žaizdas.

Sėdėdama troleibuse prie lango, ji liūdnai žvelgė į praeivius ir vis mąstė apie nelemtą įvykį. „Jaunuolis! Anksčiau tokie buvo retenybė. O šiandien – tik išeik į gatvę! Užpuls vidury dienos! O juk visi tie smurtininkai –­ tėvų vaikai, mokytojų auklėtiniai! Kas sustabdys tą visuomenės riedėjimą nuokalnėn, kai jau pačiose mokyklose viešpatauja smurtas?“

Taip begododama pajuto, kad nejučia žvilgsnis stabtelėjo – „Batas!..“

Priekyje sėdintis jaunuolis, užmetęs koją ant kojos, sūpavo batą... Rudą, storapadį, su gelsvo metalo sagtimi ir geltonais siūlais prisiūtu dirželiu... Tą batą, traiškantį jai riešą, visas tas dienas Marija matė prieš akis.

Kol mokytoja svarstė, ką daryti, jaunuolis pasisuko profiliu.

„O, Dieve! Kostas...“

Lyg kažkas nenusakomai skaudaus jai būtų smigę į krūtinę.

Ne, jai geriau išlipti!

Marija atsistojo ir lyg nesavom kojom žengė pro duris.

Staiga vaikinas žvilgtelėjo pro langą ir ją pamatė. Pašoko nuo kėdės ir, vos durų neprivertas, puolė lauk.

– Sveikas, Kostai!

– Laba diena, auklėtoja!..

Jis ėjo artyn... Veidas degė tirštu raudoniu. Žengė dar kelis neryžtingus žingsnius. Jau tiesė ranką, tarytum norėdamas kaip seniau, kai jie grįždavo iš mokyklos po pamokų padirbėję, paimti panešti krepšį, tačiau jo žvilgsnis sustojo ties parištu ant kaklo gipsu. Ranka nusviro. Sustojo, žvelgdamas išgąstingomis akimis.

Marija susitvardė.

– Senokai besimatėme. Kaip gyveni? Gal neskubi, prisėskime, papasakosi, –­ pasiūlė, parodžiusi į po medžiais stovintį suolelį.

Vaikinas sutrikęs nejučia nusekė jai iš paskos. Marija sunkiai atsisėdo: trukdė kelių tvarsčiai.

Kostas tebestovėjo priešais. Mokytoja pakėlė akis ir pažvelgė jam į veidą. Staiga, užuot atsisėdęs, Kostas kluptelėjo ant kelių. Pačiupęs sveikąją ranką, prigludo degančiu skruostu ir pradėjo bučiuoti.

– Atleiskite, auklėtoja, meldžiu... Atleiskite! Tai aš...

Marija pasibaisėjusi atitraukė ranką.

– Tai tu tą vakarą mane pažinai?..

– Ne, mokytoja, aš... aš pažinau jūsų raštą sąsiuviniuose... Aš labai, labai gailiuosi, dovanokite!

Marija pajuto, kad riešas drėksta nuo ašarų. Širdyje suabejojo: ar gali būti jos, tos ašaros, nuoširdžios, kai žmogus gali šitaip?

Suabejojo, bet nuo suolelio nepakilo, nenuėjo.

Jie ilgai kalbėjosi. Vaikinas vėl jautėsi taip, tarsi aiškintųsi dėl neatliktų namų darbų, neišmoktos pamokos. Pasakojo apie savo bevališkumą, kurį, kaip jam atrodė, paveldėjo iš tėvo, apie draugus, pripratinusius jį prie narkotikų, girtuoklius tėvus, iš kurių namų jis seniai pabėgo, nuo kurių tebeslepia, kur gyvena, apie nedarbą, pinigų stoką, vagiliavimą, pagaliau – plėšikavimą.

Mokytoja Marija klausėsi tos žiaurios išpažinties, o pro jos akis slinko lyg detektyvinio filmo vaizdai. Klausėsi ir nepajuto, kad sveikesniąja ranka vėl liečia tą palenktą galvą.

– Kostai, tu jau kartą įrodei: reikia pamėginti atsispirti, – braukdama karčią ašarą, ištarė vietoj atleidimo. – Dar kartą pamėginti, sukaupus visas jėgas. Ar tau negaila jaunystės? Gyvenimo? Juk kelias, į kurį pasukai, tave veda į pražūtį. Padėsiu surasti darbą. Ar pamėginsime?

Kostas žvelgė buvusiai mokytojai į akis ir tarytum vėl girdėjo: „Pasilik pusvalandžiui po pamokų, padirbėsime.“

Kiek tų brangių pusvalandžių, valandų, dienų jam skyrė ši geraširdė moteris!? Kaip niekas kitas! Jis suvokė, jog dabar tų valandų reikėtų dar daugiau, nes, taip toli pakalnėn nuslydus, sunku bus kopti į viršų. Ir pats toli gražu nebuvo tikras, ar pajėgs... Argi net po to, kas įvyko, ši ranka tikrai galėtų raudonu tušinuku užrašyti: „Džiaugiuosi, kad supratai“? Juk tai jau ne priebalsių asimiliacija! Tačiau širdies kertelėje vis vien glūdėjo viltis: „O gal?“

Tą patį vakarą prie Marijos durų sučirškė skambutis. Už jų stovėjo Kostas.

– Paimkite, auklėtoja. Tai rašomieji darbai. Aš juos išlyginau, sutvarkiau, – pasakė tiesdamas lagaminėlį.

Užeiti vidun vaikinas nedrįso, nors gestu Marija jį ir pakvietė.

– Kas ten? – paklausė vyras iš kambario.

– Tai kaimynas. Rado išmestus mano mokinių rašomuosius darbus, – išvydusi išgąstingą jaunuolio žvilgsnį, sumelavo mokytoja. Sumelavo nedaug – Kostas tikrai gyveno kaimynystėje.

– Užeikite pas mane, auklėtoja, meldžiu, – sušnibždėjo Kostas. – Aš čia užrašiau adresą... Visai netoli.

– Gerai, būtinai užeisiu, – pažadėjo pedagogė.

Tą naktį Marija negalėjo užmigti. Vis mąstė: kodėl pažadėjo? Ką ji dar gali padaryti?

Paskui suvokė: ji negali likti tarp tų, kurie pripažįsta pralaimėję kovą už žmogų! Tiesiog –­ negali!

 

Skaitytojų vertinimai


45437. Simas2008-02-25 13:53
Šiurpus, bet sukrečiantis pasakojimas. Tik kažin ar turėjo būti ...prisipažinimas - tiesioginis?..Geriau būtų savyje kentėjęs...

45442. grazu, bet nerealu2008-02-25 15:01
muilo opera, nerealu, kad narkomanai blogiukai staiga taip pasitaisytu... Noveles turinys puse bedos, bet jau kalba...vargas vargelis...

45449. :(2008-02-25 20:58
silpnai:(

45451. varna2008-02-25 21:24
Po pirmų trijų sakinių susivėmiau. Autore, atleiskit, bet toliau skaityti nebepajėgiau.

45483. what2008-02-27 14:28
O sventas naivume... primena soc.realistini stiliu literaturoje, skirtoje mokyklinio amziaus tarybiniams vaikams. Labai juokiausi. Uz tai ir dekoju, Vetusta miela.

45506. novele pasijuokimui2008-02-28 12:34
tai novele pasijuokimui, o ne skaitymui, reikejo deti i de profundis, bet ka as cia, einu, pats parasysiu geresne...ir jus, kurie kritikuojat vetustele darykit ta pati, pakelkim lietuviu novele, opa opa opapa

45543. pirčiupių motina2008-03-01 01:05
apie tai, kaip mokytoja suvokė, kad sąsiuvinius taisyti vistiek reikės.

45552. amigo ps2008-03-01 13:25
pabaiga turetu buti tokia:"paskui suvoke:ji negali likti tarp tu, kurie prisipazista pralaimeje kova pries valdzia. ji prisijungs prie mokytoju streiko." Po to mokytoja suvokia, kad tik gerbdama savo profesija ir kovodama uz save taps tikru pavyzdiu mokiniams. Yai butu ir siuolaikiska, ir aktualu.

49260. rombas2008-10-21 20:01
........apie nesveika mokytoja, kuri perduoda nesveika baime savo mokiniams.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:26:55 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba