Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-22 nr. 3178

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Barbara Gruszka-Zych.
KRYNICA
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• METŲ VERTĖJO KRĖSLAS – DANGUOLEI ŽALYTEI2
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS
4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
MIRTIS ARBA PREMIJA!
2
• SVEČIUOSE DAINA AVUOTINIA

KNYGOS 
• „VISAS ČIURLIONIS“
• „VIENOVĖS ĮŽVALGA PLATONO FILOSOFIJOJE“
• „VALIOS METAFIZIKA: SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJOS INTERPRETACIJOS“
• „TYLIOSIOS ALTERNATYVOS“
• Gintarė Adomaitytė.
MAN GAILA, GAILA, GAILA
• 2007 METŲ „METŲ KNYGOS “ TITULĄ PELNĖ „SRAIGĖ SU BEISBOLO LAZDA“ IR „SLIEKO PASAKA“5
 (PA)SKAITINIAI5
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ
• VĖL PAS ADOMĄ
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS VIEŠĖS VILNIUJE
• „LAISVĖS KAINA“

DAILĖ 
• Jurgita Jasinskaitė.
KERAMINĖS ISTORIJOS TĘSIASI
45
• KALNAIS IR PAKALNĖM12

PAVELDAS 
• Nijolė Tumėnienė.
EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT
3

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ20

PROZA 
• Vetusta Prišmantienė.
AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ
9

VERTIMAI 
• Mariusz Wilk.
KANINO NOSIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Elvyra Markevičiūtė.
STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA
1
• TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• „VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

KRONIKA 
• KLASIKOS VAIZDAI
• LAIŠKAS VASARIO 16-OSIOS MINĖJIMO RENGĖJAMS2

DE PROFUNDIS 
• Justinas Bočiarovas.
LIŪDNA ISTORIJA
6
• Mindaugas Briedis.
IŠ CIKLO ĮVYKIAI PLANETARIUME

KNYGOS

(PA)SKAITINIAI

[skaityti komentarus]

iliustracija

Isomäki, Risto. SARASVATI UPĖS SMĖLIS. Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. – V.: Tyto alba, 2008.

Štai turime naują prozos žanrą: ekologinį trilerį, kurio veiksmas plėtojasi ne tokioje jau tolimoje ateityje –­­ jo epiloge aprašomi 2026 metai. Autorius, dalyvavęs tarptautiniuose aplinkosaugos ir paramos vargstantiesiems projektuose, remdamasis sukauptomis žiniomis, įrodo, kaip iš pasaulio gali likti tik kelios salelės. Visa pasiglemš ištirpęs Šiaurės ašigalio ledynų vanduo, kuriuo dabar susirūpinę pažangūs mokslininkai. Trilerio pagrindinis monstras yra žmonija kaip vientisas, pats save žudantis organizmas: rašytojas pateikia nemaža duomenų, kad visos pasaulio tautos yra susijusios. Be to, kad išpuoselėta Vakarų civilizacija, palyginti su senovinių raštų aprašomomis išnykusiomis pasaulio kultūromis, panaši į maištaujantį paaugliuką, dėl savo kaprizų neklausantį vyresniųjų patarimų ir iš naujo išrandantį dviratį. Tas dviratis labai gražus, mirguliuoja šviesom, tik visiškai nepritaikytas naudoti įprastomis sąlygomis: jam tinka tik tai, kas praturtinta sveikatai naudingomis medžiagomis ir specialiai paruošta vartoti. Kitaip tas dviratis nevažiuoja, o ir atrodo gana juokingai.

Šiuo atveju galima tik padėkoti žurnalistui, sugebėjusiam glaustai ir suprantamai, be mokslinės fantastikos, išdėstyti pagrindines temas, pastaruoju metu keliančias rūpestį pasaulio intelektualams. Romano tekstas žymiai geriau sukonstruotas nei mums įprasti mokslo populiarinimo straipsniai, be to, veikėjų-mokslininkų meilės istorija čia ne itin plėtojama. Per jų dialogus paaiškinamos pagrindinės šiuolaikinės aplinkosaugos tiesos, gamtos dėsniai. Drąsiai įsivaizduojama, kas įvyks, jei jų negerbsime. Gali pasirodyti, kad ši tema jau pakankamai išpūsta žiniasklaidos, tačiau užgriuvus stichinei nelaimei demagogiją tektų pamiršti. Knygoje žmonijos ateitis priklauso tik nuo neįtikėtinų mokslinių išradimų, kurie, beje, nepadeda, tad išgyvena ta pati saujelė entuziastingų mokslininkų-tyrėjų. Pabaigoje paaiškėja, kad megacunamio užlietoje planetoje knygos išliko geriau nei duomenys elektroninėse laikmenose, taigi naujųjų technologijų kritikai gali ramiai miegoti. Romane nuskamba išties nemažai etinio pobūdžio minčių: apie pagarbą senovėje įgytoms žinioms, knygos svarbą ir geopolitinių idėjų kovos menkumą pavojaus akivaizdoje. Kai kam jos atrodo nuvalkiotos, bet perskaitę romaną įsitikinsime, kad arogancija ir per didelis pasitikėjimas savimi nėra didelio proto požymis, o žmogaus susireikšminimas gali išsekinti gamtos kantrybę.

Jonušys, Laimantas. LAISVĖS ŠIOKIADIENIS. – V.: Aidai, 2007.

Publicistikos ir eseistikos knygelę daugiausia sudaro įvairiais laikotarpiais rašyti ir „Šiaurės Atėnuose“ publikuoti tekstai. Tiesą pasakius, ketvirtame viršelyje paskelbtas autoriaus „tikėjimas Vakarų vertybių prasmingumu“ skamba gana abstrakčiai. Čia daugiau samprotaujama ne apie įprastą Rytų ir Vakarų sandūrą, o apskritai apie priešpriešą tarp sovietinės Lietuvos ir atsivėrusio plataus pasaulio, kuriame, beje, Europa toli gražu nėra „bamba“. Pagarba Vakarams šiuo atveju –­ labiau teorinė, išpuoselėta ilgų diskusijų. „Laisvosios Europos radijo“ žurnalisto, gyvenusio net ne visai Vakaruose, o netolimoje Čekijoje, dienoraščių pobūdžio tekstai padeda iš tolo pažvelgti į lietuvių intelektualinio elito mąstyseną ir ją įvertinti platesniame kontekste. Palyginti mūsų lūkesčius ir diskusijas kad ir su Čekijoje tolydžiai vykstančiais procesais, kad pamatytume, jog iš mūsų statomų minties labirintų įmanomos ir kitokios išeitys.

Autorius tarsi skatina pakelti akis nuo provincijos laikraščių gvildenamos siauro masto problematikos ir apsižvalgyti aplinkui, kritiškai pažvelgti į tai, kas mūsų laukia, ir per daug nesitikėti iš ateities, siejamos su istoriniu stojimu į ES (rašant daugumą šių tekstų, tam įvykiui buvo dar tik rengiamasi). Nesidrovi ir pakritikuoti tautiečių: „Deja, atrodo, kad lietuviai spaudoje ir televizijoje humorą yra palaidoję, – vyrauja nelinksmas žvengimas, išliejant pagiežą ant valdžios (...). Mat lietuvių akyse kiekvienas valdžios žmogus yra a priori prakeiktas, turi kaltės prezumpciją.“ (p. 55) Jam pačiam toks piktas sarkazmas nebūdingas: straipsnių tonas dažnai santūrus, nors pakankamai ironiškas. Pasakotojas blaiviu, racionaliu žvilgsniu, be pavydo aprėpia ir artimiausių kaimynių Latvijos ir Estijos patirtį, ir Rusijos paliktą kultūrinį paveldą, kartais nuklysdamas į išsvajotas Skandinavijos šalis, kurios jam yra pavyzdys. Kai kurie tekstai, kaip „Pašnekesiai Prahos vakarais“, pasakoja itin asmeninę patirtį, kai kuriuose („Apie dvi Lietuvas“) gilinamasi į politines peripetijas, samprotaujama apie meno, literatūros kūrinius, masinės kultūros reiškinius. Straipsnių kalba atrodo netobula dėl sudėtingos sintaksės – dažnas sakinys pertraukiamas skliaustuose išsakoma abejone ar asmeninio pobūdžio pastaba, tai trukdo susikaupti. Vis dėlto autoriui pavyksta išlaikyti tam tikrą atstumą nuo pasakojimo objekto, o humorą išreikšti subtiliai. Gal kiek ir per sausi tekstai vis tiek yra įdomūs, o svarbiausia –­ nuoširdūs: tai labai svarbu gerai publicistikai.

Mickūnas, Algis. DEMOKRATIJA ŠIANDIEN. – V.: Versus aureus, 2007.

Straipsnių ir esė rinkinio sudarytojas A. Sverdiolas teigia, kad į jį įtraukti filosofo tekstai „buvo rašyti įvairiomis progomis ir skirti labai įvairioms auditorijoms“ – tai labai jaučiama pradėjus skaityti. Kai kurie jų – akivaizdžiai paprastesni, o kai kurie labai specializuoti, todėl jiems suprasti reikia išsamesnių filosofinių žinių. Filosofijos specialistai galėtų net papriekaištauti: tokio nevienodo lygio straipsniai galėtų sudaryti atskiras knygas, o ne būti „suplakti“ į vieną. Matyt, tai buvo padaryta siekiant aprėpti filosofijos profesoriaus mąstymo sistemą, pateikti visą spektrą jo svarstomų problemų. O šios vienaip ar kitaip susijusios su demokratija, ir tai dėsninga: rodos, niekas geriau negalėtų išmanyti šios keblios ir opios srities už išeivijos intelektualą, didesnę gyvenimo dalį praleidusį šalyje, kurią bent jau teoriškai laikome ilgamečiu demokratijos plėtojimo pavyzdžiu. Tiesą sakant, tokios knygos, kaip ši, labai praverstų visiems, vadinantiems save intelektualais: paradoksalu, kad Lietuvoje apie demokratiją autoritetingai samprotauja praktiškai visi, pradedant kiemsargiu ir baigiant ką tik į politologijos fakultetą įstojusiu studentu. A. Mickūnui išeivio patirtis padeda plačiai ir racionaliai pažvelgti į Lietuvos politinio ir visuomeninio gyvenimo dėsningumus iš filosofo pozicijos, remiantis tokių autoritetų, kaip M. Gandhi, I. Kantas, senovės graikų autoriai (kuriuos A. Mickūnas labai mėgsta) ar P. Sloterdijkas, mintimis.

Pagrindinis visų straipsnių motyvas yra susijęs su viešąja erdve, kurią slopina vadinamoji galios siekiamybė. Dar F. Nietzsche pastebėjo, jog „žinojimas yra galia“, ir postmodernizmo tradicija siekia parodyti, kaip ši galia bando reguliuoti ir kontroliuoti viešą gyvenimą. Filosofo pozicija šiuo klausimu drąsi, jo mintys padaro nemenką įspūdį: nors jis daugiausia remiasi kritika, bet išsako ir savo idėjas, jaučiama, kad „pridėjo savo ranką“ plėtodamas mintis, kurios specialistui gali pasirodyti ne itin novatoriškos. Viena įdomiausių minčių – apie žaidybinę demokratijos prigimtį: „Žinai, kad visos taisyklės yra sukurtos ir kad jos praeis, bet tai reiškia, kad taisyklės galioja tol, kol jas palaikome, o kitokių nėra (...) viskas pasidaro lengvas žaidimas. Lengvas, bet kartu maksimaliai atsakingas ir rimtas, tragiškas“ (p. 12). Autoriui pasiseka išvengti populistinės retorikos, parodant šio žaidimo dėsningumus, kur vertybės tėra tik visuotinio susitarimo dalis, o ne duotybė, ir moralė, priešingai nei kalbama, nėra esminė politikai.

Chevalier, Tracy. ŽIBURIAI. Iš anglų kalbos vertė Indrė Žakevičienė. – K.: Jotema, 2007.

Šia knyga, apipavidalinta kaip damoms laisvalaikiu pasklaidyti skirtas romanėlis, susidomėjau tik dėl to, kad joje minimas Williamas Blake’as – vienas keisčiausių ir mistiškiausių anglų poetų, sukūręs savo visatos atsiradimo istoriją. Buvo įdomu, kaip šis ryškus ir savitas poetas bus pavaizduotas angelais papuoštoje knygoje, kurios autorė, studijavusi humanitarinius mokslus Rytų Anglijos universitete, paprastai kuria nesudėtingus pasakojimus apie menininkus. Sprendžiant iš to, kad pagal jos romaną apie olandų tapytoją J. Vermeerį buvo pastatytas kino filmas „Mergina su perlo auskaru“, ją labiausiai domina praeities paslaptys ir meno pasaulio įžymybės.

Romano „Žiburiai“ pagrindiniai veikėjai – neturtingo baldininko šeimos vaikai, persikraustę iš kaimo į Londoną, kur jų kaimynu tampa atsiskyrėlis spaustuvininkas ir grafikas W. Blake’as. Puritoniškos moralės ir priverstinio mandagumo persmelktai visuomenei jis iš tiesų atrodo ekscentriškas, domisi nekaltybės ir patirties santykiu, o vaikai jam – medžiaga tyrimams. Tiesą sakant, W. Blake’ui skiriama nedaug vietos: tarp realistiškų, smulkių ir neišvengiamai dikensiškų XVIII a. Londono kasdienio gyvenimo aprašymų tik kartkartėmis nuskamba jo samprotavimai. Autorė pasistengė juos perteikti kiek įmanoma paprastesne kalba, kad skaitytojai galėtų perprasti poeto genijų. Tačiau būtent dėl šio paprastumo W. Blake’o figūra atrodo lėkšta, į jo mintis nesigilinama: jis lieka tik keistas, nors ir geraširdiškas kaimynas. Daugiau dėmesio skiriama vaikų išdaigoms, Londono rajonams, gatvės gyvenimui, prastuomenės linksmybėms ir visuomeninės reikšmės įvykiams. Geras vertimas padaro savo: veikėjų kalba skamba natūraliai, sėkmingai perteiktos rimuotos dainelės ir nelengvos W. Blake’o eilės, pasakojimas išlaiko visas žanrui būdingas tradicijas ir nesunkiai skaitomas. Tačiau vargu ar sužavės literatūros žinovus ir poezijos mėgėjus – yra pernelyg buitiškas. Smulkmeniškai aprašomas kone kiekvienas veikėjų judesys ar atodūsis, jų jausmai kupini sentimentalumo. Visi čia dedasi tokie padorūs, tokie kilnūs, kad nors prie žaizdos dėk. O trumpas knygos apibūdinimas ketvirtame viršelyje skamba visai keistai: „cirko šventės ir sugundymas, kaimynai ir nuogumas“ – matyt, tokiomis pigiomis „sensacijomis“ siekiama sudominti neva išrankią ir rafinuotą britų skaitytojų auditoriją.

ALEKSANDRA FOMINA

 

Skaitytojų vertinimai


45431. nnn2008-02-25 11:38
Matyt, Lietuvoje tikra grožinė proza išeina iš mados, kad vertinama tik žurnalistika ( esė) ir filosofija ( dažnai pasikartojanti). Užsienio gi šalyse yra truputį kitaip...

45455. saulėgrąža2008-02-26 00:25
"užsienis" yra didelis

45475. sougręžis2008-02-27 01:12
užsienis yra toks pat vienas kaip mano katinas

45476. saulėgrąža2008-02-27 02:10
uzjauciu siaura akirati

46458. Skaitytojas2008-04-19 23:48
Na, Indrė Žakevičienė vertė ir "Da Vinčio Kodą". Tas vertimas -- tragiškas.O šitas, Fominos nuomone, geras... Vadinasi, vertėja staiga stebuklingai patobulėjo. Arba Fomina nieko neišmano.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:26:54 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba