Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-22 nr. 3178

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Barbara Gruszka-Zych.
KRYNICA
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• METŲ VERTĖJO KRĖSLAS – DANGUOLEI ŽALYTEI2
• Juozapas Kazimieras Valaitis.
SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS
4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
MIRTIS ARBA PREMIJA!
2
• SVEČIUOSE DAINA AVUOTINIA

KNYGOS 
• „VISAS ČIURLIONIS“
• „VIENOVĖS ĮŽVALGA PLATONO FILOSOFIJOJE“
• „VALIOS METAFIZIKA: SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJOS INTERPRETACIJOS“
• „TYLIOSIOS ALTERNATYVOS“
• Gintarė Adomaitytė.
MAN GAILA, GAILA, GAILA
• 2007 METŲ „METŲ KNYGOS “ TITULĄ PELNĖ „SRAIGĖ SU BEISBOLO LAZDA“ IR „SLIEKO PASAKA“5
• (PA)SKAITINIAI5
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ
• VĖL PAS ADOMĄ
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS VIEŠĖS VILNIUJE
• „LAISVĖS KAINA“

DAILĖ 
• Jurgita Jasinskaitė.
KERAMINĖS ISTORIJOS TĘSIASI
45
• KALNAIS IR PAKALNĖM12

PAVELDAS 
 Nijolė Tumėnienė.
EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT
3

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ20

PROZA 
• Vetusta Prišmantienė.
AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ
9

VERTIMAI 
• Mariusz Wilk.
KANINO NOSIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Elvyra Markevičiūtė.
STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA
1
• TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• „VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

KRONIKA 
• KLASIKOS VAIZDAI
• LAIŠKAS VASARIO 16-OSIOS MINĖJIMO RENGĖJAMS2

DE PROFUNDIS 
• Justinas Bočiarovas.
LIŪDNA ISTORIJA
6
• Mindaugas Briedis.
IŠ CIKLO ĮVYKIAI PLANETARIUME

PAVELDAS

EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT

Nijolė Tumėnienė

[skaityti komentarus]

iliustracija
Parodos plakatas
Danutės Mukienės nuotraukos

Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmuose (Vilniaus g. 22) veikia XX–XXI a. Lietuvos dailės paroda „Eksperimentas“, pristatanti novatorišką lietuvių dailininkų kūrybą. Joje eksponuojama per 200 kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus, Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus, Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos, Lietuvos literatūros ir meno archyvo, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Vilniaus dailės akademijos, Klaipėdos parodų rūmų, Kazio Varnelio namų-muziejaus, privačių asmenų ir dailininkų rinkinių. Parodos kuratorės – menotyros daktarės Lolita Jablonskienė, Jolita Mulevičiūtė ir Erika Grigoravičienė. Parodą aptaria dailėtyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė.

Paroda „Eksperimentas“ (XX–XXI a. lietuvių dailės paroda) – įsimintina dėl plačios dailės faktų panoramos ir naujoviškos koncepcijos. Ji išsiskiria drąsiu mėginimu neįprastu žvilgsniu apžvelgti viso šimtmečio lietuvių dailę. Ekspozicijos rengėjų pasirinktas pjūvis –­ iš pirmo žvilgsnio modernus, nes mėgina jungti vaizdą ir tekstą ir teikia vilčių naujai pažinti pastarojo šimtmečio mūsų dailę.

Parodos pavadinimas nukreipia dėmesį į dvi problemas. Pirmiausia – į eksperimentą XX a. dailėje ir siekį „išryškinti joje įžvelgtas eksperimentavimo kryptis ir strategijas“. Be to, į eksperimentą menotyroje (autorių įvardytą moksliniu eksperimentu), „siekiant atrasti dar nežinomas jo savybes“, pateikiant netikėtą šio meno tarpsnio vaizdą.

Vertindama parodą pagal rengėjų iškeltus tikslus, pamėginau pasirinkti tris kriterijus. Pirmiausia pačios koncepcijos pateikimo aktualumą, problemos iškėlimą ir argumentaciją, išdėstytą parodos rengėjų tekstuose. Antra, buvo svarbu atsakyti į klausimą, ar ekspozicija šią koncepciją pakankamai įtikinamai atskleidžia, ar meno kūrinių atranka taikli ir reprezentatyvi, rodanti puikų lietuvių dailės raidos faktų ir jos kultūrinio, socialinio, politinio, estetinio-filosofinio konteksto išmanymą. Ir trečia, kaip autoriai supranta patį eksperimentą – Lietuvos, Europos ar pasaulinio meno plotmėje. Atsakius į šiuos klausimus, galima suprasti, kokio pobūdžio yra parodos koncepcija: semiotinė, kultūristorinė (besiremianti kultūrologijos mokslo metodais), socialinė, meno psichologijos ar estetinė-formalioji (stilistinė).

Paroda aktuali tuo, kad pirmą kartą analizuojama meninio eksperimento problema, apimanti viso XX–XXI a. Lietuvos dailės tarpsnį. Autorės kelia tikslą tyrinėti šiandien menotyrai svarbias raiškos sistemų ribas, meno ir ne meno sąveiką. Pasirenka mums naują konceptualios parodos idėją – septynis motyvus, kuriuos pavadina meninėmis strategijomis ir pagal jas išdėsto joms įdomiausių eksperimentatorių – 76 autorių kūrinius.

Labai svarbūs ekspozicijų kuratorių tekstiniai paaiškinimai bei argumentai, kodėl pasirenkamos šios septynios strategijos: „Tuštuma“, „Šviesa“, „Ribos“, „Geometriniai kūnai“, „Raidės, „Citatos“, „Medžiagos ir daiktai“. Ne visi šie tekstai vienodai brandūs, ne visi jų teiginiai pakankamai pagrįsti. L. Jablonskienės („Raidės“, „Medžiagos ir daiktai“), J. Mulevičiūtės („Šviesa“ ir „Geometriniai kūnai“) rodo aukštą autorių profesinį lygį, nuoseklų mąstymą ir gerą XX–XXI a. dailės medžiagos išmanymą, išskyrus diskutuotiną „Tuštumos“ koncepcijos pateikimą.

Autorė pastebi, kad antroje XIX a. pusėje „dailininkai dėmesį sutelkė į tikrovę, neturinčią aiškios struktūros, apčiuopiamo pavidalo ir iš esmės suvokiamą tik efemeriško akimirksnio rega. Pasikeitė daikto ir erdvės santykis. Erdvė, klasikinėje dailėje tebuvusi fizinio kūno papildinys, tapo pagrindiniu vaizdo komponentu, o kūnas – nuoroda, retorine figūra, žvilgsnį suintensyvinančia ir nukreipiančia į tuštumą. XIX–XX a. sandūroje tuščios erdvės motyvą išplėtojo simbolistai ir neoromantikai“.

Tačiau žiūrint į atrinktus eksponatus, kyla klausimas, ar tokie dailės kūriniai kaip J. Bulhako, M. K. Čiurlionio, R. Katiliūtės, A. Budvyčio, V. Balčyčio, E. Ridikaitės remiasi europietišku tuščios erdės supratimu, ar juose juntamas Rytų filosofijai būdingas tuštumos suvokimas? Tuštuma XX a. tėkmėje daugelio dailininkų kūriniuose įgyja rytietiškos filosofijos prasmę ir suvokiama kaip kelias į Absoliutą. Tuštuma siejama su dvasingumu. Ji tolygi dvasiniam menininko pasauliui, jo intuicijai, sugebėjimui suteikti kūrybinę dvasią tam, kas vaizduojama. Ar ne todėl taip mėgstama Vakaruose R. Katiliūtės kūryba? Jos tapybos miražuose žmonės įžvelgia meditacinę erdvę, kurios ilgisi šiais laikais. Kitokia yra postmodernistinė tuštumos samprata. Ji susijusi su destrukcija ir necivilizuota jausmine agresija, kurią galima įžvelgti ir R. Jankausko-Kampo, ir H. Čarapo darbuose. Visa tai tik patvirtina tuštumos sampratos įvairovę. Autorė tai suvokė intuityviai ir pateikė ekspozicijoje, bet neaptarė ir neįvertino tekste.

Įdomiai pateikta „Šviesos“ strategija. Nuo romantiško impresionistinio F. Ruščico „Auksinio kambario“ vaizdo prieš šviesą iki įvairių šviesos žaismo sukeltų emocijų fotomenininkų darbuose, J. Čeičytės reljefais išgautų šviesos efektų naktį, optinių K. Žoromskio paveikslų ir konstruktyvių E. Urbaitis skulptūrų, naudojant naujas šiuolaikines medžiagas (aliuminį ir dirbtino apšvietimo galimybes). Čia jau apčiuopiama natūralios ir dirbtinės šviesos problema, kuri vėliau atves į meno simuliaciją.

Skyriuje „Raidės“ – estetinis raidės ženklo ir šrifto panaudojimas XX a. mene. Raidė kaip knygos puošybos dekoratyvinis elementas (V. Petravičiaus, P. Augiaus-Augustinavičiaus, P. Repšio grafikoje). Raidė kaip neatskiriama reklamos dalis plakatuose ir transparantuose: V. Gečo „Demonstracija“, A. Sutkaus fotografijos, šiandien stebinančios taiklia skurdžios, liūdnokos sovietinės tikrovės pagava, ypač kūrinyje „LTSR. 1917–1967“. Afišos ant stulpų ir sienų, kaip neatskiriamas naujosios banalios tikrovės atributas, K. Dereškevičiaus paveiksluose. Konceptualus tikrovės suvokimas L. Katino ir E. A. Cukermano darbuose. Taip žiūrovas, įsižiūrėjęs į kūrinius, gali suvokti ir raidės mene kaitą ir raidą.

Nuosekliausiai pateikta ekspozicija ir geriausiai argumentuotas tekstas –­ „Geometrinių kūnų“ salėse. Gera kūrinių atranka atitinka koncepciją, kūriniai atveria įdomias autorės įžvalgas. Nors geometrinė abstrakcija Lietuvos kultūroje pirmuoju smuiku negrojo, bet J. Mulevičiūtės profesionaliai pateikta medžiaga sukelia nemaža minčių. Abstrakčios lietuvių geometrinio abstrakcionizmo pradininko V. Kairiūkščio suprematistinės kompozicijos, metaforiškas S. Ušinsko darbas „Žmogus tarp pjūklų“ (1936) – vienas geriausių to meto jo konstruktyvistinių darbų, mažai žinoma trečiojo dešimtmečio knygų grafika puikiai rodo, kaip ši meno kryptis reiškėsi Lietuvoje. XX a. antrosios pusės dailininkų intencijos atgaivinti formų geometrizavimą kaip universalų protingos tvarkos principą nuosekliausiai atsispindi originaliuose išeivijoje gyvenusio K. Varnelio optiniuose tapybos kūriniuose ir skulptūrose, R. Gibavičiaus „Vaikystės prisiminimuose“ (1980). Kituose –­ J. Švažo „Pasivaikščiojimas“ (1969) ir „Gelžbetonio gamykla (statyboje)“ (1972–1974), V. Kisarausko „Žalgiris“ (1967), A. Stasiulevičiaus „Traukiniai“ ir „Tiltas“ (abu –­ 1967), palyginus su geometrinių kūnų pradininkų darbais Lietuvoje, šio dailės raidos etapo kūriniai vis dėlto yra kompromisiniai. Nors jiems būdingas stiprus formos apibendrinimas yra artimas abstrakcijai, bet su ja prasilenkiama vaizduojant figūras. Fotomenininkai sugebėjo pateikti tokias dokumentinio kadro interpretacijas, kuriose pabrėžtinai sugeometrintas vaizdas suskamba kaip švelnus tikrovės šaržas (A. Sutkaus „Dainų ir šokių šventė“, J. Kazlausko „Berniukų choras „Ąžuoliukas“). Panašiai A. Kunčiaus ir R. Rakausko geo­metriniai ritmai ir formos meninėmis priemonėmis fiksuoja to meto gyvenimo ir mąstymo standartiškumą.

Priartėjimas prie abstraktaus meno tuomet sukėlė audrą kultūros politikų galvose, ir tai suprasdami dailininkai nedrįso visiškai atsisakyti daiktų ir figūrų užuominų, analizavo formos problemas vaizduose, kurie asocijavosi su realia tikrove. Tai reikėtų traktuoti kaip socialinio pasipriešinimo formą mene. Kiekvienas eksperimentas sovietiniais laikais buvo oficialiai priimamas kaip pasipriešinimas. Deja, ši problema dar liko negvildenta nei mūsų menotyros, nei šios parodos rengėjų, nors tai tiesiogiai susiję ne vien su šia menine strategija, bet ir su kitomis, pirmiausia tai būtų „Ribos“ ir „Medžiagos ir daiktai“. Lieka tikėtis, kad ateityje dar bus rengiamos parodos, kuriose bus atlikta kultūrologinė ar socialinė dailės plėtros reiškinių analizė.

iliustracija
Parodos ekspozicijos fragmentas

Jeigu kituose parodos skyriuose susidaro įspūdis, kad ekspozicijos sudarytojos atsisako chronologinio istorijos pasakojimo ir remiasi estetine įvairių autorių ir kūrinių analogija, tai „Geometriniai kūnai“ ir „Medžiagos ir daiktai“ rodo gerą istorinės medžiagos žinojimą ir atskleidžia pasirinktos strategijos raidos bruožus „nuo... iki“. „Geometriniuose kūnuose“ nuo V. Kairiūkščio ir trečiojo dešimtmečio grafikos iki abstrakčių V. Kisarausko „Žalgirio“, K. Zimblytės, R. Gibavičiaus kompozicijų ir K. Varnelio optinio meno, minimalistinių V. Urbanavičiaus ir A. Railos skulptūrų.

Panašiai istorijos pulsą jaučiame žvalgydamiesi po „Medžiagas ir daiktus“. M. Slendzinskio „Autoportrete“ stebina tradicinėmis priemonėmis perteiktas standartinių šaltų daiktų agresijos įspūdis – žmogus, užspaustas tarp jų uždaroje erdvėje. Vėliau ši agresija žmogaus atžvilgiu vis stiprėja (J. Švažo, A. Kuro vaizduojami techniniai objektai), į tapybos paveikslus ateina natūralių ir dirbtinių medžiagų koliažas (A. Stasiulevičiaus, V. Kisarausko, V. Antanavičiaus paveiksluose). Daiktiškojo pasaulio atakos atsispindi ir naudojant dažo materialią substanciją. Įtaigios, medžiagiškos storo dažų sluoksnio faktūros E. A. Cukermano tapyboje, plastiškai plaukianti klampi dažų masė R.Vaitekūno natiurmortuose, daiktai lyg atgijusios metaforos begalinėse siurealistinėse V. Šontos fotografijų erdvėse (iš ciklo „Daiktai ir formos“, 1980) atvėrė kelią prasmingam medžiagos kultui E. Rakauskaitės fantazijose („Taukuose“, 1997).

Deja, iš solidaus parodos koncepcijos pristatymo iškrenta E. Grigoravičienės tekstai („Ribos“ ir „Citatos“), kuriuose taiklių pastebėjimų yra, bet jie į vientisą tvirtą grandinę nesunerti. Atrinkdama kūrinius, ji tenkinasi tik XX a. antrosios pusės daile. E. Grigoravičienė mėgsta manipuliuoti tarptautiniais terminais (nors yra lietuviškų atitikmenų: referencijos – nuorodos, mediją – sklaida ir pan.), kuriuos ne visada tiksliai vartoja ir be jokio paaiškinimo. Žiūrovui pačiam tenka spręsti bei spėlioti, ką autorė priskiria citatoms meno kūrinyje, nes kartais citavimą ji painioja su kopijavimu ir kartotėmis (pvz. jos minimi portretų ir skydų atvaizdai, tikriausiai istoriniai ir geneologiniai – veikiau kartotės, o ne citatos). Kelia abejonių, ar galima citatų pirmtakais vadinti emblemas? Yra ir kitos painiavos. Pagal teksto prasmę vietoj „interdiscipliniškumo“ tiksliau būtų –­­­ „intertekstualumas“. Pamirštama, kad nuo šių tekstų argumentacijos priklauso ir koncepcijos suvokimas, ir mano kūrinių atranka, ir pagarbus pateikimas žiūrovui, kuris tikisi suprasti ir atrasti tai, ką norėjo atskleisti parodos rengėja. O svarbiausia, kad šiandien aktuali problema – vaizdo–žodžio–motyvo strategija –­­ taip ir liko neatskleista.

Nepakankamai aiškiai suformuluota ir „Ribų“ strategijos problematika. Tarp tarptautinių žodžių ir nelietuviškų posakių paskęsta esminiai dalykai: apie kokias ribas mąstoma? Parodoje nėra medžiagos apie svarbiausią dalyką –­ meno ir tikrovės ribų pokyčius. Neaišku, kas yra „medialios ir visuomeninės vaizdavimo sąlygos“ sovietmečio laikais, arba – „mimetinis vaizdas“ (tikriausiai tai mimeze paremtas vaizdas, reiškiantis gebėjimą sekti tikrove, bet ne kopijuoti), „mašina kaip ekonomijos tyrimų modelis“ (gal autorė turi omeny ekonomiką, o ne taupymą? Ir visai nesuprantama, apie kokį lietuvių tapytojų atliekamą „tyrimą“ ji kalba, ir t. t.)? Visa tai reikėtų pagrįsti, apibūdinti aiškiai, lietuviškai ir suprantamai. Nejaugi žiūrovui siūloma vaikščioti po parodų salę su tarptautinių žodžių žodynu? Be to, tekstas – sau, o ekspozicija – sau. Tekste rašoma apie tokią modernią strategiją, kuri rodomiems kūriniams nebūdinga. Pavyzdžiui, automobilio vaizdavimas lietuvių menininkų kūriniuose. Parodos eksponatai vargu ar turi ką bendra su tekste minima XVII a. olandų ir ispanų tapyba, popartu, hiperrealizmu, naujuoju realizmu, Armano radinių sankaupomis ir Cézaro automobilių kėbulų slėginiais.

Autorės atrinkti paveikslai (M. Skudučio, K. Dereškevičiaus, A. Šaltenio) kalba visai apie ką kita. Juose šiuolaikinės civilizacijos sukurta dirbtinė, šabloniška aplinka, skendinti tamsoje, supriešinama su gamta. Banali laikina kasdienybė čia kontrasto principu gretinama su amžinai gyvu gamtos pasauliu. Ekologinės problemos, keliamos lietuvių tapybos, veikiau buvo susijusios su hipių judėjimo estetika. Be to, abi erdvės suvokiamos kaip tikros, ne menamos, apie iliuzinės erdvės atsiradimą primena vien tik atspindys veidrodyje. Labiausiai E. Grigoravičienės pateiktą koncepcijos apibūdinimą atitinka tik V. Šontos fotomeno kūriniai.

Mąstant apie transporto priemonę kaip apie politinę metaforą tektų eksponuoti kitus tų pačių autorių paveikslus. Gal net pasirinkti kitą pobūdžio strategiją –­ socialinę? E. Grigoravičienės minimą sienos motyvą galėjo papildyti V. Gečo „Balkonas“ (1966). Vertindama Lietuvos tapytojų kūrybą, ji primygtinai bruka žiūrovui vakarietiškas postmodernistines idėjas, kurių atrinktuose darbuose net su žiburiu nerasi. Be to, labai susiaurina „Ribų“ ribas, pateikdama tik vėlyvojo sovietmečio pavyzdžių.

Paroda palieka solidų įspūdį: vertingi meno kūriniai, įdomūs kontekstai, keliantys daugiau klausimų negu pristatomuose tekstuose galima rasti atsakymų. Tačiau tai gali būti vertinama pirmiausia kaip mėginimas kitaip, moderniai pažvelgti į praeito šimtmečio lietuvių dailę: ir koncepcijos požiūriu, ir objekto apimties, į tyrinėjimo lauką įtraukiant visą vizualų meną. Stokojama tik logiškų sąsajų tarp paskirų strategijų. Vienos iš jų remiasi vaizdavimo būdu, kitos – raiškos priemonių pasirinkimu ir kaita, dar kitos –­ koncepcija bei tam tikra idėja. Vis dėlto svarbu ir tai, kiek šios idėjos yra susijusios su to meto socialiniu kultūriniu kontekstu. Suprantama, kad toks buvo autorių sumanymas – pabėgti nuo socialumo. Jos profesionaliai iškėlė formalių dalykų analizės klausimus. Pasirinkta vien formalių inovacijų dailė. Drauge mėginta atlikti horizontalią semiotinę analizę. Kartais naujos idėjos net nustelbė meno kūrinio kokybę (kai kurie A. Šaltenio, K. Dereškevičiaus darbai, kurių pernelyg apstu ekspozicijų salėse, D. Narkevičiaus ir kitų autorių kūriniai). Nejaugi tai reiškia mėginimą grįžti prie Wolflino teorijos? Tokios mintys kyla tik todėl, kad tekstuose nepakanka argumentacijos, kodėl rengėjos pasirinko tokį kelią? Kokia būtinybė? Kokios priežastys? Koks kontekstas? Nejaugi tik naujumo siekimas? Argumentacijos stoka, deja, kelia atsitiktinumo įspūdį. Tačiau tai kelia ir atvirą klausimą, kodėl tuo metu, kai pasaulyje dailės istorijos parodos tapo tokios intelektualios, rengiamos kuo patraukliau ir informatyviau, pasitelkiant kultūrinį, socialinį kontekstą (tekstus, daiktus, nuotraukas, kitus artefaktus), šiame iš esmės novatoriškame dailės plėtros pristatyme, kur randi nemaža naujų idėjų, į viso šimtmečio dailę žvelgiama tik iš labai ribotai pateiktų dabartinės dailės pozicijų.

Eksperimentas be abejonės pasiteisino, bet turėtų būti tęsiamas, kad galėtume įvertinti viso šimtmečio Lietuvos dailę šalies ir pasaulio meno kontekste. Kol kas pagal šią ekspoziciją sunku įsivaizduoti net pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos dailę ir jos problemas. Ir vis dar lieka atviras klausimas, kaip ji dera su pateiktomis meninėmis strategijomis?

 

Skaitytojų vertinimai


45439. Tadas2008-02-25 14:05
Pagaliau pasirodė normalus argumentuotas straipsnis apie šią parodą.

45443. P.S. ok2008-02-25 15:22
Tikrai puiku. Bravo.

45711. Vardas :-) 2008-03-13 12:45
Įdomus straipsnis. Bet terminologijos kritikos reikėjo, gal būt, nereikėjo - "nors yra lietuviškų atitikmenų: ..., mediją – sklaida...". Analizuojant atskirų kūrinių santykį su parodos koncepcija, gal kiek per daug linkstam į intencionalizmą. Visumoje, nėra nieko smagiau kaip skaityti nuoširdų tekstą.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:26:51 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba