Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2008-02-22 nr. 3178

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Barbara Gruszka-Zych.
KRYNICA
32
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• METŲ VERTĖJO KRĖSLAS – DANGUOLEI ŽALYTEI2
 Juozapas Kazimieras Valaitis.
SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS
4

LITERATŪRA 
• Benediktas Januševičius.
MIRTIS ARBA PREMIJA!
2
• SVEČIUOSE DAINA AVUOTINIA

KNYGOS 
• „VISAS ČIURLIONIS“
• „VIENOVĖS ĮŽVALGA PLATONO FILOSOFIJOJE“
• „VALIOS METAFIZIKA: SCHOPENHAUERIO FILOSOFIJOS INTERPRETACIJOS“
• „TYLIOSIOS ALTERNATYVOS“
• Gintarė Adomaitytė.
MAN GAILA, GAILA, GAILA
• 2007 METŲ „METŲ KNYGOS “ TITULĄ PELNĖ „SRAIGĖ SU BEISBOLO LAZDA“ IR „SLIEKO PASAKA“5
• (PA)SKAITINIAI5
• NAUJOS KNYGOS

TEATRAS 
• TEATRAS BE KOMERCIJOS APNAŠŲ
• VĖL PAS ADOMĄ
• ŠIAULIŲ DRAMOS TEATRAS VIEŠĖS VILNIUJE
• „LAISVĖS KAINA“

DAILĖ 
• Jurgita Jasinskaitė.
KERAMINĖS ISTORIJOS TĘSIASI
45
• KALNAIS IR PAKALNĖM12

PAVELDAS 
• Nijolė Tumėnienė.
EKSPERIMENTAS: VAIZDO IR TEKSTO JUNGTIES BEIEŠKANT
3

POEZIJA 
• RŪTA BURBAITĖ20

PROZA 
• Vetusta Prišmantienė.
AŠ PAŽINAU JŪSŲ RAŠTĄ
9

VERTIMAI 
• Mariusz Wilk.
KANINO NOSIS
1

AKTYVIOS JUNGTYS/ ŠIUOLAIKINIS MENAS 
• Elvyra Markevičiūtė.
STUDENTŲ IMPROVIZACIJOS KLAIPĖDOS MIESTO TEMA
1
• TRUMPAMETRAŽIŲ OPERŲ FESTIVALIS

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• „VAIDENIS 2008“ – VAIKŲ IR JAUNIMO TEATRO FESTIVALIS

KRONIKA 
• KLASIKOS VAIZDAI
• LAIŠKAS VASARIO 16-OSIOS MINĖJIMO RENGĖJAMS2

DE PROFUNDIS 
• Justinas Bočiarovas.
LIŪDNA ISTORIJA
6
• Mindaugas Briedis.
IŠ CIKLO ĮVYKIAI PLANETARIUME

AKTUALIJOS

SVARBIAUSIŲ MŪSŲ VALSTYBĖS ŠVENČIŲ METAS

Juozapas Kazimieras Valaitis

[skaityti komentarus]

iliustracija
Rimvydo Strielkūno nuotrauka

Devyni dešimtmečiai mus skiria nuo 1918 m. vasario 16 dienos. Tuomet atgimusios valstybės laisve džiaugėmės tik 20 metų. Kaip nunokęs obuolys į Rusijos glėbį įkrito Lietuva 1940 metais. Okupacija nebuvo netikėta. Apie kylančias Lietuvai mirtinai pavojingas grėsmes iškiliausi Lietuvos protai kalbėjo dar tada, kai jokių Molotovo-Ribentropo paktų nebuvo. Ir ne tik kalbėjo, bet ir siuntė aukštiesiems valstybės pareigūnams įvairius projektus, ką daryti, ko griebtis artėjant neišvengiamai katastrofai. Bet, paradoksas, okupacija užklupo nepasirengusius. Tie, kas turėjo sprendimų teisę, galima sakyti, nieko nedarė, o vėliau tik rusus kaltino. Už klaidas teko skaudžiai sumokėti. Žiaurūs karo, pasipriešinimo kovų metai. Šimtai tūkstančių – sunaikinti, sušaldyti, badu numarinti, supūdyti Sibiro lageriuose, sušaudyti Lietuvos miškuose ir Rusijos kalėjimuose. Tūkstančiai žuvo tikėdami, kad pasiliekantieji sulauks Laisvos Lietuvos.

Šiandien galime džiaugtis, kad esame laisvi, kad toli pabėgę nuo valstybių, likusių tiesioginėje Rusijos įtakos zonoje. Bet negirdėti džiaugsmingų kalbų. Tik nusiskundimai. Eiliniai piliečiai ne tik skundžiasi, bet ir keiksnoja valstybės vadus. Daugiau nei pusė lietuvių yra nusivylę dabartine situacija, politikais, valdžios institucijomis.

Nevieniši tie mūsų nusivylę žmonės. Lietuvos bėdas mini Prezidentas V. Adamkus metiniuose pranešimuose, o įvairiuose pasisakymuose apie jas kalba ir kiti valstybės vyrai. Ir tie, kurie priima, pasirašinėja įstatymus, tie, kurių sprendimai iš esmės ir sukūrė dabartinę situaciją, nuolat aimanuoja dėl blogos visuomenės ir valstybės būklės. Būtų gerai, kad bent jau pirmieji valstybės asmenys atvirai prisipažintų: „Žmonės, tai aš, tai mes sukūrėme visa tai, dėl ko jums taip skauda, dėl ko taip liūdna kalbant apie savo valstybę.“ Juk aišku, kad ne dirbantis savo darbą gydytojas, mokytojas, muziejininkas, policininkas, statybininkas, pardavėjas, kalvis, sunkvežimio ar autobuso vairuotojas kaltas dėl didžiųjų valstybės bėdų, o tie, kurie priima įstatymus ir kitus svarbiausius sprendimus. Žinomi jų vardai ir veidai.

Metai bėga, bet niekas nesikeičia. Negydomos valstybės ir visuomenės ligos komplikuojasi. Jau nieko nestebina, kad nedžiūgauja daugybė lietuvių per savo valstybės šventes, minėdami sunkiai iškovotą laisvę. Ne už tokią Lietuvą, sako, kovojom. Svarbiausias ir didžiausias šiandienos Lietuvos skaudulys –­ gausi skurdo klasė. Apie 20 procentų Lietuvos piliečių, beveik 680 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. O jei ir gyveni šiek tiek geriau, – irgi menkas ponas, ypač jei išlaikai porą nepilnamečių vaikų. Statistika sako, kad apie 50 proc. gyventojų per mėnesį uždirba iki 1000 Lt. Tiesa, mokesčius dar susimoki ir tepaus riebalų mišinio „Marysia“, labai primenančio sviestą, gali sau leisti per pietus ant duonos užsitepti.  

Kryptingai valdžia dirbo vykdydama politiką, orientuotą į stambaus verslo interesus, didindama pajamų ir socialinius skirtumus, supriešindama dar netolimoje praeityje gana vieningą ir solidarią visuomenę. Šios politikos kūrėjai yra valdančioji koalicija, pirmiausia vadinamieji socialdemokratai, K. Prunskienės partija bei vis besikaitaliojantys jų partneriai, jau daug metų kuriantys oligarchinę valstybę. Reikia pripažinti, kad kalbai pasisukus apie kokias išskirtines privilegijas verslui ar šiaip klestinčiai visuomenės daliai, valdančiuosius beveik visuomet palaiko liberalai, darbiečiai ir konservatoriai.

O kiek pastangų padėta kvailinant visuomenę, dezinformuojant, slepiant informaciją apie tai, kaip reikalus tvarko, skurdo, socialinės atskirties problemas sprendžia kitos Europos Sąjungos šalys. Valdžios vyrai žada pasitaisyti. Štai G. Kirkilas jau pradėjo kalbėti apie progresyvinius mokesčius. Žada net švedus ir vokiečius kviestis į pagalbą paaiškinti lietuviams, kaip reikia rūpintis skurstančiaisiais. Galima pamanyti, kad nei jis, nei jo pirmtakas (A. M. Brazauskas) to nežino. Kol G. Kirkilas lauks užsienio ideologinės paramos, esminių pokyčių sprendžiant socialines problemas tikėtis neverta. Kažin ar ir po tų ekspertų apsilankymo kas pajudės, nes patarimų Lietuvos valdžiai tais klausimais net raštu ir anksčiau teikė įvairūs ekspertai. Ar išgirdo? Matyt, ne tokių patarimų laukta. O kol iš Vakarų atvyks G. Kirkilo minėtieji ekspertai, svarbiausias visų galų ekspertas, didžiausias žiniasklaidos ir visų lygių valdžios patarėjas oligarchinės valstybės kūrimo klausimais Lietuvoje liks Laisvosios rinkos institutas.

Tik valdžios politika, o ne masinė lietuvių pamišimo liga nulėmė didžiausią Europoje emigraciją. Virš pusės milijono aktyvių, darbingų šalies gyventojų išsibarstė po Europą ir ne tik. Jokia kita Europos tauta pastaraisiais dešimtmečiais nepatyrė tokio masto nuostolių. Išlakstė Lietuvos žmonės nematydami tėvynėje perspektyvų nei sau, nei savo vaikams. Gyvena jie svetimose šalyse, mokosi kalbų, verčiasi kaip išmano, dirba, moka mokesčius. Ten jų ateitis. Už tuos mūsų tautos patirtus nuostolius atsakingi politikai mėgsta dangstytis globalizacija. Bet kodėl globalizacija nesukėlė tokių padarinių kitose šalyse? Kodėl mūsų emigracija daug kartų didesnė nei iš Estijos, Vengrijos, Čekijos, Slovėnijos, Lenkijos ir daugelio kitų šalių? Gyventojų migracijos vyko ir vyks, bet dabartiniai lietuvių emigracijos mastai yra specifinis ir išskirtinis reiškinys, nulemtas Lietuvos vidaus politikos.

Dauguma emigrantų gal ir galėjo nebėgti, o dirbti už 600–700 litų per mėnesį. Galėjo pasmerkti save ir savo vaikus skurdui, pažeminimui. Keli šimtai tūkstančių su tuo susitaikė, bet kiti tokiomis sąlygomis likti Lietuvoje nesutiko. Tikras vargas iš tokio valdžios skelbiamo patriotizmo. Tik kaimynų užuojautos ar pasišaipymo dažniausiai jis tenusipelno.

Valdžia (pirmiausia Vyriausybė, Seimas, Prezidentas) užuot bandžiusi keisti padėtį, dar labiau ją blogina. Ignoruojant augančią infliaciją, šiais metais patvirtintas deficitinis biudžetas. Infliacijos smagratis dar stipriau pasuktas. Šiais metais iki 24 proc. sumažintas gyventojų pajamų mokestis. Todėl biudžetas neteko apie 600 milijonų litų, kurie galėjo būti skirti švietimo, sveikatos apsaugos sistemai, policijai, kitoms problemoms spręsti. O kurgi nukeliavo tie šimtai milijonų? Tie, kas uždirba minimumą ar šiek tiek daugiau, turėjo džiaugtis iš to mokesčių „sumažinimo“ laimėję po 11 litų. Didžioji tų 600 milijonų litų dalis atiteko ir taip neblogai gyvenantiesiems. Apibendrinant galima konstatuoti, kad iš biudžeto paimti šimtai milijonų ir išdalyti pagal principą: kuo labiau skursti, tuo mažiau tau tenka. Nieko naujo. Standartinis lietuviškų socialdemokratų socialinės politikos pavyzdys. Tai visų Lietuvos vyriausybių politikos esminis principas. Tokio mokesčių mažinimo rezultatas – vargingiausios visuomenės dalies gyvenimas tik pablogėjo. Valdantiesiems ir jų sąjungininkams iš opozicijos, balsuojantiems už tokius sprendimus, dar kartą pavyko apvogti labiausiai valstybės paramos ir dėmesio reikalingus žmones. Ankstesnis pajamų mokesčio mažinimas buvo įspūdingesnis: biudžetas (t. y. sveikatos apsauga, švietimas, policija, kultūra, kitos socialinės reikmės) neteko dar didesnių sumų, kurių didžioji dalis taip pat atsidūrė turtingiausiųjų piniginėse. Labiausiai skurstantiems tuomet buvo numesta po 19 litų, o sau pasiimta po kelis šimtus. Nepraturtėjo dėl tų papildomų kelių šimtų litų kelis ar keliolika tūkstančių uždirbantis ir neblogai gyvenantis žmogus. Dauguma jų nebūtų verkę, jei ir toliau būtų mokėję 27 proc. pajamų mokestį, nes turtingųjų pajamos Lietuvoje ir šiaip Europos Sąjungoje menkiausiai apmokestinamos. Bet ar gali Lietuvos valdžia, t. y. tie, kas kilnoja rankutes Seime ar Vyriausybėje, ar įstatymus pasirašantis Prezidentas praleisti progą pasityčioti iš skurdžių ir pademonstruoti panieką apačioms ir perdėtą dėmesį Lietuvos elitui.

Šiame kontekste valdžios atnaujinamos ir aptariamos skurdo mažinimo programos turi būti vertinamos kaip tikras apgaulės, demagogijos ir cinizmo pavyzdys. Įdomiausia, kad po tokių ar panašių politinių žingsnių valdantieji net neraudonuoja. Tikriausiai vaikystėje neišmoko. O gal tiki, kad kalti ne jie, o aplinka.

Ar yra galimybių pakeisti apgailėtiną situaciją? Teoriškai – taip. Sukurti teorinį reformų modelį ir įtikinti visuomenę jo teisingumu būtų visai nesunku. Tereikėtų parodyti, kaip visuomenės problemas sprendžia, kaip veikia mokesčių, socialinės rūpybos, smulkaus ir vidutinio verslo skatinimo sistemos, pavyzdžiui, Čekijoje, Slovėnijoje, Austrijoje, Airijoje, Danijoje. Paaiškėtų, kad mažiausias pajamas gaunantys žmonės Lietuvoje palyginti su kitomis Europos Sąjungos šalimis moka didelius mokesčius, o turtingiausieji –­ pačius mažiausius (niekur neregėti 24 proc.). Galima palyginti ir kitus mokesčius, pavyzdžiui, pelno. Kaip ir galima numatyti, Lietuvoje jie neįtikėtinai maži, žymiai mažesni nei Čekijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje ir kitur. Beveik du kartus mažesni nei ES vidurkis. Todėl Lietuvoje ir nėra lėšų gydytojų, mokytojų, policininkų, bibliotekininkų darbui padoriai apmokėti, kultūros įstaigas, sveikatos apsaugos sistemą ir kitas normaliam visuomenės funkcionavimui svarbias sritis tinkamai finansuoti. Nemažai sutaupo stambusis verslas, pasinaudodamas valdžios sudarytomis sąlygomis. Tik kieno sąskaita? Savo tautos, savo valstybės sąskaita. Tokias neapmokėtas sąskaitas paprastai tenka skaudžiai ir su palūkanomis apmokėti. Neduok Dieve, kad sąskaitos pasirodytų panašios į tas, kurias teko sumokėti praeityje.

Galima palyginti Lietuvoje biudžeto pajamų struktūrą su kitomis šalimis ir bus aišku, kur nukrypstame nuo nerašytų standartų, kuria kryptimi reikia eiti, norint mažinti skurdą, gydyti Lietuvos ligas. Tačiau reformų kryptys išaiškėtų tik tiems, kas ieško išeities. Lietuvos politikos iškiliausiems ir juos už virvučių tampantiems lėlininkams sprendimai, galintys pakeisti Lietuvą, nereikalingi.

Vietoj sprendimų per visus TV kanalus tarp visuomenę kvailinančių realybės šou laidų toliau girdėsime pasakojimus apie įvairiausius partijų susitarimus ir planus mažinti skurdą, korupciją ir taip toliau. Tušti tie planai ir susitarimai. Tikri bus tik planai į Lietuvą importuoti pusvelčiui pasirengusių dirbti moldavų, baltarusių, ukrainiečių, gal dar rumunų, bulgarų, kinų. Nuoširdūs bus ir raminimai: čia nieko bloga, blogai būtų musulmonai. Dirbtinai maišomos tautos, – kaip tai panašu į politiką, komunistų vykdytą okupacijos metais! – tačiau šiuolaikinis tolerantiškas Europos Sąjungos šalies pilietis to neturi teisės pastebėti...

Netikėjimas ateitimi lemia ne tik emigraciją. 5–9 metų vaikų Lietuvoje 2010 metais bus 37 proc. mažiau, negu buvo 2000-aisiais. Tas nuosmukis – pats didžiausias Europos Sąjungoje. Net estus, bulgarus ir rumunus toli palikome. Palyginkime: Airijoje per tą patį laikotarpį vaikų skaičius išaugs 14 procentų. O Lietuvos valdžios vyrai vis diskutuoja apie šeimos ir abortų politiką (pastaroji tema vis iškyla, kai reikia nukreipti visuomenės dėmesį nuo kokio reikšmingo klausimo). Ne nauja šeimos ar abortų, o kitokia visos valstybės politika reikalinga. Jei valstybė bus griaunama, jei didžiausios valstybės ir visuomenės bėdos bus ignoruojamos, jokia abortų draudimo politika ar europietiškas modernus požiūris į gėjų santuokas nieko nepakeis. Tik kardinaliai pasikeitusi vidaus politika gali pakeisti lietuvišką tikrovę ir atgaivinti tikėjimą ateitimi.

Blogiau nei korupcija, skurdas, emigracija ar socialinė atskirtis yra vilčių žlugimas. Sakoma, viltis miršta paskutinė. Kas šiandien galėtų pasakyti, kad Lietuvoje viltis dar gyva? Kur ji? Kuo ji pasireiškia? Kada emigracija Lietuvoje sumažės iki Europos Sąjungos vidurkio? Kada valdžia ką nors padarys skurdui, korupcijai sumažinti, socialinėms problemoms spręsti? Pasakykite, su kuriuo politiku galėtume sieti Lietuvos atsinaujinimo galimybę. Kur jis? Ar kas nors gali atsakyti į šiuos klausimus? Gal po rinkimų paaiškės? Ar kas nors tuo tiki?

Socialdemokratų ir jų partnerių „kovos“ su korupcija apogėjumi galima laikyti naujausius valdančiųjų sprendimus privataus kapitalo naudai. Daugybė ekspertų rodo, aiškina, kad, įgyvendinant dabartinį atominės elektrinės statybos scenarijų, privatiems partneriams bus padovanoti keli milijardai litų (nei milijonai, nei milijardai iš oro neatsiranda) ir kad apskritai nėra garantijų, jog projektas bus realizuotas. Tačiau valdantieji ir jų sąjungininkai ignoruoja perspėjimus. Kažkada dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo bumgarneriams po teismus buvo tampomas politikas, padėjęs parašą po sutartimis. Dabar nebesimato to žmogaus. Gal sėdi? „Leo LT“ atveju apsidrausta nuo tokių netikėtumų. Balsavo Seimas. Kaltų nėra. Ateityje, nežiūrint visų „džentelmeniškų“ susitarimų, neišvengiamai į viešumą iškils informacija, kaip buvo prastumtas „Leo LT“ įstatymas, kokios naudos iš to turėjo G. Kirkilo partija ir kitos už tą įstatymą balsavusios frakcijos, bet kaltų nebus. Užbėgant įvykiams už akių, galima numatyti, kad ateityje dar daug pribloškiančių istorijų, susijusių su atominės statybos projektu, kaustys mūsų dėmesį.

Kadaise poetė rašė, kad Lietuvoje „balta, balta, kur dairais“. Dabar, kur pažvelgsi, visur prekybos centrai. Per kelerius metus tapome maksimų šalimi. Bet nemanykite, kad tai gamtos išdaiga ar koks pasaulyje nežinomas virusas. Tai valdžia sukūrė sąlygas atsirasti tokioms monopolijoms, sunaikinusioms tūkstančių šeimų verslą. Buvę smulkių parduotuvėlių savininkai ar prekių jiems tiekėjai dabar jau anglijose, airijose, ispanijose nuo nulio bando kurti versliukus. Dabar jie Airijoje lietuvišką dešrą, duoną, lašinius ir alų pardavinėja, bandeles ir pyragus kepa. Lietuvoje jiems nėra vietos. Lietuva – tai šalis, kurioje vietos dar likę naujiems maksiminių „kultūros ir laisvalaikio“ centrų lankytojams ir tų centrų kasininkams. Ar tie, kas buvo kurioje nors šalyje, esančioje į vakarus nuo Lietuvos, matė sekmadieniais, per Kalėdas, Velykas, valstybės šventes, per naktis dirbančius didžiuosius prekybos centrus? Ar yra Prahoje, Varšuvoje, Paryžiuje ar kitame didmiestyje „Akropolis“? „Akropolio“ Paryžiaus centre nėra, bet yra tūkstančiai smulkių, kiekvienam iš namų pėsčiomis lengvai pasiekiamų parduotuvėlių. Ten „akropoliai“ priemiesčiuose ar užmiesčiuose.

Vien už šias išskirtines sąlygas, už teisę sunaikinti ir prispausti smulkųjį vers­lą, už galimybę miestuose kurti transporto kamščius, primesti visuomenei kiniškus standartus, pradedant česnakais ir baigiant neaiškių spalvų trispalvėmis, Vilniaus prekybininkai iki gyvenimo pabaigos turėtų mokėti valdžios partijoms. Tačiau jei tokie mokėjimai prieštarauja partijų „rėmimo“ įstatymui, maksimų vadai galėtų valdančiųjų partijų politikų dainų ar šokių „dešimtuką“ ant „Akropolio“ ledo surengti. Visuomeninė televizija tiesiogiai transliuotų tą šventę ir visiems būtų linksma.

Bet kurioje demokratinėje valstybėje piliečiai per rinkimus balsuodami už opozicines partijas demonstruoja savo siekį gyventi kitaip. Lietuvoje gi, su rinkimais nesiejamos jokios viltys. Net opozicijoje nesimato partijos, už kurią balsuodamas galėtum viltis, kad sulauksi pozityvių permainų.

Praeities debatai Seime, balsavimai dėl įvairių įstatymų rodo, kad laukti kokių nors teigiamų pokyčių nėra prasmės. „Tradicinių“ partijų politikai dažniausiai ir balsuoja tradiciškai. Ar galima ko nors kito tikėtis iš tų, kurie net neslepia, kad atėjo tarnauti maksimoms, rubikonams, dujotekanoms ir t. t.? Mažiau prognozuojami yra tik vadinamieji populistai, matyt, todėl, kad skiriasi jų ir tradicinių partijų finansų šaltiniai. Bet apytikriai po vienos kadencijos „populistai“ ir „tradiciniai“ labai supanašėja ir draugiškai kilnoja rankutes, keliauja iš frakcijos į frakciją, visai nekreipdami dėmesio į jų pavadinimus. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad ši darna radosi dėl ypatingos senojo Seimo pastato auros.

Norėtųsi, kad būtų kitaip, kad nors retkarčiais Seime būtų stojama skersai kelio tautiečius į neviltį varančiai politikai. Gaila, bet svarstant strateginius klausimus tai atsitinka labai retai. Tačiau ir tai –­ šis tas. Reikia pripažinti, kad opozicija, pirmiausia konservatoriai, apkartina buvusios nomenklatūros, jų atžalų, visokių abonentininkų politikavimą Lietuvoje.

Deja, Lietuvos žmonės jokių vilčių su rinkimais nebesieja. Nieko nesitiki jie iš tų tradicinių, iki skausmo pažįstamų politikų, sėdėjusių Seime po dvi ir daugiau kadencijų ir griovusių lietuvių tikėjimą savo valdžia ir valstybės ateitimi. Labai daug piliečių nesinaudos teise rinkti. Politikai ir vėl kaltins „neprotingus“ Lietuvos rinkėjus. Toks požiūris psichologiškai palengvina jų plūduriavimą Lietuvos politikos vandenyse. Žvelgti giliau jiems turėtų būti labai gėda.

Nors rinkimai dar ne ryt, bet jau dabar aiškiau negu aišku, kad žmonėms bus pasiūlyta rinktis tarp blogų ir dar blogesnių. Skirtumas tarp vadinamųjų tradicinių ir „netradicinių“ R. Pakso ir V. Uspaskicho partijų tik toks, kad pastarosios gal labiau bus susietos plika akimi sunkiai pastebimomis gijomis su Rusija. Tačiau kas eiliniam vargstančiam žmogeliui, gyvenančiam už ar prie skurdo ribos, ta Rusija? Šiandien Rusija jam nebaisi. O ką kiti, neblogai gyvenantys lietuviai? Sociologiniai tyrimai nieko gero nežada, o patirtis sako, kad kuo labiau išprusęs rinkėjas, tuo mažiau jis linkęs dalyvauti „rinkimų komedijoje“. Partijų vadai savo panieka ir arogantišku požiūriu į Lietuvos žmones atstūmė rinkėjus. Tiesą pasakius, nerūpi rinkėjai partijoms. Joms svarbiau įsiteikti, palaikyti gerus dalykinius ryšius su galingiausiomis finansinėmis grupuotėmis. Juk tai galiausiai lemia rinkimų rezultatus. Svarbiausia mūsų politikos ypatybė: daug pinigų ir jokių idėjų.

Prieš artėjančius rinkimus imta grupuotis, tartis, kurti dešiniųjų ar kitokius susivienijimus. Tačiau priekyje vėl matome tas pačias bespalves vėliavas ir jas nešančius tuos pačius beviltiškus ir beveidžius vėliavnešius, net nebesuvokiančius savo beviltiškumo ir nesigėdijančius savo beveidiškumo. Jiems svarbus judesys, veiklos imitavimas. O ką daryti rinkėjui?

Rinkėjų aktyvumo mažėjimo tendencija labai ryški. Balsuoti ateina jau mažiau nei pusė turinčiųjų tokią teisę. Ta mažėjimo tendencija tokia ir liks iki sprendimo leisti balsuoti internetu. Tada rinkėjų turėtų būti daugiau, nes „balsuos“ visi tie, kurie apie internetą ir rinkimus iki šiol mažai žinojo. Internetinis balsavimas Lietuvoje padėtų „išjudinti“ rinkėjus. Nereikėtų partijų aktyvistams vargti su visokiais vargetomis, vežioti juos į balsavimo apylinkes, girdyti alumi rizikuojant, kad konkurentai pakels triukšmą. Viską būtų galima „sutvarkyti“ moderniai, pagal visus informacinės visuomenės dėsnius.

Seimas gilinosi į visokias partijų finansavimo peripetijas, numatė įvairius „saugiklius“, bet nė viena parlamentinė partija rimtai nekėlė klausimo apriboti ar drausti rinkiminius reklaminius klipus per televiziją ir radiją. Nereikia aiškinti, kad klipas nieko iš esmės nepasako nei apie partiją, nei apie jos vadą. Jis tegali suklaidinti, apgauti. Tačiau Lietuvoje milijonus kainuojanti politinė televizinė reklama yra parlamentinių partijų rinkimų sėkmės ar nesėkmės garantas. Beje, tai ir „ketvirtosios valdžios“, žiniasklaidos magnatų klestėjimo garantas. Politikoje pranašauti rizikinga, bet, surizikuosim prognozuoti, kad per artėjančius rinkimus dėl to daugiausia laimės partijos, kurios sugebės nusipirkti daugiausia ploto ir laiko savo reklamoms. Tai turėtų būti R. Pakso, G. Kirkilo, V. Uspaskicho, A. Zuoko, gal dar K. Prunskienės partijos. Daug reklamos net ir politinius lavonus žmonių akyse atgaivina.

Vėl kelis mėnesius žiūrėdami televizorių priverstinai gėrėsimės su vaikais žaidžiančiais, lėktuvėlius ar aitvarus leidžiančiais, o gal per audrą jachta plaukiančiais mūsų partijų vadais ir eiliniais. Tik K. Prunskienė gal bus kiek buitiškesnė: tarp traktorių, karvių ir valstiečių sukiosis moterų ir valstiečių partijos pirmininkė.

Vaikščiojimai po namus, lankstinukų kaišiojimas į pašto dėžutes ir t. t. rinkimų rezultatus mažai pakoreguos. Daugiau įtakos turės norai savo balsais atkeršyti „elitui“ ir „tradicinėms“ partijoms už aroganciją, patirtas skriaudas, sudaužytas viltis, o jeigu paprasčiau – už „neteisybę“. Čia jau – V. Uspaskicho, R. Pakso ar kokių naujų „gelbėtojų“ šansai pasididinti elektoratą. Į akis krentantis „tradicinių“ godumas, visuomenės skaudulių ignoravimas, nemažėjanti korupcija reanimavo prie klinikinės mirties buvusius vadinamuosius populistus.

Konservatoriai paprastai neturi tų slaptųjų milijonų reklamai. Juos nuo iškritimo iš didžiosios politikos saugo nepalaužiami, sovietmečiu užgrūdinti komunizmo priešai. Prie jų prisideda ir tie, kurie balsuoja prieš populistus ar liberalus. Tai garantuoja 10–15 proc. balsų. Jie išlepino konservatorių vadus, leidžia tinginiauti, nepripažinti didžiausių nesėkmių ir nematyti valstybės ir savo partijos bėdų. Tinginystė tokia, kad tik prieš rinkimus pradedamos pastebėti didžiausios valdančiųjų klaidos ir aferos. Bet ir vėl trūksta apsukrumo pasinaudoti politinių oponentų veiklos spragomis. Kad ir kaip būtų, A. Kubilius ir jo artimiausia aplinka turi garantuotas vietas Seime, todėl suprantamas nenoras padaryti ką nors daugiau. Blogiausia, jei būtinumas atsinaujinti, užsiimti savianalize bus pajustas tik tada, kai partija atsidurs ant iškritimo iš Seimo ribos. Per artimiausius rinkimus tai dar tikrai negrės.

Pagyvensim, pamatysim, kas bus po artėjančių rinkimų. Bet ir vėl daugiau liūdnų šnekų nei džiaugsmo bus per mūsų didžiausias ir svarbiausias šventes. Norėtųsi, kad viskas būtų kitaip, kad vėl turėtume, kuo tikėti. O gal yra ir gražių dalykų, kurių nematom? Išklausykim kalbų iškilminguose Kovo 11-osios minėjimuose. Gal žmonės, kurie priima sprendimus, kurie metų metus sėdi Seime, Prezidentūroje ar Vyriausybės rūmuose ir turi įstatymo suteiktas galias keisti Lietuvos tikrovę, pasakys ką nors optimistiška. To linkime ir laukiame.

 

Skaitytojų vertinimai


45438. Bronius G. :-) 2008-02-25 13:58
Gerbiamasai, Jūsų mintys atitinka būsimos partijos "FRONTAS" idėjas.Tad kviečiame meilingai atvykti į mūsų štabą...Mes Jus išrinktume į Vadovybę...Gal norėtumėte tapti A. Paleckio -L. Minkevičiaus pavaduotoju ir su jais eiti į SEIMĄ...Mums reikia tokių drąsių vyrų-revoliucionierių.

45452. varna (nešvankumo įsikūnijimas)2008-02-25 21:30
Na štai, Paleckis gali didžiuotis ne tik vienu anūku - yra dar ir benkartų būrys, kurių atstovas čia ir išlindo... Kaip "yla iš maišo"? Ne, greičiau kaip dar vienas senos gvardijos "pirstelėjimas".
Nusižengsiu gero tono taisyklėms, ir pasiūlysiu autoriui: "palaižyk man šikną, senas komuniste".

45592. Vytas :-) 2008-03-02 23:38
Puikus straipsnis, tik tuščiagalviams sunkiai suvokiamas.

46478. Gedas :-( 2008-04-20 23:08
Pradėjau ir nebaigiau skaityti, nes per daug jau populizmu dvelkia, o tiek daug nepatvirtintų, pirma karta girdėtų "faktų" tai dar niekur nesu matęs. Tuo nenoriu pasakyti, kad esu antipatriotas - anaiptol, tačiau prieš rašydamas tokį rimtą straipsnį iš pradžių pasverčiau savo galimybes jį parašyti gerai ir teisingai. Tikiu, kad rašė žmogus, turintis daug patirties, tačiau tai dar nėra svariausias rodiklis. Straipsnio stilistika - šauniai, tačiau labai stipriai jaučiama pasaulėžiūros stoka, perdėtas pasitikėjimas savo, nepatvirtintos faktais, nuomonės teisumu (tai tik nuomonė, kurių yra tiek pat, kiek pasaulyje sielų - vadinasi, jūsų nuomonė yra tik pasaulio interpretacija, o ne tiesa). Pagrinde dėl šių priežasčių ir straipsnis atrodo lėkštas. Na, kaip žinia, mokomės visą gyvenimą, tai smerkti ir kitaip baisiai komentuoti nedrįsčiau, juk nė vienas iš mūsų nesame tobuli. Tačiau tobulėti niekas nedraudžia, tai ta proga ir palinkėsiu autoriui - švieskitės, mokykitės, plėskite akiratį ir tobulinkite mąstymą. Manau tai jums pavyks ir kitas straipsnis tikrai bus vertas dėmesio.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:26:49 Oct 30, 2011   
Feb 2009 Jun 2014
Sąrašas   Archyvas   Pagalba