Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2007-09-07 nr. 3155

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• JULIUS KELERAS82
• KRONIKA
• KITAME NUMERYJE2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

SIC! 
• Alis Balbierius.
NIEKADA NESUŽINOSI – KODĖL
6

POKALBIAI 
• FESTIVALIO PRIVALUMAS – PUBLIKA, KURI ATEINA DALYVAUTI

LITERATŪRA 
• ILGIAUSIŲ METŲ!
• Elina Naujokaitienė.
O.MILAŠIAUS IR W.BLAKE’O KŪRYBOS VIZIONISTINĖS TENDENCIJOS

KNYGOS 
• „LIUSĖS GOLT ISTORIJA“
• „KAI NYČĖ VERKĖ“3
• „SULAUŽYTA IKONA“
• „EINU IR GRĮŽTU“
• Alfredas Guščius.
LOBIŲ IEŠKOTOJAS
2
• BALTŲ LANKŲ KNYGYNO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI4
• VAGOS KNYGYNŲ TINKLO PERKAMIAUSIŲ KNYGŲ DEŠIMTUKAI
• NAUJOS KNYGOS

DAILĖ 
• Algė Hampson.
LIETUVIŲ TAPYBOS MEISTRAI KŪRĖ D’ARTANJANO GIMTINĖJE
1
• Juozas Brazauskas.
DAILININKĖS MARCĖS KATILIŪTĖS DRAMA

KINAS 
• Skirmantas Valiulis.
KINO PATEPTIEJI

MUZIKA 
• Gražina Daunoravičienė.
„RUDENS GĖRYBĖS“: KUTAVIČIUS VERSUS DONELAITIS
3

PAVELDAS 
• Vitalius Bernardas Litvaitis.
SKULPTŪROS „LAIMINANTIS KRISTUS“ PRISIKĖLIMAS

ŠOKIS 
• Goda Dapšytė.
ŠOKIS GATVĖJE: MIESTE ATLIKĖJAI PAJUNTA KITOKIĄ ERDVĘ
1

POEZIJA 
• ALMA RIEBŽDAITĖ13

PROZA 
• Selemonas Paltanavičius.
ŠVIEŽIOS ŽOLĖS KVEPĖJIMAS
2

VERTIMAI 
 R. M. RILKE IR TĖVAS STANISLOVAS
• RAINER MARIA RILKE4

KULTŪROS DIS/KURSE/ AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALGIS MICKŪNAS: APIE FILOSOFUS IR FILOSOFIJĄ4

AKTYVIOS JUNGTYS/ JAUNIMO PUSLAPIAI 
• KIEKVIENA LĖLĖ – KAIP STRADIVARI’O SMUIKAS

SKELBIMAI 
• VALSTYBĖS TEIKIAMOS DALINĖS FINANSINĖS PARAMOS
• VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA SKELBIA

KRONIKA 
• DAINUOKIM IR BLEFUOKIM
• ANTANAS STRAVINSKAS 1927 04 25–2007 08 31
• VILNIUJE VAIDINS BUDAPEŠTO LĖLININKAI
• KAUNO DRAMOS TEATRAS PRADEDA SEZONĄ

DE PROFUNDIS 
• Tezaurus Vilensis, visiškas nevykėlis.
MEKENIJA
1

VERTIMAI

R. M. RILKE IR TĖVAS STANISLOVAS

[skaityti komentarus]

Ir Rainerio Marijos Rilke’s, ir Tėvo Stanislovo pavyzdys rodo, koks talpus gali būti gyvenimas, kuriame netrūko ilgų ieškojimų, abejonių ir blaškymųsi, tikrų atradimų ir išsilaisvinimų, džiaugsmo laikotarpių. Laiko tėkmės reikšmingumas ir prasmė, Donato Saukos žodžiais tariant, atsiranda tik susumuojant galutinį balansą. „Aš nuolat keičiu ir keičiuosi“, – taip pasakyti Rilke galėjo ne jaunystėje, bet tik paskutiniais savo gyvenimo metais. Tik paskutiniais gyvenimo metais panašiai galėjo pasakyti ir Tėvas Stanislovas.

R.M.Rilke, ne vieną įvedęs į poezijos, kaip filosofinės išminties, žemyną, ne vieną veikęs gaivinamai ir mokęs (iš)būti šiame pasaulyje, visą laiką, nuo pat pirmos pažinties, lydėjo ir Tėvą Stanislovą, palikdamas jo dvasioje aiškius ženklus. Svarbiausia Tėvui Stanislovui, o ir ne tik jam, buvo Rilke’s „Duino elegijų“ bei „Valandų knygos“ lyrika. Lyrika, įkūnijanti esminį poeto teiginį: „nėra nei šiapus, nei anapus, yra tik didžioji vienovė.“

Vienas esminių Rilke’s siekių – mėginimas panaikinti perskyrą tarp esamybės ir nematomybės, trokštamos visą gyvenimą, visą gyvenimą ieškomos, į kurią einame – per meilę, gyvenimo džiaugsmą, daiktus. Į kurią einame tam tikru atžvilgiu pasilikdami savuose daiktuose, kurie mus jaučia taip, kaip juos jaučiame mes.

O daiktai, buvę jau ir mūsų protėvių patikėtiniai, kaip sakė ne tik Rilke, bet ir Tėvas Stanislovas, kol čia esame, yra mūsų nuosavybė ir mūsų bičiuliai, žinantys mūsų vargus ir džiaugsmus. Tad privalu visko, kas priklauso čionykščiam pasauliui, ne tik nepeikti ir nemenkinti, bet ir visa tai suvokti bei perkeisti, pasitelkiant visas galias. Taip, perkeisti, nes, anot Rilke’s, mūsų užduotis – taip kankinamai ir aistringai įsidėmėti šią laikiną ir netvarią žemę, kad jos esmė mumyse „neregima atgimtų“. Mes – „neregimybės bitės“, pašauktos versti mylimą regimąjį ir apčiuopiamąjį pasaulį į neregimąjį mūsų prigimties virpesį ir papildyti visatos virpesių sferas naujo dažnumo virpesių.

Kartą, berods 2000 metais, kai sėdėjome prie taip ir nebaigtos knygos, kurią buvom pavadinę „Pokalbiai prie Rilke’s kapo“, Tėvas Stanislovas šypsodamasis pasakė:

– O! Kaip aš mylėjau ir myliu daiktus. Ne tik todėl, kad jie be galo nuostabūs, bet ir todėl, kad be galo tikri. Jie gyvi. Yra posakis: mundus praegnans Deo – pasaulis nėščias Dievu; kiekvienas daiktas pilnas Dievo.

– Jūs – katalikų kunigas. Nebijote, – paklausiau, – kad už panašias mintis galit būt apkaltintas nuklydęs į „vieną iš baisiausių erezijų“ – panteizmą?

– Ne. Toks požiūris į pasaulį labai artimas ir mūsų mistikams. O kadangi tarp misticizmo ir panteizmo riba nėra didelė, netgi Pranciškus, tas didysis mistikas, kartais yra pavadinamas panteistu. Bet tai nieko nekeičia. Svarbiausia, kad jis pasaulį regėjo tokį, koks jis yra. O mes nemokam ir nenorim regėti, jog Dievo dvasia iš tiesų visur ir visame kame, ir ieškom jos kažin kokiose tolybėse. Tačiau Dievas yra ne tik ten, bet ir čia pat, taip arti, kad žiūrėdami į tolį jo nepastebim...

– Rilke „Valandų knygoje“ rašė: „Esi giliausioji tu esmė daiktų... Tave juose randu ir esu geras jiems ir tartum brolis... Mažuos tu šildais lyg prieš saulę grūdas ir dalinies gausingai dideliuos... Gesink akis: tave matyt galiu, užtrenk ausis; vis vien tave girdėsiu... Nutrauk rankas: tave aš širdimi savąja liesiu...“

– Labai gražūs žodžiai. Sakydamas „esu geras jiems ir tartum brolis“, Rilke rodo, koks turėtų būti ir mūsų santykis su daiktu. Galbūt tik tada, kai mes esame daiktui geri ir lyg broliai, pamatome jame atsiveriančią kitokią realybę... Ir tie daiktai mums labai reikalingi – prisilietę prie jų, prie tų, atrodytų, pačių paprasčiausių daiktelių, mes galim pajusti gaivinantį Dvasios alsavimą.

– Daiktas – viena iš susitikimo su šventybe vietų?

– Ir susitikimo su šventybe, ir tos nuostabios tiesos – Hiersein ist herrlich (čia būti miela) – patyrimo vieta... Tada kyla noras kartu su tais alsuojančiais daiktais giedoti: „čia –­ būti gera.“ Juk iš tikrųjų gera! Ir nenusakomas žodžiais tas buvimo pajautimas. Buvimo, kai nėra nei „aš“, nei „tu“, nei „jis“, yra tik Unum. Bet štai kas: kad išties pajaustum Buvimą, būtina tyla, vidinė tyla. Tik reikia nepamiršti, kad pasiektum ją, reikalingos didžiulės pastangos – nuolatinės asketinės praktikos, nuolatinės vidinės grumtynės – dvasinė karatė...

Pažvelgus į Rilke’s kūrybos, Tėvo Stanislovo palikimo visumą, prisimenant vaizdą – daiktą ir įvaizdį „begalinė būtis“, aiškiai matyti kelio ženklai ir aiški kryptis: nuo daikto begalybės link. „Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą, / virš tūkstantmečių visų. / Ir nežinau, kas – audra ar paukštis, / ar giesmė esu“ (iš „Valandų knygos“; vertė J. Degutytė).

Rilke’s kūrybą Tėvas Stanislovas iš vokiečių kalbos vertė tarybiniais laikais (pradėjo šeštame dešimtmetyje). Versdamas siekė kiek įmanoma nenutolti nuo originalo, išryškinti ką, o ne kaip Rilke norėjo pasakyti vienu ar kitu atveju. Todėl ir tekstų pats nesiryžo dailinti – kad neiškreiptų minties, nors ir norėjo matyti juos „bent šiek tiek gražesnius“. „Gaila, kad nemoku dailiai kurti.Viską reikia perrašyti“, – sakydavo jis. Nesutikau ir nesutinku. Juolab kad žinojau, jog dažnai žodžiu „nemoku“ jis pridengdavo kitus dalykus.

Savo rankraščius saugoti, parengti spaudai ir išleisti Tėvas Stanislovas patikėjo man. Didelę užrašų dalį taisėme, redagavome drauge. Deja, liko kai kas neišsiaiškinta, nebaigta, nors jo pamokslų apmatus, pastabas, P. Liperto veikalus, netgi „vokiškus“, populiariai parašytus „Šventųjų gyvenimus“ pavyko sutvarkyti „prie Tėvelio“ . Čia pateikiami Rilke’s tekstai redaguoti 2001–2002 m. Dotnuvos vienuolyne, rengiant „pokalbių – pastabų Rilke’s ir Tėvo Stanislovo gyvenimo bei kūrybos paraštėse“ rinkinį (ištraukos buvo publikuotos „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Sandoroje“). Juose išlaikyta autentiška Tėvo Stanislovo kalba, stilius, susiformavęs pokaryje, dailintas Juodeikiuose, Butkiškėje, Paberžėje, Dotnuvoje.

Linas Bukauskas

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:26:42 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba