Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
 KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

DAILĖ

Gyvenimo ir kūrybos mitas

KRISTINA STANČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Augustinas Savickas
„Draugės“

Mišri technika. 2010

50 metų kūrybos: džiugesio, aist­rų, liūdesio, atradimų ir nusivylimų. Tiek telpa Augustino Savicko piešinių ir akvarelių parodoje „Akvarelė, grafika. 1958–2010“, surengtoje menininko sūnaus Raimondo vadovaujamoje galerijoje. 91 metų sulaukęs A. Savickas šiandien turbūt yra vienas vyriausių Lietuvoje kuriančių dailininkų. Tie penkeri dešimtmečiai, kurie kitam reikštų solidų gyvenimo kelią, šiam menininkui tėra kūrybinės biografijos atkarpa.

A. Savickas daugelį metų buvo vienas didžiausių lietuvių tapybos „sunkiasvorių“: ekspresyvi tapysena, dideli formatai, monumentalios figūros, savita, kiek liaudiška, „kampuota“ maniera stilizuoti herojai, epinės, pasakiškos temos ir siužetai. Šiai parodai tapytojo artimieji atrinko kūrinius, kuriuose dominuoja lengvesnis, grakštesnis ritmas, linijos žaismas, perregimos spalvos, iškalbinga popieriaus lapo tuštuma. Kai kuriais atvejais „lengvesnieji“ A. Savicko kūriniai antrina pirmiesiems – t. y. akvarelės, piešiniai su dailininkui būdinga maniera nutapytais ilgesingais, romantiškais portretais, figūromis regisi lyg aliejinės tapybos prototipai, variacijos ar parengiamieji darbai. Kiti savarankiški, neretai – kitokie, juos sunkiau tapatinti su A. Savicko braižu. Eksponuojami ir eskiziški, ekspresyvūs aktai. Pasak galerijos šeimininkų, prieš daugelį dešimtmečių dailininkas yra sukūręs ne vieną tokį darbą, mokydamas sūnų Raimondą greitai, laisvai perteikti kūno formas, modelio charakterį.

Dailininkas yra sukūręs ištisas šūsnis piešinių, akvarelių, fiksuojančių kelionių įspūdžius, peizažus, sutiktus žmones, daug gyvų, puikia charakterio pagava pasižyminčių portretų. „Buvau pamėgęs akvarelę lieti vasarą, kai netapydavau didelių daugiafigūrių kompozicijų. Akvarelė buvo mano poilsis. Ji prašviesindavo paletę, mokė virtuoziškumo. Jeigu pasisekdavo – reiškia gimė dar viena novelė apie gamtą, žmogų“ (iš A. Savicko teksto apie parodą). Parodoje išvardytą įvairovę stengtasi atspindėti eksponuojant charakteringiausius kūrinius, todėl jų maniera ir vaizdavimo objektai skirtingi. Taip išvengta monotonijos, motyvo pasikartojimų, kurie neretai būdingi personalinėms, vieno menininko kūrybos parodoms.

Atrodytų, A. Savicko kūryba taip gerai žinoma, kad niekas nebegalėtų nustebinti. Tačiau įdėmiau pasižvalgius po ekspoziciją, kai kurie darbai išsiskyrė. Tai kelios 7-ąjį dešimtmetį sukurtos abstrakčios kompozicijos. Jos kitokios nei dauguma tapytojo kūrinių, nė kiek neprimena nei natūra pagrįstų pastebėjimų, nei A. Savicko mėgstamų simbolinių, pasakiškų vaizdinių, metaforų. Matyt, tai buvo spontaniška menininko reakcija į „atšilimo“ laikotarpiu prasiveržusią dailės novatoriškumo, tapybos modernėjimo bangą. Tačiau abstrakčioji tapyba A. Savicko kūryboje ryškesnio pėdsako nepaliko ir nebuvo nuosekliai tęsiama. Ilgainiui susiformavęs savotiškas figūrinės kompozicijos tipas tapo menininko vizitine kortele. Taip atrodo ir pastarųjų metų A. Savicko piešiniai, eksponuojami galerijoje, pavyzdžiui, šmaikščiai pavaizduotos dvi apsikabinusios moterėlės („Draugės“, 2010).

Keli asketiški piešiniai iš ciklo „Beprotnamis“, sukurti XX a. 8-ąjį dešimtmetį, atskleidžia „kitokį“ A. Savicką, ir ne tik dėl gana pikantiškų jų sukūrimo aplinkybių. Esame įpratę apie šį menininką galvoti kaip apie romantišką svajotoją, panirusį į tolimos praeities godas, kuriantį tobulos, idealios žmogiškosios būties pavidalus, vaizduojantį idealizuotus vaikystės, jaunystės provaizdžius, šiltą ryšį tarp nerūpestingos vaikystės ir išmintingos senatvės. Čia menininkas prabyla kaip negailestingas realistas, vos keliais griežtokos linijos štrichais vaizduojantis įtaigius psichikos ligonių tipažus, kartu kuriantis taiklią sutrikusios asmenybės, pakrikusio proto metaforą. Visa tai atlikta stulbinamai paprastai ir paveikiai – figūros vaizduojamos „sėdinčios“, „miegančios“ visiškai tuščioje, neapibrėžtoje erdvėje, be realaus daiktiško, psichologinio pagrindo po kojomis, atramos... A. Savickas atsiminimuose, viešuose pareiškimuose niekad neslėpė, kad „ugninis vanduo“ yra jam gyvenime rimtai pakišęs koją ir tapęs ne tik bohemiškų linksmybių atributu, bet ir bėda. Tad šie piešiniai – ne fantazijos, o realios patirties vaizdiniai. Kovą su rimta priklausomybe atspindinčių kūrinių A. Savicko kūryboje rastume ir daugiau. Pavyzdžiui, aliejine technika nutapytas psichoterapeuto Patricijaus Jusaičio portretas.

Parodoje daug mąsčiau apie tai, ar ši kūryba tebeveikia dabarties dailės procesus, ar tėra tik daili, „paradinė“ lietuvių tapybos klasika, kuri, rodoma įvairiausiais pavidalais, nebesulaukia atgarsių, dėmesio. Šiais laikais gal ir ne itin populiari menininko romantiko, poeto laikysena A. Savicko kūryboje nevirsdavo sentimentaliais, banaliais vaizdiniais. Nemažai jo kūrinių tebeatrodo paveikūs, nors ir sukurti, vadovaujantis kitomis vertybėmis ir veikiant kitoms kultūroms, socialinėms aplinkybėms. Žavi, impozantiška dailininko asmenybė, stebėtinai ilga ir tolygi kūrybinė biografija, savitas pasaulėvaizdis šiandien galbūt atlieka ir savotišką socialinę misiją. Šis tapytojas per daugelį metų nejučia sukūrė veik tobulą saviraiškos ir gyvenimo mitą. Turtinga įvairialypė patirtis, būties pilnatvė, „užgyventa“ per įvairiausias negandas, sunkumus, praradimus, paklydimus, sugulė į drobes ir piešinius. O šie kužda, kad paprasti, bet kartu tolimi ir nepasiekiami idealai – romi senatvė, ateinančioms kartoms perduodama pozityvi, giedra išmintis – retkarčiais gimsta ne tik fantazijose, bet ir tikrovėje.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:47 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba