Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
 MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

(PA)SKAITINIAI

Harmonija

MINDAUGAS PELECKIS

[skaityti komentarus]




BIRUTĖ STANČIKAITĖ.
Sudarė Ramutė Rachlevičiūtė.
Dailininkas Izaokas Zibucas.
Vertė Vida Urbonavičius-Watkins.

–­ Vilnius: R. Paknio leidykla, 2010.

SU PLIUSO ŽENKLU

Birutė Stančikaitė (g. 1952 m.) – viena žymiausių estampo kūrėjų. Grynosios grafikos atstovė, kūrybinę brandą pasiekusi XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje. Jos estampai tapybiški, kruopščiai detalizuoti. Romantinį jaunystės polėkį brandos metais pakeitė meditatyvus, santūrus lyrizmas, atsirado spalvų. Grafikė dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, ne kartą apdovanota diplomais ir premijomis. B. Stančikaitės kūrinių turi Lietuvos, Argentinos, JAV, Lenkijos, Rusijos, Vokietijos muziejai.

Knygoje – sudarytojos, menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės įvadas „Trapaus Birutės Stančikaitės pasaulio meninės konstrukcijos“, dailėtyrininkės Aleksandros Aleksandravičiūtės straipsnis „Spalva 1989–2009 m. kūriniuose“ („Šviesi ir rami sala laikinumo tėkmėje“ –­ taip apibūdinama B. Stančikaitės kūryba), apie šimtą reprodukcijų. Išvardytos pagrindinės B. Stančikaitės gyvenimo datos, apdovanojimai, parodos, kūriniai, svarbesnės publikacijos.

R. Rachlevičiūtė sutiko papasakoti, kaip gimė knyga.

Jūsų sudaryta knyga apie puikią grafikę itin estetiška ir verta apdovanojimo.

Dėkui, džiugu už Birutę Stančikaitę ir leidyklą. Leidinys vertas apdovanojimo dėl nepriekaištingo dailininko Izaoko Zibuco dizaino – nelabai prikibsi, kad ir norėsi. Nebent labai stengtumeisi.

Kiekviena didesnė leidykla turi savo braižą, stilių. Nors Raimundo Paknio leidykla išleidžia palyginti nedaug knygų, bet ji vadovaujasi devizu „Arba labai gerai, arba nieko“. Vengiama skubos, atsitiktinumų ir kitokių šių laikų trūkumų. Taip leidyklos moto atitiko B. Stančikaitės devizą ir leidykla sutiko savęs vertą menininkę. Visi atsimename nemažo formato ir estetikos kokybe pasižyminčias šios leidyklos knygas apie menininkus Algirdą Steponavičių, Kazimierą Žoromskį, Viktorą Petravičių.

Kaip susidomėjote dailininkės kūryba?

Birutės Stančikaitės kūrybą pažįstu nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje (anuometiniame Lietuvos dailės institute). Menininkė kūrybinę biografiją pradėjo nuo peizažų – estampų ir piešinių Vilniaus, gamtos tema, kurie pasižymėjo ypatinga precizijos ir spontaniško kalbėjimo derme. Nei studijų metais, nei vėliau dailininkė nesiblaškė, liko ištikima grynajai grafikai. B. Stančikaitė iš savo kartos išsiskyrė tapybiška estampų traktuote, kruopščiai detalizuotu vaizdu. Tas suromantintas, sutaurintas vaizdas nebuvo bėgimas nuo realybės, bet kitoniškos tikrovės ilgesys. Iš plataus jausmų spektro ji pasirinko šviesųjį pradą, nors neramioje mūsų epochoje itin sunku nebanaliai, neapsimetinėjant ir nemeluojant kalbėti apie tikrus dalykus teigiamai, su pliuso ženklu. Ir be ironijos.

B. Stančikaitės kūryba visada domina dailėtyrininkus. Apie ją VDA absolventė Onutė Gaidamavičiūtė yra parašiusi baigiamąjį darbą.

Kas lėmė menininkės kūrybos vientisumą, tokį neįprastą šiais laikais šviesųjį pradą?

B. Stančikaitė priklauso penktajai „čiurlioniukų“ laidai, mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje. Mokykloje tuo metu dėstė jauni, talentingi, atsidavę darbui mokytojai. Grafikos meno mokė Birutė Žilytė, ji vadovavo ir baigiamajam B. Stančikaitės darbui. Bendravimas su įstabia menininkų Birutės ir Algirdo Steponavičių šeima – didžiulė gyvenimo dovana. Neįkainojamos vertybės mokinukams buvo dailininkų gebėjimas mėgautis kultūra, giedras ir pakilus diskutavimas apie menus, gerbiant kiekvieno menininko vidinio pasaulio savitumą. Paskui – studijos Dailės institute... Kai vakarais išjungdavo elektrą, o Birutei ir kitiems jos kurso draugams trūkdavo laiko, jie pirmuose kursuose prie žvakių šviesos piešdavo litografijas. Mat grafika yra kibi, tam reikia ne tik fantazijos, išmonės, technikos išmanymo, bet ir daug fizinio darbo valandų. Didžiulis darbštumas, nuolatinis apsisprendimas kurti – visa tai prisidėjo prie Birutės Stančikaitės kūrybos vientisumo ir šviesaus meninio kalbėjimo, tačiau tai lėmė ir menininkės prigimtis, būdas. B. Stančikaitė – klasikė nuo pat studijų pradžios: jei ką darydavo, tai tik gerai apgalvojusi, o jei pradėdavo –­ baigdavo iki galo.

Ar sudėtinga perprasti kūrėją ir jos kūrybą? Ar būtina B. Stančikaitę gerai pažinoti, norint apie ją rašyti?

Yra du keliai: arba reikėtų gerai pažinoti asmeniškai, arba visai nepažinoti. Nelygu situacija ir tyrinėtojo polinkiai, poreikiai – abu keliai geri, turi savų privalumų ir trūkumų. Bet jei kūrėją gerai pažįsti dar nuo studijų laikų, tai ir apsimesti negali, kad nepažįsti. Negalima ignoruoti klasikei būdingos perfekcionistinės nuostatos – baigti viską iki galo, iki smulkiausių detalių, bet ne numarinti gyvybę, o ją išpuoselėti. Norint sukurti estampą, reikia daugybės darbo valandų. Menininkė visada atidžiai, susikaupusi dirba ir niekada nerodydavo ir nerodo nebaigtų darbų. Net studijų metais ar po baigimo, kai kiti grafikai sukdavosi toje pačioje dirbtuvėje, mėnesių mėnesius piešdavo ant litografinio akmens – B. Stančikaitė visada buvo slapukė, kruopščiai ranka pridengdavo savo darbą nuo pašalinių akių. O išeidama ne tik piešinį, raižinį uždengdavo, bet ir užklijuodavo jį. Kruopščiai litografinį akmenį uždengdavo dar ir todėl, kad atsitiktinai neprisiliestų, nenučiupinėtų, nes litografija –­ ypač jautri technika. Dailininkė dirbdama negali per arti prie akmens pasilenkti, kad kvėpteldama nesuriebaluotų akmens, nes užsidės tonas ir vaizdas pasikeis. Nuolat artinantis prie tokio grafikos darbo kūrimo, reikia ypatingo kūrėjo nusiteikimo. Taigi nuo studijų pradžios mane stebino vientisa menininkės asmenybė ir kūryba. Žiūrėdami į tiesiogine ir perkeltine prasme švytinčius B. Stančikaitės kūrinius ir pačią menininkę, prisimename teorijas, teigiančias, kad meninė kūryba gali atlikti ir atlieka kompensacinę funkciją. Grafikės kūryboje randame tai, ko dabartiniam menui labiausiai trūksta. Jos kūriniai skleidžia ramybę ir santarvę su pasauliu, o bendravimas su dailininke –­ žmogiškų santykių šilumą. Taip šioje mirguliuojančioje epochoje ryškėja taiki, rami ir tokia išsiilgta Birutės Stančikaitės substantia feminina ir meninės kūrybos esmė.




DEGINANTIS GYVENIMO ARTUMAS. ELVYRA KAIRIŪKŠTYTĖ (1950–2006).
Sudarė Ksenija Jaroševaitė, Kristina Kleponytė, Regina Norvaišienė, Ramutė Rachlevičiūtė.
Į anglų k. vertė Jurij Dobriakov.

– Vilnius: Tyto alba, 2010.

15 METŲ GENIALIOS TYLOS

Gaivališkas talentas, kūrybos amazonė, lietuvių grafikos sunkioji artilerija, drąsioji ir žavioji linoraižinių akrobatė, meno viengungė... Menininkai, dailėtyrininkai knygoje mėgina įvardyti tą genialumo žymę, kuri išskiria Elvyros Kairiūkštytės kūrybą iš daugelio kitų. Ramutės Rachlevičiūtės įžanginiame straipsnyje „Eros fluidai ir thanatos trauka“ cituojami vieno lietuvių dailės korifėjų Ričardo Povilo Vaitiekūno žodžiai, kad XX a. Lietuvos grafikoje buvo dvi stilistiškai artimos menininkės – Marcė Katiliūtė (ikikarinės nepriklausomos Lietuvos dailininkė) ir Elvyra Kairiūkštytė. Iki šiol stebina lietuvių grafikai neįprastas jos lakštų monumentalumas, kosminiu svaiguliu stulbinantys pirmykščių tautų meno motyvai.

Dailininkės gebėjimus rodo kolegų liudijimai, kad savo didžiuosius linoraižinius ji kurdavo be parengiamojo piešinio, sukiodama linoleumą ir nenuklysdama nuo vizijos. Tą viziją į raižomą klišę reikia perkelti apverstą veidrodiniu principu, kad atspaudas būtų toks, kaip sumanyta. Vieną kūrinį Elvyra raižydavo keliose klišėse, kurias prieš atspausdama sudėliodavo kaip mozaiką. Linoleumas nėra subtiliausia medžiaga, ji neriboja tik tokių talentų kaip E. Kairiūkštytė saviraiškos.

Vaikų namuose augusi pamestinukė, atrodo, neturėjo nieko, kas būtų jai praskynęs kelią į žmones: nė vieno žinomo kraujo giminaičio, anaiptol neįspūdingos išvaizdos – mažutė, neprimatanti, mikčiojanti... Ir vis dėlto ji turėjo viską: pagarbą didžiuliams gabumams nuo vaikų namų iki aukštųjų dailės studijų ir parodų salių, pasiaukojamai ją globojusius mokytojus, ištikimų draugų, atstojusių artimiausius gimines – kai reikėjo, valgydinusių, negailėjusių namų šilumos amžinai vienišei, supratusių, kokie demonai kartais drasko kūrybai pasmerktą žmogų. Draugai iki šiol dirba didžiulį darbą, puoselėdami Elvyros kūrybinį palikimą.

Knygoje yra ir visi dalykiniai priedai: E. Kairiūkštytės kūrinių katalogas (be piešinių, kurių po dailininkės mirties rasta tūkstančiai), parodų sąrašas, bibliografija, asmenvardžių rodyklė, santrauka ir iliustracijų sąrašas anglų kalba. Dailininkę prisimena per 20 dailėtyrininkų, dailininkų, meno žinovų. Jų prisiminimai liudija dailininkę buvus savitą asmenybę, kuriai menas buvo viskas. Kristina Kleponytė pažymi, kad į savo privačią erdvę E. Kairiūkštytė žmonių neįsileisdavo: „Gyveno savo kūrybos ir knygų pasaulyje. Skaitė daug. Apie dailininkų gyvenimus, „dvasinę“ literatūrą. Žavėjosi, pavyzdžiui, 9 dešimtmetyje SSRS labai madingu rašytoju, antropologu Carlosu Castaneda. Gilinosi į filosofo Omraamo Mikhaëliu Aivanhovo darbus“ (p. 25).

Ko gero, C. Castaneda padarė nemažą įtaką daugeliui E. Kairiūkštytės darbų, primenančių indėnų meną. R. Rachlevičiūtės manymu, jos kūryba artima taitiečiams, maoriams. Šamaniška anapusinė tikrovė E. Kairiūkštytės grafikoje kalba raiškia kalba.




RAIMUNDAS SLIŽYS.
Sudarė Ramutė Rachlevičiūtė.
Dailininkai Asta Puikienė, Tadas Gindrėnas.
Į anglų k. vertė Jurij Dobriakov.

– Vilnius: Tyto alba, 2010.

KOKS NUOSTABUS PASAULIS

Knyga apie tapytoją Raimundą Sližį (1952–2008 m.) – tarsi bohemos buveinė, kur žarstomi sąmojai ir efemeriškos išminties perlai, kur yra vietos visiems, nepaisant rangų ir statuso, bet nėra vietos veidmainystei ir banalumui. Būtent tokią atmosferą aplink save kūrė R. Sližys – Užupio pusrūsio dirbtuvėje nerakinamomis durimis, pasiutėlių menininkų krečiamais stebuklais garsėjančiame Mikališkių kaime, slankų medžioklėse ar jachtų žygyje per Atlantą.

Knygoje surinkti prisiminimai apie dailininką – tarsi bendrai pieštas paveikslas, Raimundo ir keliasdešimties jo bičiulių mėgtas žanras.

Knyga – unikali proga pamatyti plačią R. Sližio kūrinių panoramą. Jo paveikslai pasklidę po įvairias kolekcijas, ir knygos sudarytojos R. Rachlevičiūtės su fotografu Arūnu Baltėnu atlikta odisėja nuo vienos R. Sližio drobės prie kitos, vien išreikšta kilometrais, turėtų daryti įspūdį. Knygos puslapiuose lyg spalvingame karnavale tie kūriniai susitiko pasirodyti visu savo gražumu ir įvairove, su slaptais tarpusavio ryšiais ir intriga, kurią papildo nuotraukos ir dokumentų faksimilės.

„Raimundas Sližys nemėgo bulvienojų, virkščių, molžemio ar rūdžių spalvos tapybos. Jį traukė šviesios lokalinės spalvos ir ypač ružava – anuometinių laikų spalva disidentė. Priklausomybės laikais meno sferoje būta ne tik ir ne tiek draudimų, kiek prietarų: kokia spalva „meniška“, o kokia – ne. Rausva spalva – nuo tapybos iki kostiumo dizaino – buvo tabu. Ji asocijavosi su turgaus kilimėlių flora ir fauna, kičo atmainomis, kurios anuomet net vardo iki Raimundo Sližio paveikslo „Dvi figūros ant sofos prie divono“ neturėjo. Šio paveikslo personažai su naivia, kvaila šypsena lūpose – lyg anuometinės perdėtai rimtos Lietuvos tapybos panoramos dezertyrai“, – teigia R. Rachlevičiūtė.

R. Sližys sakė: „Nenorėčiau tapyti tokio paveikslo, kurį galėčiau paaiškinti. Apie save mes pasakome savo paveikslais, ir įžvalgus žiūrovas iš jų sužino daugiau, negu mes patys galime apie save pasakyti.“

Vladimiras Tarasovas prisimena: „Būtent Louiso Armstrongo plokštelė „Koks nuostabus pasaulis“ įkvėpė Raimį sukurti paveikslą, kupiną ironijos, nutaikytos į mūsų gyvenimą sovietinėje realybėje. Sarkazmo ir ironijos jausmas buvo jo šarvai, saugantys nuo supančio pasaulio“ (p. 136).


 

Skaitytojų vertinimai


66317. dėl Vaitiekūno2011-02-21 10:45
Vaitiekūnas norėjo pasakyti, kad menininko vardo XX a. lietuvių grafikoje vertos tik Katiliūtė ir Kairiūkštytė, o ne kad jos stilistiškai artimos.

66320. nesutinku2011-02-21 12:42
Nejaugi jos nėra stilistiškai artimos? Nejaugi XX a. lietuvių grafikoje yra tik dvi menininkės? Nesutinku, abejoju.

66348. dėl Vaitiekūno2011-02-22 09:59
Gal jos ir artimos, bet Vaitiekūnas ne tai norėjo pasakyti. Jis norėjo išskirti jas kaip didžiausias menininkes, o tai jau kur kas daugiau

66358. subtilu2011-02-22 19:22
Na, tai subtilus skirtumas, ne kiekvienas gali pastebėti ir suvokti, ką galvoja Vaitiekūnas...

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:39 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba