Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
 NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

DAILĖ

Tapybos žvilgsnių trajektorijos

NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Jolanta Kyzikaitė
„Geometrinė figūra
su Valie Export“

2010


Nors kasmetes grupines Lietuvos dailininkų sąjungos parodas rengti problemiška, jos nuolat kritikuojamos, tačiau tapytojai trokšta išsaugoti galimybę periodiškai eksponuoti savo darbus, nevaržomi kuratorių ar galerijų šeimininkų reikalavimų. „Arkos“ galerijoje LDS kasmetėje apžvalginėje parodoje eksponuojami įvairių kartų tapytojų 89 kūriniai. Parodą organizavusi LDS tapytojų sekcija ir jos pirmininkė Arūnė Tornau pasiūlė pavadinimą „Žvilgsnis į save“, nukreipiantį nuo suneštinės paro­dos aklagatvio į kryptingą alternatyvą – siekiama parodyti naujus atradimus, esminę kūrėjui autoportretiškumo idėją, sutelkiančią žvilgsnį į menininką. Šiemet darbus pristatė ne tik LDS nariai, bet ir jai nepriklausantieji. Padaugėjus dalyvių (iki atrankos jų buvo apie šimtą), tapo sudėtingesnės ir eksponavimo sąlygos: darbus teko kabinti vieną virš kito, liko ir nepatekusiųjų.

Pirmą įspūdį parodoje kūrė plastinės raiškos vaizdiniai, reprezentuojantys skirtingus savęs ir pasaulio atspindžio aspektus – nuo intuityvistinių, atvirų ir uždarų monologų iki deklaratyvių, suabstraktintų, reklamos ir spaudos formuojamų dialogų su žiūrovais. A. Tor­nau suformulavo esminį parodos kriterijų, kad vertintinas išskirtinumas ir pasiekimai – pabrėžtas svarus tapytojų A. Stasiulevičiaus, J. Daniliausko, B. Gražio, R. Martinėno, D. Kasčiūnaitės, M. Skudučio ir jaunos kartos atstovių M. Furmanavičiūtės, J. Kyzikaitės (jaunojo menininko prizo laimėtojos) indėlis. Maždaug pusė dalyvių – rečiau darbus eksponuojantys autoriai, kurių buvo parodyta tik po vieną kūrinį.

Lyginant su ankstesnių metų ekspozicijomis, „Žvilgsnyje į save“ labiau mėginta jungti daugelį aspektų – įvairių kartų stilistines raiškas, temų atsitiktinumus (pavyzdžiui, žvilgsnį į save atkakliai deklaravo A. Kliauga, nenorėjęs atsisakyti idėjos rodyti „Žalgirio mūšio“, ne kartą matyto kitose parodose), be to, teko derinti formatus su labirintą primenančiom „Arkos“ galerijos erdvėmis. Taip atsirado ekspozicijos salės (salos), kuriose kūriniai išdėstyti ieškant vientisesnio spalvinio derinio, artimesnių formatų, tinkamo apšvietimo. Mažesni darbai nukeliavo į mažesnes viršutines sales, o pirmose salėse, kur daugiau erdvės, šviesos, liko didesnių formatų kūriniai. Parodą numatyta tęsti, papildyti, eksponuoti Klaipėdoje ir Šiauliuose, išleisti katalogą.

Parodos vertinimą veikė atmintyje „įsirašę“ darbai, ekspozicijų fragmentai, matytų kūrinių plastinė kalba, užmarštin nugrimzdusios ir vėl naujai rodomos kūrybos retrospektyvos: „Arkoje“ vykusi paroda „Peizažo mimikrija ir kamufliažas“, „Titanike“ rodyta grupės „Angis“ ekspozicija, Algimanto Švėgždos retrospektyva Nacionalinėje dailės galerijoje ir Pamėnkalnio galerijoje vykstanti Ramūno Čeponio paroda.

Autoportreto aspektas žiūrovui primena, kad menininkui nuo seniausių laikų vienas svarbiausių tikslų buvo savo vidaus/išorės ir pasaulio reiškinių pažinimas, interpretavimas ir įamžinimas. Anot V. Kandinskio, menas – tai išorinė vidinės būtinybės išraiška. Kelias, ieškant būdų prabilti savasties balsu – tegu tai bus apsimestinė, ar suvaidinta tiesa, –­­ yra apsinuoginimas, autoanalizė, kartu ir nuolatinis klaidžiojimas. Tai sudėtingas procesas, kuriame, anot Roberto Mo­therwello, menininkui svarbiausi išgyvenimai turi būti stiprūs, tiesioginiai, atviri, apčiuopiami, harmoningi, nuoširdūs, gyvi.

Masinė kultūra dabar teigia mintį, kad žvelgti į save – neįdomu ir nemadinga, ji įpratino žvilgčioti į kitus. Žodžio „žvilgsnis“ reikšmių lietuvių kalboje (A. Lyberio sinonimų žodynas) nėra daug. Jomis remiantis, žvilgčiojimų kokybė matuojama įprastais „pažvelgimais, permetimais žvilgsniu“.


Realybė: perkūrimas ir transformacijos

Gilesnę kontroversiško žvilgsnio anatomiją mūsų tapyboje labiausiai ir seniai įvaldęs Žygimantas Augustinas, o jo diptikas „Klonuoti“ (2010) pelnytai tapo parodos introdukcija ir nusipelnė apdovanojimo. Jo kūryboje daugiausia aptiktume savikritiško, atviro ir prijaukinto tapybinio realizmo, atveriančio įdomių psichologinių ir filosofinių reikšmių.

Žvilgsnio išskaidymą tarp realybės, nerealybės, primityvumo ir abstraktumo savitai inscenizuoja daugiaplanės A. Vozbino kompozicijos („Uždanga“, „Krizenantis pavasaris“, 2010). Šis abstrahuotas procesas regimas ir B. Gražio darbuose: jo tapybinio-fotografinio realizmo – siurrealizmo peizažai pasiglemžia visus žvilgsniui į save keliamus reikalavimus. Čia įdomiau stebėti apibrėžtas tapybines plotmes, o ne vaizdo visumą, kur balansuojama tarp mikro ir makro vaizdo fokusavimo.

Balansavimą tarp foto ir grafinio matymo pateikė A. Kašauskas, kurio darbai man priimtinesni juodai balti, o ne tapybiniai – spalviniai. Lyrišką romantizuotą žvilgsnį (į save?) matėme S. Armono kūriniuose, kur pastebima skačkauskiška koloristika („Pakalusi mergina ir vyras, panašus į sfinksą“, 2010), mitines nuorodas formuojantys atributai – mėnuo, naktis, čigonė. Dekoratyvios erotizuotos J. Teišerskytės-Stoškienės moterys, savistaba grįsti, nors ir mažiau atradimų pateikiantys G. Pintukaitės, N. Zavadskienės, V. Dombrovskio, A. Pilipavičiaus sukurti auto(portretai).

Žvilgsnio prasmių įvairovę praplečia ir kitokios J. Lyberio žodyne randamos versijos: žvilgis, požvilgis, blizgis, trumpas žvilgtelėjimas arba dirstelėjimas – pastarieji labiau susiję su slaptu veiksmu. Ryškiausia čia E. Babilaitės („Teisė mylėti“, 2010), įkūnijanti blizgėjimą, spindėjimą ir koketišką drovumą, siejamą ir su žvaigždiškumu.

Žvilgsnio reikšmių lūžį meno istorijoje be camera obscura padarė fotoaparatas ir kino objektyvas, to padariniai –­ fragmentiškumas, žiūros taškų kaita, tapymas iš nuotraukos – paveikė ir profesionalių dailės studijų meną. Reikėtų čia išskirti populiariojo meno, reklamos ir medijų atspindžių žvilgsnius. Skirtingas vaizdo konstravimo, temų formulavimo kryptis pasirenkančios J. Kyzikaitė ir M. Furmanavičiūtė, atsiradusios ekspozicijoje greta, reprezentuoja ryškiausias tapybos atsinaujinimo viltis. Čia aptinkame tik kontūrais žymimą žvilgsnį, nepretenduojama tapybos kalba perteikti to, ką gali fotografija –­ bet randi jaudinančio naivumo, atvirumo, skausmingo savo pasaulio dekonstravimo –­ dramatiško, objektyviai nepaveikiamo proceso. Tokio proceso užuominų radau ir Agnės Kišonaitės („Reklamos projektų vadovė“, 2010) kūryboje.


Abstraktūs tapybos žvilgsniai

Parodoje vyrauja tapybinė plastika, kartais fragmentiškas, jungiamas su realybe matymas. Tikrovę menininkai užgriebia tik akies krašteliu arba išskirtinai formuoja savo kodus ar vaizdo ženklus. Šių autorių darbų buvo kiekvienoje salėje, taip tarsi neutralizuojant kitokį vaizdinį matymą. Labiausiai išsiskirianti lietuvių tapyboje – Dalia Kasčiūnaitė. Jos abstrakčiame ir intymiai autobiografiškame tapybos pasaulyje dera tapybos specifika, nebylūs abstrakcijų kodai ir autorės temperamentas. Stori, išlieti ir sustingusio dažo (lavos) sluoksniai, derinami su veidų siluetais, tapybinės šviesos plokštumas kurianti erdvė, poetiškos ir metaforiškos vaikiško piešinio stilizacijos figūrėlė, augalas, stačiakampiai langeliai, primenantys „žaidžiame klases“. Spalvų dermės nesibaigiančiais ir dėsningais ciklais D. Kasčiūnaitės kūriniuose klojasi tarsi intymių dienoraščių puslapiai.

Abstraktaus mąstymo jėgą rodo monochromiškas tapybos – pasaulio – savęs identifikavimas. Tokie yra V. Jevdokimovo (Karmalitos) darbai („Senas sodas. Vasaris“, 2010). Jie sužavi minimalistine, monochromine tapyba. Įdomūs ir savitai konstruojantys abstraktų koloristinį žvilgsnį yra A. Giedrimas, R. Martinėnas, J. Bagdonavičiūtė, A. Tornau. Jų plastinis mąstymas jungia intuiciją, racionalų mąstymą, interpretacijas.

Į estetizuotas tapybinės abstrakcijos raiškas gilinasi A. Tornau, varijuodama formatų, spalvinių sluoksniavimų labirintus, linijinės arba tapybinės prasmių abstrakcijos skleidžiasi J. Bagdonavičiūtės darbuose. R. Balinskas, V. Ajauskas balansuoja tarp realybės ir abstraktaus estetizmo. Visuomet intriguojantis V. Lingys mūsų dailės kontekste rodo ir pragmatiškas intencijas patikti, ir nekvestionuojamą meistrystę. Multiplikavusi savo kūrinius, L. Zdanavičienė reprezentavo savęs stebėjimo ir eksponavimo būdą.


Ekspresyvus kolorizmas

Ekspresyvaus kolorizmo, labiausiai pamėgtos ir gyvybingiausios mūsų tapybos tradicijos, parodoje nebuvo itin daug. S. Maslauskaitės („Aš ir nušalęs amarilis“, 2009), I. Budrytės („Esu tapytoja“, 2010), R. Olšausko („Natiurmortai. Žalias. Raudonas. Pilkas“, 2010–2011) darbai įtaigūs, ekspresionistinė tradicija čia grindžiama apčiuopiamais dažų sluoksniais, kuriančiais savitus ritualizuotus gyvenimo, daiktų naratyvus.

Išsiskiria R. Bartkevičiaus, S. Skrabulio kūriniai, kur žvilgsnio asmeniškumo aspektą neutralizuoja gestiškosios ekspresijos jėga; traukia ir intensyvios jų darbų spalvos. Nustebino G. Uogintaitės atrastas spalvinis žvilgsnis be ankstesio komercinio prieskonio.

Tradicijų ir klasikos sąveiką tapybinio ekspresionizmo erdvėje svariai papildo J. Jokūbonio, A. Pakalkos, G. Vitartaitės žvilgsniai į pasaulį, regis, per tai išreiškiantys ir asmenybės savastį.

Taigi galima teigti, kad parodoje aptikti skirtingi žvilgsniai – realus, įsigilinantis, subtiliai niuansuotas ar drastiškas, agresyvus, deklaratyvios vujaristinės stebėsenos – visapusiškai atskleidė menininko ir autoportretinio mąstymo archetipus.


 

Skaitytojų vertinimai


66316. eila :-( 2011-02-21 10:44
gaila kad žmogus taip nemoka rašyti.

66326. lala2011-02-21 13:13
gerai kyzikaitei, studiju metais gasiunas uz ja tape, ta pati ir dabar daro, stebetinai patvari draugyste

66336. to lala2011-02-21 17:43
visada tokius komentarus raso savo vertes neturintys zmones, pavydziu zmoniu daug ir jau ne pirmas aktyvesnis meninkas gauna isgalvotu plepalu pliupsni... aktyviu pas mus nereikia, geriau tyliai visi tupetu savo kampuciuose.

66359. matas2011-02-22 20:01
Būdvardžių mezginiai nepridengia minties skurdumo. Gal jau laikas atsisakyti tų giesmių už 300 dailininkų sumestų litų, giedamų klausos neturinčios dailėtyrininkės.

66360. to to lalai2011-02-22 20:07
lala pakartojo mano mintis.Nenorejau apie tai kalbeti, bet, tokia yra tiesa. Be to, Gasiunas, visada dalyvaudamas komisijose, prastumia kyzikaite tinkama linkme. Nieko naujo ant sio svieto.

66377. pala2011-02-23 12:44
ir dar pajaunina savo amziu, kad spetu gauti premija, ir visa tai vadinama musu tapybos "atsinaujinimu", nejuokinkite, ponai ir ponios savo suvaidintais jaunuju tapytoju konkursais

66380. kan2011-02-23 15:57
Is keliu dalyviu laimetoja laimejo " jaunaji menininka "? Is keturiu?

66388. jonas ne gasiunas2011-02-24 00:41
akademijoje nuversti biesiuna ir uzvezti destytoju is ispanijos!!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:38 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba