Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
 RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

KNYGOS

Žmogaus aklavietė

RAMŪNAS ČIČELIS

[skaityti komentarus]


Žižek S. SMURTAS.
– Kaunas: Kitos knygos, 2010.

Filosofas Slavojus Žižekas naujausioje savo knygoje „Smurtas“, tradiciškai remdamasis Jacqueso Lacano psichoanalizės teorija, nagrinėja smurto fenomeną pasaulio visuomenėse ir žmogaus prigimtyje. Skaitant jau ne vieną minėto mąstytojo kūrinį, dera paklausti: ar psichoanalizė išties yra panacėja, reikalinga norint atsakyti į visus neaiškius klausimus, susijusius su žmogaus psichika, elgesiu, viešuoju gyvenimu ir politika? Kai filosofas ar kitoks teoretikas vadovaujasi viena metodologine nuostata, pažiūrų sistema, visada kyla įtarimas, kad toks pagrindas apriboja mąstymą, padaro jį nelaisvą, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad siekiama tapti laisvam nuo nesąmoningumo. Nepalieka įspūdis ir praeities ilgesys (gal šiek tiek naivus, bet dėl to ne mažiau patrauklus), kai pasiilgstama palaimingo nežinojimo. Na, bent jau riboto žinojimo tiesiog dėl vidinio saugumo jausmo. S. Žižekas „Smurte“ nevengia stoti į visažinio poziciją, todėl kiek atstumia. Jis randa visų aptariamų asmens ir visuomenės situacijų paaiškinimus, kuriems nelogiškumo neprikiši. Tie paaiškinimai netgi paradoksalūs, netikėti. Sukuriamas įspūdis, kad autoriaus mintis tiesiog žaižaruoja. Tikslas aiškus: suvaldyti nesąmoningumą, kuo daugiau suprasti.

S. Žižekas kalba apie smurto ir agresijos skirtį. Agresija yra gyvybės galių išraiška, o smurtas – mirties. Tačiau knieti autoriaus paklausti, ar nėra kur kas įdomesnės ir labiau pamatinės skirties tarp žinojimo, kaip mąstymo rezultato, ir žinojimo, kaip įsisąmonintos asmeninės patirties. Visi pavyzdžiai, kuriuos „Smurte“ pateikia filosofas, yra skaityti arba matyti per televiziją. Aiškiai justi, kad autorius nevisiškai tapatinasi su tuo, ką rašo. Juk jei rašymas būtų bent kiek egzistencinis, S. Žižekas turėtų liautis, o ne kas kelerius metus rašyti po naują knygą. Tokia išvada peršasi pagal „Smurto“ epilogo skyrių, kuriame autorius pasyvumo poziciją siūlo kaip galimą išeitį.

Sigmundas Freudas prieš keliasdešimt metų rašė apie nepasitenkinimą kultūra. S. Žižekas rašo apie viskuo nepatenkintą žmogų. Nepatenkintą net tuo, kad gimė žmogumi. Autorius teigia, kad šį nepasitenkinimą reikia artikuliuoti, ir tai yra kairiųjų politikos filosofų uždavinys. Tačiau ar siekis artikuliuoti nereiškia tam tikros mąstymo ir jausmo redukcijos? Ar ne svarbiau yra projektuoti nei artikuliuoti? Pastarasis veiksmas išlaisvina postmodernųjį S. Žižeką nuo pamatinio vertybių klausimo. Juk artikuliavimas pats savaime duoda tik esamos situacijos supratimą, jos dekonstravimą ir niekur toliau neveda. Prieinama logiška pabaiga – žmogus yra būtybė, su vertybėmis neturinti nieko bendra. Projektavimas, kuriuo S. Žižekas neužsiima, būtų daug prasmingesnis, nes vertybės visada kuriamos kaip vaizdiniai. Tik ateitį įsivaizduojantis žmogus yra vertybiškai orientuotas, užėmęs vieną ar kitą poziciją. Atrodo, kad tokį individą S. Žižekas siekia paralyžiuoti. Aišku, mąstytojas kategoriškai nusistatęs prieš spektaklio visuomenę, perpildytą vaizdų. Sakysite, koks gi gali būti projektavimo stygius, kai viešajame gyvenime apstu vaizdinių? Tuomet derėtų paklausti, ar jie tiesiog neturėtų būti unikalesni, originalesni. Juk dauguma viešųjų vaizdinių yra stereotipai. Gal nederėtų, sekant S. Žižeku, visiškai atsisakyti vaizdo, kaip mąstymo būdo, o tiesiog kalbėti apie vaizdo nepakartojamumo poreikį. Kitaip sakant, S. Žižekas nėra itin originalus, konstatuodamas esamą socialinę, kultūrinę, politinę pasaulio padėtį. Unikalesnis jis būtų, jei pasitelktų vaizduotę ir pasiūlytų ką nors daugiau nei „daržovinį“ pasyvumą.

Perskaičius „Smurtą“, logiška savęs klausti, kokios yra mano politinės pažiūros, kaip individai užima vieną ar kitą poziciją viešajame gyvenime. Pagal S. Žižeką šio veiksmo esmė beveik visuomet yra ciniška. Dešinieji konservatoriai netiesiogiai yra vadinami savo amžių baigusiomis praeities iškasenomis. Ar jos naudingos? Taip, jei sutiksime, kad esama universalių, nepriklausančių nuo situacijos, demokratinių politinio veikimo būdų. Kairysis liberalizmas, pasak S. Žižeko, dažniausiai reiškia liberalųjį komunizmą, kurio esmė ta, kad visuomenės silpniesiems padeda tie, kurie anksčiau tuos silpnuosius engė, apgavo, įgydami galios. „Smurto“ autorius tvirtina, kad liberalusis komunizmas dvelkia paprasčiausia socialine vadyba, kuriai nesvarbi jokia ideologija. Daugumai žmonių reikia pagalbos, todėl turtuoliai ir magnatai priversti padėti, taip tenkindami savo tuštybę. Kyla esminis klausimas, ar tokia vadyba veikia efektyviai? Jei taip, visuomenė tampa postideologine, žmonės neklausia, kokie mąstymo modeliai nulemia gerą ar blogą politinį veiksmą. Jie žiūri tik iš savo dažniausiai materialiųjų poreikių varpinės. Jei vadyba veikia blogai, kyla protestų, peraugančių į riaušes ar lokalius karus. S. Žižekas mano, kad šie protestai irgi beprasmiai, nes protestuotojai tiesiog nebežino, ko galėtų reikalauti, jie nieko nesuformuluoja ir neartikuliuoja. Ar S. Žižekas neužsiima tokių reikalavimų kūrimu, nors teigia skatinantis pasyvumą?.. Psichoanalizės raida nuo pat S. Freudo atskleidė keistą dalyką, kad ši mąstymo sistema pasiekia būtent tai, prieš ką teigia esanti nukreipta. Taigi paradoksas dvigubas: viena vertus, pati psichoanalizė atskleidžia žmogaus gyvenimo, psichikos bei elgesio paradoksus; kita vertus, ji pati yra paradoksali, nes nukreipta pati prieš save.

Taigi nė viena iš S. Žižeko aptartų politinės pozicijos pasirinkimo galimybių neatrodo patraukli. Tačiau čia ir ryškėja psichoanalizės ribos – juk žmogus gali būti laisvas pats nuo savęs. Kita vertus, ar ne tokią laisvę ir reiškia S. Žižeko siūlomas neveikimas? Vis dėlto „Smurto“ autorius polemizuoja su kiek pasenusia religine nuostata „tikiu, nes tikiu“. Jis kreipia kritiką prieš tikėjimą, kaip gyvenimo pagrindą, atskleisdamas tariamą religijos nelogiškumą ir net žalą. Vis dėlto priimtinesnė nuostata būtų ta, kurią pasiūlė Jacques’as Derrida – „tikiu, kad tikiu“. Tokia pozicija skatintų ne atmetimą, o sąmoningą priėmimą. Tačiau ir čia beribis sąmoningumas kelia abejonių: ar tik nėra S. Žižekas intelektualas, besiremiantis jau pasenusiomis J. Lacano tiesomis? Šiandienė JAV psichoanalizė yra kur kas humaniškesnė, nes atsisako prielaidos, kad žmogus yra visažinis. Taigi tikslas – ne beribis sąmoningumas, o pagalba žmogui, gyvenančiam šiame pasaulyje. S. Žižekui labiau rūpi suprasti, nei padėti.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:38 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba