Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
 RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

KINAS

Dūzgė už lango kartą bitutė

RIDAS VISKAUSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
„Stounas“

Ne apie autorinį kiną šis tekstukas –­ apie psichologinį trilerį „Stounas“ (rež. Johnas Curranas, JAV, 2010), kurį rodė „Skalvijos“ kino centras Vilniuje. Pagarbiai žvelgiu į visus žanrus: nėra blogų –­ yra tik nepavykę jų mėginiai. O kaip vaistas nuo perdėto lyrizmo, daugiareikšmiškumo, ištęstumo, dramaturginio palaidumo ar išblaškančio veikėjų plepumo psichologinis trileris kartais būtų pravartus pažiūrėti ir mūsų kino kūrėjams. Keletas stiprių aktorių, gerai apmąstytas scenarijus (valingi veikėjai, žaibiškai genančios viena kitą aštrios situacijos, kibirkščiuojantys dialogai), temperamentinga režisūra, ritmų kontrastais pagrįstas dinamiškas montažas... Teoriškai viskas aišku, bet praktiškai turbūt svarbu, kaip intuityviai konkretų žanrą jaučia režisierius, kokio žanro „genas“ jam artimiausias.

„Stoune“ tiksliai veikia „nusikaltimo ir bausmės“ dramaturgijos spyruoklė. Filmo pradžioje – nusikaltimo atodanga. Jaunos amerikiečių šeimos savaitgalis. Vyras buku žvilgsniu žiūri televizorių, laiptais lipa pavargusi nuo buities jo žmona, lovoje miega mažametė dukra (fone už lango dūzgia darbštuolė bitutė). Trisdešimtmetė emociškai išsekusi moteris prašo vyro, kalėjimo pareigūno Džeko, duoti jai laisvę –­ išsiskirti... Pauzė. Staiga vyras it žaibo trenktas čiumpa mažylę, pakelia langą aukštyn, šaukia, emociškai šantažuoja: jei žmona jį paliksianti, jis vaiką išmesiąs (bitutė dūzgia nerimastingiau). Moteris sutrinka (bitutė dūzgia iš visų jėgų!) Ir... ji, darsyk palūžusi, dėl vaiko lieka namuose, šeimoje. Vyras grąžina mergaitę moteriai į rankas, su įniršiu užtrenkia langą žemyn (stambus planas: langinė prispaudžia dūzgiančią bitutę per pusiaują!).

Toliau pasakojimas, kaip Džekui už pasisavintą moters laisvę įvykdoma bausmė, rutuliojamas po gerų 30 metų (keičiasi aktoriai, nuo šiol Džeką vaidina Robertas De Niro, o jo žmoną – Frances Conroy). Dramaturginės situacijos, veikėjų tikslai sproginėja it kepinami lašinukai (atsiprašau už sunkmečio sukeltus palyginimus...). Džeko namuose – apgaulinga pelėsių ramybė: niekur nedirbanti ir vyro išlaikoma blyškiaveidė žmona kartais su draugėmis žaidžia stalo žaidimus, vakarais nemažais kiekiais gurkšnoja stipriuosius gėrimus ir studijuoja Biblijos tekstus. Tuo tarpu darbe, kalėjimo administracijoje, Džekui tenka spręsti Džeraldo („Stouno“) asmenybės mįslę: rekomenduoti teismui amnestuoti nuteistąjį už savo senelių sudeginimą ar ne, yra vilties, kad nebus padaryta naujų nusikaltimų, ar jau nebėra?.. Vyksta labai įdomi abiejų vyrų psichologinė vienas kito žvalgyba, dvikova. Nejučiomis kvotėjo vaidmenį perima emocingasis Džeraldas (Edwardas Nortonas) ir išsiaiškina, kad silpnoji Džeko vieta – šeiminis gyvenimas.

Perpasakodamas siužetą, kaip „iš vidaus“, t. y. manipuliuojant Džeko silpnybėmis ir baimėmis, sunaikinamas jo šeimos fasadas, o jis pats sugniuždomas kaip asmenybė, iš skaitytojų atimčiau žiūrėjimo malonumą. Pasakysiu tik tiek, kad galiausiai Džekas lieka prie suskilusios geldos: darbe išleistas į pensiją, o tiesiogine prasme – nei namų, nei šeimos. Bausmė įvykdyta. Ir kaip šiam azartiškam žanrui pritinka, bausmės vykdytojas dviprasmiškai neaiškus („esu Dievo bendradarbis“, – sako Džeraldas, ir kaip byloja mūsų politikos klasikas, o kas galėtų paneigti?..)

Filme lakoniškomis detalėmis atskleidžiama Amerikos provincijos ir Džeko priplėkusio gyvenimo atmosfera. Tie patys pasikartojantys šeiminiai ritualai, ryškus fizinis ir dvasinis veikėjų nuovargis, skurdus peizažas, kuriame žvilgsniui nėra kur stabtelėti. Per religinę radijo stotį kaip garsinis fonas nuolat skelbiami Biblijos tekstų komentarai, įmantrūs paradoksai. Jie „akompanuoja“ filmo veiksmui, kuris šiaip gana paprastas, linijinis, suteikia juostai gelmės, „įdarbina“ žiūrovų fantaziją.

Filmo žavesys – energinga aktorių sąveika, nevienpusiai veikėjų tarpusavio santykiai (daug stambių planų, akcentuojamos akys). Visi personažai laikui bėgant ryškiai keičiasi. Ypač įdomus Džeraldo vidinis lūžis: užsikrėtęs keista teorija apie garso vibracijos poveikį (dūzgiančią bitutę dar atsimenate?), jis praranda susidomėjimą laisve, ir taip Džeką visai išmuša iš vėžių...

„Stounas“ – vyrų pasaulį atspindintis filmas: moterims čia tenka įprasti palūžusios namų šeimininkės ar seksualios gundytojos vaidmenys. Tačiau vyrų stiprybė labiau menama, grindžiama raumenimis ir socialiniu statusu. Ir viena, ir kita ilgainiui bliūkšta. O tyliai dūzgiančios bitutės net paleistas masyvus langas per pusę nesutraiškė...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:34 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba