Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
 MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

KNYGOS

Istorijų ratai

MARGARITA LUŽYTĖ

[skaityti komentarus]


1.

Jeigu žmogus neapkerpėjęs, jei nesustabarėjęs, nesuakmenėjęs, – jis keliauja. Kojomis savo ar mintimis, dvasia, svajonėmis, meditacijomis ar sapnais. Pažindamas, nujausdamas, įsivaizduodamas... Keliavimai šie ir praturtina žmogų, ir jį atveria. Atveria kitiems, sau, kūrimui.

Keliavimas gyvenimų istorijomis yra pagrindas naujoje Vytauto V. Landsbergio poezijos knygoje „Persikūnijimai“.

Dvidešimt vieną istoriją jungia stiprus lyrinio „aš“ balsas, išreikštas pasakojimu pirmuoju asmeniu. Tad visos istorijos yra jo istorijos: išgyventos, išbūtos, patirtos. Keliavimas vyksta įvairiomis žemiško pasaulio šalimis, įvairiu istorijos laiku, epochomis – nuo pačių seniausių iki dvidešimtojo amžiaus, aiškiai žvelgiant į ateitį –­ paskutinėje istorijoje („žilvinas“), ir susitikimais turbūt jau šiame, dvidešimt pirmajame („įsimylėjęs inkvizitorius“).

Ne praeiviu lyrinis personažas yra ten ir tada buvęs, ne stebėtoju, – konkrečiu asmeniu, viską išgyvenusiu, aktyviai veikusiu, taip pat priėmusiu kitų veiksmus, daug ką nulėmusius, tapusius būsimų įvykių priežastimi. Kai kuriose istorijose lyrinis personažas kalba tarsi iš dviejų laikų: tada ir paskui, tada ir dabar („kaprizinga princesė“, „nežinau, ką daryti“). Nes keliavimas istorijomis nėra baigtinis. Jis vyksta visada, jis tęsiasi.

Ir kartu tai nėra tik vieno asmens istorijų grandinėlė, tai – ir žmonijos istorija, sudėliota iš atskirų fragmentų. Visos planetos istorija, kurioje nežmoniškai daug smurto, prievartos, agresijos, karo, grobimo, gobšumo, bukumo, tamsybės, konkurencijos, egoizmo. Tai apie žmoniją, kurioje dar tiek daug žvėriškumo. O jei žmogus ir yra protingasis (Homo sapiens), ar jo protas netampa dažnąsyk jo priešu – jei yra tik jis, protas, bet nėra išugdytos dvasios, nėra humaniškųjų vertybių?..

Šis kūrinys gal sąlyginai, bet primena žmonijos dvasinę rentgeno nuotrauką. Atgrasu, šiurpu? Bet žmonija tokia buvo. Lyg baisus molochas, troškęs kraujo, turtų, valdžios. Arba jam, tokiam stabui, ji tarnaujanti... Mes visi –­­ iš ten... Tokios žmonijos šešėlius pasąmonėje, sąmonėje dar vis nešiojamės; neištrinti jie, nesunykę. Galbūt jų vis mažiau, ir jie silpstantys. O visiškai sunaikinti reikia nemažai pastangų, valios, sugebėjimų, turbūt ir laiko. Keliaujant į ateitį, tamsiojo bagažo iš visų jėgų reikia atsisakyti, pakeičiant jį šviesiu ir aukštu...

Autorius šį kūrinį pavadino „trumpo metražo sapnai“. Tikslus ir aiškus įvardijimas. Dinamiškas siužetas, charakteringi personažai suteikia kinematografiškumo savybių. Ne viena istorija yra regima lyg personažo sapnas ar sapne. Kelionės gyvenimais vyksta sapno-budrumo, sąmonės-pasąmonės, užmaršties-prisiminimo, realumo-irrealumo ribomis, paribiais, taip pat – įžengiant į vieną ir į kitą pusę.

Svarbi lyrinio personažo savybė yra tvirtas, be jokio įtrūkimo tikėjimas savomis istorijomis. Abejonė nė nešmėkšteli. Šį tikrumą dar labiau padidina autoriaus tikėjimas jomis; nors iš tiesų tikėjimo nė nereikia, kai žinai, kad taip tiesiog yra. Kad skaitytojas lengviau tikėtų, tarsi įteikiamas jam „raktelis“ – citata iš Aurelijaus Augustino „Išpažinimų“, kuri baigiasi žodžiais: „Suvokimas, kurį sukelia praeinantys daiktai, tavyje pasilieka, / nors daiktai ir praeina.“

Sukasi gyvenimo, gyvenimų ratai, nešdamiesi žmonių sielas; kartais jos peršoka iš vieno rato į kitą – ir vėl esti jame, rato sukimesi... Kaip ir knygos viršelyje, kur matome koncentrinius ratus, besisukančius, raibuliuojančius. Jie – su ryškiu, stabiliu, neišvengiamu centru, kurio ženklas yra senovinis baltiškas ornamentas (dailininkė Kristina Norvilaitė). Taigi turi ir pasektosios lyrinės, epinės, draminės, mitinės istorijos savo tikslą, užduotį, būtinybę, duotybę, visatiškumą. Tai Šaltinis, kuris visas šias istorijas (ir daugybę kitų) išleidžia pasaulin... O žmogui lemta patekti į jas ir suktis, virpėti, augti...

Šis judėjimas ir sudaro pačią gyvenimo kelionę, taip pat – keliavimą gyvenimais, laiku, vietovėmis. Mintimis ar žingsniais. Paliekant atspindį literatūros (ar kitos rūšies meno) kūrinyje. Visiems ir sau. Kad – atvertume...

Ir kartu tai Viena, vientisa, begalinė istorija, kurios visos mums nesuprasti, nes iki galo jinai nepažini. Kaip nepažinus iki galo ir kiekvienas žmogus, nes –­­ visatiškas.


2.

Įdomūs ir nenuspėjami knygų keliai, iki jos patenka pas skaitytoją. O kartais gal knygos pačios jį (tave) susiranda.

Beveik vienu metu su „Persikūnijimais“ į mano rankas pateko kita toje pat „Dominicus Lituanus“ leidykloje išleista nauja knyga „Lietuviško epo beieškant“, kurią parašė kraštotyrininkas, muziejininkas Albinas Kurtinaitis. Knygos pavadinimas yra ir viso turinio apibūdinimas. Lietuviško epo liekanų lyg keraminio indo šukių randama nagrinėjamuose, studijuojamuose epiniuose baltiškuose tekstuose „Senis Kaulius Geležiniame kalne“, „Eglė žalčių karalienė“, „Milda“, liaudies dainoje „Siuntė mane motinėlė“.

Autorius, remdamasis sukauptomis giliomis istorijos, civilizacijų, kultūrų žiniomis, parodo, įrodo, atskleidžia sakraliąsias, ezoterines metaforų, simbolių, ženklų, žodžių fonikos, semantikos prasmes, – tartum patvirtindamas tuos kūrinius esant lietuviško epo fragmentais.

Knygos įžangoje skaitytoją pasitinka Marcelijaus Martinaičio palydėjimas „Tekstų archeologija“, kurį poetas baigia didele tiesa trumpame sakinyje: „Tokių interpretacijų niekada nebus per daug.“

O pats Albinas Kurtinaitis lakoniškame „Autoriaus žodyje“, užbaigiančiame knygą, tarsi nuspėja: „Tikriausiai skaitytojui kils neaiškumų, abejonių ar keblumų, bet dėl to nereikia jaudintis. Tik pataisykite (pakeiskite) savo tautosakos pažinimo bėgius, ir Jūsų traukinys galės važinėti ne tik po Europą, bet ir po visą pasaulį.“

Vertėtų atkreipti dėmesį ir į žodį knygos pavadinime „...beieškant“. Juk ieškoti, rasti, dalytis radiniais, įžvalgomis turi teisę kiekvienas, kas to trokšta; juolab kam tai yra ilgo visaverčio ir veržlaus gyvenimo prasmė (anotacijoje skaitome: „Šiuos tyrinėjimus Albinas Kurtinaitis pradėjo Sibiro lageriuose, kur buvo ištremtas ilgiems metams už laisvės kovų organizavimą.“). Ir skaitytojai nuo tokių ieškojimų tampa išmintingesni, praturtinti supratimo, gebėjimų iškelti klausimus, palyginti, išdrįsti susieti, išdrįsti tikėti.

„Lietuviško epo beieškant“ išleista su Baltosios Bibliotekos emblema; nes ji –­ apie baltų praeitį, pasaulėžiūrą, baltišką prigimtį. Šios bibliotekos ornamentinė emblema atkeliauja tarsi tiesdama spindintį tiltą iš „Baltosios knygos“, išleistos toje pat leidykloje 2008 m., knygos, kurioje buvo sudėtos šiandienos šviesuolių mintys apie Lietuvą ir jos ateitį. Ši emblema-simbolis –­ tai baltiško pasaulio kodas, archainis piešinys, kuriame yra viskas apie žmogų, žemę, visatą. Tereikia mokėti jį perskaityti ar – įsižiūrėti, ar – pajausti. Kaip ir šios knygos epiniai tekstai, –­ o ir kiekviena liaudies pasaka, daina, mitas – yra klodų klodai, gelmių gelmės... Knygai dar daugiau jaukumo suteikia Virginijaus Kašinsko iliustracijos, paveikslas viršelyje.

Viskas knygoje gryna ir tikra, su šiltu žmogiškumo švytėjimu.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:34 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba