Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
 JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

FOTOGRAFIJA

Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis

JURGIS DIELIAUTAS

[skaityti komentarus]

Keleras J. VILNIAUS ŠALIGATVIAI.
– Vilnius: Knygius, 2010.

Žiūrime kuria nors kryptimi, bet nekeliame klausimo, kas nulėmė tokį žiūrėjimą? Esame įpratę tik taip matyti ir nebandome abejoti tokio matymo išskirtinumu. Miesto matymas, jo atpažinimas susideda iš daugybės skirtingų regimybių ir regimumų. Vaizduotė pavaldi turimiems vaizdiniams. Juliaus Kelero pateikta strategija nėra vien tik turistinė ar memorialinė kryptis. Tai tik meninis bandymas prakalbinti, prisiminti, pamatyti miestą nuo šaligatvio. Judri, pereinama miesto erdvė esti dinamiška savo susižvalgymais, laikinais judesiais ir nustebimais. Nustebusiojo, pastebėjusiojo, sutrikusiojo, pasiklydusiojo vizualiniame maršrute ne tik neįkopiamos aukštumos, bet ir ne mažiau įtakingos žemumos.

J. Keleras, kaip fotografas, siūlo mums nuleisti akis į šaligatvius, šiuo atveju – Vilniaus. Ką regime, ką pastebime ir ką atpažįstame šiuose šaligatviuose? Daug kartų savaip čia ar ten jau esame buvę. Esame įprastu ritmu ėję, esame nekantriai stoviniavę ar tingiai lūkuriavę. Bet visa tai darėme vedini intereso, noro, kreipiami utilitarinių ar kokių nors buitinių reikmių. O kas anapus mūsų reikmės? Anapus reikmės nelieka noro sutvarkyti ar pagerinti, piktintis ar niurzgėti, kodėl tie šaligatviai tokie. Šaligatvis mums leidžia būti ir žvalgytis, tad pasižvalgykime po šias erdves.

Kuo skiriasi viršus ir apačia? Kuo skiriasi aukštybės ir žemumos? Kaip viršuje, taip ir apačioje. Tačiau tai, kas paliepiama, tai, kas privaloma, regis, yra tik ten, aukščiau. Juk čia, apačioje, po kojomis, tvyro ta pati erdvė, tiksi tas pats laikas, spindi ta pati šviesa. Išvaikščiota, ištrypta, išstovėta šaligatvio plotmė – užgožta žingsniavimo, trypčiojimo, delsimo. Fotografas siūlo mums patiems stabtelėti, neskubėti, nebėgti akimis tolyn.

Šaligatviai visada kuo nors nužymėti, kaip ir šios fotografijos yra nužymėtos skirtingų žodinių žymių. Žymių ir žymenų, kuriuos gal atsitiktinai kas nors paliko. Paliko, kad jie būtų pastebėti ir vėl užmiršti. Juos reikėtų nutrinti, nuvalyti, bet juk tada liks trynimo, nebeliks naikinimo ar gražinimo žymių. Tekstai veda kitomis kryptimis, jie ne tiek veda, kiek klaidina, siūlo klaidžioti, rinktis, klysti. Žvilgsnis dažnai nepaklūsta, nuklysta į šalį, į šalikelę, į patį šaligatvį. Bet grįžkime prie šaligatvių.

Žiūrėdami į šias fotografijas, ieškome kokios nors savos prasmės, kuri glūdi savame matymo įprotyje, savo norų ar ketinimų prasmės. Prasmės yra tos pačios reikšmės ir tos pačios žymės. Prasminga tai, kas ateina iš vizualinių išraiškų, kas atsklinda iš regėjimų patirties. Kokia šių šaligatvių prasmė? Jos fotografijoje nėra grynos, jos uždengtos ar užgožtos kitų prasmių. Norime ką nors pagerinti ar pagreitinti, norime pataisyti ar užpildyti. Tai ir yra tarša, kurios nepastebime ar nenorime pastebėti.

Tik juoda ir balta, be įkyrių tonų ir atspalvių. Tamsuma, juoduma, neaiškumas, neprieinamumas ar tik banalumas? Tik tamsos fone kažkas gali suspindėti, gali prabilti kaip balta. Tačiau kas yra balta? Dirbtinai nužymėtos, paženklintos, padalytos šaligatvio sferos išardomos įsiterpusio sniego baltumos. Dirbtinumai nebegalioja, o ima veikti boluojanti sniego riba. Sniego dėmės suteršia, sužaloja tariamą dirbtinių ženklų tikrumą. Sniego poveikis galingesnis savo laikinumu. Tai ištirps, tai prasiplės arba tai sumažės, bet dabar yra būtent taip.

Fotografijos paženklintos tam tikromis datomis. Ką sako šios laiko nuorodos? Tai lyg vizualinis įspūdžių dienoraštis. Mechaninis įspūdžių ženklinimas skaitmenų laiku lyg ir teikia tikrumo, dokumentalumo užuominą. Bet gal tokia užuomina klaidina? Įspūdis palieka galingesnius dienoraštinius atspaudus. Ne tik fotografas įspūdyje sutalpino šį šaligatvio fragmentą, bet regėjimo įspūdis nutrynė dirbtinius regimumo žymenis. Juk fotografija tik išjudina galimus įspūdžius. Iš šio sustingusio rakurso darome savo atspaudus. Tačiau tai, kas sava, panašu ir į tai, kas svetima. Tai tau svetima, kol nepaverti savu.

Iš eisenos pažinsi miestą. Bet kas yra ta eisena, kai jau nebeeini šiuo maršrutu, o tik pameni. Pameni vėluojantį, skubantį, kaukšintį ar šlepsintį šiomis plytelėmis. Dar pameni vėluojantį autobusą ar troleibusą, kai įskausta akis laukti ir nuovargis nuleidžia akis žemyn. Žvilgsnio sunkuma nuleidžia tavo akis. Eini ir pameni savo kasdienius ėjimus, ilgai ten stovi ir pameni savo stoviniavimus. Ši vieta, ši atkarpa paspruko, pasislėpė įvykių šurmulyje, skuboje ar kur kitur.

Ratų žymių raštas – kaip gatvės palikimas, kurį aptinki kaip tik ant šio šaligatvio. Buvo, įvyko, išsipildė, susiklostė, bet kas čia yra? Žiūri po to, po visko iš čia, iš šio taško. Po to, kai nežinia kas savo slinktimi tai išrašė. Čia buvo garsai ir kvapai, dar šios slinkties, šio judėjimo triukšmas, bet liko tik ratų raštas. Sukinių ir kreivių raštas, padedantis atsekti maršrutą, vedantis savo primygtinėmis nuorodomis. Iš šio paribio rašto užfiksuota slinktis siūlo skaityti – eiti paskui šiuos vizualinius rašmenis.

Sustingusios, sustojusios atvaizde grotelės. Prisiminimas veda, kreipia, gręžia į šalį nuo šio atvaizdo, ekranizuoja turimas asociacijas. Paskubomis pro atminties groteles iškilusios asociacijos prikuria, papildo šį atvaizdą. Pro šias įspūdžių ar vizijų, o gal „kasdienybės sapnų“ groteles kadaise kilo koks nors kinematografinis garas. Garai, primenantys įtampą ir jaudulį, prikeliantys baimę ir prakaitą. Groteles sustingdė autoriaus stabtelėjimas. Užmarštis sustingdė ir pavertė tai tuo, kas saugu ir patikima. Esame šio įspūdžio likime, šio pastabumo lemtyje. Šios grotelės liko tau kaip neišgrynintas palikimas, kurio neperduosi ir nepagerinsi. Gali nebent žaisti vaizduotėje.

Daugybė šulinių dangčių rikiuojasi šaligatvio artumoje. Šulinio dangtis nežinia ką dengia ir slepia. Norėtume atidengti, atverti, prasiskverbti pro šias uždangas. Bet autorius gal to nenori. Regėdami šias uždangas, esame verčiami klausti – kas už to? Bet gal svarbesnis yra dangčio apskritimas arba būtent šio dangčio raštas? Dengia nebe dangtis, bet jo raštas, ovalios linijos, dengia pats uždangos apskritumas. Kodėl reikia šalinti uždangas? Kodėl reikia nerti į gelmę?

Aklini, tik į išorę nukreipti akmenų kontūrai sukūrė šį grindinį. Naktį grindinio akmenys plinta akmeninėje vienovėje ir pagaliau išnyksta sutemos aklumoje. Snieguotos automobilio laikinumo paliktos žymės siūlo kažką identifikuoti. Bet ar čia būtina identifikacija? Šios gatvės nuošalė ir šios nakties šalikelė. Dėmesio centre būta nuotaikos, būta nuostatos, vedusios tolyn. Jei ne šis akimirkos stabtelėjimas, jei ne staigus akių kryptelėjimas, jei ne šis iš tamsos ištrūkęs įspūdis, tai būtų nugrimzdę saugioje užmarštyje.

Šaligatvis šiapus ir anapus gatvės. Tolstanti, o gal beviltiškai nutolusi, pasprukusi šviesa. Fotografo akis, regis, seka paskui šią pažeme slenkančią šviesą. Akis slenka begaline pažeme. Turėtų kas nors įvykti, bet neįvyksta. O gal vyksta, gal tavo žvilgsnis kaip tik įtrauktas į šį vyksmą? Ieškai įvykių nesamame anapus. Gal esminis įvykis ir yra ši sprunkanti šviesa? Kas būtų ši šviesa, jei jos nesektum? Kitapus gatvės šviesa senka. Kai pereisi anapus, išblės šiapus esanti šviesa.

Bandome įsižiūrėti į šaligatvių kryžmes. Ten, posūkio kryžmėje, susitinka ir išsiskiria, išdžiūsta ar sušąla geistinos regimos patirtys. Ši išbrinkusi, ištrypta, subraižyta kryžmė tėra intensyvi tuštuma. Šioje fotografijoje – visi tavo galimi ir dar neįvykę susitikimai. Joje nebeliko susitikusiųjų, bet tu dar delsi nusigręžti. Šioje fotografijoje pildosi tavo tuščios intencijos. Kryžmėje, lyg akių sankirtoje, tik vienas ekstatinis mirktelėjimas.

Plytelių kontūrai ryškesni nei nuėjusiojo pėdsakai. Ką tai sako? Linijų sakmės, kontūro gijos, gyvi, vos apdžiūvę pėdsakai savose, akių nesuvaldomose kreivėse. Kreivi, nebetobuli, apvalėjantys kvadratai. Kur tai veda? Peržengiame, įveikiame nesibaigiantį atminties maršrutą, atsigręžiame į savo būsimą kelią. Nei baltais dažais, nei juodu purvu nenužymime viso kelio intensyvumo. Iš pasivaikščiojimo atvirumo, iš pasimatymų ar išgąsčio ryškumo griūna linijinis aiškumas, bunda šios plokštumos blyškumas, geometrinis netikrumas. Slenkant kontūrams, plytelių ribos trūkinėja, pleišėja racionali praeitis. Telieka vėl eiti ir vėl įsižiūrėti į šiuos svetimus kontūrus.

Įspūdžių ir abejonių pervartos, regis, neturi pabaigos. Esame priversti grįžti į viršelio užsklandą. Sniego raštas ant sustingusios, kampuotos, išsikraipiusios plytelių plokštumos. Gal čia nutiko tai, kas lemtingiausia, bet nepateko į tavo sensorines kronikas. Šie vizualiniai, tirpstantys rašmenys nėra tik gryni fiziniai žiemos sniego rašmenys.

J. Keleras, regis, rodo ne kokį nors privalomą ar tobulą, o tik savo maršrutą, savo vizualinius pastebėjimus. Tačiau ir mes esame tai matę, su tuo susitikę, nuo to nusigręžę. Šis albumas – dalis mūsų pačių dar nesurikiuotų, dar nesudarytų albumų tiems, kurie nuleido akis žemyn, kurie išdrįso pažvelgti į tą nepastebimą po kojomis budintį šaligatvių raštą.


 

Skaitytojų vertinimai


66414. Gaila2011-02-26 00:23
Gaila, kad po tikrai geru tekstu visa savaite - jokio komentaro...

70729. Rita :-) 2011-09-14 13:18
O kam tie komentarai. Niekad nekomentuoju. O straipsnis tikrai geras.

70730. Rita :-) 2011-09-14 13:19
Atsiprašau už pavadinimą "straipsnis" :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:31 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba