Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
 LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

PROZA

Gyvūnų katalogas

Iš trumposios prozos knygos „Šunų dainos“

LEONARDAS GUTAUSKAS

[skaityti komentarus]


VILKAS:

nors Kapitolijaus vilkė išmaitino Remą ir Romulą – kraugeriškos prigimties bajorai pavirsdavo vilkolakiais. Po Antrojo karo Pietryčių Lietuvoje vilkai atbėgdavo į šilų kaimus ir dienos aky pasiimdavo aviną, užsimesdavo ant kupros ir išnykdavo, tuo tarpu šunys apsimesdavo miegančiais arba kurčiais nuo gimimo. Ne viena skandinavų mergelė pelnė vilko bičiulystę, kai žvėries akyse išnykdavo kruvinas žvilgsnis, ir ji suprasdavo atgailaujančios širdies nuolankumą. Poetui lig šiol neaiški ir miglota istorija apie vilko pilve užsiūtus akmenis. Pranciškus Asyžietis dažnai išklausydavo vilko išpažinčių. Geležinis vilkas išpranašavo Vilniaus gaisrus ir kartuvėse užspringusį sarkastišką Muravjovo juoką. Sapne pasirodęs, šis gyvūnas sukelia įtampos lauką. Šviečiančios vilko akys visada primins ant Balčiaus krantų prabėgusią Juozo Apučio vaikystę. O ar ne vilko vaikais buvo vadinami Trečiojo reicho pamestinukai? Ir kokia poezija galėtų bent pristabdyti Raudonosios vilkligės plitimą?


VARLĖ:

pakilus iš dumblo, prigludus prie lelijos lapo, ji šlovina Kūrėją, tad poetas žino, jog negalima trikdyti kurkiančios didžiaakės. Mieganti moteris šnabžda teisybę –­ tereikia ant jos širdies padėti varlės liežuvį. Mus stebina varlės gebėjimas pasiversti karalaite. Neaišku, ar neklydo bažnyčios tėvai, priskyrę varlę velniškai eretikų palydai, juk koptai aliejaus žibintus puošdavo šio keisto mistinio padaro vaizdiniais. Varlė turi rankas ir jos pirštuose lelijos žiedlapis yra panašus į Nijolės Miliauskaitės poezijos knygelę – tylos poetė žinojo: kai varlė praryja mėnulį – prasidės laikų užtemimas ir tuomet ims švytėti prosenelės balsą menantys daiktai ir nuo palaikių nėriniuotų užuolaidų ims trupėti sudžiūvusių rožių pelenai, airių poeto knygoje vadinami Andželos pelenais.


KARVĖ:

anomis dienomis ant ragų į kaimą ji parnešdavo pilnatį, tą pieno sklidiną indą, ir jos pilve rytais pasislėpdavo žvaigždės. Po žiemos užsilikusį ledą ji sulaižydavo šiurkščiu liežuviu, taip pažadindama mitines žolynų šaknis. Iš jos kaulų išdygdavo vėjuose skambanti, migdanti sąmonę laukinė obelis, kurios vaisiais rudenį maitindavosi T. S. Elioto juodieji strazdai. Indų vedose ji brenda į Gangą ir tuomet jos nagos pasidengia sidabru. Krėvės skerdžius Lapinas, tarsi Septintasis angelas, silkėm prakvipusios Merkinės apylinkėse pūsdavo karvės rago trimitą, taip užkeikdamas nežinia kur skubantį dviveidį istorinių pervartų laiką.


ŽIRGAS:

ne apie traukiantį mėšlo prikrautą vežimą, ne apie traukiantį arklą biriame Dzūkijos smėlyne, ne apie nušautą šalia galulaukės šulinio, tik apie geidulingai skambantį krištolinį žvengimą, prisiartinus mergelei iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų. Tik apie į dangų, nešantį pranašo Elijo dvirates vežėčias. Apie žirgą, kurio išgaubtose akyse atsispindi Rolando skydas ir mirtis, ir saracėniško kardo pusmėnulis. Tik apie prabylantį žmogaus balsu, nuspėjantį ateitį ir duodantį gerų patarimų į stiklo kalną bandančiam įkopti jaunuoliui lietuviškose pasakose. Apie titnaginėmis kanopomis trypiantį ieties pervertą devyniagalvį drakoną. Tačiau taip pat apie nepaaiškinamą šio galiūno baikštumą – nuo staigaus žebenkšties šešėlio jis metasi į šalį, iš balno išblokšdamas liūtaširdį britų valdovą.


VIEVERSYS:

spindulių žaizdre ištirpęs grynojo vaško lašas, ištyręs atstumą nuo poeto širdies ligi Aušrinės. Variniu varpeliu skelbiantis dangaus ir žemės vienybę. Ant grumsto – jo rūmas, o jis pats panašus į mažą molinį žmogelį. Sningant pavėluotoms pavasario snaigėms, jo širdis laukuose – viltinga lajinė spingsulė. Jo balsas nuo aukštųjų skliautų – tarytum Maironio poezijos sąžinė. Spindulių sūkury jis plevena lyg žemę paliekanti siela. Jis –­ tarsi Akselio Miuntės meilė mažiesiems paukšteliams, kaip Asyžiuje Džoto nutapytas visas šventojo Pranciškaus gyvenimas.


VARNAS:

gimęs baltas, už plepumą nudažytas juodai. Kantrusis, laukiantis, kada pasibaigs Griunvaldo mūšis – juk būtina išlesti Didžiojo Magistro akis. Oloje nuo Sauliaus pasislėpusiam maištininkui Dovydui varnas nešiojo mėsos ir duonos. Ilgaamžis, jis perskaitė visas knygas, metraščius, maldaknyges ir sapnininkus. Nuspėjantis ateitį, jis kartoja cras-cras –­ rytoj! Paklūstantis tvarką mėgstančiai mirčiai, jis apvalo tyrlaukius, sunaikindamas gaišenas. Išvydęs ore besivartančius varnus, poetas žino, kad vieno vardas Mintis, kito Prisiminimas. Raudona ochra nupiešta varno akis įžvelgia tamsoje plevenančią sielą. Poetas jo aky regi žaibą, kranksėjime girdi griaustinį. Kur prieš mūšį nutūpdavo varnas – ten normanų vikingai išrikiuodavo savo gretas.


ŠUVA:

praradęs gebėjimą padėti mirusiesiems rasti kelią anapus, šiandien jis dažniausiai gano bandą ir veda akląjį. Nesvarstydamas jis stoja į nelygią kovą su vilku, nors vilkato pėdų sniege neužuodžia. Anksčiau už mus jis išgirsta Baltosios Damos žingsnius – tuomet pasitraukia į kambario kertę ir nuleidžia akis. Garsėjantis ištikimybe, jis perkąsdavo inkvizitoriaus gerklę. Gudraus lapinio suklaidintas, jis inkščia ir jo akyse susitvenkia šuniškos ašaros. Dangaus uždangoje švyti Sirijus, ta Šuns žvaigždė, kaip ją vadina Spinoza. Airių legendoje karžygys Kachulinas gavo Juodojo Šuns vardą ir dėl to negalėjo valgyt šunienos. Snausdamas šalia ugniakuro, šuva supranta, kad jo bičiulis poetas veltui laiko neleidžia – prirašyti lapeliai šuniui kelia nuostabą, tad jo amsėjimas tėra bandymas prabilti poezijos skiemenimis.


ERELIS:

lig šiol neišsiaiškinti jo ryšiai su saule, dangumi ir su žaibais. Aukštybių sferose spindi jo žvilgsnis. Jo plunksnose – saulėtekio spinduliai. Jis kyla, nešdamas sielą, kūną palikęs žemės trūnėsiams. Ant akmeninio krikšto dubens jo naguose žvilga krikščioniškoji Žuvis –­­ ne veltui jo skrydis lyginamas su malda. Nors jis aprėpia neaprėpiama – tuščiagarbiai karaliai jį įkalino pralaimėjimų skyduose. Jo pavargusioms plunksnoms ugnis suteikia dangiškų galių. Naikindamas gyvates, jis nugali tamsą. Gražiai paprašytas, jis galėtų poetui suteikti dvasios regėjimų, kuriuose šlamena pirmieji potvyniniai augalai: asiūkliai ir papiruso nendrės. Dvigalvis Černobylio mutantas, jis dunkso imperinių valstybių herbuose.


KIŠKIS:

mėnesėtomis naktimis jis šuoliuoja mėnulio kalnais, mesdamas blyškų šešėlį ant R. M. Rilkės eilių tomelio. Atmerktomis akimis jis sapnuoja poeto sapnus. Nepasotinamas jo vaisingumas palengvina gimdyvės kančias. Jo pėdos sniege – panašios į Trijų Karalių pasakojimą, tą paslaptingąjį tekstą, kurio prasmę galėtų atskleisti pirmuosius žodžius išmokęs tarti vaikelis. Ir vėl: mėnesėtomis žiemos naktimis jis šuoliuoja mėnulio kalnais ir iš ledinio indo laka mitinį pieną.


PELĖ:

būties slaptavietėse mūsų mintys šmirinėja kaip pelės. Įžūlus vahabitas kartoja, kad pelėse gyvena nužudytų izraelitų sielos. Pelių Bokšte slepiasi Oskaro Milašiaus vienatvė ir tolimas kelias į Lofotenus. Drambliakojams viduramžių budeliams pelės sukeldavo isterišką baimę. Šių graužikų keliamas triukšmas pranašauja artėjančią audrą. Pelė laiškininkė nuolatos supainioja adresus, tuo sukeldama sąžiningojo šuns pyktį. Bet baltoji pelytė po karo keliaujančio rylininko dėželėje neklysdama ištraukdavo rožinio popieriaus voką su meilės laiškeliu ir laimingos rytdienos pažadu. Dinastijos I valdovas asmeniškai teisė pelę už tai, kad įžūliai ir be saiko grobdavo ryžius. Išmintingoji slapukė gyvena pagal mėnulio kalendorių, o žodžių šešėliai dažniausiai esti pelių kailiuko spalvos.


PAPŪGA:

rojuje ji vienintelė iš dangaus sparnuočių išmoko Adomo ir Ievos vardus. Mėgdžiodama karalių ir jo juokdarį, retsykiais ji valdovą vadina kvailiu, o kvailį apdovanoja išminties karūna, tuo parodydama savo gilų teisybės jausmą. Pasiremdamas jos muzikine klausa Olivjė Mesianas mėgino išgryninti dvidešimtojo amžiaus sakralumą. Lenktu snapu įsikirtusi į žvaigždę, ji užkopia į dangų. Su perlu snape ji panaši į nebylią mergaitę. Nuo vienakojo jūrų kapitono peties ji stebi neaprėpiamą jūrą – bene išvys Melvilio aprašytąjį Mobį Diką. Atsiskyrėliui ji viena atstoja plepių poetų draugiją. Po cirko kupolu ji sėja drėgnųjų atogrąžų garsus ir neįvardytų žvaigždynų sėklas. Kartodama žodį „meilė“, ji pažadėjo, kad sugrįšim į rojų.


OŽYS:

stabmeldžių pusdieviai saturnalijų naktimis jodavo ant ožio. Deglų šviesoje ožiakojai satyrai tvirkino nimfas. Vaidilučių sueitis su šiuo nešvariu dvokiančiu padaru sukeldavo isterišką minios šėlsmą. Juodąja aistra ožys ištirpdydavo deimantus, kurių neįveikia ugnis. Aptrupėjęs, dulkėtas, susuktas į voratinklį jo ragas vaikystėje buvo ginklas apsiginti nuo vienaakių vaiduoklių. Dvylikos genčių nuodėmes į tyrus išnešdavo juodas atpirkimo ožys. Vėlyvaisiais viduramžiais ožio pasturgalį bučiuodavo raganos, tačiau ožka A m a l t ė j a žindė mažąjį Dzeusą.


LIŪTAS:

šilkiniais siūlais išsiuvinėtom letenom jis išplaudavo auksą iš Salomėjos vaikystės upelio. Geltonesnėmis už gintarą akimis jis išmokė poetus žiūrėti į saulės užtemimą. Auksakartis, jis retkarčiais ant elgetos galvos uždeda žvėrių karaliaus karūną. Iš širdies tvinksnių jis atpažįsta šventąjį, dėl to pranašas Danielius nebuvo liūtų duobėj sudraskytas. Kaip gera užmigt ant jo kailio tarytum ant skraidančio kilimėlio išblukusioje persų miniatiūroje. Jo uodegos šepetėlis anomis dienomis nuo pusmėnulio ašmenų nušluostė dvejojančio Mahometo ašaras. Mirties jūros valdovas, jis ne kartą įrodė poetui, koks auksadulkis ir besvoris gali būti Dievo šešėlis.


LAPĖ:

ugnies sūkury švyti jos kailis. Ugniaspalvė, ji nusineša saulę į naktį. Jos krauju pažymėta jūrų žvaigždė apsaugo patiklų poetą nuo burtų. Puošnioj uodegoj ji slepia gašlumą, kuris atima gyvastį. Žydint vyšnioms, ji pasiverčia gražuole ir net išminčiams atima protą ir paklaidinusi pražudo. Apsimetusi nugaišusia, ji pergudrauja protingą žydišką paukštį várną, kad germanišku įpročiu ją surytų, užsigerdama bavarišku alumi. Mėnuli, sudegink klastingas lapės akis ir jų pelenus suberk į „Lorelei“ giesmėje Heinės apdainuotąjį Reiną.


GAIDYS:

pentinuotas galų karys, išvaikantis liūtus ir basiliskus. Giedantis ugnyje, jis skelbia artėjančią aušrą. Velnių priešas, maldų sargas, budrusis. Tris kartus užgiedojęs, jis pravirkdė silpnadvasį Petrą. Nuo bokšto smaigo jis stebi akiratį –­­ ar neartėja hunų pulkai. Aistringasis, jis persekioja moters drovumą. Dažnai pasirenkantis būtį po laikrodžio stiklu, jis primena užmiršusiam laiką poetui, kad visa praeina ir knygos pavirs bebalsiais užmaršties pelenais.


BULIUS:

arenos krauju dosnus ir vaisingas įtūžio viesulas, ant mauriškų ragų į tamsą nešantis Ispanijos skydą. Iš paaukoto buliaus kūno gimė visi augalai. Jo pavidalu pasirodo okeano audra. Tirštu jo krauju kilmingosios d o n j o s nusimazgoja nuodėmingas šlaunis ir lūpas. Vyro prigimtis naktimis dėvi buliaus odos apsiaustą. Prisiminkim, kad perverta Garsijos Lorkos širdis lyg laukinių rožių glėbelis suliepsnojo ant lenktųjų Kamargo buliaus ragų, o Pablo Pikaso kaulai šeštadieniais skimbčioja po fantastiškom Alhambros arkadom.


BALANDIS:

virš tamsių vandenų su alyvmedžio šakele snape – jis paskutinė teisiojo Nojaus viltis. Nusileidęs iš dangaus, jis pripažino ir palaimino Tą, kurį Jordane krikštijo Jonas. Jame – Eucharistijos šviesa, susiliejanti su šermenų žvakėmis. Jo sparnų glėbyje – konsekracinės Ostijos būstas. Pagoniškais amžiais jis nešė laiškus iš barbarų žemės į Romą. Burkuojantis, besimeldžiantis senuose Mančiagirės kapučiuose ant trijų juodų pokario kryžių, jis pratina poetą Alfonsą A. rinkti karetaičių, kikilių ir nendrinukių plunksnas. Bet kartais, nesuvokiamo įtūžio pagautas, jis išlesa sužeisto ar paliegusio gentainio akis. Neužmirštamas yra tas, iš sąsiuvinio išlankstytas, netobulas karvelio vaizdinys – rašalu berniuko nupiešti raidžių nagai, papuošti kablelių, taškų ir kabučių nėriniais.


GANDRAS:

ryjantis gyvates, netyras, bet nešantis laimę. Ilgaamžis, žalčiais ir rupūžėmis maitinantis angelus. Į gyvenimą keliaujančio vaisiaus palydovas, ant kupros gabenantis dangiškus suodžius. Filosofinio akmens sargas. Koks išdidus jo stovėjimas ant vienos kojos poezijos puslapio paraštėje, giliai apmąstant besparnių būtybių likimą.


ANTIS:

vandens paukštis, toks dažnas Antikos ir Rytų mene. Erotas su antimi kelia erotines aliuzijas. Sekvanos-Senos genties šventasis gyvūnas. Kai kuriose senosios Kinijos vietovėse anties vardas buvo uždraustas, nes turėjo penio ir homoseksualumo reikšmes – „Anties kiaušinio“ sektos nariai privalėjo valgyti tik šio paukščio kiaušinius, tačiau dėl ištvirkavimo sektantai buvo išvaikyti ir prakeikti. Tik mandarininės antys simbolizuoja šeiminę laimę – porcelianinės jų figūrėlės dovanojamos sutuoktiniams. Šių spalvingų sparnuočių motyvai puošia dvigulių lovų baldakimus.


ŽĄSIS:

skardžiu klegesiu žąsys išgelbėjo Romą nuo Kapitolijų apsupusių galų. Kai kurios Sibiro gentys slaptųjų apeigų metu su žąsimis pakildavo į dangų – daugelis vyrų ir moterų, ir vaikų iš dausų taip niekada ir nesugrįžo. Gyvendamos atsiskyrusios nuo pasaulio sumaišties, laukinės žąsys dėvi pilkus atgailos rūbus. Tikėtina, kad Vilniaus universitete saugomi inkunabulai parašyti žąsies plunksna, tačiau abejotina, kad ji bent kartą būtų paskolinta kavinių poetams. Poeto vaikystė – neatskiriama nuo žąsų ganymo Cedrono pievose pokarinėje Aukštaitijoje. Velsiečiai, panardindami žąsų letenėles į dirvą, tuokart jas apauna juodais lakiniais bateliais – Velso žąsys basos nevaikšto.


KROKODILAS:

roplys veidmainis –­ prarijęs auką, jis lieja gailias ašaras. Tamsioji vandenų dvasia, identiška pirmykščio chaoso pabaisai Leviatanui. Jo nasrai viduramžiais buvo vartai į pragarą. Trečiojo reicho skėrius lydėjusių kekšių bateliai ir rankinės buvo pasiūti iš krokodilo odos –­ tokia aukštoji mada, galbūt iš anksto nulėmusi beatodairiškas žudynes. Panašus į drakoną, jis –­ grėsmingų nuostatų simbolis Vagnerio sąmonės gelmėse. Iš šios reptilijos išmatų pagamintas grimas užtektinai tobulai slėpė praėjusio amžiaus diktatorių veidus.


SKORPIONAS:

neteisingai apkaltintas, prilygintas pragaro gyviams, jis čeža danguje – jam nušvitus Zodiako rate, lapkričio šeštą Kaune gimė poetas, lig šiol mėginantis perprasti mirtį, kai nieko nebijantis Orionas slepiasi už horizonto. Tyrlaukių viešpats, taupiai eikvojantis metaforų nuodus. Mįslingas, jis šarvų liepsna gali pagydyti sergantį proto liga. Dažnai jis sustingsta, matyt, tikėdamasis išgirsti slaptąjį Dievo vardą. Tik nežinia, kodėl po šiuo ženklu gimęs poetas pasirinko šaltakrauję mėnulišką Žuvį?


LĖLYS:

lėlių skrydis yra visiškai tylus. Tuo laiku, dar prieš saulėlydį, pasigirsta lėlių šūkavimai. Tarytum šešėliai jie pakyla nuo žemės, išnykdami sutemų miglose. Vakarais iš tolimųjų ganyklų, iš pamerkių, paūlių pievų, lengvai plevendami pažeme, jie parlydi į šilų kaimus raguočių bandą. Poeto vaikystė tikėjo, kad lėliai melžia ožkas, tik vėliau, pramokus rusų kalbos, žodis „komodoj“ tarsi patvirtino tokio galvojimo teisingumą. Lėlių balso pamėgdžioti neįmanoma. Kaip lėlio skrydis yra trumpa sielos kelionė, visada tik pasauliui, kad nemestų šešėlio, to graudaus atsisveikinimo ženklo, ant tylių užmaršties vandenų. Poetui šis paslaptingas sutemų sparnuotis visada primins mažojo girių žiniuonio Tado Ivanausko sapnus.


U Ž S K L A N D A

Mažieji mūsų broliai, jie visi, gyvenantys ganyklose, pievose, soduose, miškuose, tyruose, dykumose, kalnuose, vandenyse, po kraigu, palėpėse, akmenų krūsnyse, jie visi niekada nežiūri į mūsų akis ir, mums artėjant, nutyla tarsi netekę amo, išsigandę, o kartais netgi apsimetę negyvais. Ir tik mums tolstant, pasišalinant, jie pragysta, ima čežėti, plasnoti, riaumoti, klykauti, svirpti savąja įvairiataute įvairiakilme kalba, stebėdami, kaip mes išeinam, tolstam į nakties pakraštį, gesinam žibintą ir susirietę tyloje, padėję galvas ant akmenų, lyg ant sunkių užmirštų kalbų Žodynų, užmiegam, vildamiesi susapnuoti sielą nešančią kregždę arba Antano A. J. žodžius: aš kaip kregždė skraidau / molis mano burnoj / aš kaip kregždė skraidau / molis mano burnoj.


 

Skaitytojų vertinimai


66301. jona :-) 2011-02-20 18:11
Labai gražu. Beveik taip pat kaip toje knygoje apie žodžių reikšmę - užmiršau, kaip ji vadinasi, berods, "Vilko dantų karolių" antra dalis.

66302. ap2011-02-20 18:35
Ech, kaip gražu!

66310. terra2011-02-21 09:03
sausoka

66341. Neblogai:)2011-02-21 20:49
Primena Prišvino ir astrologiniu Zodiako zenklu pranasysciu mišinuka.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:30 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba