Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
 NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
• KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

PROZA

Neorus bėgimas

NIJOLĖ KLIUKAITĖ

[skaityti komentarus]

Jis bėga, atkišęs peilį į priekį, tarsi neregys skrosdamas tamsą, sulipusią iš prisiminimų, pabirų minčių skiaučių, margų kaip jo mamos audinių kolekcija, tiesa, dabar jis geriau mato pirštais. Temstant žvilgsniui, vis dažniau pirštais glostydavo audeklą, kuriame įsispausdavo ne tik siūlelių pynimo tvarka, bet ir didžioji minčių betvarkė, akli paklydimai, kurių nesugebėdavo sustyguoti net, rodytųsi, bejausmės staklės, ak, pirštais liesdamas audeklą, jis girdėdavo, kaip šis virpa nuo audėjo prisilietimų, kaip iš jausmų pertekliaus trūkinėja siūlai, maišydami spalvas, atspalvius ir audimo kryptį.

Jis bėga, atkišęs peilį į priekį, ir žmonės traukiasi jam iš kelio, nesgi nieks jo nesiveja, niekas nešaukia: gaudykit vagį, jis ne vagis, tai matyti iš lakinių jo batelių, su tokiais tik ant parketo suktis, ta jo silpnybė šokėjų batams atrodo žavi, ponios tiesia jam rankeles taip, kad jis keltų virpančius pirštelius prie lūpų, o ne proletariškai spaustų.

Jis bėga atkišęs peilį – iš kur jis jį traukė? kas įkišo peilį jam į rankas? – ir jį supanti tamsa ỹra per siūles ir klostes, per tuos atsainiai sumegztus jausmų mazgelius, išdilusius kandžių, rūdžių, laiko apnašų, abejingumo ar užmaršumo paėstus siūlelius, susipynusius eglute ir kryžmai, audeklai, poniučių ir jų tarnaičių išpažintys klojasi viena ant kitos, čia, žiūrėk, pigi flanelė, o ten zomša, aksomas, gipiūras, naivios perkelio saulutės ir perlų ataudai, sidabro apsiuvai, žinote, jis perdien pakartoja man du šimtus kartų, kad myli, cypteli balinta drobelė, naivi ir linkusi glamžytis, aš jums pasakysiu, kuo skiriasi demokratų kareivis nuo karaliaus kareivio, sušnara šilkas, lengvesnis už vėją, bet ir jį perskrodžia bėgančiojo peilis.

Jis bėga, atkišęs aukojimo peilį, o visi traukiasi į šalį, tarytum nesuprastų, kad jis ir yra aukojimo jautis, kuriam ant ragų kabo skylėta naktis. Jis bėga, o visi traukiasi, tarytumei nesuprastų, kad šitie apdriskę gyvenimo tapetai smunka žemėn tik jo dėka. Tik jo dėka išvystame kraštelį tikros ugnies, iš pradžių liepsnų atšvaitus išvystame vienas kito akyse, ryjame juos, nerasdami tikrojo šaltinio, bet jau visi šaltiniai dega, liepsnoja mėlynesnėmis už dangų neužmirštuolėmis, ir mes imame prisiminti kadaise vaikystėje užkastus paslaptukus, kapstom žemes ir randam – o stebukle! – randam naivias stiklo akeles, nedaug kas jose pasikeitę, tik virvelinę keramiką pakeitė daiktų revoliucija, liepsnojanti, dainuojanti ir plakanti artimą savo švelnumo žodžiais, kurie, rodės, buvo pamiršti amžiams, kurie...

Jis bėgo, atkišęs peilį, ir pamažu tapo nuogas. Išsilukšteno. Iš pradžių tikrai buvo apsirengęs. Liudytojų parodymai, tiesa, skiriasi. Vieni dievagojasi, kad jis vilkėjo prabangų surdutą, kiti sako, redingotą, treti... et, visi jie klysta, jis buvo apsirengęs kur kas prašmatniau –­ tamsa, o ši keitė formą drauge su bėgančiojo sąnariais. Iš tikrųjų tai visa aplinkui buvo sunarstyta iš tamsos: visos tos alėjos ir skverai, namų frontonai ir netgi auksiniai langų kvadratai, ir sidabriniai langų kvadratai tebuvo tamsos iliuzija, kuri... kuriai... kurią jis raikė atkištu peiliu.

– Šito tai jau per daug...

Žmonės traukėsi į šalį, gūžčiodami pečiais.

– Beprotis...

– Žiūrėsim, kaip toli jis nubėgs.

Jam prabėgus, jie susirinkdavo tamsos skiautes, apsiklostydavo, vienas kitą apdengdavo, užklodavo ir nueidavo sapnuoti gyvenimo.

Atrodytų, visa niekai. Prabėgo žmogus. Lygiai taip pro šalį prabėgo dinozaurai, ledynmetis, kunigaikščiai, kartais net pavyksta užgirsti kai ką panašaus į sąnarių traškesį, pavyksta sugauti vieną kitą vėjo, kurio siausmą esame įpratę tapatinti su laiko apraiškom, šuorą, visa tai, žinia, abejotina, net saulėtekiai, jeigu mums leista stebėti nuo medžių viršūnių atsispiriančią saulę, net vakarinis saulės skandinimas jūroje nedovanoja mums LAIKO. Tik laikinumą.

Ir vis dėlto visi, matę bėgantį vyrą su peiliu rankoje, susapnuoja tą patį sapną. Visi, net pašto darbuotojas, kasdien klijuojantis pašto ženklus ant vokų ir besistebintis atkakliu žmonių noru bendrauti, kai pagalvoji, tai ir tas bėgimas su peiliu vis iš to noro iškvosti, išpjauti, o gal atvirkščiai – ką nors įteigti, tegu primygtinai grasinant, nieko keista, kad tūlam, žiūrėk, išsprūsta: šito tai jau per daug, nesgi paskui imi ir susapnuoji save patį, stovintį lovos kojūgalyje su nupjauta galva rankose (kraujas, beje, nevarva, šitokio neestetiško vaizdo tai jau nieks sau nebeleidžia). Ir šitoji tavo paties galva ima ir sako tau kaži ką, tik balso tai negirdi, nesgi balso stygos, pažeistos ir apvytusios, kadaruoja tarsi lempos laidai. Gali tik apgailestauti, kad neišmokai skaityti iš lūpų. Net namų šeimininkė Adelė, užgrūdinta nuolatinės kovos su tokiomis laiko apraiškomis kaip dulkės, susapnavo savo nupjautą galvą, bet jai nerūpėjo, ką tos lūpos veblena, didesnį nerimą jai kėlė išsidraikę plaukai, kai tuo tarpu kasdienybėje ji niekados sau to neleisdavo, naudojo plaukų vašką, putas, seges ir gnybtukus. Net mėsininkas, anuokart priekaištingai metęs, žiūrėkim, kaip toli tu nubėgsi, susapnavo tą patį sapną, tik jokio egzistencinio siaubo jis nepatyrė, susimąstė tik, kuria galva jis sapnuoja, gulinčiąja ant pagalvės ar nupjautąja.

Ir ima sklisti kalbos, apkalbos pramaišiui su pokalbėmis.

– Jis tik apsimeta neregiu, – suokia tobulų nagų savininkė, kas antrą dieną praleidžianti grožio salone, kur jos nagai, nupoliruoti ir nusagstyti dirbtiniais perlais, paverčiami ne elementariu nosiai ar paausiui pakasyti tinkamu įnagiu, bet tamsos plėšymo ir perdirbimo staklėmis. – Iš tikrųjų jis turi begalę akių, suslėptų neįtikėtinose vietose.

– Jis yra ir tikslas, ir priemonė, – mąsliai atitaria mėsos išpjaustytojas, kuris, pasikabinęs ant vąšo pliušinį zuikį, peilio smaigaliu vis ieško gyvos vietos. – Mūsų aptakiame gyvenime esame įpratę šias sąvokas painioti.

– Jis vejasi bites, – dejuoja bitininkas, kurio visos bitės draug su aviliais išskrido pas bičiulius. – Nežino, kad anos, net ir penkias akis turėdamos, neįžiūrės jo susicukravusios sielos.

– Jis kerta druską!

– Ne. Jis kapoja tylą.

– Kuria muziką. Argi negirdit? Net švilpia ausyse.

– O gal jam tiesiog visko per daug?

Ir jie įninka samprotauti apie perviršių, spaudžiantį vidines kūno sienas taip stipriai, kad nieko jau daugiau neįstengi, tik lėkti per tamsą su atkištu peiliu rankoj.

– Na gerai. O sapnai? – paklausia vaikas, irgi susapnavęs kalbančią galvą.

– Kalta moteris... – giliamintiškai atsidūsta senas žvejas, visas sugautas žuvis paleisdavęs atgal į jūrą. Apie jį sklido kalbos, kad išprotėjęs žvejas tikisi sugauti undinę.

– Žinoma, kalta moteris.

– Jos jau prigimtinė kaltė didesnė.

– Ji visada kalta. Kaip anksčiau nesusipratome?..

Ūžesiai, šnabždesiai ir giliamintiški atsidūsėjimai. Ir, žinia, visi leidžiasi į moters sielos paieškas, kurios, net ir neigiant moterišką sielą kaip tokią, veda žvilgsnių ir mostų skaitymo, žingsnių bei atodūsių klausymosi link. Ne vienas sakosi pažįstąs tą moterį. Mėsos išpjaustytojas matęs ją, pasislėpusią kaži kokiam paveiksle už karvės; barzdaskutys dievagojasi, jog tai – Laisvės statula su spyglių karūna; sielius, rišantis poetinius eufemizmus į daiktą, įtaria, jog tai – toji pat moteris, kurią matęs išlipant iš George’o Groszo paveikslo:

– Buvusi vienais apatiniais, galėjai pamatyti net daugiau nei neleista...

Tik niekam neatėjo į galvą skaityti iš moters lūpų.

Ogi šitaip galėtų šio bei to pasimokyt. Išmoktų skaityti net iš nupjautos galvos, susapnuotos kojūgaly, lūpų.

Todėl jis ir bėga su atkištu peiliu rankoj.

O gal dėl visai kitos priežasties, nesgi be priežasties lakstyti per tamsą būtų kažkaip neoru.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:29 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba