Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2011-02-18 nr. 3319

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• SERHIJ ŽADAN.
Mormonai
12
• TRUMPA KRONIKA
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS

AKTUALIJOS 
• Knyga, gresianti nacionaliniam saugumui?46
• LAIMANTAS JONUŠYS.
2010 metų vertėjo krėslas – Rasai Drazdauskienei!
3
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Bibliotekos – be knygų?
5

POKALBIAI 
• Su dr. LIUCIJA CITAVIČIŪTE kalbasi ASTRIDA PETRAITYTĖ.
Martynas Liudvikas Rėza ir kiti didieji Karaliaučiaus universiteto ugdytiniai

KNYGOS 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Pramogos stilizacija
• MARGARITA LUŽYTĖ.
Istorijų ratai
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Žmogaus aklavietė
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

ŠOKIS 
• MARIUS KRAPTAVIČIUS.
Iš kur atskriejo Žuvėdra
1

KINAS 
• RIDAS VISKAUSKAS.
Dūzgė už lango kartą bitutė

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Gyvenimo ir kūrybos mitas
• NIJOLĖ NEVČESAUSKIENĖ.
Tapybos žvilgsnių trajektorijos
8

MUZIKA 
• In memoriam Vytautas Čepliauskas1
• SIMONA SMIRNOVA.
P. Vyšniauskas: „Viskas žmonių rankose“
4

FOTOGRAFIJA 
• MARGARITA MATULYTĖ.
Kažkas atsitiko
3
• JURGIS DIELIAUTAS.
Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis
3

POEZIJA 
• DOVILĖ ZELČIŪTĖ10
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ13

PROZA 
• LEONARDAS GUTAUSKAS.
Gyvūnų katalogas
4
• NIJOLĖ KLIUKAITĖ.
Neorus bėgimas

VERTIMAI 
• INGMARA BALODĖ
 KARLIS VERDINIS2

(PA)SKAITINIAI 
• MINDAUGAS PELECKIS.
Harmonija
4

DE PROFUNDIS
„Geriausias ruporas yra kvailys.“ Thomas Bernhard
 
• Bičiuli L. Ivanovai,1
• MINDAUGAS URBONAS.
Kerštas
3
• MĀRIS BĒRZIŅŠ.
Gūtenmorgenas ir muzikos kūrinys
• JONAS MAČIUKEVIČIUS2

VERTIMAI

KARLIS VERDINIS

(Latvija)

[skaityti komentarus]




Poetas, vertėjas (g.1979), trijų poezjos knygų autorius, laikomas vienu brandžiausių jaunosios kartos poetų Latvijoje.


            Knyga


            Tai labai gera knyga – tokia draugė man
            įsiūlė. Sakė, nepatikėsi, tarsi specialiai jai
            parašyta: perskaitė ir viskas akimirksniu
            paaiškėjo.
            Akmuo jai nuo širdies nusirito, šydas nukrito nuo
            akių, ir ji pasakė savo bachūrui: daugiau
            taip nebegalim.
            Vakar bare išgėrėm šiek tiek, atrodė kaip naujai
            gimus. Vis kartojo: perskaityk, būtinai
            perskaityk, va taip ir paėmiau iš jos tą
            knygą.
            Ir perskaičiau, kol susitikinėjai su klasiokais.
            Lyg kūju gavau galvon, ar žaibas man
            būtų kirtęs giedrą dieną – jei nesusipranti,
            jaučiu, privalau pasakyti: mes ilgiau taip
            negalim!
            Palikau tau tą knygą, perskaityk. Išvykstu kelioms
            dienoms, turiu kurį laiką pabūt vienumoj.
            Prie jūros, tarp nepažįstamų, paprastų,
            normalių žmonių, kur visas pasaulis
            susikibs rankom ir pagelbės man.



            Sniego senis


            Štai stoviu, kitaip ir būti negali, nuogas, prieš
            tave, vakaro šešėliuos. Suteikei man
            pavidalą – bemiegėm naktim mirštančią
            žiemą, sulipdei seilėm ir ašarom. Prakaitu,
            snargliais, sėkla.
            Suformavai mane, negrabiai glamonėdamas. Tai
            štai, stoviu prieš tave, didelis ir keistas,
            išblyškęs ir netaisyklingas. Atsakyk –
            vis dar patinku tau? O jei reik ką nors
            keisti, primenu: dar vis žiema. Sausis, jei
            konkrečiau.



            Come to me


            Aš vežu tau mažą bandelę. Jau buvo antra
            nakties, visus traukė į miegą, parduotuvės
            uždarytos, bet bare „I love you“ gavau
            mažą bandelę su varške.
            Važiavau taksi ir vežiau tau bandelę su
            varške, juk miegojai liūdnas, gal net
            apsirgęs, o namie nebuvo nieko skanaus.
            Beprotiškai brangią, gal net už latą, bet
            nieko tokio.
            Važiavau su savo mažąja ailavjū, sumaigyta,
            beveik visiškai atvėsusia. Bet, taip jau
            išėjo, iki namų neprisikasiau. Pakliuvau
            ten, kur visi linksmi, sąmojingi ir baisiai
            alkani. Gėriau, dainavau, bet bandelę
            išsaugojau.
            Gal tik kokią trečią dieną sugebėjau tave
            pavaišinti, buvai toks piktas, kad suvalgei
            bandelę net nepažiūrėjęs. Jei turėčiau
            daugiau drąsos, pasakyčiau – tu juk žinai,
            kaip myliu tave, kaip didžiuojuosi. Neversk
            manęs to kartoti.



            Paryžius


            Liko nuo karvės šiek tiek pinigo, ir sakau
            seniui – vsio, važiuoju į Paryžių, šį rudenį
            arba niekad. Senis tik juokiasi ir sako –
            davaj davaj, važiuok pas tuos stebuklus,
            prigriebk ir Valę kartu.
            Susitvarkėm su bulvėm ir sėdam su Vale Rygoj
            į turistinį autobusą. Per Lenkiją, viskas
            pilka, šlapia. Ašara man išsprūdo, sakau
            Valei eilėj prie tuliko – vot, visada šito
            norėjos, į Paryžių suvažinėt. Vaikai jau
            dideli ir sienas atidarė, o džiaugsmo po
            liubomu nėr. Senis dar sakė, geriau dantis
            susidėk, o aš – ni figa, aš į Paryžių!
            O toliau, mieloji, visai pasakot nesinori –
            nieko tokio ten nebuvo, keturias dienas
            prasibastėm, ir galiausiai visi jau ruošiasi,
            atgal važiuos. Grupės vadovas prieky
            eina ir dar kažką ten niurna. Mes su Vale
            velkamės uodegoj, atsigręžiau atgal, job
            tvoju, ir apsižliumbiau!
            Koks ten Paryžius, ką, aš nežinau, neskaičiau
            niekad, nesvajojau – kankanai,
            kafešantanai, maži kiemeliai Monmartre,
            dailininkai su beretėm, Mulen Ružas,
            kamelijos...
            Galvojat, mačiau ką nors? Pilka viskas, šlapia,
            rodo mums kažkokius stiklinius kubus,
            gatvėse tie juodi, geltoni bukvaliai
            miniom, ir viskas ten taip brangu.
            Aš, sakau, geriau jau aš pas save į
            sodrą suvaikščiosiu negu tokį Paryžių
            žiūrėsiu!
            Senis tik juokiasi ir sako, va, durne, geriau
            dantis būtum susidėjus. Nei burnos
            pravert negali, nei to, ko prašiau,
            nepadarei, neišmetei baltosios rožės į
            upę nuo tilto, kur Konsuela susitiko su
            savo grafu Adolfu fon Rudolštatu.


Iš latvių kalbos vertė ARTŪRAS VALIONIS

 

Skaitytojų vertinimai


66303. ap2011-02-20 19:25
Stipru!

66331. Piligrimas :-) 2011-02-21 14:37
"Sniego senis" - geras :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 7 iš 7 
21:25:27 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba