Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis
Literatūra ir menas

2002-11-22 nr. 2926

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


PIRMASIS 
• Jurgita LudavičIenė.
NACIONALINĖ GALERIJA KNYGŲ LENTYNOJE
5
• TRUMPAI
• KITAME NUMERYJE

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• KINO TEATRAI
• TEATRAI
• KONCERTAI
• PARODOS
• VAKARAI
• ĮVAIRŪS
• LTV KULTŪROS LAIDOS
• LR KULTŪROS LAIDOS

AKTUALIJOS 
• Vidmantas Valiušaitis.
VIDEO LUPUM
1
• DVIEJŲ MŪZŲ SUSITIKIMAS
• Alvydas Valenta.
CÉZANNE’AS: GALIMYBĖ ARTĖTI
• 2002 METŲ TARASO ŠEVČENKOS FONDO PREMIJOS LAUREATAI1

DIFFICILE EST SATIRAM NON SCRIBERE! 
• Tadas Desperadas.
KREIPIMASIS
2

POEZIJA 
• JULIJA NOVA5

PROZA 
 JONAS MIKELINSKAS2

LITERATŪRA 
• Vytautas BikulčIus.
"SKAITYMAS YRA KLAJONĖ"
1

KNYGOS 
• Elena Bukelienė.
ŽVILGSNIS UŽ HORIZONTO
1
• NAUJOS KNYGOS

MUZIKA 
• Rita Aleknaitė-Bieliauskienė.
SAVO KULTŪROS PRASMIŲ BEIEŠKANT
3
• Sigutė Trimakaitė.
PREMJEROS JUBILIEJINIAME VAKARE
1
• Sigutė KunčIenė.
KONCERTUOJA "TRIMITAS"
1

ŠOKIS 
• Helmutas Šabasevičius.
NAUJI BALETO DRABUŽIAI
4

KINAS 
• Ridas Viskauskas.
VAIZDŲ IR NUOTYKIŲ SŪKURYJE

DAILĖ 
• Salomėja Jastrumskytė.
BŪDAS POSTMODERNYBEI TIRTI
• Ignas KazakevičIus.
KETVIRČIUOTI TOTEMAI
• Jurgita LudavičIenė.
PIEŠINIAI ŠVIESA
2
• Jonas Nekrašius.
FLUXUS IR LAIŠKO MENO FIESTA ŠIAULIUOSE
4

KAMPAS 
• Ričardas Šileika.
RUGSĖJIS, SPALIS

SVEIKINAME 
• JOANA DANUTĖ ŽILAITYTĖ1

KRONIKA 
• "LITERATŪROS IR MENO" VYRIAUSIAJAM REDAKTORIUI KORNELIJUI PLATELIUI8
• BATSIUVIAI IR GENEROLAI3
• PAULIAUS NORMANTO PARODA
• Jonas Palionis.
KIENO SUKURTAS LIETUVOS HERBAS (VYTIS)?
3

SKELBIMAI 
• "POEZIJOS PAVASARIO" ALMANACHAS1
• KULTŪROS MINISTERIJA
• KULTŪROS MINISTERIJA

DE PROFUNDIS 
• Vladas BaltuškevičIus.
APIE ŽMONIŠKĄ ŽMOGYSTĘ
2

PROZA

JONAS MIKELINSKAS

ŽMOGŽUDYS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vilmos Šileikienės nuotrauka

Svarbiausia, kad reikės pas ją nueiti su ta paslaptimi, kuri dar tokia šviežia, neįprastu, pagreitintu pulsu srovena gyslomis, kaitina skruostus, kelia baimę ir nerimą. Nueiti ir lyg niekur nieko stovėti prieš tą tiriantį, piktai spėliojantį žvilgsnį, kuris kaip šliužas, glitus ir šaltas, nučiuoš veidu, krūtine, pilvu, strėnomis.

Ne. Ji neis.

Bent ne dabar. Dar palauks. Palauks, kol... Gal jis dar parašys? Juk Arvydas galėjo nesuspėti. Kas nors netikėta, skubu... O pas savo šeimininkę jis tikriausiai paliko laišką. Tereikia nueiti, praverti duris, ir Vaitulionienė, išraudusi ir ištežusi, liūlėdama ir krypuodama, flegmatiškai pasisuks nuo keptuvės (ji vaizdavosi, kad šeimininkė būtinai keps blynus). Pasisuks, suims putlias, riebaluotas rankas prijuostės kampu, reikšmingai šyptels ir sučiulbės:

- Drauge Nora, jums yra laiškelis nuo pono Arvydo. Tuojau aš jį...

Atsargiai nušlepsės išklypusiomis šliurėmis į gretimą kambarį, prieis prie komodos. Ten ji truputį pakreips, paėmusi už apvalios galvos, pasipūtusį porcelianinį apuoką, iš po jo kojų ištrauks žalsvą voką ir, tyliai triumfuodama savo geradaryste, įteiks.

Bet ne. To nebus. Juk žmonės seniai kalba, kad ji Arvydui ruošianti savo augintinę. Giminaitę Viktoriją. O Eleonora jiems tik trukdanti.

Pavargusi nuo minčių, ji blinktelėjo ant stalo šukas ir sudribo ant palaikės sofos. Klausiamu žvilgsniu perbėgo mažytį kambarėlį. Išmuštos melsvai gėlėtu popierium sienos jai nieko nesakė, nepatarė.

O, kad viso to dar nebūtų buvę. Kad nebūtų buvę šio jaukaus ir mielo kambarėlio, kuris taip jam patikdavo, šių mokančių laikyti paslaptį gėlių ant sienų, net pagaliau ir paties Arvydo, kuris dabar, - ir kaip tik dabar, - šaltai žvelgė iš mažos, tarp dviejų stiklo atraižų įspraustos nuotraukos. Tada gyvenimas vėl ją pasitiktų kupinas šviesių svajonių, aiškaus džiaugsmingo laukimo. Taip, kaip tada, prieš penkerius metus, kai dar ji mokėsi universitete. Kaip tuomet, kai, dusdama iš susijaudinimo ir susitelkusių vilčių, užlipo laipteliais paimti iš rektoriaus rankų diplomo.

O ne. Nereikia. Ji niekam neleis išbraukti tų penkerių metų iš savo gyvenimo. Tos smalsios ir atviros akys klasėje, tas truputį padykęs vaikiškas smalsumas ir jaunuoliškas nerimas, tas mėgstamas darbas, tie mieli ir laimę žadantys kampeliai ir žodeliai Palaukės vidurinėje mokykloje priklauso tik jai.

O Arvydas? Tie nedrąsūs, neryžtingi žingsniai ir šypsena, drovi ir sujaukta, kai sugaudavo jo akis ant savo neprieinamo ir išdidaus veido? O koks jis tada buvo kuklus ir geras!

Eleonora pakėlė nuo staliuko fotografiją ir ilgai į ją žiūrėjo.

O kad štai tyliai sugirgždėtų priebučio laipteliai, ir jis, laimingas ir išraudęs, atsistotų ant slenksčio. Tada vėl ją suimtų noras Arvydą apstumdyti, apkumščiuoti, o paskui priglausti jo galvą prie krūtinės, prie širdies.

Eleonora krūptelėjo ir prispaudėjo atvaizdą prie įkaitusio skruosto.

Staiga ji atsistojo ir, stumtelėjusi abiem rankom, plačiai atvėrė langą. Ją apglėbė ir plūstelėjo į kūną kvapus ir drungnas gegužės sekmadienio oras. Tolumoje, ankstyvo ryto migloje, už garuojančio ežero, šmėžavo išskydę miško kontūrai. Ryškėjanti labai geltona saulė žydrame dangaus skliaute atrodė kaip apvalus langas, iš kurio dvelkia glamonėjanti vėsa ir palaima.

Ne. Tegul palieka. Jai priklauso viskas. O Arvydas neišvažiavo be žinios. Tereikia nueiti. Ir vėl viskas bus aišku ir paprasta. Gyvenimas bus didelis ir prasmingas. Ir paslaptis bus ne paslaptis, o džiugus laukimas.

Kūdikis priklausys jiems abiem.

O dabar ji nueis ir paklaus. Paklaus tik laiško.

Eleonora skubiai nusileido nuo kalniuko pramintu takeliu, praėjo baltą dviaukštį mokyklos pastatą ir žaliuojančia gatve patraukė tolyn. Žmonės dar nesirodė. Tiktai retkarčiais sugirgždėdavo šulinio svirtis. Padvelkdavo aitrokas dūmų kvapas. Ji ėjo skubiai, nieko negalėdama ir nesuspėdama galvoti, nesidairydama. Bet juo arčiau buvo prie tikslo, juo labiau ji lėtino žingsnį. Širdis plakė nelygiai ir skaudžiai, kojos sunkėjo, tirpo. Ji beveik jau gailėjosi, kad taip greit išskubėjo. Slapta norėjo, kad kelias būtų ilgesnis, kad dar galėtų šiek tiek atidėti lemiamą klausimą. O visa tai, kas pradžioje atrodė paprasta, darėsi sudėtinga.

Netrukus viskas paaiškės. Ir... nebebus ko tikėtis, viltis. Tebus tik abejingas: "Nieko aš nežinau. Iš kur man žinoti?" Arba: "Ką aš galiu žinoti, Norele, ką ir kur jums paliko ponas Arvydas".

O gal?.. O gal? Tereikės išdrįsti ir įeiti.

Sulėtinusi žingsnį, ji ėmė dairytis į šalis. Tamsiuose languose sužibsėdavo raudonos krosnių žiotys, spalvoti lempų gobtuvėliai, vienur kitur prisiplodavo prie stiklo ir pabaldavo vaiko nosis, nuskardėdavo muzikos akordas.

Vaitulionienė tikriausiai atsistos atokiau nuo lango, tik pakels nertinę užuolaidą ir spoksos į ją, ateinančią su reikalu.

Eleonora nustebo, pamačiusi, kad taip greit papuro sunkios, violetinės alyvų kekės, kad lyg vėlyvos snaigės tai šen tai ten skrajoja baigiančių žydėti obelų žiedai, kad šiuose mažuose sodeliuose jau pabalo žemė. Visa tai įvyko kažkaip per daug greitai, nejučiom, be jos, jai nedalyvaujant.

Tylus vartelių girgžtelėjimas ją privertė krūptelėti. Ji tarsi pačiupta už rankos greitai peržvelgė ilgą, baltomis langinėmis namą, darželį, kuris saugojo trobą nuo gatvės, ir dvejodama sustojo.

Nesvetingai blizgėjo langų stiklai.

Tvarkingos darželio lysvės, vaiskus narcizų baltumas, melsvai žali irisų liežuvėliai, kuklios našlaičių šypsenos, net rausvai prasišiepę jai dar nežinomų gėlių bumbuliukai kvietė išdrįsti.

Perėjusi tamsią ir drėgną priemenę, ji atsargiai pabarškino. Tyla. Tik garsiai šokinėjo krūtinėje širdis. Ji dar kartą pabarškino. Ir dar... Pasigirdo ritmiškas kaukšėjimas, ir durys iš lėto prasivėrė.

Prieš ją ant aukštų medinių klumpių, susivijusiomis kelnėmis stovėjo senyvas vyras. Ką tik nuskustas atkragęs smakras, standūs šviežiai pakirpti ūsai nieko gera nežadėjo.

- Labas rytas.

- Labas.

- Aš atėjau pas jus... - Eleonora jautė, kad jos balsas virpa nuo tramdomo susijaudinimo. - Ar mokytojas Saukūnas išvykdamas man nieko nepaliko?

- Jūs būsite mokytoja Valiū... ?

- Taip, taip, Valiūnaitė, - ji beveik suriko apimta pažadintos vilties. Svarbiausia, kad nebuvo tos...

- O ką jis turėjo tamstai palikti?

- Taip sau... ką nors... - pati nesuprasdama ką, blėstant vilčiai, sumurmėjo.

Senis, tarsi visai nepastebėdamas jos susijaudinimo, abejingai dirstelėjo į langą ir burbtelėjo:

- Nežinau. Gal ji, gaspadinė, ką nors ir žino? Prašom prisėsti ir palaukti, - parodė ranka masyvią, aukšta atkalte kėdę.

- Tai gal aš vėliau?..

- Nieko, nieko, ji tuoj ateis.

Senis dingo pravirose gretimo kambario duryse. Eleonora atsargiai prisėdo ant didžiulės kėdės kraštelio ir ėmė laukti.

Iš erdvios virtuvės buvo galima patekti į tris kambarius. Vienas jų, plačiai atskleidęs savo suveriamas duris, tarsi kvietė užeiti. Ten vazonuose buvo matyti visokių gėlių, kurių stiebai kerojosi po mėsingų lapų našta arba grakščiai, žaismingai žarstė smulkučius lapelius ir žiedus. Pro užuolaidas į kambarį driekėsi ilgi, purūs kaip šilkiniai siūlai saulės spinduliai, nuo kurių fosforine ugnele degė stori fikusų ir filodendrų lapai, sidabru blizgėjo poliruotas masyvios komodos šonas, auksinėmis dulkėmis smilko baltų koklių krosnies papėdė. Ten, kur nesiekė saulės spinduliai, buvo švelni, vėsi prieblanda. Tingus, mieguistas katino murkimas dar labiau pabrėžė, kad čia kiekvienas kampelis skleidžia glamonėjančią ramybę, aiškumą ir poilsį nuo visų minčių ir rūpesčių.

Tačiau Eleonorai lyg kažkas sakė, kad čia viskas laikina, apgaulinga ir ne jai.

Prieškambaryje žvangtelėjo statomas kibiras, ir lėtai prasivėrė durys. Ant trumpų, storų kojų kaip piramidė išaugo moteriškė, iki nevilties pažįstama.

Pastebėjusi ją, Vaitulionienė primerkė užkritusias minkštais vokais rudas akutes, ironiškai šyptelėjo ir nulimpsėjo nuo slenksčio.

- A, viešnelė. Kokie vėjai taip anksti?

Eleonora pašoko, žengė žingsnį atgal, tarsi saugodamasi tos liūlančios masės, ir pramiksėjo:

- Aš... aš norėčiau sužinoti, ar išvykdamas mokytojas Saukūnas nieko man ...čia nepaliko?

Vaitulionienė sustojo it įbesta, palengva šaltu žvilgsniu apgobė mokytojos jau pasunkėjusią figūrą, ir sudribęs jos veidas keistai susiglamžė, persimetė.

- O ką mokytojas Saukūnas jums turėjo palikti?

- Sakau... gal laišką... ar šiaip ką? ..

- Ne-e, nepaliko, - peržvelgdama ją nuo galvos iki kojų, nutęsė Vaitulionienė. O paskui lyg ką svarbaus prisiminusi dar prikergė:

- Teisybę sakant, čia jau buvo viena tokia, matyt, dėl to paties.

Eleonora suprato tų žodžių DĖL TO PATIES reikšmę tiktai gatvėje.

* * *

Eleonora dažnai užeidavo į paštą, nors aiškiai žinojo, kad laiškai ir laikraščiai kasdien išnešiojami. Daug jai kainuodavo užkopti cementiniais trijų pakopų laipteliais, tyliai praverti visada aikštingai cypiančias duris ir apsimetus nerūpestingai paklausti:

- Ar man nėra laiškų?

Jauna pašto tarnautoja Zosė kilstelėdavo brunetę, pūpsančiais raudonais žandukais galvą ir linksmai, it pasimėgaudama, sučiulbėdavo:

- Dar rašo.

Vėliau, kada jau pasidarė nebepatogu amžinai klausti laiškų ir išgirsti tą patį atsakymą, ji prasimanė ten dėl viso pikto pirkti pašto ženklus ir vokus, slapta tikėdamasi išgirsti: ‘’Drauge Valiūnaite, jums yra laiškas’’.

Ji tapo santūri ir išsiblaškiusi. Eisena sulėtėjo ir pasunkėjo. Jos pasikeitimą, įtemptą laikyseną pastebėjo ir mokykloje. Kartą, Eleonorai įėjus į mokytojų kambarį, ten buvusios trys pedagogės staiga nutilo, o aukšta nenatūraliai stačiais pečiais chemikė Mėta Žitulytė sutriko ir, tarytum kažkam užkirsdama kelią, paklausė:

- Drauge Eleonora... kur ketinate praleisti atostogas?

Klausimas jai pasirodė toks netikėtas ir ne vietoj, jog ji paeiliui dirstelėjo į visas ten buvusias mokytojas, kurioms, sprendžiant iš veidų, rūpėjo visai ne tas, ir kiek sumišusi pratarė:

- Dar nežinau.

Jos visos nutilo.

Eidama į namus po paskutinio egzamino, ji vėl nejučiomis pasuko į pašto pusę. Šiandien ji nusipirks už rublį pašto ženklų ir porą vokų. O įsidrąsinusi abejingai paklaus, ar nėra laiško Vaitulionienei arba jos augintinei. Jei bus, tai paims ir užneš. Juk ji gali tai padaryti. Tada ji sužinos dabartinį Arvydo adresą ir išsiųs jam tą laišką, kurį jau seniai parašė ir kasdien vis tobulina.

Pašte buvo tvanku ir karšta. Iš kažkur sklido saldžiai šleikštus klijų, lyg prakaito ar prisvilusių riebalų kvapas. Eleonora tylutėliai priėjo prie langelio ir laukė, kol Zosė baigs pildyti kažkokį blanką. Stambiomis raidėmis parašiusi žodį, kitą, ji triukšmingai ir aklai kišdavo rašalinėn pluksnakotį. Kai kada ji nepataikydavo. Tai rodė violetiniai taškučiai ant išblukusios ceratos, kuria buvo apdengtas stalas. Kartais ji pačiu plunksnakočiu pakreipdavo rašalinę ir po kiek laiko vėl storai vingiuodavo popieriuje.

Eleonorai atrodė, kad ji tyčia jos nepastebi, norėdama pakankinti. Zosė tikriausiai žino jos paslaptį. Jei nežinotų, tai jos lūpų kampučiai nevirpėtų. Pagaliau Eleonorai įgriso laukti tame tvankiame kambaryje, todėl, kiek galima labiau pasilenkusi prie langelio, paprašė:

- Duokite man už rublį ženklų ir vokų.

Zosė iš inercijos kištelėjo plunksnakotį į patį rašalinės kampą ir atlošė vaikiškai išgaubtą kaktą:

- Minutėlę!

Bet, užuot padavusi prašomus daiktus, ji pakėlė plunksnakotį ir, užvertusi galvą, ėmė atidžiai apžiūrinėti: plunksna buvo kažką perbedusi. "Musė", - toptelėjo Eleonorai į galvą. Pasidarė nepakeliamai koktu ir šlykštu žiūrėti į tą tingų ir nelabai švarų darbą, violetines raides, saulėje blizgančias sidabro atspalviais ir nedžiūstančias riebalų ir prakaito prisisunkusiame ore. Ypač ta išpampusi ir išmirkusi musė! Eleonorai veržė vidurius, gniaužė gerklę, trūko oro. Darėsi bloga.

Skubiai paėmusi vokus ir ženklus, ji beveik bėgte išbėgo.

Gryname ore pasijuto kiek geriau: čia jos nebedusino, bet gerklėje tvenkėsi tąsios, saldžios seilės.

Paties svarbiausio ji taip ir nepaklausė.

Jau daugiau kaip mėnuo, ir dar neparašė. Į kariuomenę jis pašauktas trims mėnesiams. Dar teks laukti. Kad žinotų adresą, pati pasiųstų tą laišką, kurį seniai jau parašė. Kodėl jis taip daro? O, būdavo, kalba, žiūri į akis, ir niekuomet nepamanysi, kad jis šitaip galėtų. Bet?.. Bet kodėl pastaruoju metu jo žvilgsnis būdavo kitoks? Toks slidus, be vietos... Ir apie bendrą gyvenimą jau nebeužsimindavo. Ne, net nekalbėdavo apie jį pastaruoju metu. O ji? Neklausdavo. Jis pats tegul pradeda. Ir be reikalo.

Paklausi, būdavo, ko nors, kresteli galvą, pabraukia ranka per visada blizgančius rusvus plaukus, o žvilgsnis toks padrikęs, krūpčiojantis, lakstantis. Arvydo plaukai blizga balsvai rusvu spindesiu. Ir riebūs jie...

Ją vėl apėmė tas šleikštus, koktus jausmas.

* * *

Eleonora Arvydą pamatė visai nelauktai ir visai iš arti. Pasukusi pro miestelio ambulatoriją į Klevų gatvę, iš netikėtumo ji net aiktelėjo:

- Tu?

- Nora?..

Abu jie stovėjo nustebę, kažko išsigandę, kažkam nepasiruošę.

Atsipeikėjęs iš netikėtumo, Saukūnas sutrikęs žiūrėjo į jos greit raustantį, kažkokį nusišėrusį, lyg apmūsijusį veidą, pasiliejusią pilkai rusvą dėmę kaktoje, smulkius prakaito lašelius virš lūpų, smilkiniuose, į šlapią raukšlę apie smakrą. Iš visos kiek atsilošusios, pasunkėjusios jos figūros dvelkė jam nesuprantamas ryžtingumas, atkaklus laukimas. Tokios jos Arvydas išsigando.

- Kodėl nerašei?

Nelaukęs tokio aiškaus ir tiesaus klausimo, Saukūnas sukeitė kojas, perėmė iš vienos rankos į kitą mažą lagaminėlį, kilstelėjo kepurę. Apatinė jo lūpa atšoko, ir ryškūs veido bruožai dar pagriežtėjo.

- Kodėl nerašiau? Ogi todėl, kad nenorėjai manęs suprasti.

- Taip? Aš nenorėjau suprasti tik žmogžudžio kalbos.

- Žmogžudžio?! - suriko jis: - Tai aš tau žmogžudys?

- Kam taip... tiesiai, Arvi? - bandė ji švelninti.

- Žmogžudys?! - tūžo jis. - Atsakyk man!

- Arvi, Arvi? Liaukis! - kone maldavo ji.

- Žmogžudys?! Žmogžudys?! - kone isteriškai šaukė Arvydas.

Sutrikusi, išsigandusi, nebežinodama, ko griebtis ir ką sakyti, Eleonora leidosi bėgti.

Saukūnas su savo lagaminėliu tekinas nukaukšėjo cementiniu šaligatviu į priešingą pusę.

* * *

Kai Eleonora, senutės motinos lydima, peržengė savo šiltai prikūrento kambario slenkstį ir ant sofos padėjo pailgą baltą ryšulį, ji nejuto šiam miegančiam padarėliui nei meilės, nei neapykantos, tik nuovargį. Pamažu ją vis labiau užvaldė neaiškus slaptas noras dar ką nors svarbaus padaryti. Kūdikiui miegant, ji abejingai stebėjo, kaip smulkutė ir greita motina triūsia po kambarį, ir stengėsi kažką prisiminti ar patikslinti.

Iš atėjusios vakare draugės ji sužinojo, kad Saukūnas niekur neišvyko ir dirba toje pačioje mokykloje. Ši žinia jos nei nudžiugino, nei nustebino. Atrodė, kad kitaip ir negalėjo būti. Tik, kai draugė išėjo, ją vėl apėmė tas pats keistas nerealybės jausmas. Ji net pradėjo galvoti ir tartum suprasti, kad draugės apsilankymas ir ką tik išgirsta žinia turi paslaptingą ryšį su tuo kažkokiu, dar neatliktu, bet būtinu darbu.

"Jis dirba toje pačioje mokykloje. Niekur neišvyko. Ir gyvena ten pat", - vis grįždavo prie tos minties.

Kai motina su reikalais kuriam laikui išėjo, Eleonora baisiai ryškiai pajuto, kad ji padarys tai, kas svarbu, lemiama. Visai priešinga savo... motinos prigimčiai.

Tai ir buvo vienas tų keistų ir sunkiai suprantamų poelgių, kurie moteris pažemina ir išaukština ir dėl kurių jos vėliau beveik visuomet gailisi.

Apsirengė ji paskubomis. Atsargiai paėmė pradedantį krebždėti vystykluose kūdikį, suvyniojo į antklodę ir, negesinusi šviesos, išėjo.

Po kojomis sausai girgždėjo pašekštęs sniegas. Danguje kaip ižas, prasiskirdamas prieš blyškų mėnulio diską, plaukė balzgani debesėliai. Tarp kerotų šventoriaus medžių dūlavo akmeninis bažnyčios kalnas. Iš aplipusių gatvelę namų sunkėsi pro langus gelsvai rusva šviesa. Iš visur dvelkė šalčiu, kuris marino mintis.

Eleonora apkaišė pradėjusią bruzdėti dukrelę ir paspartino žingsnį.

Apčiuopomis surado tamsioje priemenėje durų rankeną ir nesibarškindama ją patraukė.

Arvydas valgė vakarienę ir skaitė laikraštį.

- Tai pasiimk savo vaiką, jei iš tikrųjų nesi žmogžudys, - pasakė labai ramiai, sklandžiai, atkišdama jam ryšulį.

Saukūnas nevikriai pakilo užstalėje ir, suglumęs, kažką vapėdamas, sukryžiavo rankas. Tačiau Eleonora staigiai apsisuko ir, keliais žingsniais peršokusi virtuvę, įžengė į pažįstamą kambarį. Atsargiai padėjo ant lovos miegantį kūdikį ir, nepažvelgusi į tėvą, kuris, atkištomis į priekį sukryžiuotomis rankomis, tebestovėjo už stalo, užtrenkė duris.

Be kvapo parlėkusi namo, ji susmuko ant sofos ir suspaudė smilkinius. Pečiai ir visa nugara trūkčiojo nuo pergyvento įsitempimo. Galvoje buvo tuščia ir karšta.

Iš dvasinio sąstingio ją pažadino beldimas į duris, vaiko riksmas ir prislopintas plūdimasis. Tik dabar Eleonora pastebėjo, kad motinos dar nėra. Nuo kojos spyrio durys atsidarė, ir liūlėdama, pūškuodama įvirto apsisukusi skara Vaitulionienė su gyvu, spurdančiu nešuliu.

- Pasiimk, mokytoja, savo nekaltybės vaisių.

Eleonora, it pabudusi iš gilaus miego, perbraukė delnais akis ir prišoko prie dūstančio nuo verksmo vaiko. Niūriai tylėdama, be galo atsargiai paėmė kūdikį, atsisėdo ant sofos, atsisagstė bliuzelę ir priglaudė melsvą, šlapią nuo ašarų veiduką prie krūtinės.

Netrukus kambarį pripildė godus, čepsintis garsas.

Besisotindamas kūdikis ir užmigo. Eleonora atsargiai jį pervystė, paguldė į lovytę ir ilgai prie jos stovėjo. Bežiūrint į gležnus ir melsvus vokus, kurie pridengė dar nieko nesuprantančias akutes, į krūpčiojantį per miegus kumščio didumo veiduką, į raukšlelių raibuliukais judančią kakčiukę, joje tvenkėsi keistas, niekada anksčiau nepatirtas jausmas. Jis kuteno gomurį, spaudė ašaras, sklido krūtinėje pamažu užliedamas, paskandindamas tėvą, Vaitulionienę, nuoskaudą, gėdą. Ir visą pasaulį.

Dabar Eleonora aiškiai pajuto, kas dar nepadaryta ir kas lieka daryti.

1957-2002

 

Skaitytojų vertinimai


16035. gukyfuk :-) 2005-04-26 20:58
geras;]

54572. Houldenas2009-09-17 18:23
Oho, ilgai rašytas kūrinys! :)

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2011 m. Spalio

PATKPŠS

 1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

 1 2 3 4 5 6
7 8 9 10 11 12 13
14 15 16 17 18 19 20
21 22 23 24 25 26 27
28 29 30  

 1 2 3 4
5 6 7 8 9 10 11
12 13 14 15 16 17 18
19 20 21 22 23 24 25
26 27 28 29 30 31  

Nuorodos


Kultūros diskusijų forumas,
Kultūros vartai,
Kultūros institucijos,
Meno galerijos,
Meno bankas 
DAILĖ“, „VILNIUS“,
7 MENO DIENOS“,
ŠIAURĖS ATĖNAI“,
LITERATŪRA IR MENAS“,
NEMUNAS“,
UŽUPIO ŽURNALAS
Lietuva internete

Rodoma versija 10 iš 10 
21:24:02 Oct 30, 2011   
Oct 2010 Oct 2012
Sąrašas   Archyvas   Pagalba